MOKYTIS KŪRĖJO KALBOS

Įsivaizduokite, kad tapote bedarbiu, o kai nėra darbo – nėra ką valgyti. Ir staiga kas nors pasiūlo jums darbą, kitaip tariant, duoda maisto, drabužių, visko, ko reikia. Panašiai turime būti dėkingi Kūrėjui už suteiktą galimybę dirbti. Yra tokių, kuriems Jis nesuteikė tokios galimybės – likusieji milijardai negavo kvietimo dirbti Kūrėjui ir gauti atlyginimą, t. y. Chasadim šviesą, gebėjimą tapti tokiu duodančiu kaip Kūrėjas ir įžvelgti davimo jėgoje gaunamą milžinišką dovaną.
Todėl žmogus turi džiaugtis, kad gavo širdies apsunkimą – vietą darbui. Tai vieta, kurioje Kūrėjas jį traukia, kviečia pas save. Jeigu Kūrėjas pripildo žmogų toje vietoje, kurioje jis yra, tuo Jis žmogų atstumia nuo Savęs. Reikia suprasti šį santykį ir į kritimą žiūrėti kryptingai.
Todėl, kai man atrodo, kad šviesa nešviečia, turiu tai priimti kaip kvietimą ieškoti būdų pačiam skleisti šviesą tamsoje. Atskleisdamas man tamsą, Kūrėjas parodo sudužusį norą. O aš turiu ten nukreipti Chasadim šviesą, kad Ji norą apšviestų.
Jei teisingai žiūrėsime į būsenas, tai pamatysime, kad kiekvienoje jų, neva šviesioje ar tamsioje širdyje ir prote, visuomet yra ką papildyti, kad susilietume su Kūrėju, taptume bendro darbo partneriais. Kūrėjas žengia žingsnį, aš žengiu antrą ir papildau Jį. Ir taip visą laiką: Jis ką nors daro, aš taip pat. Dėl to imu vis geriau suprasti Kūrėjo veiksmus, galiu juos padalinti į etapus, žingsnius, atsekti priežastis ir pasekmes. Taip randu priežastinį ryšį ir pagerinu savo veiksmų kokybę.
Vadinasi, aš jau priimu tai ne kaip širdies apsunkimą, o kaip Kūrėjo kalbą, kuria jis kreipiasi į mane. Visuose pakilimuose ir kritimuose imu jausti kėlim sandarą ir jų pripildymą, pokalbį su Kūrėju, save ir Jį.
Pradedu jausti dešimtuką tarsi muzikos instrumentą, leidžiantį išreikšti save ir išgirsti, pajausti Kūrėją dešimtuko viduje kaip melodijoje, sugrotoje dešimčia klavišų.
Bendras mano ir Kūrėjo darbas susideda iš to, kad kiekvieną akimirką stengiuosi papildyti būseną, kurioje atsidūriau. Suvokiu, kad šią akimirką gavau iš Kūrėjo: visi pojūčiai ir supratimas atėjo iš Jo, o aš turiu tai papildyti iki „nėra nieko kito tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“.
Ir aš tai darau ne primityviai vienas prieš vieną, nuo savęs Kūrėjui, o per dešimtuką. Imu jausti, kaip mes su draugais turime susivienyti, kad garantuotume teisingą atsaką Kūrėjui.
Visas dešimtukas susivienija taip tarpusavyje laiduodamas, kad sudarytų mūsų bendrą atsakymą Kūrėjui. Kūrėjas keičia mūsų būsenas, o kiekvienas mūsų turi pakreipti save taip, kad subalansuotų dešimtuką, atvestų visus į vieną mintį, vieną ketinimą kartu suteikti Kūrėjui malonumą.
Todėl kiekvienas nori jausti kitą ir visus kartu, kad mes pajaustume, jog Kūrėjas patenkintas. Taip vis labiau imsime artėti prie Kūrėjo, kalbėti su Juo. Tai bendravimo su Juo kalba: visuose dešimtyje kėlim pajausime ryšį, mechanizmą, leidžiantį mums vieniems su kitais kalbėtis. Jei mes kartu su draugais, tai girdime Kūrėją ir kalbamės su Juo.
„Tegul žmogus padeda artimui“ – per ryšį su draugais galime perduoti Kūrėjui savo mintį, norą ir išgirsti Jo balsą bendrame mūsų kli.
Tai ypatingas pojūtis, kai jaučiamės ne šiaip kartu, o kaip vienas. Taip susivienijus kyla rezonanso efektas: visos atskiros harmonikos susijungia draugėn ir ne šiaip duoda galią, bet dėl mūsų vienybės pereina į naują kokybę.