Kodėl Toros išvertimo diena laikoma gedulo diena?

Klausimas. Kodėl dešimtoji teveto mėnesio diena – Toros išvertimo iš ivrito į 70 kalbų diena – laikoma gedulo diena? Tarytum šią dieną Torą ištraukė iš jos vietos. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Nes šis išvertimas atėmė iš Toros jos tikrą dvasinį pagrindą, jos tikrą vaizdą. Liko tik paviršinis vertimas. Be to, jis negalėjo būti tikslus net ir didaktiniu požiūriu, nekalbant jau apie tai, kad dvasingumo negalima išversti į jokią kalbą.
Net ivritas – tai irgi ne kalba, bet kodas – raidės, kurios viena po kitos eina tam tikra seka, pagal tam tikras taisykles. Jų negalima sukeitinėti. Kiekviename žodyje egzistuoja tam tikra šaknis iš dviejų ar trijų raidžių, vadinamoji „binjan“ („sandara“).
O verčiant iš ivrito visa tai atmetama, ir iš kalbos praktiškai nieko nelieka. Tu imi paprastą šio žodžio vertimą, kuris būdingas mūsų pasauliui, nors tekstas apskritai nieko nekalba apie materialius dalykus, ir priskiri jam kažkokią mūsų pasaulio kopiją.
Komentaras. O kiek paskui diskutuojama, kad moteris sukurta iš vyro šonkaulio arba kad pas Mozę bolavo ragai. Ir viskas – dėl neteisingo vertimo.
Atsakymas. Nieko nepadarysi, yra tokia problema.
Klausimas. Ar žmonija, grįždama į dvasinį pasaulį, grąžins Torą į vietą?
Atsakymas. Nėra ko grąžinti! Su Tora nieko nenutiko. Tora – tai Aukštesniojo pasaulio sandaros aprašymas. Žmogus, jos mokydamasis ir kildamas, suvokia šią sandarą.
Bet kai jis mano, kad ši sandara jam priklauso kaip kažkokia knygutė jo kišenėje, ir dar parašyta ne ivritu, o išversta ir netekusi dvasinės prasmės, tada jis suvokia Torą kaip eilinį pasakojimą. Skaitydamas, kad iš pradžių Dievas sukūrė dangų ir žemę, jis mano: „Dangų aš žinau. Žemę – pažįstu. Važiuojame toliau“.
Todėl negalima įleisti į dvasinį pasaulį žmogaus, nenorinčio „preparuoti“ savęs.

Iš pokalbio su M. Laitmanu