TIKROJI MEILĖ

Vienas iš pagrindinių Rabašo straipsnių apie darbą grupėje vadinasi „Apie meilę draugams“.
Kabalos moksle žodis „meilė“ neturi nei fizinės, nei moralinės, nei etinės prasmės, kaip priimta mūsų pasaulyje. Tai siejama su abipusiu troškimu vienintelio tikslo. Meilė – labai aukšta dvasinės vienybės būsena. Mūsų pasaulyje to nėra.

Judaizme žmonės niekada nesituokdavo iš meilės, nes tai jausmas, kuris šiandien yra, o rytoj – ne. Jis priklauso nuo hormonų, nuo išorinių įspūdžių ir veda mus į aklavietę. Vėliau klausiame savęs: „Iš kur? Kam? Kodėl? Tai ne tas žmogus, kurio aš norėjau“, – ir t. t. Tai ne meilė, o hormonų pliūpsnis, paprastai labai trumpas, laikinas, ištekantis iš mūsų egoistinės prigimties.

Todėl Toroje žodis „meilė“ yra labai didingas ir neturi jokio ryšio su fiziniu žmonių ryšiu. Tai ryšys, kuris turi sietis su Aukštesniąja jėga. Meilė yra visiškas pasiaukojimas, t. y. pakilimas virš savo egoizmo, siekiant palaikyti ryšį su kitais žmonėmis ir tame ryšyje duoti galimybę atsiskleisti Kūrėjui, taip mes suteikiame Jam didelį malonumą.

Tai visaapimantis jausmas, nes kabalos moksle meilė – pats aukščiausias žmogaus išsivystymo taškas. Be to, tai moralinis, protinis, intelektinis, dvasinis išsivystymas, t. y. išsivystymas Kūrėjo lygmenyje.

Jei gyvenimas yra nukreiptas į aukščiausią tikslą, tai visos pakopos siekiant jo irgi vadinasi meile. Tai didingas antiegoistinis ryšys tarp žmonių, einančių į tikslą.