Kaip nepaskęsti audringoje jūroje

Tarpusavio laidavimas reiškia, kad visiškai priklausome vieni nuo kitų, tarsi sėdėtume valtyje jūros viduryje, rizikuodami paskęsti savo egoizme ir taip baigti savo gyvenimą. Ir jeigu norime pasiekti krantą, privalome laikytis drauge, kad visi visiems padėtų.
Niekas iš išorės mums nepadės, kol patys nepadėsime sau. Tad turime jaustis esą vienoje valtyje neva mums gresia žūtis. Ir tik jeigu padėsime vieni kitiems išsikapstyti iš bendro egoizmo okeano, supančio mus iš visų pusių, tuomet įstengsime išsigelbėti.
Įsivaizduokite save audringoje egoistinėje jūroje. Jeigu palaikome kitas kitą, tai jūra savo vidine jėga (Kūrėjo jėga), išmes mūsų valtį į krantą.
Izraelio tauta buvo surinkta iš 70 pasaulio tautų atstovų, kad būtų laidavimo pavyzdys visiems kitiems. Ši grupė – tai mažas vienybės grūdas visoje didžiulėje žmonijoje. Ir per visą žmonijos raidą Izraelio tauta buvo verčiama išsisklaidyti po visą pasaulį, kad perduotų žmonijai šią žinią per filosofiją, mokslą, ir, svarbiausia, per religiją.
Mums dar teks atskleisti, kad tik ši jėga veikia pasaulyje, valdo jį iš visos tikrovės centro. O nūnai prieiname galutinį raidos tašką ir tik nuo mūsų priklauso, pasieksime jį lengvu keliu ar per dideles kančias, problemas ir karus.
Visa žmonija jau pasirengusi išgirsti apie tarpusavio laidavimą. Kasdien vis labiau jaučiame, kad esame tarpusavyje susiję taip, kad neįmanoma atsiskirti. Visos tautos, valstybės, valdžios mėgina kaip nors išsiskirti, pasirodyti ypatingomis, bet niekas nepadės. Mes tik pasmerkiame save kančioms, kurios padeda mums geriau įsisąmoninti, kaip stipriai esame susiję, o sėkmę galime pasiekti tik per tarpusavio laidavimą.
Kitaip pasaulis nenurims. Jam teks išgyventi karus ir pereiti sunkius aiškinimusis. Bet kada nors, po ilgų kančių ir bėdų, suprasime, kad viskas priklauso nuo visų, ir nėra kitos jėgos, galinčios mus valdyti – tik tarpusavio laidavimo jėga.
Visa žmonija yra vienoje nedidelėje valtyje didžiulėje audringoje jūroje. Ir neįsisąmoninę abipusės atsakomybės, sulauksime didžiulių bėdų. Galiausiai nuspręsime, kad privalome laikytis laidavimo dėsnio.
Šiandien nė viena šalis pasaulyje negalės egzistuoti neturėdama ryšio su kitomis šalimis. Ir verčiau, kad šie ryšiai būtų geri. Juk negeras ryšys atneša kančią kitiems ir bumerangu sugrįžta tau pačiam. Tik per žmoniškus, normalius susitarimus galima pasiekti taikos.
Taip mokomės, kad tik abipusis rūpestis ir laidavimas gali atvesti į gerą gyvenimą. O paskui atskleisime, kad yra dar vienas tikslas – pažinti globalią jėgą, veikiančią pasaulyje. Neįmanoma valdyti pasaulio nežinant šio pagrindinio dėsnio – meilės artimui kaip sau.
Tai jau ne šiaip dėmesys kitas kitam, o visiškas egoistinio požiūrio atsisakymas. Vietoj užsienio reikalų ministrų, padedančių kiekvienai šaliai rūpintis savimi, bus kiti ministrai besirūpinantys visuotiniu ryšiu ir jo bendrumu. Juk, antraip, nepajėgsime egzistuoti.
Tai atves mus prie būtinybės studijuoti laidavimo dėsnius, kitaip tariant, tikrojo pasaulio dėsnius. Gyvename tokiu laiku, kai pasaulis pirmąsyk jaučia savo integralią priklausomybę, tarpusavio ryšį, ir todėl abipusę atsakomybę. Niekas neturi teisės daryti to, ko norisi, nepaisydamas kitų. Juk matome, prie ko tai atveda. Kiekvienas turi skaitytis su visu pasauliu.
Taip artėjama prie tiesos, kurios nėra nė vienoje valstybėje, nė vienoje vyriausybėje, nė viename žmoguje. Tiesa aukščiau mūsų, ji glūdi gerame kiekvieno žmogaus santykyje su kitais žmonėmis.

Iš pokalbio su M. Laitmanu