KŪNO SVEIKATA – SIELOS PUSIAUSVYRA

Sveikata – fiziologinė, moralinė, dorovinė ar psichologinė – tai sistemos, vadinamos „Žmogus“, pusiausvyra. Visa tai – susiję.
Gyvenimiška patirtis rodo, kaip stipriai psichologija veikia fiziologiją, fiziologija psichologiją ir t. t. Jeigu rūpinsimės mūsų „aš“, t. y. mūsų aukštesniuoju lygmeniu – Žmogumi manyje – kartu veikiame ir visą apatinę sistemą.
Todėl kabalos mokslas sako, kad pirmiausia reikia pasiekti savojo „aš“ pusiausvyrą ir ištaisyti sielą, būti harmonijoje ir homeostazėje su visu pasauliu. Tada apatinės fiziologinės sistemos, veikiamos aukštesniųjų, palaipsniui susitvarkys ir pasieks pusiausvyrą.
Pasak kabalos mokslo, tai ir yra gydymas. Tokia pat nuomonė dominuoja ir rytų gydymo praktikose, kurios tvirtina, kad žmogus yra mikropasaulis, kuris turi būti tiek  vidinėje pusiausvyroje visuose lygmenyse, tiek išorinėje – viso pasaulio atžvilgiu.
Norint pasiekti pusiausvyrą, mums reikalingas tinkamas auklėjimas ir sociumas – tai aplinka, kurioje egzistuojame ir integraliai bendradarbiaujame. Taip natūraliu būdu pasieksime pusiausvyrą.
Todėl žmogaus gydymas turi prasidėti ne nuo įvairių ligų simptomų panaikinimo, o nuo aukštesniojo lygmens, kuris pagal hierarchiją iš viršaus į apačią nulems sistemos pusiausvyrą. Mums nereikia gilintis į fiziologines kūno savybes, reikia pasiekti sielos pusiausvyrą, tada kūnas paklus jai ir išgis pats.
Atskirų kūno organų gydymas nieko neduoda. Juk mes net nežinome, kaip jie tarpusavyje susiję, todėl vieną gydome, kitą luošiname. Kiekvienas vaistas yra nuodas. Ne veltui medicinos simbolis – nuodingoji gyvatė.
Matome, kad vaistų vartojimas negali žmogaus visiškai išgydyti, jis vis tiek serga. Kad taptų sveikas, reikia subalansuoti jo sielą. Kaip sakoma: „Sveikame kūne – sveika siela.“