Nelengvas žmonijos brendimas

Žmonija pagaliau ima įsisąmoninti, kad jai galas. Žmonės dar nekalba apie tai garsiai, bet jau kuždasi nežiną, ką daryti. Tai jau geras rezultatas.
Mūsų egoizmas jokiu būdu nenori veikti taip, kaip reikia. Jis nori, kad būtų taip, kaip nori jis. Tarsi mažas vaikas, kuris užmerkia akis: „To nėra!“ Jam atrodo, kad jeigu užsimerks ir nieko nematys, vadinas tai ir neegzistuos arba kiti jo nematys.
Išeitų, kad žmonija elgiasi lygiai taip pat: „To nėra!“ Kai prieš daugelį metų šnekučiavausi su Nobelio premijos laureatais ekonomikos srityje ir sakiau, kad vyksta krizė, jie žiūrėjo į mane su pašaipa: „Ką jūs! Apie ką kalbate?!“ Aš žinoma, tylėjau. O su kuo ginčytis?
Suprantu, kad tai tėra žmonės. Tačiau šiandien jie jau taip nebekalba, jiems tai buvo sprigtas per galvą. Maža to, net jeigu jau ir girdi, tačiau dar nenori viduje to priimti. Yra keletas slenksčių, per kuriuos turi praeiti informacija, kol žmogus kaip nors ją priims, perspaus save ir ims suvokti.

Iš pokalbio su M. Laitmanu