IŠĖJIMO IŠ KRIZĖS PLANAS

Visi jaučia, kad pasaulį ištiko visuotinė krizė. Anksčiau buvo bandoma tai nutylėti, bet po 2008 m. finansų griūties teko pripažinti, kad krizė egzistuoja. O dabar, po visų Europos įvykių, bendrosios ES rinkos ir imigrantų problemų, po Amerikos prezidento rinkimų, smarkiai pakoregavusių kursą, mūsų pasaulis pradeda jausti, kad jame vyksta labai rimtų pokyčių.
Prie viso to dar prisideda revoliuciniai technikos, technologijų pokyčiai, visuotinis atšilimas, daugybė bedarbių, neįprastų reiškinių gamtoje ir visuomenėje, šeimų irimas, staigus narkotikų vartojimo augimas, neviltis ir labiausiai paplitusi liga – depresija.
Todėl dabartinę pasaulio būklę neabejotinai galima pavadinti kritiška.
Be to, egzistuoja naujo pasaulinio karo grėsmė ir daug kitų problemų. Kyla klausimas – kaip išvesti žmoniją iš šios krizės į geresnę būklę? Apie tai mąsto kiekvienas normalus žmogus, norintis gyventi gerai, saugiai ir auginti vaikus, žinodamas, kad jų ateitis bus geresnė.
Dabartiniame pasaulyje neturime daug vilčių dėl geros ateities – nei sau, nei savo vaikams. Todėl žmonės instinktyviai vengia kurti šeimas ir prisiimti atsakomybę. Ar galima ką nors pakeisti, kad bendra padėtis pagerėtų? – Pasaulis to reikalauja, ir visose šalyse auga vidinė įtampa.
Susidaro įspūdis, kad žmonija išklydo iš kelio, gal net seniai, bet tik dabar tai suprato. Tarsi ilgai važiavęs žmogus staiga suvokia, kad nuklydo į kitą pusę ir nebežino, kaip rasti teisingą kelią. Net nežinia, kaip patekti į tą tašką, nuo kurio išklydo iš kelio.
Tai iš mūsų reikalauja itin rimto požiūrio, nes neaišku, kur atsidūrėme, ir svarbiausia dabar nepridaryti dar daugiau klaidų. Juk į žmonijos rankas patekusios jėgos yra labai galingos ir pavojingos. Vienintelis kelias iš krizės – naujų, altruistinių visuomenės ir žmonijos vertybių formavimas.
Tai reiškia, kad neįmanoma rasti sprendimo jokiame kitame lygmenyje ar plane, tik integraliajame švietime, kuris būtinas žmonėms. Neturime galių pakeisti gamtos suteiktų sąlygų, bet viskas priklauso nuo mūsų tarpusavio santykių: šeimoje, tautoje, šalyje, tarp visų partijų ir srovių, taip pat tarp šalių ir apskritai visame pasaulyje.
O žmonių santykius galima ištaisyti tik auklėjant. Taip, kaip matydami besipešančius vaikus visi supranta, kad jiems trūksta auklėjimo. Beprasmiška juos barti ir bausti – niekas nepadės, tik auklėjimas. Gavę daugiau žaislų, jie tik dar labiau susipeš. O jei į jų rankas pateks pavojingi žaislai: lazdos ir akmenys, tai jie gali sužeisti vienas kitą.
Taigi, žmonijai reikia tik vieno – auklėjimo, o ne naujų technologijų. Žmogaus auklėjimas – pati jautriausia ir efektyviausia pokyčių sritis.
Pasaulyje visko yra apsčiai, nėro jokio maisto produktų stygiaus. Užuot išmetus trečdalį maisto produktų, jais būtų galima pamaitinti visus badaujančiuosius ir dar liktų. Lygiai taip pat nėra drabužių trūkumo.
Visa problema – tik netinkami mūsų tarpusavio santykiai, dėl kurių negalime taip sutvarkyti gyvenimo, kad visiems būtų gerai. Nestinga nei energijos šaltinių, nei išteklių, reikalingų žmonėms. Tai kodėl gi jų negauna visi? Todėl, kad mes nesirūpiname kiekvienu!
Juk kiekvienas jaučiasi užtikrintas tada, kai jam geriau nei kitiems. Jei per mėnesį uždirbu tūkstantį, o tu tik aštuonis šimtus, tai aš jaučiuosi gerai. Man būtina vertinti save, lyginant su kitu, ir mano egoizmui gera, kai kitas turi mažiau.
Todėl žmonijai reikia išmokti rūpintis kiekvienu. Tam reikia dviejų dalykų: pirma – įstatymų, neleidžiančių kenkti kitiems, antra – auklėjimo, priverčiančio žmogų veikti kitų labui.