Kas penkta moteris nenori gimdyti

Klausimas. Pagal statistinius amerikiečių ir europiečių apklausos duomenis, kiekviena penkta didžiųjų Amerikos ir Europos miestų gyventoja nenori gimdyti. Prieš 40 metų vaikų turėti nenorėjo kas dešimta moteris.
Kas atsitiko su moterimis, jei nenorinčiųjų gimdyti skaičius padvigubėjo?
Atsakymas. Moterys prarado motinišką instinktą. Jos nenori gimdyti. O jei nori, tai būdamos apie 40 metų, kai, rodos, jau pagyventa dėl savo malonumo, dabar galima truputį pasivarginti ir su vaiku.
Jos nesuvokia, kad taip įklimpsta į skolą visam gyvenimui! Ir ne tik dėl pinigų, o dėl pareigų ir prievolių savo vaikui.
Mūsų dabartiniam didžiuliam egoizmui tai paprasčiausiai nepriimtina. Šiandien kiekvienas nori būti pats sau, visiškai laisvas! Ir netgi nedirbti. Turiu internetą, išmanųjį telefoną ir nenoriu būti susijęs daugiau su niekuo.
O čia privalau susisaistyti su kažkuo, kas instinktyviai priklausys nuo manęs ir nuo kurio aš instinktyviai tapsiu priklausoma.
Kai tik moteris pastoja, ji akimirksniu pradeda galvoti tik apie tą gyvybę, kuri joje auga ir kuriai ji turi atsiduoti. Iš esmės viso pasaulio ribos jai susitraukia iki mažojo gyvūninio mėsos gabalėlio joje. Ir viskas.
Kas toliau? „Pažvelkime 100–200 metų į priekį. Kas iš to, jei savo gyvenimą paaukosiu, kad pagimdyčiau, išauginčiau ir pastatyčiau ant kojų šią būtybę? Ar ji gyvens po 100–200 metų? Ne, negyvens. Aišku, ji turės palikuonių, t. y. vyks įprastinė biologinė reprodukcija. Kodėl turėčiau tame dalyvauti ir skirti tam visą savo gyvenimą?“
Klausimas. Moteris mano, kad vaikas atims iš jos šio pasaulio malonumus?
Atsakymas. Žinoma. Negana to, jai atrodo, kad vaikas uždaro ją į kalėjimą, lyg jai išrašomas skolos vekselis! Jis suriša jos rankas ir kojas, neleidžia galvoti apie nieką kitą, išskyrus jį patį! Ši būtybė prisiklijuoja prie jos ir traukia visą jos dėmesį į save.
Tai vyksta iš tikrųjų! Tokia yra prigimtis! Pamažu didindama moters, o ir vyro, egoizmą, gamta leidžia jiems truputį apsižvalgyti ir nesielgti automatiškai, kaip kad būdavo su visomis kartomis.
Privalau sukurti šeimą, gimdyti, auklėti vaikus, statyti namą, padėti vaikams įgyti išsilavinimą – viską, bet ką, ir numirti. O jie žiūrės, kaip mane užkasa, ir verks. Ir toks tėra visas mano gyvenimas?! – Taip svarsto mūsų sveikas egoizmas.
Žmogus to nenori! Jam nesvarbu, kur jį užkas, kokiu būdu ir kas. Tam jis moka mokesčius ir t. t. Jam reikia pagyventi. Jis nenori niekam įsipareigoti, o juo labiau „užkasti“ save jau dabar, jaunystėje.
Nieko nepadarysi. Tik jei žmogui svarbus kūrimo tikslas, kuris įpareigos jį išlaikyti šeimą, gimdyti, auklėti vaikus ir prisiimti visas kitas pareigas – jis tai padarys, bet tik tada, kai tai jam naudinga.
O naudinga taps, kai jis žinos, kad norėdamas pasiekti kūrimo tikslą privalo elgtis kaip paprastas žmogus, t. y. gimdyti vaikus, juos auklėti, išlaikyti, statyti ant kojų. Kartu jis privalo tobulėti pats ir tokiu būdu taisyti pasaulį!
Juk vaikui duodamas gyvenimą ir auklėdamas palieku jį po savęs, kad vaikas taip pat tobulėtų! Tik tai bus stimulas gimdyti! Kitaip, jei dabar kas penkta moteris nenori susilaukti vaikų, tai po poros metų nenorės kas antra. Ir beliks pusė milijardo Žemės gyventojų.
Klausimas. Idealiu atveju, ką gali galvoti moteris apie kūrimo tikslą, kad gimdytų?
Atsakymas. Mūsų kančios privers mus rasti aiškų atsakymą į klausimą, koks yra gyvenimo tikslas. O jis bus tik toks, kad atskleistume aukštesnįjį valdymą ir pamatytume, kur mus veda Gamta, arba Kūrėjas.
Kai atskleisime tai, sužinosime, kaip turime elgtis su viskuo, kad pasiektume aukštesnįjį, amžiną tikslą – amžiną, palyginti su mūsų gyvenimu. Štai tada mums tai bus naudinga, remiantis tuo pačiu egoizmu, ir mes gimdysime, auklėsime vaikus ir atsiduosime šeimai.

Iš pokalbio su M. Laitmanu