Komentaras: Yra tokia sąvoka „ksenofobija“ – savisaugos siekis. Ji grindžiama netolerancija žmonėms su kita odos spalva, antsvoriu ar žemu ūgiu ir t. t. Mūsų smegenys iš karto atpažįsta juos kaip svetimus.
Egzistuoja savybių panašumo dėsnis, pagal kurį panašūs žmonės vienas kitą pritraukia, o priešingi atstumia. O mes kalbame, kad turime eiti pagal gamtos dėsnius.
Atsakymas: Ne, gamtos dėsnis nereiškia, kad privalome artėti prie panašių į save. Daugeliu atvejų reikia jungtis su tais, kurie skiriasi nuo tavęs, kad sukurtume platesnį visuomeninių santykių lauką.
Todėl tarp biologinių junginių matome įvairiausių rūšių ir tai, kad jiems būtini jungtis su kitomis, kartais ne visai panašiomis rūšimis. Tai veda į dar įvairesnę gamtą. Todėl nepradėsime kryžminti tik raudonplaukių su raudonplaukiais, aukštų su aukštais ir t. t., tai tegali sukelti nepageidaujamų pasekmių.
Klausimas: Ir vis dėlto kas yra savybių panašumo dėsnis: panašūs traukia panašius?
Atsakymas: Omenyje turimas vidinis panašumas, kai žmonės traukia vienas kitą, jausdami vienodus siekius.
Kabaloje tai – svarbiausia savybė: vienijamės į grupes pagal savo ketinimą ateiti į ypatingą, beje, nežemišką tikslą, kurio neapibrėžia standartinės materialios sąlygos.
Jungtis gali žmonės, kurių odos spalva nevienoda, kurie aukšti ir žemi, stori ir liekni. Svarbiausia, kad kiekvienas turėtų norą pakilti virš savo prigimties, susijungti su kitais aukščiau prigimties. Jie ima vienytis visiškai pagal kitą požymį, be to, vienijasi tokiomis savybėmis, į kurias žemėje nekreipiame dėmesio.
Kitaip tariant, kalbėdami apie panašumą turime galvoje panašų tikslą, tačiau žmonių savybės, charakterio bruožai lieka skirtingi. Ir kuo didesnė įvairovė, tuo didesnį panašumą įgyjame.
Iš pokalbio su M. Laitmanu
Palikti atsiliepimą
Norite prisijungti prie diskusijos?Drąsiai galite pradėti!