SVARBIAUSIAS, KĄ ĮGYJU GYVENIME, – SIELA

Žmogus privalo save pažinti: kas jis ir kaip sukurtas, iš kur atėjo ir kur eina. Mes nepažįstame savęs ir svarbiausia – nesuprantame, kas mus valdo.
Mums nežinoma, kas atsitiks po kelių akimirkų, kodėl staiga mums kyla kažkokie norai – kas mus judina ir kokiu tikslu? Kokį kelią nuėjome, kad pasiektume dabartinę būseną?
Galiausiai, pasibaigia mums skirtas laikas šioje žemėje, ir ką gi mes įgijome per šį gyvenimą nuo gimimo iki mirties: ar gavome sielą, didelį dvasinį indą, kuriame galėtume pajusti būsimą pasaulį? Kaip pasakyta: „Savo pasaulį pamatysi šiame gyvenime“.
Kitaip tariant, turime pasiekti dvasinį pasaulį ne po savo mirties, o iki jos. Kaip tai padarė didieji kabalistai – kai kurie iš jų jau ankstyvoje jaunystėje pasiekė dvasinį suvokimą ir aprašė tai savo knygose.
Kabalos mokslas pagrįstas tuo, kad žmonės dirbo su savimi, ugdė savyje papildomą, šeštąjį jutimo organą, kuris vadinasi „siela“, pajuto jame dvasinį pasaulį ir aprašė jį. Kabalistinės knygos pasakoja apie tai, kaip žmogus tobulėja ir ko pasiekia.
Naujasis jutimo organas, vadinamas „siela“, irgi susideda iš penkių dalių, panašiai kaip regėjimas, klausa, skonis, lytėjimas, uoslė, kurie vadinasi Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut. Pradedame jaustis egzistuojantys paraleliai žemiškajam gyvenimui dar viename lygmenyje, kuris vadinasi „dvasinis pasaulis“.
Dvasiniame pasaulyje juntame amžiną, tobulą egzistavimą. Mūsų pasaulyje gyvenimas teka negrįžtamai. O dvasinis gyvenimas – tai begalinė ir neapribota tėkmė, kurios galia priklauso nuo žmogaus pasiekimo. Dvasiniame pasaulyje laiko nėra.
Pagal Einšteino teoriją, net ir mūsų gyvenime laikas – reliatyvus, ir įmanoma pakilti virš jo.