Šventykla iš taškų širdyje

Kiekvienas žmogus turi tašką širdyje. Vienų žmonių taškas širdyje pabunda labiau, ir tuomet jie ima domėtis kabalos mokslu ir galiausiai ateina mokytis, kad pagal šią metodiką išvystytų savo tašką širdyje ir iš jo pastatytų Šventyklą, kitaip tariant, dvasinį indą (kli), parcufą iš dešimties sfirų, kuriame jie galės atskleisti Kūrėją.
Todėl Kūrėjas įdeda žmogui tašką širdyje sakydamas: „Sukurkite Man Šventyklą, kur galėsiu įsiviešpatauti, t. y. atsiskleisti jumyse.“ Tam ir egzistuojame, kad leistume Kūrėjui įsiviešpatauti mumyse, kitaip sakant, kad taptume indu, kuriame atsiskleis aukštesnioji Šviesa.
Toks žmogaus egzistavimo tikslas, ir visi turi prisijungti prie šio darbo. Juk visas mūsų gyvenimas (geras ar kupinas kančių), priklauso nuo to, ar einame keliu, kur statome kli Kūrėjui atskleisti.
Šis taškas įjungia savyje visą pasaulėdarą, tačiau kol kas jis mums atrodo vien taškas, neturintis svarbos, ir nematome jame nei jėgos, nei potencialio visiems aukštesniesiems pasauliams atskleisti. Jėga ateina, kai siekiame susijungti draugėn, kad taptume kaip vienas žmogus su viena širdimi. Tik nuo to priklauso sėkmė.
Širdis – tai visi žmogaus norai, o šios širdies viduje yra mažytė kibirkštis, vadinama „tašku širdyje“. Šis taškas šviečia, nes siekia Kūrėjo.
O kartais tai tiesiog juodas taškas, kuris nešviečia, tarsi būtų užgesęs. Ir žmogus visuomet turi stengtis įžiebti tą kibirkštį. Iš pradžių Kūrėjas pažadina ją, bet paskui darbą perleidžia žmogui, kad šis pats žadintų save.
Kartais šis taškas pabunda pats ir atveria žmoguje norą, pojūtį, kad jam trūksta dvasinio pasaulio. Tačiau nereikia laukti, kol taškas pabus pats ir trauks mus dvasingumo link. Reikia patiems grupėje, dešimtuke įžiebti kiekvieno draugo tašką, kad šis šviestų jo širdyje ir per jį visiems kitiems draugams.
Tai ypatingas veiksmas, kai jaučiu, jog draugai galvoja apie mane, ir todėl pabundu. O iki tol buvau lyg miręs. Pasistenkime galvoti apie visus draugus, kad padėtume jiems visiems degti siekiu Kūrėjui. Jei atliksime tai kartu, tai labai greitai ir lengvai pasieksime sėkmės. O pavieniui tai gali tęstis iki begalybės.
Be to, pats taškas, nors ir siekia Kūrėjo ir duoda tam tikrą ryšį, tačiau neparūpina pripildymo. Kad pripildytum reikia iš taško sukurti dvasinį parcufą, tam tikrą apimtį. O tai galima atlikti tik sujungus keletą taškų drauge.
Pajausime, kad nors ir siekiame vieno tikslo, bet esame labai skirtingi. Ir tuomet įveikdami tuos skirtumus, atstumus tarp mūsų, ir virš visko mėgindami susivienyti, pažadiname savo taškus širdyje ir dėl vidinės kompresijos ir spaudimo jie įsižiebia.
Tai didžiulė dovana – gauti pirminį pažadinimą iš Kūrėjo; privalome jį realizuoti. Antraip, tai bus nedovanotinas, didžiulės dovanos iš aukščiau ignoravimas.

Iš pokalbio su M. Laitmanu