KABALOS METODIKOS VYSTYMASIS NUO ADOMO IKI MŪSŲ DIENŲ

Kabalos mokslas veikia grynai fizinių dėsnių srityje. Nėra jame jokių įmantrybių, mistikų ar religijų. Mes tyrinėjame patį pagrindinį kūrinijos dėsnį – Aukštesniosios jėgos, aukščiausios energijos pasireiškimą. Aukščiausios, nes ji pagal savo kategoriją pati aukščiausia, apimanti visas kitas jėgas.
Kaip bet kurie kiti mokslai siekia atskleisti gamtos savybes, taip ir kabala siekia atskleisti, tiktai pagrindinę gamtos savybę – šią universalią jėgą.
Mes tiriame, kokiu būdu ji pasireiškė mūsų pasaulyje, kaip kabalistai sugebėjo ją atskleisti suprasdami,  kad pasaulis susiskaldęs ir turi būti sujungtas pasiekiant visišką harmoniją. Siekdami pasaulio harmonijos jie ėmė suvokti, kad mūsų pasauliui trūksta vienijančios jėgos.
Pirmasis žmogus, atskleidęs šią jėgą prieš 5774 metus, buvo Adomas, kuris suvokė, kad pasaulis egzistuoja dėl vienos vienintelės jėgos, kuri jungia visus kūrinijos elementus.
Kitas didis kabalistas buvo Abraomas. Jis atskleidė ne tik Aukštesniąją jėgą ir jos reiškimąsi, kaip tai padarė Adomas ir paskui jį ėjusių dvidešimties kartų mokiniai, bet ir judėjimą, Gamtos vystymąsi. Abraomas suprato evoliucijos priežastį, vedančią į tai, kad žmogus privalo atskleisti Aukštesniąją jėgą, jos pasireiškimą savyje, tapti panašus į ją, kitaip tariant, pakilti į aukštesnįjį suvokimo ir vystymosi lygmenį.
Visi negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos lygmenys ir, svarbiausia, žmogus, egzistuojantis trijų pirmųjų jos formų viduje, nukreipti į tai, kad atvestų žmoniją prie būtinybės panorėti susivienyti, veikiant dvejoms priešingoms jėgoms.
Viena jų – egoistinė, neigiama jėga tolina žmones vieną nuo kito. Antra – altruistinė, teigiama jėga gali jiems padėti ir visus suvienyti.
Kai abi jėgos keičiantis lygmenims vis labiau pasireiškia , žmogus pradeda dirbti. Jis sujungia jas savyje, varijuoja jomis, suvokia jų abipusiškumą. Egzistuodamas tarp šių jėgų, žmogus valdo jas kaip dvejas vadeles, formuodamas save ir kildamas vis aukščiau, kol visiškai realizuoja šias abi jėgas savyje.
Čia glūdi žmogaus vystymosi uždavinys, jo evoliucija. Būtent tai atskleidė Abraomas ir todėl jo metodika – evoliucinė. Jos atsiskleidimą sąlygojo krizė, kurią žmonija patyrė Senovės Babilone.
Vėlesnės kabalistų kartos vis labiau išryškindavo dvasinius uždavinius. Visų pirma buvo atskleistas vieno žmonijos noro sudužimas į didžiulį kiekį asmeninių norų, kuriuos  kiekvienas mūsų turime, ir parodyta, kaip juos jungti tarpusavyje.
Dabar mes to dar nejaučiame, nematome kiekvieno žmogaus vidinio noro, kokiu būdu galima jį panaudoti, kokioje kombinacijoje, kaip pamatyti tą matricą, kurioje susijungiame papildydami vienas kitą. Kiekvienas iš mūsų labai daugialypis ir kiekviena mūsų daugialypio charakterio, savybių, skonių briauna turi atrasti tikslią vietą tarp kitų.
Gaunasi n-matė sistema, kur kiekvienas papildo absoliučiai visus ir niekas negali būti šios sistemos išorėje. Ir tik tada, kai absoliučiai visos atskiros egoistinės dalelės pradeda judėti viena kitos link ir jungtis, jos pradeda ieškoti savęs šioje sistemoje.
Judėdamos viena kitos link jos su vargu atranda save, pasinaudodamos bendra Aukštesniąja jėga. Būtent dėl to mes į ją ir kreipiamės – kad ji aukščiau mūsų atliktų šiuos judesius. Mes norime suartėti, bet nežinome kaip. Veikiant Aukštesniajai jėgai imame tai suvokti ir suprasti. O iš mūsų reikalaujama tik noro, kurį galime sugeneruoti kartu, vienas su kitu, rodydami pavyzdį, kiek mes norime šio suartėjimo ir vienybės.
Išskyrus norą siekti vienybės, mums nieko daugiau nereikia. Kitą darbo pusę atlieka Aukštesnioji jėga, todėl ji vadinama „pusė monetos“: pusę turiu įnešti aš, pusę – ji. Iš manęs reikalaujama tik siekio ir noro, ir kad jie būtų kažkiek teisingi. O teisingi jie bus, jei aš laikysiuos komutacijos dėsnių grupėje. Tada sužadinsime vienybės jėgą ir ji užbaigs darbą, suklijuos ir pasireikš mumyse.