Alkis visiškame pertekliuje

Žydai būtų amžinai likę egoizmo vergais, juk jie puikiai gyveno Egipte, buvo sotūs ir džiaugėsi gyvenimu. Bet Kūrėjas staiga keičia jų norą ir jie ima klausti: „Kam gyvename? Koks tai gyvenimas? Koks jo tikslas?“
Žmogus keičiasi, kaip tai vyksta ir mūsų dienomis. Juk atrodytų, kas mums blogai? Šiandieninis pasaulis kiekvieną gali aprūpinti visokeriopa gausybe, bet mes viską sugadiname. Tarsi patys tai darytume, bet iš tikrųjų taip mus veikia aukštesnis valdymas ir sugadina mus, neleisdamas mėgautis gyvenimu.
Galėtume gimdyti vaikus ir mėgautis šeima. Jei prieš šimtą metų žmonija būtų turėjusi tokias galimybes kaip šiandien, manytų, jog tai gyvenimas rojuje. Kodėl gi mes juo nepatenkinti? Tai reiškia, jog „mirė Egipto karalius“.
Ankstesnysis egoistinis noras, kai mėgavomės gyvenimu, vaikais, šeima, atostogomis, sveikata – mirė. Gyvenimas nebesuteikia malonumo.
Noras mėgautis išaugo, bet ne kiekybiškai, o kokybiškai, ir reikalauja naujų, aukštesnių pripildymų. Siūlote jam galybes mėsos, žuvies, pyragų, saldainių, kelionių, o jis nieko nenori. Daugelis žmonių serga depresija, vartoja narkotikus, net nori nusižudyti. Savižudybių skaičius auga arba žmogus staiga įsigyja ginklą ir pradeda šaudyti visus iš eilės.
Iš kur tai atsiranda? Iš Kūrėjo. Tai Jis sugadina mūsų norą mėgautis ir nuodija mūsų egzistavimą. Nesugebame niekuo užpildyti savo noro, ir jaučiame, kad geriau mirtis nei toks gyvenimas.
Pirmiausia turime suprasti, kad tai ateina iš viršaus, pagal gamtos vystymosi programą. Negalime tam priešintis ir kažkaip kompensuoti, kad ištaisytume padėtį. Jokie raminamieji neišgelbės nuo šio smūgio, jei „mirė Egipto karalius“.
Žydai puikiai dirbo per „septynerius sočius metus“ ir jautė juos sočiais. Nejau manote, kad per „septynerius alkio metus“ maisto sumažėjo? Viskas buvo lygiai taip pat, tačiau jie jautėsi tarsi nieko neturėtų, ir prasidėjo badas. Juk jie jau niekaip negalėjo patenkinti savo noro mėgautis – taip pat, kaip ir šiandienis pasaulis.

Iš pokalbio su M. Laitmanu