Kodėl dingsta noras, liepsna širdyje, kuri buvo juntama anksčiau? Kaip tą norą palaikyti? Kaip išlaikyti savo siekį atskleisti Aukštesniąją jėgą, nepaisant to, kad mes jos nejaučiame?
Kūrėjas mums duoda pradinį siekį, pastūmėdamas pirmyn įvairiausiais gyvenimo nemalonumais, tuštumos pajautimu ir viliodamas tiesos, prasmės atvėrimo laukimu. Vis dėlto toliau mes turime žengti patys. Pradinis pastūmėjimas iš užpakalio ir viliojimas iš priekio – tai laikina, nesitikėkite, kad būsite raginami taip visą laiką.
Jūs patys turite ugdyti savyje šią trauką pirmyn, o ji gali kilti tik iš aplinkos. Būtinai turite kurti savo grupę, savo aplinką, kad ši jus judintų, trauktų pirmyn, kurstytų, kad jūs matytumėte draugus, kuriems sekasi veržtis pirmyn labiau nei jums, kad pavydėtumėte jiems, kad jie perteiktų jums tikslo svarbą ir jūs jaustumėte jų paramą.
Tam, kad jie darytų jums įspūdį, turite jaustis mažesni palyginti su jais. Jeigu laikysite juos dideliais, tai netgi silpnas tikslo siekis, kurį juose įžvelgsite, pasirodys stiprus.
Tuo remiasi visi Rabašo straipsniai apie grupę. Kūrėjas suteikia mums tik pirminį impulsą: neigiamą jėgą, stumiančią į nugarą, nedidelę jėgą, traukiančią į priekį, be to, tik tam tikram laikotarpiui. O vėliau Jis pradeda teikti mums vis didesnį egoizmą, stabdančią jėgą tam, kad mes, remdamiesi ja, ugdytume savo pačių trauką Jo link. Šią trauką galima perimti tik iš aplinkos.
Taigi, jeigu rimtai tuo užsiimsime, būtinai pasieksime tikslą, bet tai – pats svarbiausias dalykas, tai mūsų tobulėjimo garantija. Turime pasistengti susivienyti taip, kad pradėtume jausti kitą būseną. Ji – priešais mus; tai mūsų kitas žingsnis. Ženkime jį drauge, ir viskas pavyks. Kaip dainavo rusų bardas Bulatas Okudžava, „susikibkime rankomis, draugai, kad neprapultume pavieniui.“
Palikti atsiliepimą
Norite prisijungti prie diskusijos?Drąsiai galite pradėti!