Mintis – galingiausia gamtos jėga

Visa gamta grįsta vienybe, tarpusavio dalyvavimu, tarpusavio balansu, tarpusavio palaikymu. Tad kiekvienas šio vidinio, uždaro paveikslo dalyvis ima iš jos tiek, kiek gali ir turi imti savo egzistavimui ir ne daugiau.
O žmogus iš gamtos ima nesiskaitydamas su niekuo! Ir ne šiaip sau ima. Jis vagia iš jos, naikina visas kitas rūšis, visiškai nesirūpina, kad šios galėtų atsistatyti. Savyje išvystėme tokį vartotojišką požiūrį į gamtą, kad net nėra ko kalbėti apie kokią nors pusiausvyrą.
Be to, žmogus įneša į ją didžiulį disbalansą savo mintimis, nes jos yra pačios didžiausios jėgos gamtoje.
Mintis – tai didžiulė jėga. Iš gamtos matome, kad kuo galingesnė jėga, tuo ji mažiau pastebima, labiau paslėpta: branduolinės jėgos, subatominės jėgos, radiacijos jėgos, radiobangos. O dvasinis pasaulis visai nejaučiamas.
Kitaip tariant, grubios mechaninės jėgos, veikiančios trumpu atstumu, jos čia, šalia mūsų. O kuo galingesnė jėga, tuo ji subtilesne, tuo mažiau ją suvokiame.
Todėl kabala sako, kad pačios galingiausios jėgos – tai mūsų proto, mūsų minčių, mūsų tarpusavio santykių jėgos. Nors mums atrodo: „Koks skirtumas, kaip galvoju apie pasaulį, ar kaip elgiuosi su kitais?!“
Tačiau iš tikrųjų tai irgi gamtos jėgos, beje, pačios galingiausios pagal savo poveikį, mat savo kokybe jos aukščiausios. Jos nepriklauso negyvajam, augaliniam ar gyvūniniam gamtos lygmenims, jos žmogaus lygmenyje ir todėl sukelia patį didžiausią disbalansą.
Taip savo blogu santykiu vieni su kitas tiesiog naikiname save ir savo pasaulį. Todėl ir S. Testamente, ir apskritai žmonijai duotas humaniškas pagrindas – „pamilk artimą kaip save“. Su šiuo principu visi sutinka, tiesa, jo niekas nesilaiko. Jeigu laikytumės šios formulės, be abejo, atsidurtume visiškai kitokioje civilizacijoje.

Iš pokalbio su M. Laitmanu