DVASINIS PASAULIS, MATERIALUS PASAULIS

Visatoje egzistuoja du priešingi pasauliai: materialus pasaulis, sukurtas noru gauti, ir dvasinis pasaulis, sukurtas noru duoti.
Noras gauti malonumą yra pagrindinė materialaus pasaulio savybė. Mūsų pasaulis jaučiamas per penkias iš šio noro susidedančias jusles, o žmogaus protas padeda joms varijuoti.
Egzistuoja dar ir kita būsena, kurią galime sukurti būdami šiame žemiausiame pasaulyje, kai pradėsime keisti jo prigimtį, jo materiją iš savybės gauti į savybę duoti. Tuomet išvysime materiją visai kita forma, kitu būviu, kitu planu – materiją, dirbančią savo išorėje, duodančią.
Mūsų pasaulyje tokios savybės nėra, nes viską, ką jaučiu čia, jaučiu dėl to, kad tai patenka į mano penkis jutimo organus.  Dvasinis pasaulis sukurtas atvirkščiai, kuomet aš išeinu iš savęs ir jaučiu viską ne savyje.
Nesuvokiame, kaip galima jausti kažką ne savyje. Jeigu kažką matau, tai šitai yra toje erdvėje, kurią mano pojūčių organas suvokia, apima, jaučia. Kaip pajausti tai, ko nejaučiu? Kitaip tariant, žmogaus pasaulio suvokimas juslėmis yra ribotas.
Dvasinis pasaulis suvokiamas, piešiamas mūsų juslių, kurios veikia pagal principą ,,ne savyje“. Tam sukuriamas naujas jutimo organas, kuris jaučia kitą: jaučiu tai, kas yra kitame, ką jaučia kitas. Tai įmanoma atlikti tik tuomet, kai žmogus įgyja meilės savybę.
Mūsų pasaulyje meilė – tai pasitenkinimas maistu, seksu, šeima, vaikais, – nesvarbu kuo. Mums patinka šie malonumų šaltiniai, nes jie sukelia mums ypatingą jaudulį, kurį jaučiame kaip kažką malonaus.
Tačiau tikroji meilė reiškia mylėti ne save ir ne savyje, o objektą mano išorėje. Tuomet išeina, kad galiu jausti tai, ką jaučia kitas. Jeigu įgyju galimybę jausti kažką ne savyje, tai vadinama įgyti dvasinę savybę – davimo savybę: tikrąją meilę, kai galiu mylėti tai, kas patinka kitam, o ne tai, kas patinka man. Tuo skiriasi ir vienas pasaulis nuo kito.
Sunku apie tai kalbėti, nes tai visuomet praslysta pro naujokų ausis. Bet pamažu, įveikdami įvairias kliūtis, sunkumus, treniruodamiesi galime pasiekti būseną, kada iš tikrųjų pradėsime jausti tai, ką mėgsta, ar ko nemėgsta kitas be jokių sąsajų su savimi!
Kaip tai atlikti be sąsajų su savimi? Čia kabalos mokslas sako, jog būtini keletas ištaisymų, papildymų, pasiruošimas. Tai reiškia, kad save apriboju, tai vadinama cimcum, ir neįtraukiu į savo pojūčius (į širdį, protą ir mintis) nieko, kas yra manyje.
Pakylu virš savęs ir tampu visiškai neutralus tarsi asmeniškai neegzistuočiau, o yra tiktai kažkas kitas. Įeinu į kitą ir jaučiu jį taip, kaip jis jaučia save. Štai čia atsiranda galimybė pakilti iki dvasinio lygio jutiklio – dvasinio indo (kli).
Tai pasiekiama treniruojantis labai paprastai: sėdžiu kartu su draugais ir kiekvienas iš mūsų bandome anuliuoti save kitų atžvilgiu, išeiti iš savęs ir pasistengti įeiti į kitus.
Tai ypatinga praktika, kuri įgyvendinama pasitelkus jėgą – Šviesą. Jeigu mėginame susijungti tarpusavyje virš savo egoizmo, tai mus veikia ypatinga Šviesa – altruistinė jėga, leidžianti mums išeiti iš savęs. Tuomet sukuriame savo išorėje bendrą lauką, kuriame egzistuojame kaip viena bendra visuma.
Ši praktika vadinasi ,,seminaras“. Per tokius seminarus sužadiname sau supančią Šviesą (or makif), kuri mus pakelia virš mūsų prigimties ir suteikia galimybę įsijungti į draugą. Tuomet per kitus imame jausti Aukštesnįjį pasaulį, naują erdvę – davimo ir meilės savybę, savybę būti ne savyje, virš savęs.