Klausimas dr. Laitmanui: Nežinau, ką daryti, jaučiu, kad jėgos apleidžia mane, tarsi kybau ore. Darbe manęs niekas nedomina. Dvasiniame darbe darau viską, ką galiu. Bet dabar su tokiu nusivylimu, kokio anksčiau neteko patirti, manyje nėra „varomosios jėgos“. Manęs jau niekas nebeveikia. Šio pasaulio norai mirę, tėra noras nežinia kur ištrūkti, širdis sako, kad tas kažkur yra, bet tai vis tiek ne manyje. Jau daugiau negu trys metai kartu su Jumis, ir be kabalos man nėra gyvenimo, tačiau imu nusiminti dėl to, kad niekas nebeįeina į mane. Priešingai, aplinkos norai smelkiasi į mane, daro man įtaką ir dar labiau silpnina. Ką daryti? Aš daugiau nebegaliu laikytis! Kas dabar turėtų įvykti?
Dr. Laitmanas: Jums trūksta ryšio su grupe, ir todėl jaučiamas toks silpnumas kelyje – iš aplinkos jūs negaunate tikslo svarbos! O tai svarbiausia, tai tobulėjimo pagrindas! Apie panašias būsenas paskaitykite straipsniuose „Šamati“ ir Baal Sulamo laiškuose. Mumyse paslėpti rešimot (mūsų dvasinio vystymosi informaciniai genai) nuolat atsiskleidžia, ir todėl nuolatos auga mūsų egoistiniai troškimai. Reikia nuolat pakilti virš jų savo ketinimu atidavimo ir meilės savybės (Kūrėjo) link. Dėl to ir auga mumyse egoizmas – kad suteiktų mums galimybę pakilti virš jo iš mūsų pasaulio iki Kūrėjo lygmens. Kad suvoktume Jį, kaip kad yra pasakyta: „Ir pažins Mane visi – ir senas, ir jaunas!“. Tačiau mumyse visada pasireiškia tik egoistiniai rešimot, o jėgą pakilti virš jų kiekvieną kartą turime gauti iš vis stipresnio ryšio su aplinka (grupe).
www.laitman.lt
Palikti atsiliepimą
Norite prisijungti prie diskusijos?Drąsiai galite pradėti!