Po to, kai žmoguje atsiskleidė taškas širdyje, ir žmogus jo nepalieka (net jeigu šis yra juodas ir jame nėra jokios Šviesos, jokio užpildymo), tuomet jis supranta, kad šis taškas kalba apie kažką aukščiau nei šis pasaulis. Jis mano, kad geriau būti tokios neaiškumo būsenos bei apimtam depresijos nei gyvūninės mūsų pasaulio būsenos.
Ir jis ima skirti laiko savo dvasiniam vystymuisi. Juodas taškas pamažu atskleidžia žmoguje įvariausius judesius į vieną ar į kitą pusę. Kitaip tariant, žmogus siekia dvasingumo, paskui kažkaip atsilieka, bando prieiti prie to arba iš mokslinės, arba iš mistinės, arba iš jausminės pusės.
Apskritai jis daro viską, ka pataria didieji kabalistai Baal Sulamas ir Rabašas: daug skaito, mokosi, studijuoja. Tačiau vis tiek pirmyn juda labai lėtai, praktiškai be pokyčių.
Vyksta vidinis informacijos, kol kas nesuprantamų pojūčių kaupimo procesas. Juk tai, kaip sėkla patenka į gimdą ir ima joje vystytis irgi visiškai nuo mūsų paslėpta, tik paskui apie tai sužinome. Tas pats ir su mumis.
Problema tik ta, kad dvasinė žmogaus raida gali užtrukti daug metų. Galiausiai, nušvitimas, įsisąmoninimas, pojūtis – tai dar ne jo dvasinis gimimas, o tik tam tikras etapas, kai jis jaučiasi esąs aukštesnėje pakopoje, bet dar nesupranta, kas su juo vyksta
Iš 2020 m. vasario 16 d. pamokos rusų k.
Laitman.lt
Palikti atsiliepimą
Norite prisijungti prie diskusijos?Drąsiai galite pradėti!