KŪNAS IR SIELA

Trys kūno ir sielos teorijos

Visas paplitusias kūno ir sielos teorijas galima sujungti į tris toliau išvardintąsias.

1. Tikėjimo teorija

Tikėjimo teorija aiškina, kad, išskyrus sielą, arba dvasią, nieko nėra. Šios teorijos šalininkų nuomone, egzistuoja viena nuo kitos pagal savo savybes atskirtos dvasinės esybės, vadinamos „žmonių sielomis“. Siela egzistuoja savarankiškai dar iki nusileisdama ir įsikūnydama žmogaus kūne. Fizinio kūno mirtis neturi įtakos sielai, nes ji dvasinė ir elementari esybė. Šios teorijos šalininkų nuomone, mirtis – ne daugiau nei pradmenų, iš kurių sudaryta esybė, atsiskyrimas. Ir todėl siela siejama su materialiuoju kūnu, kuris yra tam tikrų pradmenų, kaskart atskiriamų kūno mirties, konstrukcija.

Siela, dvasinis darinys, esti elementari esybė, neturinti sudėtinių dalių ir todėl negalinti dalintis taip, kad tai paveiktų jos struktūrą. Iš to išplaukia, kad siela nemirtinga ir egzistuoja amžinai. Šios teorijos šalininkų manymu, kūnas yra tam tikras sielos – dvasinės esybės – apvalkalas. Siela įsikūnija, ir savo jėgas, savybes bei įvairius įgūdžius reiškia per kūną.

Taigi siela teikia gyvastį kūnui, verčia jį judėti ir apsaugo nuo bet kokių sužalojimų. Pats savaime kūnas nėra gyvastingas, jis neturi nieko, išskyrus negyvą materiją, kaip ir atrodo, kai siela jį palieka. O visi gyvybės ženklai, kuriuos mes matome žmogaus kūne, yra tik sielos jėgų apraiškos.

2. Dualizmo teorija

Šios teorijos šalininkai tiki dviem pradais. Laikoma, kad kūnas yra visiškai tobulas kūrinys. Jis gyvena, maitinasi, rūpinasi, kiek tai būtina, savo egzistencijos pratęsimu ir visiškai nestokoja jokios dvasinės esybės pagalbos.

Vis dėlto kūnas toli gražu nėra laikomas žmogaus esme. Žmogiškosios esmės pagrindą sudaro protinga siela, kuri, kaip ir pirmosios – tikėjimo – teorijos šalininkų manymu, yra dvasinė esybė.

Šios teorijos skiriasi tik kūno apibūdinimu. Šiuolaikinis mokslas rodo, kad visi būtini gyvybiniai poreikiai gamtos sutelkti pačiame kūne ir tai nepalieka vietos dvasinei sielos veiklai kūne, sielos funkcija apribojama vien įgūdžiais ir gerosiomis savybėmis.

Taigi dualizmo šalininkai tiki kartu abejomis teorijomis, tačiau teigia, kad siela kūno atžvilgiu yra pirminė – jų nuomone, kūnas kyla iš sielos ir yra jos tąsa.

3. Neigimo teorija

Neigimo teorijos laikosi tyrinėtojai, neigiantys kūne esant kokią nors dvasinę realybę ir pripažįstantys tiktai kūno materialumą. Jų tvirtinimu, žmogaus protas taip pat yra kūno padarinys.

Neigimo teorijos šalininkai vaizduojasi kūną panašų į patikimai veikiančią elektros mašiną su laidais, einančiais į smegenis. Visas mechanizmas priverčiamas judėti organizmui kontaktuojant su išoriniais dirgikliais ir valdomas smegenims apdorojant kūno pojūčius – „skausmą“ ar „malonumą“. Smegenys nurodo tam tikram organui, kaip reaguoti į išorinį poveikį. Viskas valdoma per nervus (laidus) ir prie jų prijungtas gyslas, siekiant atitolinti organizmą nuo skausmo ir priartinti prie malonumo šaltinio.

Neigimo teorijos šalininkų teigimu, būtent tokiu būdu žmoguje vyksta įsisąmoninimas ir formuojasi reakcija į įvairias gyvenimo situacijas. O mūsų smegenų jaučiami protas ir logika panašūs į proceso, vykstančio organizme, nuotrauką ar atspaudą. Proto ir logikos pojūtis yra neginčijamas žmogaus pranašumas ir tampa įmanomas dėl žmogaus išsivystymo, palyginti su gyvūnais. Taigi, šios teorijos šalininkų nuomone, protas ir jo veikla yra ne kas kita, kaip organizme vykstančių procesų rezultatas.

Su neigimo teorija sutinka ir dalis dualizmo teorijos šalininkų. Vis dėlto jie neigimo teoriją papildo tam tikra amžina dvasine esybe, vadinama „siela“. Jų tvirtinimu, siela yra žmogaus esmė ir įsikūnija kūne – apvalkale.

Bendrai paėmus, tokios yra teorijos, kuriomis remdamasis mokslas aprašo „kūno“ ir „sielos“ sampratas.

Kūnas ir siela kaip kabalos mokslo sampratos

Kabalos paskirtis yra atskleisti ją studijuojantiems žmonėms Aukštesnįjį pasaulį, beje, ne mažiau aiškiai ir patikimai, kaip kad gamtos mokslai atskleidžia žmogui mūsų pasaulį. Visas žinias apie Aukštesnįjį pasaulį mokslininkai kabalistai gauna betarpiškai darydami bandymus su savimi ir tyrinėdami patys save kaip medžiagą. Dėl šios priežasties kabalos moksle nėra nė vieno žodžio, kuris remtųsi teoriniu pagrindu. Visi šio mokslo teiginiai yra praktinio suvokimo rezultatas.

Žinoma, žmogus iš prigimties linkęs abejoti. Bet kokia išvada, kurią aiškiai nustato žmogaus protas, laikui bėgant sukelia abejonių. Iš to kyla teoretizavimas ir ankstesniems faktams paaiškinti daroma kita išvada, kuri kažkurį laiką laikoma neginčytina.

Jeigu žmogus geba abstrakčiai mąstyti, jis visą savo gyvenimą tame rate ir sukasi. Vakarykščių išvadų akivaizdumas šiandieną darosi abejotinas, o įsitikinimas šiandienos tiesų tikrumu pavirs abejonėmis rytoj.

Taigi neįmanoma remiantis absoliučiu akivaizdumu prieiti logiškos išvados, kuri galios ilgiau nei „šią dieną“.

Atskleista ir paslėpta

Šiuolaikinis mokslas jau suprato, kad mus supančioje tikrovėje nėra nieko absoliučiai akivaizdaus. O kabala visada draudė teoretizavimą ir teorinių išvadų taikymą netgi prielaidų lygmeny.

Mokslininkai kabalistai skirsto mokslą į dvi dalis: atskleistą ir paslėptą.

Atskleistąją mokslo dalį sudaro visa, ką mes suprantame tyrinėdami remdamiesi praktiniu pagrindu, nekurdami jokių teorijų, įsisąmonindami vien praktinius, eksperimentinius duomenis bei iš to išplaukiančias išvadas.

Paslėptąją mokslo dalį sudaro žinios, kurias mes suvokėme patys ar gavome iš patikimų šaltinių, tačiau šių žinių nepakanka tam, kad galėtume perprasti ir analizuoti iš sveiko proto pozicijų. Šios dalies žinios laikinai priimamos kaip „tikėtinas dalykas“ ir jokiu būdu netyrinėjamos, nes šiuo atveju tyrinėjimas būtų grindžiamas ne praktiniu pagrindu, o teoriniais išvedžiojimais.

Vis dėlto terminai „atskleista“ ir „paslėpta“ mokslo dalys“ nurodo ne tam tikras žinių rūšis, o žmogaus suvokimą. Tos žinios, kurias žmogus atskleidė realiais praktiniais tyrinėjimais, vadinamos „atskleistomis“. O žinios, kurios vis dar yra už žmogaus pažinimo ribų, vadinamos „paslėptomis“.

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad niekada nė vienoje kartoje nebuvo žmogaus, kurio žinių nesudarytų šios dvi dalys – atskleistoji ir paslėptoji. Atskleistąją žinių dalį buvo leidžiama studijuoti ir tirti, nes tam egzistavo realus pagrindas. O paslėptąją dalį buvo draudžiama net mėginti tirti, nes žmogus tikrajam jos tyrimui neturi jokio realaus pagrindo.

Draudimas taikyti įprastus mokslus

Mes turime teisę taikyti tik tas žinias, kurios buvo praktiškai patikrintos, t. y. dėl kurių realumo ir tikrumo negali kilti jokių abejonių.

Dėl šios priežasties yra nepriimtinos „sielos ir kūno“ sampratų išvados, prieitos pirmiau išvardintų trijų teorijų pagrindu, nes jos remiasi religiniais samprotavimais. Iš tikrųjų mokslinės žinios apie sielą ir kūną gali būti įgyjamos tik taikant kabalos mokslo metodiką. Kadangi jos įgyjamos bandymų būdu ir yra praktiškai patvirtinamos, tai netenka abejoti ir jų patikimumu. Tokių žinių neįmanoma gauti kokiu nors kitokiu, „dvasiniu“ būdu.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, tam tikrose ribose galima taikyti tik trečiąją teoriją, kuri aiškinasi dalykus, išskirtinai susijusius su kūnu, ir tik tuos duomenis, kurie įrodyti bandymais ir dėl kurių nekyla jokių abejonių. Bendrų loginių aiškinimų ir bet kokių teorijų naudojimas kabaloje draudžiamas.

Trečiosios – neigimo – teorijos kritika

Išsilavinusio žmogaus savimonei neigimo teorija svetima, nes ignoruoja asmenybę ir žmogų vaizduoja kaip mašiną, judėti verčiamą išorinių jėgų. Pagal šią teoriją, suprantama, kad žmogus negali laisvai rinktis savo norų, jį visiškai kontroliuoja gamtos jėgos, visus veiksmus jis atlieka verčiamas ir nesulaukia nei atlygio, nei bausmės už savo poelgius, nes atlygio ir bausmės dėsnis veikia tik tuos, kurie turi pasirinkimo laisvę.

Ši teorija svetima tiek religingiems žmonėms, tikintiems Kūrėjo bausme ir atlygiu ir įsitikinusiems jų geru tikslu, tiek ir nereligingiems. Juk, anot šios teorijos, mes, būdami protingi, esame žaisliukai aklos gamtos rankose, kuri mus veda nežinia kur!

Taigi šios teorijos pasaulis nepriėmė. Manoma, kad kūnas, kuris, pagal trečiąją teoriją, vadinamas „mašina“, nėra tikrasis žmogus, o žmogaus esmė, jo „aš“ yra nematoma ir nejaučiama amžina dvasinė esybė, paslėpta forma esanti kūne.

O kaip ši dvasinė esybė gali išjudinti kūną? Juk, remiantis pačia filosofija, dvasia neturi jokio kontakto su materija ir niekaip jos neveikia.

Taigi nei filosofija, nei metafizika negali pateikti sprendimo dėl sielos.

Išvados

1. Visa, ką jaučia žmogus, juntama penkiais jutimo organais. Visuminis penkių jutimo organų gautas vaizdas atsiduria smegenyse, analizuojamas, palyginamas su tuo, kas jau žinoma, ir pateikiamas sąmonei kaip paties žmogaus ir aplinkinio pasaulio paveikslas. Taigi ir savo kūną, ir visą aplinką žmogus suvokia kaip penkių jutimo organų pojūčių rezultatą. Nei pats kūnas, nei aplinkinis pasaulis kaip tokie neegzistuoja – jie yra mūsų pojūčių pasekmė. Baal Sulamas rašo: „Aš jaučiu save tvirtą ir esantį tam tikrų matmenų todėl, kad mano pojūčiai taip man mane pateikia.“

2. Jeigu žmogus visiškai neturėtų jutimo organų, jis nejaustų savęs. O jeigu jutimo organai būtų kitokie (kitos jutimo kokybės ir kiekybės), tuomet žmogus save jaustų kitaip, kūno ir aplinkinio pasaulio suvokimas atitiktų juslių teikiamus pojūčius.

3. Visa, ką žmogus jaučia penkiais jutimo organais, vadinama „atskleista“. Žinoma, kiekvienam individui atskleista skirtingai, priklausomai nuo jo jutiminio ir protinio išsivystymo.

Atskleista gali būti:

• atskirų asmenų, individų;
• bendrai – atskleista visos žmonijos kiekviename konkrečiame jos vystymosi etape.

4. Tai, kas dar neatskleista, bet potencialiai gali būti atskleista ateityje, vadinama „paslėpta“. Tai skirstoma į dvi rūšis:

• ką galėsime atskleisti kada nors ateityje savo penkiais jutimo organais;
• ko niekada negalėsime atskleisti savo penkiais jutimo organais.

5. Tai, kas neatskleidžiama mūsų penkiais jutimo organais, gali būti atskleista šeštuoju jutimo organu. Kiekvienas žmogus savyje turi šeštojo jutimo organo užuomazgą, kurią gali išugdyti. Kabala yra šeštojo jutimo organo ugdymo metodika. Panašiai kaip penkiomis juslėmis jaučiamas kūnas ir aplinkinis pasaulis, šeštojo jutimo organo pojūtį irgi sudaro dvi dalys:

• „kūno“, vadinamo siela, pojūtis;
• „aplinkos“, vadinamos Aukštesniuoju pasauliu, pojūtis.

Aukštesniojo pasaulio pojūtis suvokiamas kaip amžinybės, tobulybės, absoliutaus pažinimo pojūtis.

KABALOS MOKSLO ESMĖ IR JOS TIKSLAS

Neteisingas kabalos esmės suvokimas

Pagrindinė kabalos mokslo esmės ir jo tikslo neteisingo suvokimo priežastis yra neteisingi atsakymai į tris klausimus:

1. Kokia kabalos mokslo esmė?
2. Kabala padeda žmogui pasiekti tikslą šiame ar būsimajame pasaulyje?
3. Kabalos mokslas tarnauja žmogui ar Aukštesniajai valdančiajai jėgai?

Įprasta manyti, kad:

1. Kabala užsiima tam tikromis slaptomis manipuliacijomis.
2. Atpildas arba bausmė žmogaus laukia po mirties, būsimajame pasaulyje.
3. Kabalos mokslas skirtas žmogui.

Aukštesnioji valdančioji jėga

Aukštesniąją valdančiąją jėgą, paprastai vadinamą „Kūrėju“, mokslininkai kabalistai apibūdina kaip Absoliutųjį gėrį. Taip jie suvokia Ją savo atžvilgiu. Neįmanoma, kad Aukštesnioji valdančioji jėga padarytų kam nors ką nors pikta. Kabalistai, suvokiantys šią jėgą, žiūri į šį faktą kaip į pagrindinį gamtos dėsnį.

Sveika nuovoka mums kužda, jog visų blogų poelgių pagrindas yra egoizmas, noras gauti malonumą sau (trumpiau – noras gauti). Būtent aistringas savos gerovės vaikymasis, kurį sukelia noras gauti, yra kenkimo artimui priežastis, nes noras gauti siekia tik prisipildymo. Jeigu kūrinys nejaustų jokio pasitenkinimo asmenine gerove, nebūtų pasaulyje nė vieno, kuris darytų žalą artimui. O jeigu kartais sutinkame kokią nors būtybę, darančią žalą aplinkiniams ne dėl noro gauti, ji tai daro tik iš įpročio, kurį iš pat pradžių pagimdė noras gauti. Ir šis įprotis dabar yra vienintelė jos poelgio priežastis.

Kadangi Aukštesniąją valdančiąją jėgą mes suvokiame kaip tobulą ir nieko nestokojančią savo tobulumui realizuoti, tai aišku, kad joje nėra jokio noro gauti, todėl ji neturi jokio pagrindo daryti kam nors žalą. Atvirkščiai, ji turi norą duoti – norą daryti gera savo kūriniams.

Visi geri ar blogi pojūčiai, kuriuos patiria kūriniai, yra siunčiami jiems Aukštesniosios valdančiosios jėgos, turinčios vienintelę savybę – norą daryti gera savo kūriniams. Iš pagrindinio pasaulio dėsnio išplaukia, kad Aukštesniosios valdančiosios jėgos nuostata kūrinių atžvilgiu absoliučiai gera ir kad visi kūriniai gauna iš jos tiktai gėrį ir tiktai dėl gėrio Ji juos sukūrė.

Todėl mus sukūrusią ir mus valdančią jėgą kabalistai pavadino Absoliučiuoju gėriu.

Aukščiausiasis valdymas – tikslingas

Pažvelkime į tikrąją realybę, kurią valdo ir kontroliuoja Aukštesnioji jėga, ir į tai, kaip ji kuria vien tik gėrį.

Išnagrinėję bet kurį, net patį mažiausią kūrinį, priklausantį vienai iš keturių rūšių – negyvajai gamtai, augalijai, gyvūnijai, žmogui, – mes pamatysime, kad tiek atskira būtybė, tiek ir visa jos rūšis priežasties ir pasekmės raidoje yra valdoma laipsniškai ir tikslingai, kaip medžio vaisius, kurio valdymas turi gerą galutinį tikslą – sunokimą.

Mokslininkai botanikai galės paaiškinti, kiek būsenų vaisius pereina nuo užsimezgimo akimirkos iki savojo tikslo pasiekimo – galutinio sunokimo. Vis dėlto visos, ankstesnės nei paskutinė, būsenos ne tik neturi net užuominos apie galutinę gražią ir saldžią vaisiaus būseną, bet, atvirkščiai, demonstruoja jo tarpinės būsenos priešingybę galutinei formai. Kuo saldesnis vaisius pabaigoje, tuo jis kartesnis ir bjauresnis ankstesnėse savo vystymosi stadijose.

Dar labiau stulbina tarpinių ir galutinių raidos formų skirtumai gyvūnų ir kalbančiajame (žmogaus) lygmenyse. Gyvūno protas mažas ir nedaug tepasikeičia gyvūnui augant. O žmoguje vyksta milžiniški pasikeitimai, žmogui vystantis daug kartų padidėja jo protas.

Pavyzdžiui, vienadienis veršiukas jau vadinamas buliumi, nes turi jėgų stovėti ant kojų ir vaikščioti bei proto saugotis jį tykančių pavojų. O tik gimęs žmogus pirmąją dieną panašus į jutimų neturinčią būtybę. Ir jeigu kas nors, nežinantis šio pasaulio realijų, žvelgdamas į šiuos du naujagimius pabandytų apibūdinti situaciją, tai, žinoma, apie kūdikį pasakytų, jog jam nepasiseks pasiekti savo tikslo, o apie veršiuką pasakytų, jog gimė būsimasis didvyris. Kitaip tariant, jeigu sprendžiame pagal veršiuko ir kūdikio proto išsivystymo laipsnį, tai kūdikis – nesumani ir nieko nejaučianti būtybė.

Taigi Aukščiausiąjį tikrovės valdymą mes suvokiame kaip tikslingo valdymo formą, kai nepaisoma kūrinio išsivystymo lygio. Atvirkščiai, mus tarytum tyčia norima apgauti, nukreipti nuo egzistencijos tikslo supratimo, visada rodant priešingas nei galutinė forma būsenas.

Taigi mes sakome: „Nėra protingesnio žmogaus už prityrusį.“ Nes tik patirties įgijęs žmogus, t. y. turintis galimybę matyti kūrinį visose raidos stadijose, iki pat galutinės, tobulosios stadijos, gali nebijoti visų iškraipytų kūrinio paveikslų, o tikėti užbaigto kūrinio grožiu ir tobulumu. Kabalos mokslas aiškina tokios laipsniškos, kiekvienam kūriniui privalomos raidos prasmę.

Detalus Aukščiausiojo valdymo kelių mūsų pasaulyje išsiaiškinimas rodo, jog šis valdymas gali būti tik tikslingas. Be to, valdoma taip, kad kūrinys visiškai nejaučia geros nuostatos savo atžvilgiu tol, kol nepasiekia baigtinės formos, galutinio raidos taško. O iki to laiko, atvirkščiai, besivystantis kūrinys specialiai iškyla priešais stebėtoją išoriškai sugadintos formos. Aukštesnioji valdančioji jėga visada kuria vien tik gėrį. Šis gėris – tikslingas valdymas.

Du raidos keliai: kančios kelias ir kabalos kelias

Iš pirmiau pateikto pavyzdžio išplaukia, jog Aukštesnioji valdančioji jėga turi absoliutaus gėrio savybę ir valdo mus tikslingai, be jokios blogio priemaišos. Tai reiškia, jog jos valdymo tikslingumas įpareigoja mus priimti įvairių būsenų, susietų priežasties ir pasekmės dėsniu, perėjimo tvarką, kol galėsime gauti norimą gėrį ir pasieksime mūsų sukūrimo tikslą taip, kaip nuostabus vaisius savo nokimo pabaigoje. Šis rezultatas yra užtikrintas kiekvienam žmogui.

Aukštesniosios valdančiosios jėgos sumanymas yra padaryti mus panašius į jos savybę – absoliutųjį gėrį. Šis tikslas diktuoja visus jos veiksmus mūsų atžvilgiu. Tikslui pasiekti mums yra parengti du raidos keliai.

1. Kančių kelias. Tai raidos tvarka, pagal kurią, savo prigimties vedinas kūrinys pereina iš vienos būsenos į kitą, priežastine priklausomybe susietą su ankstesne būsena. Taip mes labai lėtai vystomės, kol įsisąmoniname būtinybę pasirinkti gėrį, atmesti blogį ir užmegzti ryšį, prie kurio kryptingai veda valdančioji jėga. Tai ilgas, kančių ir skausmo kupinas kelias.

2. Kabalos kelias. Jis lengvas, malonus ir per trumpą laiką ir be kančių galintis padaryti mus vertus savo paskirties.

Bet kuriuo atveju, mūsų galutinis tikslas yra iš anksto nubrėžtas ir privalomas. Nėra jokios galimybės jo išvengti, nes Aukštesnioji jėga griežtai valdo mus dviem būdais: kančių keliu ir kabalos keliu. Supanti tikrovė mums liudija, kad valdymas vyksta dviem būdais vienu metu.

Kabalos esmė –išugdyti blogio suvokimą

Galiausiai visų veiksmų, siekiant suvokti Aukštesnįjį pasaulį, tikslas yra blogio, esančio žmoguje, suvokimas. Žmogus pamato, jog būtent prigimtinis egoizmas yra kliūtis jo kelyje į Aukštesnįjį pasaulį. Kūrinius skiria tiktai blogio suvokimo mastas. Labiau išsivystęs kūrinys suvokia didesnį blogį savyje ir todėl geriau jį atskiria ir atstumia nuo savęs, o neišsivystęs kūrinys jaučia savyje mažesnį blogį ir todėl mažiau jį nuo savęs stumia. Jis palieka blogį savyje, nes visiškai nejaučia jo kaip blogio sau.

Viso blogio pagrindas – savimeilė, vadinama egoizmu. Ši savybė yra priešinga Aukštesniajai jėgai, kurios vienintelė savybė – noras duoti.

Malonumo esmė yra žmogaus panašumo į Aukštesniosios jėgos savybę laipsnis. Kančių ir nekantrumo esmė yra skirtingumas nuo Aukštesniosios jėgos savybės. Taigi pats egoizmas teikia mums skausmo per savo ir Aukštesniosios jėgos savybių skirtingumo suvokimą.

Pasibjaurėjimas egoizmu pasireiškia skirtingu laipsniu ir yra būdingas ne kiekvienai sielai. Neišsivystęs žmogus egoizmo nelaiko bloga savybe ir todėl visiškai nesigėdindamas atvirai juo naudojasi. Labiau išsivystęs žmogus jau tam tikru laipsniu jaučia savo egoizmą kaip blogį ir todėl gėdijasi viešai juo naudotis ir tai daro slapčia. Dar labiau išsivysčiusysis apibūdina egoizmą kaip bjaurastį, negali pakęsti jo savyje ir todėl, remdamasis savo įsisąmoninimu, visiškai išguja egoizmą iš savęs, nes daugiau nebenori ir nebegali mėgautis kitų sąskaita.

Tuomet žmoguje pradeda busti meilės artimui kibirkštėlės, vadinamos altruizmu, kuris yra gėrio pagrindas. Ši savybė taip pat vystosi palaipsniui: pradžioje vystosi žmogaus meilė artimiesiems ir noras rūpintis jais. Kai altruizmas išsivysto dar labiau, išauga atsidavimo visiems, kas žmogų supa, laipsnis – meilė kaimynams, savo tautai, visai žmonijai.

Sąmoninga ir nesąmoninga raida

Dvi jėgos mus stumia ir skatina kilti pakopomis tol, kol pasieksime viršūnę, galutinį tikslą – savo savybėmis supanašėsime su valdančiąja jėga.

1. Pirmosios jėgos poveikio mes neįsisąmoniname, jis vyksta mums nesirenkant. Ši jėga stumia mus iš nugaros. Kabalistai ją pavadino kančių keliu.

Iš to kyla auklėjimo ir etikos sistemos, pagrįstos eksperimentiniu pažinimu, t. y. patikrinimu pasitelkiant praktinį protą. Visa šios sistemos esmė yra ne kas kita, o sudygusių egoizmo sėklų padarytos žalos įvertinimas. Šie bandymų duomenys pateko pas mus atsitiktinai, mums nežinant, nepasirinkus, bet jie pakankamai įtikinamai tarnauja savo tikslui, nes pasireiškiantis ir vis labiau mūsų pojūčiais juntamas blogis verčia mus vengti jo tiek, kiek suvokiame jo žalą. Taip mes pasiekiame aukštesnę dvasinę pakopą.

2. Antrosios jėgos poveikį mes suvokiame ir priimame apgalvotai, savo laisvu pasirinkimu. Ši jėga vilioja mus pirmyn; kabalistai vadina ją kabalos keliu. Sekdami paskui ją, vykdydami visus kabalistų patarimus, ketindami savybėmis prilygti Aukštesniajai jėgai, mes milžinišku greičiu suvokiame blogį ir laimime dvigubai.

Pirma, mes neturime laukti, kol kančios pradės baksnoti į nugarą ir sukaupta gyvenimo patirtis padės pamatyti mūsų prigimties blogį. Siekis supanašėti su Aukštesniąja jėga ugdo tokį patį blogio įsisąmoninimą be išankstinių kančių. Pirmajame savo siekio supanašėti su Aukštesniąja jėga etape mes jaučiame prisijungimo prie jos tyrumą ir saldumą, antra vertus, mumyse vystosi savimeilės niekingumo suvokimas. Blogis etapais atsiskleidžia malonumo ir ramybės, kurią jaučiame dėl mūsų panašumo į Aukštesniąją jėgą, fone.

Antra, mes laimime laiko, nes veikiame sąmoningai ir galime nuveikti daugiau, kad pagreitintume savo taisymąsi iki panašumo į Aukštesniąją jėgą.

Kabalos mokslas skirtas jį taikančiojo naudai

Kabalistinė žmogaus tobulinimo metodika nuo įvairių auklėjimo metodikų skiriasi savo tikslu. Kitaip sakant, skirtumą sudaro tai, ką turi atitikti ištaisytasis žmogus: visuomenės standartus ar Aukštesniąją jėgą. Kabala, kaip dvasinė metodika, taip pat skiriasi ir nuo žemiškosios etikos.

Etikos tikslas – visuomenės laimė praktinio proto, besiremiančio gyvenimo patirtimi, supratimu. Šis tikslas bandančiam jį pasiekti žmogui nežada daugiau nei leidžia prigimtis. Toks tikslas nėra neginčijamas. Juk neįmanoma įrodyti žmogui, kad jam pačiam bus geriau, jeigu atsisakys ko nors visuomenės labui.

Skirtingai nei etika, kabalistinė vystymosi metodika žada laimę kiekvienam ją taikančiajam.

Juk žmogus, pagal savybių panašumo dėsnį suvokęs meilę artimui, yra susiliejęs su Aukštesniąja jėga. Jis išeina iš savo siauro, kančių pilno pasaulio į platų ir amžiną atidavimo pasaulį jį sukūrusios Aukštesniosios jėgos link.

Etika pagrįsta tuo, kad turime patikti žmonėms. Ji remiasi atlygiu už darbus: žmogus įpranta prie tokio darbo ir jo dorovė jau nebegali tobulėti, nes iš aplinkinių už savo gerus darbus jis gauna gerą atlygį.

Žmogus, taikantis kabalą dėl siekio atiduoti Aukštesniajai jėgai, be jokio atlygio atlikdamas į Ją panašius veiksmus, iš tiesų tobulina savo dorovę. Juk jis savo kelyje negauna jokio atlygio, po kruopelę rinkdamas tai, ko reikia, kad apmokėtų kitos prigimties – davimo artimui negaunant sau nieko, išskyrus būtiniausius egzistavimui palaikyti dalykus, – įgijimą. Tik taip žmogus iš tikro išsivaduoja iš prigimtinio egoizmo ir visų Gamtos draudimų. Kai jam tampa bjaurus bet koks gavimas sau, kai jo siela laisva nuo visų nereikalingų ir menkų kūno malonumų, kai jis nesiekia turtų, garbės, valdžios, tada žmogus laisvas gyvena Aukštesniosios jėgos pasaulyje. Tada tampa garantuota, kad žmogui niekada negrės jokie nemalonumai ir nebus padaryta jokios žalos. Juk tik egoizmas sukelia visą žmogaus jaučiamą žalą.

Akivaizdu, kad kabalos mokslas tarnauja jį taikančiam žmogui ir visiškai nėra naudingas kūriniams, kurie juo nesinaudoja. Netgi jei visi žmogaus veiksmai tarnauja jo taisymuisi, jie yra tik priemonė tikslui – panašumui į Aukštesniąją jėgą – pasiekti.

KABALOS MOKSLO ESMĖ

Kas sudaro kabalos mokslo pagrindą

Kabala moko apie Aukštesniųjų jėgų nusileidimo priežasties ir pasekmės tvarką, paklūstančią tarpusavyje susijusiems pastoviems ir absoliutiems dėsniams, nukreiptiems į tikslą – kad žmogus, egzistuojantis šiame pasaulyje, atskleistų Aukštesniąją valdančiąją jėgą (Kūrėją).

Visumos ir dalies dėsnis

Pagal visumos dėsnį, visa žmonija savo vystymosi pabaigoje neišvengiamai turi atskleisti ir visiškai suvokti Aukštesniąją valdančiąją jėgą. Pagal dalies dėsnį, visai žmonijai dar nepasiekus tokios tobulos būsenos, ją galės pasiekti atskiros kiekvienos kartos asmenybės.

Dvasinių kūnų, sfirų, pasaulių gausumas

Kabalos mokslas nagrinėja kelius, kuriais žmogus pasiekia Aukščiausiąjį tikslą – tapatumą su Aukštesniąja jėga. Šis mokslas tiria daugybės dvasinių kūnų sandarą ir ryšius. Tam, kad būtų aiškiau, pavyzdžiu imkime bet kurį gyvūną, kurio vaidmuo tėra išsimaitinti ir išsilaikyti pasaulyje tam tikrą laiką, būtiną panašių į save gimimui ir savo rūšies egzistavimo pratęsimui. Tirdami gyvūną pamatysime, kad tai – sudėtingas daugybės skaidulų ir gyslų junginys, kaip ir yra nustatyta fiziologų bei anatomų tyrimais. Vis dėlto yra daugybė junginių, kurių žmogus dar nežino. Iš šio pavyzdžio pagal analogiją galima suprasti, kokią gausybę įvairiausių skirtingų junginių turime ištirti, kad pasiektume Aukščiausiąjį tikslą.

Du keliai: iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų

Kabalos mokslas studijuoja du lygiagrečius Aukštesniosios valdančiosios jėgos suvokimo kelius. Jie skiriasi tiktai tuo, kad pirmasis kelias veda iš viršaus į apačią iki šio pasaulio, o antrasis prasideda šiame pasaulyje ir kyla iš apačios į viršų tomis pačiomis pakopomis, kurias suformavo pirmasis kelias.

Aukštesniosios šaknys leidžiasi žemyn ir pirmuoju keliu palaipsniui atsiskleidžia iš viršaus į apačią. Šis kelias kabaloje vadinamas pasaulių, parcufų ir sfirų nusileidimo tvarka. Antrasis kelias vadinamas Aukštesniosios jėgos suvokimu.

Žmogus, siekiantis suvokti Aukštesniąją jėgą, privalo eiti iš apačios aukštyn, palaipsniui atskleisdamas kiekvieną detalę ir kiekvieną pakopą pagal tuos dėsnius, kurie nustatyti Aukštesniajai jėgai leidžiantis iš viršaus į apačią.

Aukštesnioji valdančioji jėga visiškai suvokiama palaipsniui. Suvokimas žmogaus pojūčiuose pasireiškia per tam tikrą laiką, priklausomai nuo išsivalymo nuo egoizmo greičio, kol žmogus suvoks visas iš viršaus žemyn nusileidžiančių pakopų gausybės savybes.

Nuoseklus visų pakopų suvokimas yra nulemtas iš anksto, kaskart suvokiama vis aukštesnė pakopa – tai primena kilimą laiptų pakopomis.

Abstraktūs pavadinimai

Daugelis mano, kad visi pavadinimai ir sąvokos, vartojami kabalos moksle, priklauso abstrakcijų sričiai. Toks klaidingas vertinimas atsirado dėl to, kad kabala tyrinėja Aukštesnįjį pasaulį, kuriame nėra laiko ir erdvės, jį duota išvysti tik tam, kuris įvaldė kabalistinę metodiką.

Ir kadangi tik nedaugelis išstudijuoja šį mokslą bei suvokia Aukštesnįjį pasaulį, manoma, kad terminai, apibūdinantys Aukštesniuosius pasaulius, tėra abstrakčios kategorijos, visiškai atitrūkusios nuo realybės.

Vis dėlto kabala neaprašinėja nieko, kas neatspindėtų tikrosios realybės, kurią suvokia kabalistai. Neginčijamas kabalos įstatymas skamba taip: „Aprašinėjame tik tikrąjį suvokimą ir tik jį įvardijame. Visa, kas nesuvokta, draudžiama įvardinti ir aiškinti.“

Suvokimas kabaloje reiškia aukščiausią supratimo pakopą. Iki tol, kol nepasiektas toks absoliučiai aiškus įsisąmoninimas, tarsi daiktą laikytum rankose, kabalistai nevadina to suvokimu, o įvardina kitaip: supratimu, žinojimu ir t. t.

Kabalos mokslo realybė

Mūsų jutimais jaučiamoje materialiojoje tikrovėje egzistuoja realūs reiškiniai, kurių esmės pažinti mes negalime netgi vaizduotėje, tarkime, elektra ir magnetizmas. Vis dėlto mes neabejojame jų realumu, mūsų žinios apie jų reiškimąsi mus visiškai tenkina, ir mums visiškai nesvarbu, kad neturime nė mažiausio supratimo apie jų esmę. Reiškinių pavadinimai tokie realūs ir mums artimi, tarsi mes iš tikrųjų juos jaučiame, ir netgi mažiems vaikams žodis „elektra“ žinomas taip pat gerai, kaip ir žodžiai „duona“ ar „cukrus“.

Maža to, kaip neduota mums pažinti Aukštesniosios valdančiosios jėgos esmės, lygiai taip pat mums neduota suvokti jos sukurtųjų kūrinių esmės. Visus materialiuosius reiškinius mes suvokiame tik remdamiesi savo jutimo organų reakcija į tų reiškinių poveikį. Tai visiškai mus tenkina, nors mes neturime jokio supratimo apie tų reiškinių esmę. Mums nepažini netgi mūsų pačių esmė, visa, ką žinome apie save, tėra esmės sukeltas procesas.

Taigi visi pavadinimai ir terminai, sutinkami kabalos knygose, yra realūs, nors mes ir nesuvokiame jų esmės. Aukštesniojo pasaulio tyrinėtojus visiškai tenkina išsamios žinios, nors jie suvokia tiktai žmogaus reakcijas į sąveiką su Aukštesniąja jėga. Toks pažinimas visiškai pakankamas ir nesukelia nepilnaverčio pažinimo pojūčio, panašiai kaip mums nekyla šeštojo rankos piršto poreikio, nes visiškai pakanka penkių pirštų.

Aukštesniojo suvokimo išreiškimo sudėtingumas

Mes negalime mūsų pasaulio žodžiais ar raidėmis išreikšti Aukštesniojo pasaulio sampratų, nes visas mūsų žodynas atvaizduoja penkių jutimo organų pojūčius. Sunku dar ir tai, kad turime žodžiais išreikšti ir paskelbti aptarimui tam tikras žinias, kaip tai yra įprasta moksliniuose tyrimuose. Dėl šios priežasties kabalistas turi naudotis visiškai tiksliais apibrėžimais.

Pasaulių šaknies ir šakos dėsnis

Keturi pasauliai – Acilut, Brija, Jecira, Asija, sudarantys pasaulių sistemą, pradedant aukščiausiuoju iš jų Acilut pasauliu ir baigiant mūsų materialiuoju Asija pasauliu, turi vienodą, visomis detalėmis sutampančią struktūrą. Kitaip tariant, realybė ir visos jos raiškos, egzistuojančios pirmajame pasaulyje, egzistuoja ir antrajame, po juo išdėstytame žemesniajame pasaulyje. Ir taip yra visuose kituose pasauliuose, iki mūsų pasaulio.

Pasauliai skiriasi tik materijos kokybe, kuri ir nulemia kiekvieno iš jų pakopos aukštį. Aukščiausiojo pasaulio materija subtiliausia, palyginti su visais žemesniaisiais. Antrojo pasaulio materija grubesnė nei pirmojo, tačiau subtilesnė nei visų už jį žemesnių pakopų. Tokia tvarka laikosi iki mūsų pasaulio, kuriame tikrovė pasireiškia kaip grubiausia ir tamsiausia materija nei visų ankstesnių pasaulių.

O visos objektų ir formų detalės tiek kiekybe, tiek kokybe yra vienodos kiekviename pasaulyje. Tai galima palyginti su spaudu ir atspaudu: smulkiausias spaudo detales visiškai atkartoja spaudo atspaudas. Taip ir pasauliuose: žemesnis pasaulis yra aukštesnio už jį pasaulio atspaudas. Visos aukštesniajame pasaulyje egzistuojančios formos ir kiekybiškai, ir kokybiškai atkartojamos žemesniajame pasaulyje.

Taigi žemesniajame pasaulyje nėra nė vienos detalės ar reiškinio, kurie nebūtų aukštesniojo pasaulio atvaizdas. Tai vadinama „šaknimi ir šaka“ ir reiškia, kad žemesniojo pasaulio detalė yra šaka, atvaizduojanti savo atitikmenį, esantį aukštesniajame pasaulyje. Tas atitikmuo yra jos šaknis, nes ši detalė ima pradžią aukštesniajame pasaulyje ir atsispaudžia žemesniajame. Kitaip tariant, likimu vadinama šaknis verčia detalę augti ir kiekybiškai, ir kokybiškai, idant pasiektų kokybę, būdingą spaudo atspaudui. Toks yra šaknies ir šakos dėsnis, veikiantis pagal aukštesnį pasaulį visose kiekvieno pasaulio tikrovės detalėse.

Kabalistų kalba – tai šakų kalba

Kiekvienas reiškinys mūsų pasaulyje yra šaka ir atitinka savąją šaknį – šio reiškinio atitikmenį aukštesniajame pasaulyje. Remdamiesi tuo, kad šaka atitinka savąją šaknį, kabalistai sukūrė šakų kalbą.

Žemesniajame pasaulyje nėra nieko, kas neturėtų pradžios ir nekiltų iš aukštesniojo pasaulio. Šaknis, esanti aukštesniajame pasaulyje, įpareigoja žemesniajame pasaulyje ją atitinkančią šaką įgauti jos formą ir įgyti jos savybes.

Remdamiesi šaknies ir šakos ryšiu, kabalistai sukūrė žodyną, leidžiantį jiems kalbėti apie aukštesniųjų pasaulių dvasines šaknis pritaikant žemesniosios šakos pavadinimą, tiksliai nustatomą šio pasaulio jutimais. Toks būdas padeda žmogui suprasti aukštesniąją šaknį, nes būdama savo aukštesniosios šaknies pasekmė, materiali šaka aiškiai nurodo šaknį.

Taip kiekvienas mūsų jaučiamo pasaulio objektas leidžia naudoti tikslų pavadinimą, nurodantį jo Aukštesniąją šaknį. O pačios šaknies neįmanoma pavadinti jokiu žodžiu, nes ji pranoksta bet kokią vaizduotę. Vis tik dėl mūsų pasaulyje esamų šakų, jaučiamų žmogaus jutimais, atsirado teisė egzistuoti žodiniam Aukštesniųjų šaknų apibūdinimui.

Tokia yra kalbos, kuria bendrauja kabalistai, esmė. Ši kalba padeda perduoti jų aukšto lygio suvokimą iš kartos į kartą žodžiu ir raštu. Tiksliai apibrėždami aukštesniojo pasaulio reiškinius, kabalistai gerai supranta vienas kitą, o tai yra būtina sąlyga bet kuriam moksliniam tyrimui. Jie nustatė tokius tikslius rėmus, kad suklysti neįmanoma, nes kiekviena šaka turi tik jai būdingą natūralų apibūdinimą ir todėl vienareikšmiai nurodo savo dvasinę šaknį.

Mokytojo žinių perdavimas mokiniui

Mokytojo žodžiai negali perteikti žinių apie aukštesnįjį pasaulį, kur nėra laiko, erdvės, judėjimo. Tiktai šakų kalba įmanoma išreikšti šakų ir jų aukštesniųjų šaknų santykį.

Vis dėlto šią kalbą vartoti gali tik tas žmogus, kuris supranta šaknų ir šakų santykį. Neįmanoma atskleisti ryšio „šaknis – šaka“ iš apačios aukštyn. Žvelgiant į mūsų pasaulyje jaučiamas žemesniąsias šakas, visiškai neįmanoma įsivaizduoti jokio jų aukštesniųjų šaknų atitikmens. Iš pradžių mokinys turi pats suvokti aukštesniąsias šaknis. Tuomet jis galės kiekybiškai bei kokybiškai suprasti kiekvienos šakos santykį su jos šaknimi, esančia aukštesniajame pasaulyje.

Tik mokiniui gerai supratus šaknies ir šakos ryšius atsiras bendra kalba su mokytoju kabalistu. Tuomet mokytojas šakų kalba galės mokiniui perduoti visas savo išminties subtilybes ir žinias apie tai, kas vyksta aukštesniuosiuose pasauliuose, – visa tai, ką gavo iš savo mokytojų, ir tai, ką suvokė savarankiškai. Juk dabar mokytoją ir mokinį sieja bendra kalba ir jie supranta vienas kitą.

Jeigu mokinys dar nesupranta šios kalbos, nežino, kaip šaka nurodo į savo šaknį, tuomet dėl bendros kalbos nebuvimo mokytojas niekaip negali paaiškinti nė vieno aukštesniųjų žinių žodžio, nei kalbėti apie kabalos mokslo tyrinėjimus. Kitaip tariant, kabalos žinias galima perduoti tik tam, kas jas supranta pats.

O kaip mokinys pats suvoks šakų kalbą? Studijuodamas kabalos knygas jis pamažu ima jausti Aukštesnįjį pasaulį. Pakilęs bent jau į žemiausią Aukštesniojo pasaulio pakopą, iš jos lygio, iš viršaus žemyn jis atskleidžia šakų kalbą. Tik tada, atsiradus bendrai kalbai, mokinys gali gauti žinių iš mokytojo kabalisto.

„Tiesmuki“ kabalos pavadinimai

Iš to, kas pasakyta, galima suprasti, kodėl kabalistai vartoja sąvokas „bučinys“, „sueitis“, „apkabinimas“, „gimdymas“ ir kt. taurioms idėjoms išreikšti. Juk norint išaiškinti kabalą neįmanoma naudotis jokia kita pasaulio kalba, išskyrus šakų kalbą, tiksliai nurodančia kiekvienos šaknies ir šakos ryšį. Neįmanoma atsisakyti jokios, kad ir žemo lygmens šakos ir nepanaudoti jos aprašant sąryšius su aukštesniąja šaknimi, nes mūsų pasaulyje neegzistuoja jokia kita šaka, atitinkanti būtent šią aukštesniąją šaknį.

Atsisakius vartoti kokį nors pavadinimą, liktų neaiški jį atitinkanti aukštesniojo pasaulio sąvoka, nes daugiau nėra jokio žodžio, tinkamo šiai šakniai aprašyti. Šitaip būtų padaryta žala visam mokslui. Juk tokiu atveju iš bendros mokslo grandinės iškristų viena grandis. Kadangi visos grandys viena su kita persipynusios, tai suirtų visa grandinė.

Taigi neturėtų stebinti bet kokių pavadinimų vartojimas. Jie nesirenkami savavališkai ir juos draudžiama keisti, nes kabalistai privalo tiksliai įvardinti šakos pavadinimą, nurodantį jos aukštesniąją šaknį.

KABALOS MOKSLAS IR ŠIUOLAIKINIAI MOKSLAI

Tikrasis mokslo vertės kriterijus

Bet kokio mokslo vertę lemia jo paskirtis. Nėra mokslo, neturinčio tikslo. Mokslas vertinamas ne pagal jo tikslumą ir žinias, o pagal tą naudą ir pranašumus, kuriuos jis suteikia žmogui. Atitinkamai, nykstant mokslo teikiamai naudai, nyksta ir jo vertė.

Mokslas visada remiasi aukštesniuoju pagrindu ir galiausiai vertinamas Aukštesniojo tikslo atžvilgiu. Būtent tai, kiek mokslas atitinka Aukštesnįjį tikslą, lemia jo neišnykstamą vertę. Jeigu tikslas yra kažkas laikina, tai ir mokslas išnyksta kartu su trumpalaikiu reiškiniu, kartu su laikinu tikslu.

Kabalos mokslo vertė

Iš to, kas pasakyta, galima daryti šias išvadas apie kabalos reikšmę:

• kabalos mokslas, besiremiantis Aukštesniąja jėga, žmogui turi neišmatuojamos vertės, nes žmogus, studijuodamas kabalą, pažįsta Aukštesniąją jėgą, valdančią pasaulį;
• kabalos mokslas amžinas, nes jo tyrimo objektas yra amžinasis egzistavimas;
• žmogaus, studijuojančio kabalą, nauda yra neįkainojama, nes kabalos mokslo tikslas – suartinti žmoniją su Aukštesniąja valdančia jėga.

Kodėl tiek nedaug mokslininkų kabalistų

Mokslininku kabalistu siekiančiam tapti žmogui būtinos fundamentaliosios žinios, bet jų neįmanoma įgyti studijuojant medžiagą įprastai, kaip kitų mokslų. Pirmiausia pradedantysis turi išmokti altruistinę Aukštesniojo pasaulio kalbą, kuria parašytas visas kabalos mokslas. Daugelis žmonių, pradėdami studijuoti kabalą, stengiasi iš karto aprėpti visą mokslą, per greitai susidaro nuomonę apie Aukštesnįjį valdymą ir palieka kabalos studijas. Tai – pagrindinė mokslininkų kabalistų negausumo priežastis.

Suvokimas priklauso nuo pastangų

Egzistuoja visiems mokslams būtina sąlyga: norint tapti mokslininku, reikia įdėti daug pastangų. Juk mokslas suvokiamas pagal įdėtas pastangas.

Mokslo kalba

Kiekvienas mokslas turi savo kalbą. Mokslo pradininkai apibrėžia mokslo objektą ir aiškina jo esmę tam tikra kalba. Iš to išplaukia kalbos paskirtis – būti tarpine grandimi, artima ir mokslo esmei, ir jį studijuojantiems žmonėms. Mokslo kalba turi nepaprastų galimybių. Ją pasitelkus, dėstymas tampa tikslus ir lakoniškas, o paaiškinimai padeda nuodugniau suprasti studijuojamą medžiagą.

Mokslo atstovai

Mokslininkas nebrangina materialių vertybių. Brangų savo laiką jis skiria tyrimams, o ne materialinės sėkmės vaikymuisi. Rinkdamasis abejingumą materialioms vertybėms, mokslininkas įgyja žinių mainais į moksliniams tyrimams sutaupytą laiką.

Vis dėlto mokslininkai nepajėgūs atsispirti visuomenės pripažinimui – aukščiausiam iš žemiškųjų malonumų, kuriuos tik galime įsivaizduoti. Mokslininkai pasirengę eikvoti visas savo jėgas ir atsisakyti visų kitų malonumų, kad tik patirtų pakankamą visuomenės pripažinimą. Tokio pripažinimo siekia geriausieji žmonijos atstovai. Taip vyko visose kartose.

Kabalos mokslo atstovai

Abejingumo materialioms vertybėms sąlygos, svarbios bet kuriam mokslui, būtinos ir kabalos mokslui. Be šio tikriesiems bet kurio mokslo tyrinėtojams keliamo reikalavimo, kabala mokslininką kabalistą įpareigoja atsisakyti ir siekio įgyti visuomenės pripažinimą.

Žmogus visiškai nepasirengęs suvokti kabalos mokslą tol, kol visuomenės pripažinimas jam nepraras vertės. Žmogus gaiš laiką bandydamas būti pripažintas visuomenės ir taps panašus į švaistančiuosius laiką materialioms vertybėms įgyti. Tai neleis jam atverti savo širdies kabalos mokslo suvokimui ir Aukštesniosios jėgos pažinimui.

Kabalos mokslo slaptumas

Kabalistai niekada nesiekė reklamuoti savo mokslo, nes žmogus pradeda studijuoti kabalą tik veikiamas vidinių paskatų. Tik tuomet jis yra pasirengęs nekreipti dėmesio į kūno norus, materialiąsias vertybes ir visuomenės pripažinimą. Dėl šios priežasties mokslininkai kabalistai kabalos metodikos, kaip vystymosi priemonės, neatskleisdavo plačiosioms masėms. Jie manė, kad vienijimosi su Aukštesniąja jėga mokslą galima atskleisti tik tuo atveju, jeigu jis bus teisingai suprastas ir suvoktas.

Priešingu atveju kabalos mokslo atskleidimas atims iš žmonių galimybę patirti malonumą. Žmonės nebepatirs kūniškųjų, turtų, valdžios, šlovės teikiamų malonumų, o jiems tai yra pasitenkinimo viršūnė.

Kol visa visuomenė nesuvokė būtinybės ir nepasirengė atsisakyti pirmiau išvardintų malonumų ryšio su Aukštesniąja jėga įgijimo vardan, iš jos negalima atimti galimybės mėgautis. Juk patirdamas malonumus, jų siekdamas žmogus auga ir vystosi, kol neįgyja Aukštesniojo troškimo.

Mūsų laikais akivaizdūs požymiai, kad visuomenė jau nusivylė kūno malonumų, turtų, valdžios ir šlovės vaikymusi ir yra pasirengusi užmegzti ryšį su Aukštesniąja jėga. Taigi kabalos mokslas, jo esmė ir tikslai atsiskleidžia platiesiems visuomenės sluoksniams.

METAS VEIKTI

Jau ilgą laiką atsakomybės jausmas verčia mane plačiajai visuomenei pateikti tikrąsias žinias apie kabalos mokslą.

Iki knygų spausdinimo atsiradimo nebuvo paviršutiniško turinio knygų, nes nebuvo prasmės už nepaklausią prekę perrašinėtojui mokėti nemažus pinigus. Kita vertus, kabalistai siekė paslėpti kabalos žinias nuo tų, kurie neturėjo tikrojo jų poreikio. Taigi pasirodančios kabalos knygos buvo tikros.

Išradus knygų spausdinimą, pasaulyje paplito „knygų rašymo“ liga. Nebereikia rašytojams samdyti brangių perrašinėtojų knygoms dauginti. Krito knygų kaina, ir neatsakingiems rašeivoms atsivėrė galimybė „daryti“ knygas kišenės reikmėms tenkinti bei siekiant išgarsėti.

Taigi atsirado visokiausio plauko įvairių sričių „specialistų“, leidžiančių bet ką, kad tik pelnytų šlovę ir turtus. O esama tarp jų ir tokių, kurie neva nusimano apie knygas ir todėl diktuoja visuomenei, kurios knygos svarbios.

Pastaraisiais dešimtmečiais panašūs „žinovai“ ėmėsi ir kabalos, nesuprasdami, jog perduoti šias žinias gali tik tas, kuris gavo jas iš pripažinto mokytojo kabalisto lūpų.

O kabalos „žinovams“ reikia garsumo ir pinigų, todėl išleidžiama vis daugiau knygų, kurių autoriai, nuodugniai neparuošti atitinkamo autoritetingo mokytojo ir net rimtai nestudijavę šaltinių, rašo ir publikuoja savo absoliučiai nemokšiškus rašinius, nesuvokdami masto žalos, plačiai pasieksiančios ir ateinančias kartas.

Todėl visuomenės realus tiesos vertinimas visiškai iškrypo ir atsirado toks pažiūrų lengvabūdiškumas, kad kiekvienas, laisvalaikiu pavartęs kokį nors kabalistinį tekstą, gali daryti išvadas apie kabalą – mokslą, tyrinėjantį paslėptąją pasaulio dalį.

Šios priežastys ir privertė mane praverti tikrąsias ištakas plačiajai visuomenei.

NĖRA NIEKO KITO, TIK JIS

Pasakyta: „Nėra nieko, tik Jis“. Tai reiškia, jog nėra jokios kitos jėgos pasaulyje, kuri galėtų ką nors padaryti prieš Kūrėją. O tai, kad žmogus mato, jog pasaulyje yra dalykai ir jėgos, paneigiantys aukštesnių jėgų egzistavimą, – priežastis yra Kūrėjo noras. Ir tai – taisymo metodas, vadinamas „kairioji ranka atstumia, dešinioji priartina“. Kad „kairioji atstumia“, taip pat yra taisymas.

Galima sakyti, pasaulyje yra dalykų, kurie nuo pat pradžių sukurti tam, kad išvestų žmogų iš tiesaus kelio, atitolintų jį nuo šventumo. Šių atstūmimų nauda yra ta, jog jų dėka žmogus suvokia būtinybę ir panorsta, kad Kūrėjas padėtų jam, nes mato, jog kitaip pražus.

Negana to, kad nejuda pirmyn, žmogus mato, jog žengia atgal. Net ir dirbdamas „dėl savęs“ jis neturi jėgų dėti pastangų. Ir tik tikėjimu aukščiau žinojimo įveikdamas visas kliūtis, jis gali taisyti save. Tačiau ne visada jis turi jėgų tikėjimu aukščiau žinojimo įveikti kliūtis ir yra priverstas nukrypti nuo Kūrėjo kelio, netgi dirbdamas „dėl savęs“.

Jis neranda pastovaus atramos taško, jo nuopuolių daugiau nei pakilimų ir nematyti šių būsenų galo. Ir jis visąlaik pasilieka šventumo nuošalyje, nes regi, jog sunku atlikti net patį menkiausią dvasinį veiksmą. Tai įmanoma įveikti tik tikėjimu aukščiau žinojimo, tačiau ne visada jis tam pasirengęs ir kas gi jo laukia ateityje? Ir tada jis nusprendžia, jog nėra nieko, kas galėtų jam padėti, tik pats Kūrėjas.

Taip nusprendus jo širdyje atsiranda tikrasis reikalavimas Kūrėjui, kad Jis atvertų jo akis ir širdį ir iš tikrųjų priartintų prie susijungimo su Juo amžiams.

Iš čia mes matome, kad visi atstūmimai, kuriuos jautė žmogus, visi jie buvo iš Kūrėjo. Ir ne todėl, kad žmogui kažko trūko, kad neturėjo noro įveikti kliūtis. O tik todėl, kad žmogus, kuris iš tikrųjų nori priartėti, nepasitenkintų mažu, kad neliktų nesuvokiantis lyg mažas berniukas. Todėl jam siunčia pagalbą iš aukščiau, kad negalėtų sakyti, jog jis, ačiū Dievui, laikosi įstatymų, daro gerus darbus – ko gi dar jam trūksta?

Ir tikra tiesa, kad, jei žmogus turi tikrą norą, pagalba, kurią jis gauną iš aukščiau, yra ta, kad nuolatos jam parodoma, jog ne viskas tvarkoj šiuo momentu, t.y. siunčiamos mintys ir žinios, nukreiptos prieš darbą. Ir visa tai tam, kad pamatytų, jog nevisiškai susivienijo su Kūrėju, ir kad kuo labiau jis stengiasi, tuo aiškiau visada suvokia, kad yra dar toliau nuo šventumo, palyginti su tais, kurie jaučiasi užmezgę ryšį su Kūrėju.

Ir jis visad skundžiasi ir reikalauja, ir negali pateisinti Sutvėrėjo elgesio su juo. Ir taip skaudu jam, kad neturi ryšio su Kūrėju, kad pradeda jausti, jog iš tikrųjų neturi jokio šventumo. Ir netgi, kai kartais sužadina jį iš aukščiau, suteikia jėgų eiti į priekį tam tikru momentu, čia pat vėlgi krenta žemyn.

Tačiau tai padeda jam suvokti, jog tiktai Kūrėjas gali padėti, kad būtų priartintas iš tikrųjų.

Žmogus turi visada stengtis eiti keliu, vedančiu į susiliejimą su Kūrėju, kad visos jo mintys būtų apie Jį. Netgi būdamas siaubingiausios būsenos, kai neįmanoma pulti žemiau, argi jis gali nustoti būti valdomas Kūrėjo? Tarkime, yra kita valdžia, kuri neprileidžia jo prie šventumo, kad jos valioje daryti gera ar bloga. Vadinasi, jei galvojame, kad, be Kūrėjo, yra kita jėga, kuri neleidžia žmogui daryti gerų darbų ir eiti Kūrėjo keliais, mes klystame, nes viskas išeina iš Kūrėjo.

Ir būtent apie tai rašė Baal Shem Tov: „Tas, kas sako, jog pasaulyje egzistuoja kita jėga, vadinamoji tamsioji jėga, tarnauja kitiems dievams“. Ir jis nusižengė ne todėl, kad turėjo eretinių minčių, o todėl, kad manė, jog, be Kūrėjo, yra ir kitų jėgų.

Ir dar daugiau: jei žmogus galvoja, kad jis gali savarankiškai veikti prieš Kūrėjo valią, pavyzdžiui, galvoja, kad vakar jis pats nenorėjo eiti Kūrėjo keliu, jis taip pat klysta ir netiki, jog tik Sutvėrėjas valdo visą pasaulį.

Tačiau suvokęs, jog pažeidė įstatymą, kad turi apgailestauti dėl to, ką padarė – nusižengė, jis turi apibrėžti, ko gailėtis. Ir tada žmogus turi gailėtis, kad nusižengė, dėl to, kad Kūrėjas atitolino jį nuo šventumo, t.y. Kūrėjas davė jam norą mėgautis tamsuma.

Ir jei žmogus jaučia pakilimą, darbo skonį, jis neturi sakyti: „Dabar esu tokios būsenos, kai suprantu, jog verta būti Kūrėjo vergu“. Jis privalo žinoti, kad dabar jis malonus Kūrėjui, ir todėl Kūrėjas arti, todėl dabar jis jaučia darbo skonį. Ir turi saugotis, kad niekada neišeitų iš šventumo, sakydamas, jog, be Kūrėjo, dar kažkas daro įtaką…

DVASINIO SUVOKIMO ESMĖ

Mes skiriame daugybę pakopų ir detalių pasauliuose. Ir būtina žinoti, jog kalbant apie pakopas ir detales, kalbama apie sielų suvokimą tuo požiūriu, ką jos gauna pasauliuose, pagal taisyklę: „Ko nesuvoksime – neįvardinsime“. Taigi žodis „vardas“ nurodo suvokimą, panašiai kaip žmogus duoda vardą kokiam nors daiktui tik po to, kai apie jį kažką suprato, ir vardas priklauso nuo jo suvokimo.

Todėl visa tikrovė suvokimo atžvilgiu skirstoma į 3 dalis:

1. Jo esmė (Acmuto);
2. Begalybė;
3. Sielos.

1. Apie Jo esmę mes apskritai nekalbame, nes kūrinių šaknis ir vieta prasideda nuo kūrimo Sumanymo, ir to prasmė glūdi žodžiuose „Veiksmo pabaiga jo sumanyme“.

2. Begalybė – tai kūrimo Sumanymas, Jo noras suteikti malonumą savo kūriniams begalybės lygiu, vadinamu Begalybe. Ir tai ryšys tarp Jo esmės ir sielų. Šį ryšį suprantame kaip norą suteikti kūriniams malonumą. Begalybė – viso proceso pradžia, ir ji vadinama „šviesa be kli“, bet joje – kūrinių šaknis, t. y. ryšys tarp Kūrėjo ir kūrinių, vadinamas Jo noru suteikti kūriniams malonumą. Šis noras prasideda Begalybės pasaulyje ir nusileidžia iki pasaulio Asija.

3. Sielos – gėrio, kurį turi Jo noras suteikti malonumą, gavėjos.

„Begalybė“ taip vadinama todėl, kad tas ryšys, kuris egzistuoja tarp Jo esmės ir sielų, mūsų suprantamas kaip noras suteikti malonumą kūriniams. O be šio ryšio su noru suteikti malonumą, nieko nesvarstome. Tik nuo tos vietos, kur prasideda šis veiksmas. Tai vadinama „šviesa be kli“, bet ten yra kūrinių šaknis, t. y. ryšys tarp Kūrėjo ir kūrinių, vadinamas Jo noru suteikti savo kūriniams malonumą. Šis noras prasideda Begalybės pasaulyje ir nusileidžia iki pasaulio Asija.

Ir visi pasauliai patys savaime apibūdinami kaip „šviesa be kli“, ir jų neaptarinėjame. Jie apibūdinami kaip Jo esmė ir nėra galimybės jų suvokti.

Ir nesistebėk, kad išskiriame ten daugybę detalių: ten šios detalės kaip potencialios jėgos. O paskui, kai atsiras sielos, atsiskleis šios detalės sielose, gaunančiose aukščiausiąsias šviesas, priklausomai nuo to, ką ištaisė ir sutvarkė, kad turėtų galimybę gauti jas. Ir tada šios detalės atsiskleidžia kaip veikiančios. Bet tuo metu, kai sielos nesuvokia aukščiausiosios šviesos, viskas laikoma Jo esme.

O sielų, gaunančių iš pasaulių, atžvilgiu pasauliai apibūdinami kaip „Begalybė“, nes šis ryšys tarp pasaulių ir sielų (tai, jog pasauliai duoda sieloms), išeina iš kūrimo Sumanymo, kuris yra Jo esmės santykis su sielomis. Ir šis ryšys vadinamas Begalybe, kaip jau minėta aukščiau. Kai meldžiamės ir prašome Kūrėjo, kad padėtų mums ir duotų tai, ko prašome, turime omenyje Begalybę, juk ten kūrinių šaknis, norinti suteikti jiems gėrį, malonumą, ir vadinama „Jo noru suteikti malonumą kūriniams“.

Malda – ji Kūrėjui, mus sukūrusiam, ir vardas Jo: „Jo noras suteikti savo kūriniams malonumą“. Ir Jis vadinamas Begalybe, nes kalbama apie būseną iki susitraukimo (šviesos pirminio pasitraukimo atlaisvinant vietą kūriniui). Ir netgi po susitraukimo Jame neįvyko jokių pasikeitimų, t. y. nėra pokyčių šviesoje. Ir šis vardas lieka visada.

O visa begalė vardų – vien gaunantiesiems. Todėl pirmasis vardas, atsiskleidęs kaip kūrinių šaknis, yra Begalybė. Ir šio vardo atskleidimas lieka nekintantis. O visi susitraukimai ir daugybė pokyčių vyksta tiktai gaunančiųjų atžvilgiu. Tuo tarpu Jis visada šviečia pirmuoju vardu – „Jo noras suteikti begalinį malonumą savo kūriniams“. Ir todėl meldžiamės Kūrėjui, vadinamam Begalybe, kuris šviečia be susitraukimo ir be pabaigos. O kad vėliau susiformuoja pabaiga – tai ištaisymas gaunantiesiems, kad galėtų gauti Jo šviesą.

Aukščiausioji šviesa susideda iš dviejų dalių: suvokiantysis ir tai, kas suvokiama. Ir viskas, ką sakome apie aukščiausiąją šviesą, – tėra įspūdis, kurį tai, kas suvokiama, daro suvokiančiajam.

Tačiau kiekvienas iš jų atskirai (t. y. vien suvokiantysis arba vien tai, kas suvokiama) nėra vadinamas Begalybe. Tai, kas suvokiama, vadinama „Jo esmė“, o suvokiantysis – „sielos“ ir yra kažkas nauja (to, kas egzistavo, atžvilgiu), tai – visumos dalis. O naujo esmė ta, kad į jį įspaustas noras gauti. Ir todėl kūrinys vadinamas „kažkas iš nieko“ (ješ mi ain).

Pasauliai patys savaime apibūdinami kaip nedalomas vienetas, ir nėra pokyčių Dieviškume, kaip pasakyta: „Aš vardo nekeičiu“, Jame neskiriama sfirų ir pakopų. Net patys subtiliausi pavadinimai neišreiškia šviesos esmės, nes tai – „Jo esmė“, visiškai nesuvokiama. O apie visas sfiras ir detales kalbama remiantis tuo, ką žmogus suvokė Jame. Nes Kūrėjas panoro, jog mes suvoktume ir suprastume Šviesą, ir tai – Jo noras suteikti malonumą savo kūriniams.

O kad galėtume suvokti tai, ką Jis panoro, kad mes suvoktume Jo nore suteikti kūriniams malonumą, Jis sukūrė ir davė mums tokius jutimo organus, ir šios juslės iš aukščiausiosios šviesos suvokia tai, į ką reaguoja.

Ir priklausomai nuo to, mes skiriame daugybę detalių, nes bendras pojūtis, vadinamas noru gauti, skaidosi į daugybę dalių pagal tai, kiek gaunantieji geba gauti. Iš to atsiranda daugybė ypatybių, vadinamų pakilimais, kritimais, šviesos sklidimu, išėjimu ir pan.

O kadangi noras gauti vadinamas „kūriniu“ ir „kažkuo nauja“, tai būtent nuo tos vietos, nuo kurios noras gauti pradeda reaguoti, ir kalbame. „Kalbame“ – reiškia išskiriame reakcijos detales, nes čia jau yra aukščiausiosios šviesos ir noro gauti sąveika.

Ir tai vadinama „šviesa ir kli“. Tačiau, kaip minėjome aukščiau, apie šviesą be kli nekalbama. Šviesa, kurios gaunantysis nesuvokė, laikoma „Jo esme“, apie kurią negalime kalbėti, nes neduota suvokti. O kaip galime įvardyti tai, ko nesuvokiame?

Taigi suprantama, kad maldoje, su kuria kreipiamės į Kūrėją, kad išgelbėtų, išgydytų mus ir pan., turime skirti dvi sąvokas:

a) Kūrėjas;
b) Tai, kas iš Jo išeina.

Apie pirmąją, apibūdinamą Jo esme, negalima kalbėti, kaip pasakyta aukščiau. Antroji (tai, kas iš Jo išeina) apibūdinama kaip šviesa, sklindanti mūsų nore gauti (kėlim), ir vadinasi Begalybė. Ir tai – Kūrėjo ryšys su kūriniais, Jo noro suteikti savo kūriniams malonumą išraiška. Noras gauti apibūdinamas kaip sklindanti šviesa, kuri galiausiai pasiekia norą gauti.

Ir tuo metu, kai noras gauti gauna sklindančią šviesą, tada sklindanti šviesa vadinama Begalybe, ir ji ateina gaunantiesiems daug kartų susilpninta, kad žemesnysis galėtų ją gauti.

Taigi matome, jog visos detalės ir pokyčiai susiformuoja būtent gaunančiajame, priklausomai nuo to įspūdžio, kuris daromas jam. Tačiau būtina nurodyti, apie ką kalbama. Kai kalbama apie pasaulius, aptariama potenciali jėga, o kai gaunantysis suvokia šias detales, tada jos pasireiškia kaip veikiančios.

Dvasinis suvokimas – kai suvokiantysis ir tai, kas suvokiama, susijungia kartu. Jei nėra suvokiančiojo – tai, kas yra suvokiama, neturi jokios formos, nes nėra nieko, kas galėtų apibrėžti suvokiamo objekto pavidalą. Todėl ši pakopa apibūdinama kaip Jo esmė ir apie ją nėra ko kalbėti. Juk kaip galima pasakyti, jog tai, kas suvokiama, pati savaime įgyja kažkokią formą?

Mes galime pradėti aptarinėti tik nuo tos vietos, kur mūsų jutimo organai jaučia sklindančią šviesą, kuri yra Kūrėjo noras suteikti kūriniams malonumą, iš tikrųjų ateinanti gaunantiesiems.

Panašiai kaip žiūrime į stalą: lytėjimo organais juntame, kad jis kietas; jo ilgį bei plotį taip pat fiksuojame savo juslėmis. Tačiau stalas nebūtinai atrodys taip pat tam, kuris turi kitokius jutimo organus, pavyzdžiui, angelui, kuris žiūrėdamas į stalą, mato jį savaisiais jutimo organais. Todėl mes negalime apibrėžti kokios nors formos angelo požiūriu, nes neturime jo jutimo organų.

Iš čia aišku, kad kaip nesuvokiame Paties Kūrėjo, taip negalime nieko pasakyti, apie tai, kokią formą turi pasauliai Jo požiūriu. Tai tik mes suvokiame pasaulius savo jutimo organais ir pojūčiais. Ir toks buvo Jo noras, kad būtent taip Jį suvoktume.

Tai ir yra pasakymo „Nėra pokyčių šviesoje“ prasmė: visi pokyčiai – tiktai mūsų pojūčiuose, induose (kėlim), ir viskas nustatoma mūsų įsivaizdavimu. Ir iš čia suprasi, kad jei keletas žmonių žiūrės į vieną dvasinį objektą, tai kiekvienas jį suvoks pagal savo įsivaizdavimą ir savo pojūčiais. Ir todėl kiekvienas mato kitokią formą. Ir tam pačiam žmogui forma keisis priklausomai nuo jo pakilimų ir nuosmukių. Kaip yra pasakyta aukščiau, šviesa nesikeičia, o visi pasikeitimai – tiktai ją gaunančiuose.