Įsiveržimas į asmeninę zoną

Klausimas: Tarp žmonių yra įvairių atstumo rūšių. Į intymią atstumo zoną (15–45 cm) gali patekti tik artimiausi, pavyzdžiui, vaikai ir tėvai. Asmeninė zona (45–120 cm) naudojama kasdien bendraujant su pažįstamais žmonėmis. Socialinė zona (120 cm–4 m) pasitarnauja bendraujant darbe, su pašaliniais žmonėmis. Visuomeninė atstumo zona yra daugiau nei 4 metrai: paskaitos, susirinkimai ir t. t.
Ar leistina mokymosi procese pažeisti intymią zoną, kitaip tariant, seminare sėdėti arti, dainuoti dainas apsikabinus ir t. t.?
Atsakymas: Nelygu, apie ką seminaras, koks jo tikslas. Jei žmonės mokosi integralaus tarpusavio ryšio ir suartėjimo, pamažu teorinę medžiagą turi įgyvendinti ir praktiškai. Todėl, žinoma, vedami praktiniai užsiėmimai.
Kai sėdime arti vienas kito, galime pasakoti intymesnius išgyvenimus. Galime susikabinti rankomis, šokti, kartu valgyti, kitaip tariant, naudotis visomis žmonių bendravimo formomis.
Komentaras: Sakykime, kaip instruktorius suprantu, kad tai turi būti ne iš karto, o po dviejų trijų užsiėmimų mėnesių. Bet visgi reikia atsižvelgti ir į individualias žmogaus ypatybes. Juk vieni juda greičiau, o kitiems tai duodasi sunkiau.
Atsakymas: Turi pažinti savo mokinius, juk po kelių užsiėmimų matyti, su kuo galima suartėti, su kuo – ne, kam reikia daugiau aiškinti, o kam pateikti kokių nors pavyzdžių.
Klausimas: Pasitelkti visuomenės nuomonę ar vis dėlto laukti, kol žmogus pats norės?
Atsakymas: Ne visuomenės, o grupės nuomonę. Ji – būtina.
Bendra grupės nuomonė veiks kiekvieną, todėl visi pamažu, daugiau ar mažiau pasieks bendrą vardiklį, bendrą būseną, bendrą nuomonę. Tokia grupės prigimtis, kai žmonės kartu dirba, mokosi, bendrauja.
Turime suprasti to tikslo, į kurį einame, svarbą, ir ši svarba veiks žmogų.

Iš pokalbio su M. Laitmanu