UŽAUGINTI TIKRĄ NORĄ

Tikrąjį davimo troškimą galima užauginti tik praktiškai dirbant grupėje. Jei žmogus nuo to atsitraukia, jis tiesiog suka ne į tą pusę. Be grupės mes niekaip negalėsime suprasti, ką reiškia noras duoti. Mes turime stengtis ir jausti, jog netrokštame, nenorime šito, kažkas kelia pasibjaurėjimą, kenkia, bėgame nuo to, kad susijungtume su kitais.
Vis dėlto, jei mes būname atkaklūs ir pasiliekame tam, kad būtume sujungti abipusio laidavimo, tik tuomet mumyse pasireiškia supratimas, kas yra ta davimo savybė ir kaip toli esame nuo jos. Tuomet ir kyla reikalavimas, kad davimo jėga tiesiog paveiktų mus, nes ji – pirminė, ji mus sukūrė.
Vadovaudamiesi šiuo požiūriu galime pažvelgti į tai, kas vyksta pasaulyje. Pasaulyje dabar atsiskleidžia tokia būsena, kai visi žmonės, viena vertus, yra susiję. Nėra, kur dingti, nes visa žmonija yra tarsi viena didelė grupė ir šis tarpusavio ryšys dar labiau pasireikš, tik kol kas nepalankiai. Bet tai jau padeda žmonėms kažkiek suprasti ir suvokti, kad jei tarp mūsų būtų geras abipusis ryšys, tai mes sukurtume puikią žmoniją, puikų pasaulį.
Bet mes jo nesugebame sukurti! Juk mūsų egoizmas daro viską, kad tik išskirtų mus, supriešintų vienus su kitais – tai abipusė neapykanta, nepasitikėjimas, atstūmimas ir visa kita. Taigi pasaulis juda ten, kur ir mes, tik mažesniais žingsniais, pamažu, savąja forma, bet irgi juda. Todėl jau galime visur pasakoti apie šį šaltinį.
Kabala – tai labiau vidinė nei įprastoji žmogaus ir visos žmonijos psichologija, tai įprastosios psichologijos tęsinys. Tik psichologija jau seniai išsisėmė ir porą dešimtmečių išgyvena krizę. O į psichologijos vietą stoja kabala. Ji pasakoja apie vidines gamtos (ne tik žmogaus, bet ir jį supančio pasaulio) savybes, jėgas, kitaip tariant, apie tai, kaip žmogus pasiekia pusiausvyrą su viskuo, kas jį supa. Iš esmės ir psichologijos uždavinys – padėti žmogui pasiekti pusiausvyrą su jį supančiu pasauliu.