Paskutinioji moneta

Einant pirmyn blogio pradas, egoistinė jėga kaskart atsiskleidžia vis žiauriau – taip, kad galiausiai nežinome, ką daryti. Priešais mus tarsi atsiranda siena, per kurią neįmanoma perlįsti. Galų gale prieiname prie Raudonosios jūros (vert. past.: hebr. yam suf – baigtinė jūra) – banguotų, audringų vandenų, kurie pasirengę mus praryti ir atplėšti nuo gyvenimo.
Taip pajaučiame visas gamtos jėgas, bet kai įveikiame visas tas būsenas ir įjungiame jas į save, tampame stipresni, o tai ir yra mūsų ėjimas pirmyn.
Tačiau pasakyta, kad „jei Izraelio sūnūs būtų tikėję atsidavusį piemenį Mozę kaip pridera, tai būtų galėję išgirsti jo balsą ir išsigelbėti nuo faraono klipos“. Tai reiškia, kad vis dėlto yra tam tikra galimybė ištrūkti, klausimas, naudojamasi ja ar ne.
Kaip matematikoje, kur minusas ir minusas duoda pliusą – taip ir dvasiškai tobulėjant, einant iš Egipto. Jeigu didžioji grupės dalis nori dirbti dėl Kūrėjo, kad duotų, tai jie gali įpareigoti Jį jiems padėti.
Iš dangaus neduoda pusės – būtina atskleisti visą blogį, ir tuomet ateis reikiama pagalba iš aukščiau. Tad galime skųstis ir reikšti pretenzijas, bet kol neįdėsime visų reikiamų ir būtinų pastangų mūsų būsenos pakopoje, tol nebus proveržio. Ir tik įdėjus paskutiniąją monetą į pastangų pintinę, Kūrėjas padės mums pasiekti tikslą.

Iš pokalbio su M. Laimanu