TAŠKAS, VIRŠ KURIO AUGA ŽMOGUS

Klausimas: Kaip galime ketinimu apvilkti norą suteikti malonumą Kūrėjui, kai neturime jokio supratimo apie tai?

Laitmanas: Bet kokiu atveju tai verta prijungti prie ketinimo. Matome, kad mažas vaikas mokosi iš suaugusiųjų be jokių svarstymų: „Jie – dideli! Jie daro, ir aš noriu taip daryti! Šito jam pakanka, nes suaugusieji jo akyse – didūs.
Todėl turime daryti veiksmus ir formuoti ketinimus, nepaisydami to, kad nieko apie juos nesuprantame ir nematome iš jų jokios naudos. Galbūt pasielgtume atvirkščiai… Juk mes – ne vaikai, kuriuose veikia instinktyvios, nepažeidžiamos formos gamtos jėga. Mes tai turime realizuoti patys savyje, turime atlikti veiksmus, norėdami prilygti paslėptam aukštesniajam, kokį tik galime įsivaizduoti, arba draugui ir grupei, kuriuos visada įsivaizduojame priešingus savo norui. Tai vadinama pastanga.

Turime daryti tuos pačius veiksmus kaip ir vaikai, bet savo pastangomis. Kodėl? Turiu matyti didį ir tą, kuris visai man toks neatrodo, arba specialiai vaidina paprasčiausią žmogų, kurį norisi ignoruoti. Tas pats – grupės, draugų ir netgi Kūrėjo, kuris paslėptas, atžvilgiu. Kodėl Jis pasislėpė? Tegul parodo, kad viešpatauja, kad viskas Jo rankose! Jeigu Jis  atsiskleistų kaip valdovas, kurio rankose viskas, tai būčiau panašus į vaiką, kuris mokosi iš suaugusiųjų. Tačiau tokiu atveju likčiau gyvūno lygmenyje.

Žmogus manyje auga virš taško, kurį aš pakabinu ore, ir jis neturi jokio pagrindo. Juk tik gyvūnas vaikšto keturiomis kojomis, o žmogus žengia pirmyn, neturėdamas tvirto pagrindo.
– Kodėl tu tai darai? Juk tai gyvūninis veiksmas?
– Ne! Gyvūnas protauja, jaučia. Jis tiksliai žino ką daro, – o žmogus?
– Žmogus nežino, ką padarys. Tačiau jis daro tai, nes priima sprendimą aukščiau savo prigimties, jis nori pakilti virš gyvūno lygmens.
– Bet kodėl? Iš kur tai? Kuo tai pateisinti?
– Todėl! Nes aš nenoriu likti gyvūno lygmenyje! Aš ne asilas, kad stovėčiau ant keturių kojų! Šito negalima racionaliai paaiškinti. Bet būtent tokiu būdu mes augame.

www.laitman.lt