Besaikio vartojimo epochos pabaiga

Klausimas. Mes matome didžiules pastangas, kurias deda, tarkime, Amerika bandydama sureguliuoti padėtį Artimuosiuose Rytuose, arba ekonomistų pastangas (pinigų spausdinimą), nukreiptas į dabartinės sistemos stabilizavimą. Vis dėlto tai turbūt niekaip nesusiję su paties žmogaus pasikeitimu?
Atsakymas. Nesusiję, nes jie nesupranta, ką reikia daryti. Jie nežino gamtos programos, nežino apie integralią sistemą, taigi visos jų pastangos veda ir ves prie dar didesnės krizės plėtros.
Jie remiasi tuo, kad mes palaušime gamtą, o ne taisysimės, kad ją atitiktume. Tai yra jų klaida.
Komentaras. Bet šiuolaikinės žmonijos koncepcija teigia, kad žmogus pats savaime – uždaras dydis, su kuriuo nieko nepadarysi, jį tegalima kažkaip panaudoti kaip pirkėją, paversti geru darbuotoju.
Atsakymas. Nieko tokio jau nebegalima padaryti. Nieko negalite padaryti su žmonėmis, netgi ta forma, kuria norėtumėte juos panaudoti.
Jau nepaversite juos pirkėjais – pirma, todėl, kad dabar visiškai kitokie santykiai, nei buvo anksčiau. Antra, todėl, kad žmogaus noras keičiasi ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Šiandien sunku paversti žmones pamišusiais vartotojais, netgi jei spirsite juos visomis žiniasklaidos ir reklamos priemonėmis. Tai pamažu praeina, nes mes keičiamės. Juk vis tik vystomės, evoliucionuojame.
Daugelį tūkstantmečių mes realizuodavome savo begalinius norus. Vėliau, pastaruosius penkiasdešimt šešiasdešimt metų, buvome mokomi kurti besaikio vartojimo visuomenę: dirbu– perku – išmetu, dirbu– perku – išmetu. Kam? Tam, kad kažkieno sąskaitoje kauptųsi doleriai.
Dabar tai baigiasi – žmogaus jau negalima priversti dirbti – pirkti – išmesti ir vėl dirbti – pirkti – išmesti. Jis pradeda pavargti nuo šito. Žmogaus egoizmas pradeda nusidėvėti, kaip nusidėvi viskas gamtoje, ir ima kokybiškai keistis. Mūsų tolesni poreikiai siejasi su kitokia plotme.
Žmogui jau nusibodo aptarnauti savo kūną ir lakstyti po parduotuves ieškant to, ką išvakarėse pamatė TV ekrane. Šiandien jam pabunda prasmingi norai. Mes palaipsniui pereiname į kitą lygmenį. Klausimas: „Kam mes egzistuojame?“ – tai kitas vystymosi etapas.
Ir čia jūs negalėsite patenkinti žmonių naujais skudurais arba naujo modelio telefonais. Negalėsite, nes bet kokie resursai turi eksploatavimo laiką.

Iš pokalbio su M. Laitmanu