Kas vyksta su siela po mirties?

Klausimas. Kas nutinka su mirštančiu žmogumi? Kas vyksta su jo siela?
Atsakymas. Tas, kas pasiekė savo sielą, lieka gyventi jos viduje, juk ji nesusijusi su kūno mirtimi.
O  nepasiekus savo sielos, palieka tik rešimo (iš žodžio „rošėm“ – įrašas) – informacinė dalis, panaši į DNR, tam tikras kodas, kuriame užrašytas visas žmogaus vidinės esmės turinys.
Ir kai žmogaus kūnas miršta, ši informacinė dalis turi susijungti su nauju kūnu mūsų pasaulyje ir vėl pradėti savo kelią. Kiekvienas žmogus turi rešimo, ir iš jo mes vystome sielą.
Klausimas. Sakėte, kad sielą turi tik ją kuriantis žmogus…
Atsakymas. Teisingai. Žmogus formuoja ją iš savo egoistinio noro, remdamasis  rešimo – tam tikrą informacine dalimi, kuri veikia noro viduje ir verčia jį kurti sielą.
Klausimas. Ką aš turiu, ko neturiu ir ką privalau sukurti?
Atsakymas. Kiekvienas žmogus turi tik egoistinį norą. Bet gali būti taip (ir tai atsitiks su kiekvienu), kad staiga žmogui kyla ypatingas noras – noras pasiekti savo sielą, sužinoti, dėl ko jis gyvena, koks gyvenimo tikslas, kas yra gyvenimo šaltinis.
Kitaip tariant, jame pabunda rešimo – mažytė kibirkštis, vadinamasis „taškas širdyje“. Ir tada žmogus susimąsto, ką jam daryti, juk šis siekis jį spaudžia, neduodamas ramybės.
Tada su šiuo rešimo žmogus kreipiasi į savo egoistinį norą ir pradeda ieškoti, kur rasti vietą, kurioje jis galės realizuoti šią kibirkštį. Taip jis ateina ten, kur studijuoja tikrąją kabalą, kur mokoma, kaip suformuoti sielą. Suformuoti sielą  reiškia pakeisti norą: ne gauti dėl savęs, o duoti kitų labui.

Iš pokalbio su M. Laimanu