Iš pokalbio su dr. Michaeliu Laitmanu
Klausimas. Danija jau 40 metų patenka tarp laimingiausių pasaulio šalių, ir joje, beje, auklėjami laimingi vaikai. Danai taiko principą, vadinamą „hygge“ – „jaukumas“. Jis reiškia jaukumą ne tik namuose, bet ir žmonių santykiuose.
Pavyzdžiui, jie sako: „Kai įeini į „hygge“ erdvę, savo stresą, negatyvą palieki už šeimos rato“. Tai pagrindinis principas, reiškiantis bendrą mūsų laiką, o ne mano laiką su tavimi.
Tarkime, kad vienas tėvų grįždamas namo jaučia, jog darbe ar kur nors kitur susierzino, jis turi šiek tiek pastovėti už durų arba 10 minučių pasėdėti automobilyje ir tik pasikeitus būsenai įeiti į namus, nes įeina į „hygge“, į šį vidinį jaukumą.
Visi susiburia viename kambaryje bent porai valandų ir dainuoja. Danai daug dainuoja. Visa šeima: močiutės, seneliai, vaikai. Sakoma, kad tai ir užaugina laimingus vaikus.
Kaip manote, ar šis principas gali būti taikomas visam pasauliui? Ar toks šiltas jaukumas gali staiga tapti nauju žmonijos auklėjimu? Ar galima imti tai ir pritaikyti?
Atsakymas. Šaunūs danų, lietuvių vaikinai: ramūs, santūrūs, lėti. Toks jų charakteris.
Perimti galima, gal tai kam nors padės. Gerai, jei jie gali taip nusiraminti. Dar gali nueiti į klubą, pažaisti bridžą, o vakare grįžti namo. „Oi! Jau aštuonios vakaro, turime eiti miegoti.“
Klausimas. O po to?
Atsakymas. Po to tas pats. Svarbiausia – nieko nepažeisti.
Komentaras. Bet sakoma, kad jie išauklėja laimingus vaikus.
Atsakymas. Žinoma, tai laimingi žmonės. Svarbiausia – grafikas, kurio laikotės, ir nieko daugiau! Žinote, svarbiausias dalykas armijoje yra įstatai. Laikaisi kariuomenės įstatų ir laimingai gyveni Danijos karalystėje.
Komentaras. Vadinasi, sakote, kad „hygge“ – tai įstatai, kuriuos tauta sukūrė per šimtmečius. Bet, kaip suprantu, kalbate šiek tiek ironiškai, nes kitiems tai tiesiog neįmanoma.
Atsakymas. Neįsivaizduoju, manau, kad šiandien ir Danijoje ne visi sugeba tai padaryti. Bet kiekviena tauta turi savo charakterį. Vienokį šiaurinės tautos, kitokį – pietinės. Afrika visiškai kitokia nei Azija. Pažvelkime į meksikiečius ir pietų amerikiečius: „Jei nevyksta karnavalas ir nešaudoma į orą, tai apie ką kalbėti?!“
Klausimas. Ar kabalos požiūriu tai ir vadinama laimingų vaikų auklėjimu?
Atsakymas. Nežinau, ar tai laimė.
Laimė yra tada, kai žmogus turi realų tikslą, kuriuo niekaip ir niekada negali nusivilti, nes jis teisingas, amžinas, tobulas, ir žmogus tikslingai jo siekia. Nepaisant visada kylančių klausimų, nes šie klausimai yra skirti tam, kad jis nuolat kreiptų save į šį tikslą. Ir tada viskas bus gerai.
Klausimas. Bet jūs kalbate kaip kabalistas. Ar paprastas žmogus taip pat galvoja?
Atsakymas. Ir paprastas žmogus mūsų laikais jau turėtų tai žinoti.
Klausimas. Bet šis jaukumas nėra tikslas?
Atsakymas. Gamta mūsų tokių nesukūrė, todėl neleis mums likti tokiems.
Komentaras. Nors jie tokie jau gana seniai.
Atsakymas. Tai jų charakteris. Nesiruošiu nieko kritikuoti, juo labiau šaipytis. Jokiu būdu. Juk suprantu prigimtį.
Gamta sukūrė mus tokius, kad kiekvienas pagal savo charakterį, savo egoizmą tinkamai jį realizuotume. Kol kas danai vis dar yra šioje būsenoje. Jei gali, tegul tęsia. Kai negalės – prisijungs prie likusios besijaudinančios žmonijos.
Klausimas. Manote, kad jie negalės ilgai išlaikyti šios būsenos, ypač dabar, mūsų laikais?
Atsakymas. Ne. Bet net ir jungdamiesi prie žmonijos, jie, žinoma, prisijungs ne tokiu dideliu greičiu, kaip visi. Jie bus tarsi variklyje, o ten, kaip ir visur, yra taktai. Arba sukiesi šimtą taktų per minutę, arba dirbi kartą per minutę.
Klausimas. Ar jums labiau prie širdies neramus, viduje nejaukus, judrus žmogus? Jums artimesnis egoistiškas žmogus?
Atsakymas. Toks gali greičiau įvykdyti savo programą ir pasiekti aukštesnįjį tikslą. Tačiau kiti seka paskui jį, todėl jų vaidmuo ne menkesnis. Mes tiesiog esame sukurti skirtingi ir todėl turime skirtingai elgtis.
Klausimas. Vadinasi, negalėsime to perimti?
Atsakymas. Ne, jokiu būdu negalima perimti. Kiekvienas turi dirbti pagal savo prigimtį.
Klausimas. O kaip žmogus gali suprasti, kad tai jo prigimtis?
Atsakymas. Jis pajus vidinį komfortą. Jaučiu vidinį komfortą tada, kai sukuosi didžiuliu greičiu, arba tada, kai, prieš įeidamas į namus, pusvalandį automobilyje ramiai ruošiuosi svarbiam susitikimui su savo žmona, kuri mane pasitinka ir kviečia į namus. O aš su ja sveikinuosi ir įeinu, tarsi ką tik susipažinęs.
Komentaras. Įdomu, sakote, kad kiekvienas eina savo keliu.
Atsakymas. Žinoma!
Klausimas. Nuo ko tai priklauso?
Atsakymas. Savo prigimtimi esame tokie skirtingi tam, kad mūsų būsimojoje sąjungoje sukurtume vieną bendrą universalią konstrukciją, vadinamą „Žmogumi“ – Adomu.
Klausimas. Tada kiekvienas turės savo vietą? Kiekviena tauta?
Atsakymas. Žinoma! Tarkime, aš sukuosi didžiuliu greičiu, kiti – lėčiau, treti – dar mažesniu greičiu, lygiai kaip mūsų organizme yra sistemų, kurios įjungiamos milžinišku greičiu, su dideliu taktu, o kitos su vis mažesniu ir mažesniu… Galima palyginti nagus – rankų nagai paauga milimetrą per savaitę, o kojų – milimetrą per mėnesį.
Kiekvieno tempas kitoks, nors atrodytų, kad tai tas pats audinys ir vienas organizmas.
Klausimas. Ar visi turi vieną tikslą?
Atsakymas. Visų tikslas vienas, tik kas žino šį tikslą? Jei žinotume, kad visi turime vieną tikslą, sutartume vienas su kitu. Pradėtume kartu ieškoti kelio šiam tikslui pasiekti.
O šiaip jaučiame, kad kiekvieno tikslas kitoks. Egoizmas mus atskiria, neleidžia pajausti, kad kartu turime judėti vieno tikslo link.
Klausimas. Bet ar vis dėlto galime tai pasiekti? Ar mus atves į tą patį tikslą, ar ne?
Atsakymas. Aš manau, kad jis turėtų paaiškėti iš vidaus.
Klausimas. Koks tas tikslas?
Atsakymas. Tikslas labai paprastas: atskleisti gyvenimo prasmę.
Klausimas. O kokia ji?
Atsakymas. Gyvenimo prasmė yra žinoti jo prasmę.
Kai jaučiu gyvenimo prasmę, jaučiuosi visiškai pripildytas. Žinau, kodėl egzistuoju, žinau, kas man vadovauja, į ką kreipiuosi, ką darau kiekvieną savo egzistavimo momentą, kurlink einu. Prieš mane atsiveria vis nauji horizontai.
Jaučiuosi kaip vaikas, atvykęs į Disneilendą. Ir visa tai neįtikėtina! Visa tai yra pasaka! Taip žmogus turėtų jaustis, atskleisdamas Kūrėjo planą.
Klausimas. Ar kiekvienas turi savo gyvenimo prasmę?
Atsakymas. Kiekvienas tuo mėgausis individualiai, nes mes visi taip sukurti. Tačiau žmogus mėgausis tuo, kad nuolat palaiko ryšį su kitais. Šio dvasinio Disneilendo atskleidimas kyla iš to, kad atskleidžiame vis integralesnius mūsų tarpusavio ryšius. Ir jie atsiskleis kaip Aukštesniojo pasaulio suvokimas. Tai rimtas nuotykis.
Klausimas. Jūs jau padarėte išvadą, kad žmogaus tikslas – suvokti Aukštesnįjį pasaulį. Ką tai reiškia – suvokti Aukštesnįjį pasaulį?
Atsakymas. Tai reiškia suvokti visiškai skirtingų gamtos jėgų sąveikos harmoniją. Matome, kaip jungiasi visos problemos, veiksmai, mintys, siekiai – viskas, kas tik įmanoma, visų laikų ir visi dalykai kartu, pasirodo, sudaro harmoningą sistemą ir jie yra būtini vienas kitam – šios harmonijos atskleidimas ir yra kūrimo tikslo, Kūrėjo sumanymo atskleidimas.
Klausimas. Jūs visada kalbate apie harmoningų santykių tarp žmonių atskleidimą – kad visi esame harmoningai susieti. Ar ir tai čia patenka?
Atsakymas. Žinoma! Tai ir yra aukščiausias visos šios harmonijos lygmuo. Atrasti šią harmoniją – žmogaus gyvenimo tikslas.
Palikti atsiliepimą
Norite prisijungti prie diskusijos?Drąsiai galite pradėti!