Kaip rasti savo sielą

Klausimas: Nyderlanduose buvo pastatytas vienintelis pasaulyje žmogaus kūno muziejus, sukurtas taip tikroviškai, kad lankytojai netenka žado. Muziejuje yra visas miestas, susidedantis iš atskirų kūno dalių, po kurį galima pasivaikščioti. Lankytojas jaučiasi ten kaip nykštukas, vaikščiodamas dirbtinio milžiniško žmogaus koridoriais ir stebėdamas, kaip teka kraujas, kaip plaka milžiniška širdis, veikia virškinamasis traktas, klausos ir raumenų sistemos, balso stygos, kaulai, dantys. Visa tai galima išsamiai ištirti ir pamatyti, kaip veikia. Keliaudami po žmogaus kūną lankytojai gali vaizdžiai pamatyti, kaip blogi įpročiai neigiamai veikia organų ir sistemų darbą.
Kokios transformacijos vyksta žmoguje, kai jis susipažįsta su aplinkiniu pasauliu ir jame esančia tarpusavio ryšių sistema? Ar tai kaip nors keičia jo vidinį požiūrį į pasaulį, į save?
Atsakymas: Žinoma, gali pakeisti.
Klausimas: Kodėl toks įspūdis, įkvėpimas nepaveikia žmogaus ilgam, kad jis kiekvieną akimirką prisimintų tarpusavio ryšių sistemą?
Atsakymas: Priklauso nuo to, ar tai jam malonu, ar ne. Kas nemalonu, iškart pamirštama. Jei malonu, tada prisimenama ilgai.
Klausimas: Ar įmanoma sukurti tokią pačią simuliaciją, modelį, tokį patį muziejų – „Žmonių tarpusavio santykiai“?
Atsakymas: Galima sukurti fantastinį, tačiau jis nieko neišmokys, nes tai prieštarauja žmogaus prigimčiai, jam bus nemalonu. Žmogui bus malonu pamatyti gražų paveikslą, bet dalyvauti jame prieš savo egoistinę prigimtį?!
Klausimas: Bet jei visi su juo elgsis maloniai, linkės gero, ar jis neįsitrauks į šį žaidimą?
Atsakymas: Jį tai sudomins labai trumpam, kaip filmas.
Klausimas: O ko reikia, kad žmogus norėtų ne tik įsitraukti į šį žaidimą, bet ir pasikeisti, kad šis taptų savas?
Atsakymas: Tam, žinoma, jis turi būti nemažai savo gyvenime kentėjęs. Priešingu atveju nenorės, nes visa tai prieštarauja mūsų prigimčiai.
Klausimas: Žmogus visada nori išvengti kančių, tai – natūralu. O čia jis turi pasirinkimą – įgyti kažką kita. Kaip įvyksta pasirinkimo lūžis, kai jis nebenori bėgti nuo kančių, o nori pasirinkti naują kelią?
Atsakymas: Kai nėra kitos išeities. Kai turi rasti gyvenimo prasmę, nes kitaip gyvenimas darosi nemielas. Tiesiog nesinori nieko kito, tik rasti gyvenimo prasmę! Kam man viso to reikia? Kodėl aš egzistuoju? Dėl ko gimiau? Jeigu tai jam rūpės, tik dėl šio nerimo, šios kančios jis galės pasikeisti.
Klausimas: Ar kenčiantis žmogus, vaikščiodamas tokio muziejaus, kuris dabar kuriamas Toronte, Niujorke, Nyderlanduose, koridoriais, pagalvos apie gyvenimo prasmę?
Atsakymas: Tikrai ne! Juk čia kalbama apie fiziologiją, o ne vidinį žmogaus pasaulį. Apie jo vidų, bet ne apie vidinį pasaulį.
Klausimas: O iš kur kyla gyvenimo prasmės klausimas?
Atsakymas: Jo nėra žmoguje – nei širdyje, nei galvoje. Jis yra sieloje. O sielos nėra žmogaus viduje. Ji šalia.
Klausimas: Kaip žmogui kyla šis klausimas?
Atsakymas: Siela pataria žmogaus smegenims, kad jis pradėtų apie tai galvoti.
Klausimas: Kas yra siela?
Atsakymas: Iš pradžių – tai klausimas apie gyvenimo prasmę, o vėliau siela vystosi iš šio klausimo.
Klausimas: Ir kuo ji pavirs?
Atsakymas: Ji pavirs apimtimi, kurioje žmogus pradės suvokti gyvenimo prasmę. Noras suvokti gyvenimo prasmę vadinamas siela, pradine sielos būsena. Ir tada šis noras pradeda pildytis įvairiais dvasiniais pasiekimais. Dvasiniais – tai susijusiais su gyvenimo prasme. Taip jis vystosi. Užduodami protingesni, aukštesni, amžinieji klausimai, ir žmogus į juos gauna atsakymus. Tai ir yra sielos vystymasis.
Komentaras: Kiekvienas žmogus supranta gyvenimo prasmę skirtingai.
Atsakymas: Be to, ir neišeina palyginti. Kaip aš galiu išimti savo sielą ir įdėti ją jums, kad galėtumėte palyginti abi sielas?
Klausimas: Žmogaus noras atskleisti gyvenimo prasmę auga. Tai, ką mes vadiname siela. Kiekvienas turi savo, nepanašią į kitas. Kas vėliau atsitinka su šiais norais? Ar jie jungiasi vienas su kitu?
Atsakymas: Nesijungia. Kodėl turėtų?
Komentaras: Sakoma, kad visiems yra viena didelė siela.
Atsakymas: Šis ryšys kitoks, kai turime bendrą tikslą. Kai reikia pasiekti bendrą tikslą, tada sielos susijungia bendram tikslui pasiekti. Bet jos jungiasi veikdamos viena prieš kitą.
Klausimas: Kodėl jos priešinasi viena kitai?
Atsakymas: Kad nebūtų anuliuotos. O susijungus tampama viena bendrąja visuma, susidedančia iš daugelio dalių.
Klausimas: O kuo jos jungiasi?
Atsakymas: Davimo ir meilės savybėmis.
Klausimas: O ką atskleidžia šie susijungę gyvenimo prasmės norai?
Atsakymas: Jie atskleidžia tarpusavio sąveiką virš bendrojo egoizmo.
Klausimas: Ar yra koks nors šios sąveikos apibrėžimas?
Atsakymas: Tai yra bendra siela – Adomas. Bendrasis ryšių tinklas vadinamas „Adomu“. Nuo žodžio „panašus į Kūrėją“.
Klausimas: Ar žmonės nesąmoningai, kurdami visas šias ryšių sistemas, nori pasiekti aukštesnįjį ryšių tinklą?
Atsakymas: Taip. Siela to siekia.

Iš pokalbio su M. Laitmanu