Klausimas: Tarkime, žmogus imasi skaityti knygą „Pranašai“. Kaip ją skaito kabalistas ar tas, kas nori įsiveržti į kitą matavimą?
Atsakymas: Kabalistas skaito mažomis porcijomis, nes praryti – nieko nereiškia. Tada tai bus beletristikos skaitymas.
Norint skaityti kabalistinį tekstą, reikia į jį įeiti, apgalvoti, būti tam tikros būsenos. Tam reikalinga tam tikra kabalistinė meditacija.
Kabalistas – tas, kuris studijuoja knygas su rašikliu ir užrašų knygele. Bendrai tariant, tai ne skaitymas, o mokymasis. Beje, „Pranašai“ – nelengva knyga. Todėl sunku perteikti, kaip kabalistas ją skaito.
Tai savęs tyrinėjimas per kitus personažus, t.y. tuos žmones, kuriue egzistavo mūsų pasaulyje ir suvokė Kūrėją. Jie veikė su tikslu suartėti su Juo, teigiamai Jį veikti, kad Kūrėjas pagal tai priartintų juos ir duotų galimybę per juos teigiamai veikti pasaulį.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Komentaras: Gydytoja psichoterapeutė Marija Bloch savo straipsnyje įdomiai rašo: „Šiuolaikinėje visuomenėje motinystė išgyvena krizę. Pasikeitė moterų padėtis, smarkiai padidėjo gyvenimo tempas. Žmonės nori greito pasitenkinimo, vertybės linksta į savimeilės pusę. Reikia gauti malonumą čia ir dabar, nededant didelių pastangų.O būti tėvais – tai ne gavimas, o davimas. Tam turime mokėti mėgautis davimu. O šiandien tai krizėje.“
Kaip tai pakomentuotumėte?
Atsakymas: Pasiekėme tokį egoizmą, kad nenorime vaikų! Nenorime augti, nenorime duoti netgi savo vaikams. Tegu auga kaip tinkami arba tegu valstybė juos aprūpina ir rūpinasi jais. O mes – ne.
Tai motinystės krizė, šeimos krizė apskritai. O kas yra šeima be vaikų?
Jei anksčiau žmonės priešinosi internatams, vaikų darželiams ir panašioms įstaigoms, tai šiandien priešingai: „Kurgi man nusiųsti vaiką, kad galėčiau užsiimti savimi“ – svarsto šiuolaikinė moteris.
Klausimas: Ar grįšime prie normalios motinystės?
Atsakymas: Manau, kad taip. Per kančias, bet grįšime.
Klausimas: Tvirtinimas, kad buvimas tėvais – tai davimas, o ne gavimas, teisingas?
Atsakymas: Žinoma.
Klausimas: Kitai tariant, davimas patiria krizę?
Atsakymas: Taip. Visa gamta sukurta taip, kad per santykį su vaikais mokytumės duoti, o paskui duotume kitiems – suaugusiems, supantiems, visuomenei ir t.t. – visai gamtai.
Klausimas: Bet juk matome, kad mama ypatingai mėgaujasi, kai vaikas šypsosi, iš šaukštelio košės valgo. Matome, kad tai didžiulis malonumas. Kur jis dingsta? Kodėl nenorima to pratęsti, dar susilaukti vaikų?
Atsakymas: Niekas nekaltas, tai gamta taip nuteikia. Ji nori, kad žmonės įsisąmonintų, kokie jie egoistai. Egoizmas stumia mus, kad būtume geromis motinomis.
Klausimas: O kaip dar galima gimdyti?
Atsakymas: Pirmiausia reikia pakeisti tikslą, o paskui gimdyti.
Klausimas: Koks turi būti tikslas? Kam gimdau vaikus?
Atsakymas: Tik pasauliui. Kad pasaulyje būtų daugiau gerų, teisingų žmonių gimdysiu ir taip auklėsiu savo vaikuis. Tam juos gimdau.
Pasiekėme būseną, kai privalome užsiimti būtent ketinimu – kam tai darau.
Klausimas: Kitaip tariant, ketinimas bus svarbiausias, norint susilaukti vaiko?
Atsakymas: Taip. Pirmiausia ketinimas, paskui veiksmas.
Klausimas: Todėl šiandien ir vyksta ši krizė?
Atsakymas: Taip.
Klausimas: Bet taip bus?
Atsakymas: Taip tikrai bus!
Klausimas: Ir štai taip visi gimdys vaikus?
Atsakymas: Taip. Ir tai bus naujas pasaulis.
Klausimas: Ir tie vaikai bus laimingesni?
Atsakymas: Žinoma! Jais rūpinsis kitaip, jie jaus, gimstą naujame pasaulyje ir tame pasaulyje norės gyventi.
Klausimas: O mamos irgi bus laimingesnės?
Atsakymas: Žinoma. Jos žinos, kam auga, gyvena ir egzistuoja jų vaikas. Jos jaus gamtą kaip beribę.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Kas yra pinigai? Ar tai – tikslo siekimas? Kaip pakeisti įpročius? Ką apie tai sako kabalos mokslas?
Atsakymas. Labai paprasta. Pinigai – tai padengimas, ivrito kalboje „kesef“, nuo žodžio „kisuf“, yra „danga“, t. y. mano norų padengimas. Pinigai – tai ne popierėliai, kurie saugomi banke. Jei aš galiu savo norus, siekius padengti „ekranu“, vadinasi, „moku“ už savo norus ir dėl to galiu pakilti virš jų, iš noro gauti į norą duoti, ir kartu juos užpildyti.
Klausimas. Pinigais galiu patenkinti savo norus. O ką reiškia „padengti norus ekranu“?
Atsakymas. „Padengti“ reiškia patenkinti norus, pakeisti ketinimą dėl savęs į ketinimą dėl kitų. Jei norime tinkamai užsidirbti, užsidirbti gyvenimą, tai turime žinoti, kas yra pinigai, kas yra padengimas, kas yra ketinimo pakeitimas, kas yra ekranas, kuriuo padengiu savo egoistinius norus, pakeičiu juos į altruistinius ir tada gaunu aukštesnįjį užpildymą. Tai ir yra turtas.
Klausimas. Žmogaus mintys formuoja jo gyvenimą?
Atsakymas. Taip.
Klausimas. Kas yra mintys? Ir kaip pakeisti minčių eigą, kad gyvenimas pagerėtų?
Atsakymas. Žmogaus mintys formuoja jo gyvenimą, jo požiūrį į tai, kas jis, kas aplink jį, kokia jo paskirtis ir t. t. Visa tai yra jo mintys. Jis turi atsakyti į klausimus: „Kodėl aš egzistuoju, kas su manimi, kaip aš užbaigsiu gyvenimą?“ Šie klausimai kyla iš egoizmo, ir žmogus nori gauti atsakymus. Jis turi prisiminti: jei užsiims tik savo egoizmo patenkinimu, tai taip ir tęs, kol mirs. Tokiu atveju tik fizinis, gyvūninis kūnas lemia mūsų gyvenimą.
Jei noriu pakilti į aukštesnį lygmenį ir gyventi ne gyvūniniame, o dvasiniame kūne, man reikia gyventi visai kitomis vertybėmis: ne užpildyti savo fizinį kūną ir tame matyti gyvenimo tikslą, o užsipildyti davimo ir meilės savybėmis, Kūrėjo savybėmis. Tai jau – visai kita vertybių sistema.
Dėl to žmogui iškyla didelė problema. Tarsi jis yra milžiniškame lauke, kur viskas skirta jam ir jis turi ištyrinėti: kam tai, kodėl, kaip atsikratyti savo praeities vertybių – turtų, pinigų, įsivaizduojamos laimės, egoistinės sėkmės – ir pradėti mąstyti kitaip.
Klausimas. „Mes – savo įpročių vergai. Pakeisk savo įpročius ir tada pasikeis tavo gyvenimas“. O į ką juos reikia pakeisti?
Atsakymas. Juos reikia pakeisti dvasiniais veiksmais, dvasiniais santykiais. Aš iš pradžių turiu juos ištyrinėti, sužinoti, iš kur jie, kaip jie atsiras ir kaip aš galiu tai padaryti.
Klausimas. Kas yra geri žmogaus įpročiai?
Atsakymas. Gerų įpročių nėra. Gerumo įprotyje būti negali. Įprotis visada blogas. Gerumas atsiranda tada, kai nuo vieno teigiamo veiksmo pereiname prie dar teigiamesnio, o tai ne įprotis, tai – priešinga mūsų įpročiui. Tai sunkus darbas su savimi.
Klausimas. Taigi, turime turėti kažkokį tolimą tikslą, kad galėtume pastoviai įveikinėti savo įprotį?
Atsakymas. Taip. Ir be tolimo tikslo dar reikia turėti mažą bendruomenę, kurioje galėsi tai daryti.
Komentaras. „Didžiausios kliūtys gyvenime – tai nepasitikėjimas savimi ir baimė. Mūsų abejonės mus paraližuoja“.
Atsakymas. Mūsų abejonės ir baimė gena mus į priekį, tai labai geros mūsų prigimtinės savybės. Jei ne abejonės ir baimė, niekur nejudėtume. Užsikastume tame, kas yra, kad minimaliai jaustume blogį ir truputį gėrio, kad jokiu būdu nekiltų baimė ir abejonės. Tegul kyla abejonės ir baimė, – jos mus ves, stums į priekį!
Jei aš esu tinkamoje aplinkoje, tai visos mano abejonės ir baimės realizuosis teisingai, ir aš judėsiu į priekį. Gamtoje nėra nieko sukurta veltui, todėl nieko negalima užtušuoti, ištrinti ar sunaikinti!
Komentaras. „Tikslai turi būti aiškūs, paprasti ir užrašyti ant popieriaus“.
Atsakymas. Žmogui, kuris vystosi, jokio aiškumo nėra, jis visą laiką painiojasi ir aiškinasi. Ir kai tik kažką išsiaiškina, atsiranda nauja painiava. Žmogus, jei iš tiesų yra žmogus, visą laiką yra painiavoje ir aiškinimuose. Jam kyla vis daugiau norų, abejonių, minčių. Jis visą laiką ieško: „Kaip aš galiu atrasti gyvenimo tikslą, dėl ko verta gyventi?“
Komentaras. Vienoje iš laidų jūs piešėte koordinačių sistemą, kurioje žmogus juda sinusoide nuo mažesnio atotrūkio į tikslą iki didesnio. Aš papasakojau apie tai savo pažįstamai, kuri paklausė: „Ar reikia nukristi į dugną, kad pasikeltum?!“
Atsakymas. Taip, žinoma. Ir patys didžiausi kabalistai prieš galutinį išsitaisymą būdavo pačiame žemiausiame taške!
Klausimas. Kas žmogų pakelia iš dugno?
Atsakymas. Aplinka ir Aukštesnioji šviesa, kurią gauna per ją.
Komentaras. Viena iš paskutinių citatų: „Raskite savyje jėgų eiti prieš srovę ir praturtėti“.
Atsakymas. Turima omenyje, eiti prieš egoizmą. Tai galima padaryti. Tačiau žinok, kad tu – silpnas, ir nieko nepajėgsi. Nereikia eiti prieš, jei esi vienas. Privalai sukurti sistemą, kuri padės tau pasiekti tikslą. Ši sistema turi būti tarp vienminčių grupėje, kurie turi aiškų tikslą ir kartu, pastoviai artėdami vienas prie kito, jį pasiekia.
Komentaras. Pabaigai: „Vargšas, nevykėlis, nelaimingas ir nesveikas – tai tas, kuris dažnai sako „rytoj“.
Atsakymas. Na, taip. Mes neturime teisės nieko atidėti rytdienai. Bet ne tik ten problema. Silpnumas – ne tik atidėjimas rytdienai. Silpnumas, kad tu užmerki akis ir nenori vienytis su kitais.
Atidėti rytdienai ar ne – kur problema? Visi žmogaus veiksmai priklauso nuo jo sąveikos su aplinkiniais. Jei jo aplinka tinkama, jis neatidės rytdienai, jis ir šiandien neatidės, jis veiks dabar. Jį įpareigos supanti aplinka. Taigi, svarbiausia – rasti tinkamą kontaktą su teisinga aplinka. Turi būti grupė. Ir tada jis judės į priekį. Viską lemia grupė. Radai grupę – radai laimę.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Kaip nesikraustyti iš proto dėl naujienų apie karą? Jos automatiškai padidina nerimą ir yra suvokiamos kaip potencialaus pavojaus signalas.
Atsakymas: Taip, suprantu. Mums tereikia įsisąmoninti karo prasmę, ką turime daryti, kad pasiektume aukštesnį tikslą – vienybę.
Karo metu turime išryškinti savyje ir priešininke visus „už“ ir „prieš“, kurie būtini vienybei, kad nebūtų karo. Kitaip tariant, jau per patį karą sukurti kažką priešingo jam.
Išvysime, kad galime pakreipti karo priemones ne į priešininką, kuris toks, kaip aš, o į priešininką, kuris manyje. Ir tuomet jau kovosiu su savo egoizmu, kilsiu virš jo ir taip suartėsiu su kitais.
Karas man bus ne karas tarp žmonių, o mano asmeninė kova su savuoju ego. Galiausiai įstengsiu jį nugalėti ir pasieksiu tikrąją pergalę prieš save.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Kanibalas negali užmigti. Jis vartosi savo lovoje ir dūsauja. Jo žmona klausia:
– Kodėl tu  nemiegi?
Kanibalas atsidūsta:
– Man neduoda ramybės klausimas „Kokia gyvenimo prasmė?“
Žmona jam priekaištingai sako:
– Sakiau tau, senas kvaily, nevalgyk kabalistų!

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Šiandien pasaulis turi keletą „galimybių“ vystytis toliau, tačiau iš tikrųjų jos neįgyvendinamos. Galima visuotinai priimti islamą, galima sukti komunizmo link arba nukrypti į fašizmą. Visi šie variantai pragaištingi, jie labai greitai sunaikins šiuolaikinę infrastruktūrą.
Yra ir kita galimybė: supratus, kad nėra kitos išeities, pradėti žmogaus taisymą. Kiti metodai žmogaus netaiso, o mes siūlome būtent tai. Manau, kad pasaulis jau artėja prie supratimo, kad, neištaisius žmogaus, vėl teks sugrįžti prie tos pačios „plokštelės“.
Mūsų pasaulyje vienoje pusėje yra turtuoliai ir valdantieji (tai nebūtinai sutampa), o kitoje –  vargšai. Atotrūkis tarp jų didėja, ir jis neišnyks. Be to, vargšai niekam nereikalingi. Atvirkščiai, iš viduriniųjų sluoksnių žemyn tarsi lietus ims leistis vis nauji žmonės, kol liks tik du sluoksniai: silpni ir neturtingi – apačioje, turtingi ir stiprūs – viršuje. Du poliariniai kraštutinumai.
Kyla klausimas: ką gi daryti? Juk tai labai pavojinga situacija.
Jei ji pakryps fašizmo link, visi pasuks paskui naująjį fiurerį ir gaus pašalpas, kurios bent jau šildys širdis.
Galima būtų pasirinkti komunizmą – daug kas sutiktų į jį grįžti, nes ten buvo užtikrinta socialinė pagalba. Niekas nemirė badu ir visi jautė (būtent jautė, o ne turėjo) tam tikrą lygybę. Nelabai kur dėsiesi, kai viskas priklauso valstybei ir, nors tai vadinama „liaudies valdžia“, iš tikrųjų „liaudies turtas“ nesiejamas su nuosavu turtu. Ir vis dėlto tuomet buvo juntama vidinė, sielos kompensacija.
Be to, Europoje (greitai ir Amerikoje bei Rusijoje) vis garsiau ims reikštis islamas – kitaip tariant, dar viena ideologija greta komunistinės ir fašistinės. Ji taip pat atsako į klausimą, ką daryti su žmonių visuomene dabartinėje situacijoje, – siūlo įsprausti ją į fundamentalizmo rėmus.
Vis dėlto islamas reikalauja atitinkamai pertvarkyti ekonomiką. Socializmas – taip pat, bet mažesniu laipsniu, jis beveik nepaliečia aukštesniųjų sluoksnių, o žemesniesiems žada tam tikrą lygų paskirstymą. Fašizmas veda visiškai kitokios ekonomikos ir socialinių santykių pertvarkos link.
Štai tokios įmanomos kryptys, bet jos visos veda per egoizmą ir nereikalauja žmogaus pasikeitimo. Keičiasi tik egoistiniai visuomenės tarpusavio ryšiai, nepakylama virš mūsų prigimties.
O kabalos mokslas sako, kad tai nepadės. Liaukimės bergždžiai bandę ir pripažinkime, kad nėra kitos išeities, – būtina taisyti žmogų.
Per visą istoriją vystėmės egoistiškai. Mes gyvename egoizme ir tik pagal jo taisykles planuojame būsimus žingsnius. Čia ir yra keblumas: reikia suprasti, kad toks kelias anksčiau ar vėliau atves prie žlugimo. Socializmas, fašizmas, islamas – bet kuris pasirinkimas, mums esant egoizmo rėmuose, taps tik bėgimu nuo tikro sprendimo ir neabejotinai sukels karus. Neišgyvensime, jei nepasuksime iš savimeilės kelio.
Šiandien būtina taisyti žmogų pasitelkiant integralumo metodiką arba kabalos mokslą. Juk kad ir ką darytume, galų gale turėsime pasiekti tikrą lygybę. Galime palaukti griūties, kad suformuotume naująją kartą ant senosios griuvėsių, tačiau tai galime daryti jau dabar. Tuo Toros kelias skiriasi nuo kančių kelio: mes pritraukiame Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, platiname, greitiname laiką ir tuo pačiu „peršokame“ per kančias, kurios iš tikrųjų visai nebūtinos.
Klausimas. Kas yra „žmogaus taisymas“?
Atsakymas. Vienydamiesi pritraukiame Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, kitaip sakant, savyje atskleidžiame mus jungiančią Jėgą. Ir tada tampame viena visuma, atitinkančia Gamtą. Šitaip pagal savybių panašumo dėsnį pasiekiame pusiausvyros su Gamta ir jaučiamės tarsi „materialiame rojuje“. Vienydamiesi atskleidžiame savyje dvasinę jėgą, dvasinę pakopą – tol, kol šis pasaulis išnyks, „išgaruos“.
Ir svarbu prisiminti: galimybė pagreitinti laiką laisvai pasirenkant tolimesnį kelią atsirado tik dabartinėje epochoje – likusiems 220 metams. Anksčiau tokios galimybės neturėjome.
Klausimas. Kuo skiriasi šis vienijimasis? Tuo, kad jis nenukreiptas prieš ką nors?
Atsakymas. Teisingai. Vienijimasis ne prieš ką nors, o už visus ir Kūrėją – tai ir yra kabalos mokslas.

Iš pokalbio su M. Laitmano

Malda – tai noras, kylantis iš kūrinio Kūrėjui, iš žemesniojo aukštesniajam. Skirtumas tas, kad kai Kūrėjas kūriniams duoda ne šiaip sau, o jiems prašant, tai pakelia juos iš gyvūninės pakopos į žmogiškąją.
Todėl taip svarbu atskleisti norą, maldą, prašymą, dėkingumą – bet kokį žmogaus kreipimąsi į Kūrėją. Tai nulemia visus taisymus ir judėjimą pirmyn dvasiniame darbe.
Maldos jėga – didžiulė. Mūsų pasaulyje matome, kad netgi mažas vaikas gali paspausti kokį nors mygtuką ir paleisti gigantišką sistemą, pakenkti ar atnešti naudos visam pasauliui. Todėl malda turi tokią lemiamą svarbą. Juk net pats mažiausias noras, įsijungdamas į didelę sistemą, specialiai skirtą norams priimti, gali pažadinti bei išjudinti sistemą, sukelti joje didžiulius pokyčius.
Technikoje tokios sistemos vadinamos stiprintuvais: mechaniniais, hidrauliniais, elektriniais. Nedideliu poveikiu galima paleisti didžiules sistemas. Iš čia matyti, koks svarbus įeinantis impulsas. Kuo galingesnė, didesnė, protingesnė sistema, tuo subtilesnio ir tikslesnio impulso, didesnio pasirengimo ji reikalauja.
Teisinga malda galima pažadinti dangų ir paleisti visą pasaulių sistemą. Juk mūsų poveikis aukštesniajai sistemai perduodamas iki pat Begalybės pasaulio ir sukelia atsakomąją reakciją.
Malda turi didžiulę jėgą, ir tai matyti iš materialų pavyzdžių. Dar visai neseniai žmogus naudojosi tokiais paprastais instrumentais kaip lankas ir strėlės, kurių reakcija proporcinga mechaniniam poveikiui ir jo prigimčiai.
Bet paskutiniu metu, kai žmonija ėmė dirbti su elektrinėmis, hidraulinėmis, kompiuterinėmis sistemomis, matome, kad pats silpniausias signalas, perduotas tranzistoriui, minimalus impulsas įeinant, atveria didžiulę elektros srovę ir skląsti vandens tekėjimui.
Jei suprantu kaip atsukti kraną, galiu sudrėkinti visą pasaulį. Taip veikia maldos jėga. Tačiau malda – ne šiaip žodžiai, tai aukštesnės sistemos atitikimas, kaip pasakyta: „Padaryk savo norą tokį, koks Jo noras.“ Ir tuomet mano netgi mažiausias noras ims veikti: kiek aš mažiausias, o sistema didžiulė, kiek mano silpnas veikimas gali pažadinti kosminės galios jėgas.

* * *
Svarbiausia suprasti priešais kokią tobulą sistemą esu ir kaip galiu ją aktyvuoti, ir tuomet būsiu pasaulio šeimininkas. Kūrėjas duoda man raktus nuo visos didžiulės pasaulių sistemos. Tačiau tai atlikti reikia visiškoje tamsoje.
Stengiuosi duoti visuomenei, bet išsiaiškinu, kad to nenoriu ir negaliu priimti tokio santykio. Kad ir kiek stengčiausi, mano gerų ketinimų užtenka sekundei, ir vėl apie tai pamirštu. Iš visų mano daugybės bandymų išeina, kad užsimetu sau nepamatuotą naštą ir mėginu nešti, manydamas, kad tai įmanoma, tačiau kaskart ją pametu.
Šį maišą vis užsimetu ir užsimetu, o jis vis krenta, ir tuomet šaukiu iš nevilties. Tai vadinama malda, galinčia pažadinti aukštesniąją jėgą, kuri padės man, palaikys maišą, atliks mano darbą – man svarbiausia visąlaik prašyti. Jei jaučiu, kad negaliu atlikti darbo, tai Kūrėjas atliks jį už mane, ir mano malda bus tikra, pažadins Jį, kad padėtų man.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

 

Klausimas: Žmogus turi suvokimo standartus, pirmines nuostatas. Vystydamasis jis kažkaip jas keičia. Kitaip tariant, galima nusiteikti tam tikram pasaulio matymui, o pasistengus, pakeisti jį priklausomai nuo raidos tikslo. Kokie tai instrumentai, galintys pakeisti pasaulio vaizdą priklausomai nuo galutinio tikslo?
Atsakymas: Yra tik vienas būdas matyti pasaulį kitaip – suartėti vieniems su kitais. Atitolimas neleis įsisąmoninti, kad labiau įsiskverbiame į pasaulį. Suartėjimas atves prie to, kad mums kils daugybė pasipriešinimo tam jėgų.
Ir susidūrus mūsų pastangoms suartėti ir gamtos jėgoms mus išskirti, imsime jausti gamtos atskleidimą, savęs atskleidimą. Ten išvysime žmogų.
Tai bus visiškai kitoks tikrovės suvokimas – teisingas, tikras egoizmo atskleidimas. Jei imsime tarpusavyje suartėti ir jausti, kaip prigimtis mus stumia vienus nuo kitų, o mes vis tiek siekiame suartėti, tai šių dviejų priešingų jėgų susidūrime atskleisime tiesą.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Kabala sako, kad žmogaus viduje yra dvi sistemos. Jos egzistuoja mumyse ir turi būti visuomenėje. Tačiau visuomenė negali tinkamai pritaikyti šių sistemų. Todėl Senovės Babilono laikais išplito Nimrodo sistema – kapitalistinė, o Abraomo grupės sistema – kabalistinė.
Mūsų laikais jie ima pamažu rasti vienas kitą, susijungti tarpusavyje. Esmė ta, kad Abraomo sistema turi realizuotis visuose žmonėse, bendroje sistemoje pagal principą „pamilk artimą kaip save“. O Nimrodo sistema krenta, matydama, kad egoizmas (jei jo nesubalansuosime) yra pats didžiausias blogis.
Todėl tik dabar, po 3500 metų jos ima sutapti, nes pradedame suprasti, kad reikia subalansuoti abi sistemas. O jų balansas – gauti dėl davimo. Gavimas – tai Nimrodo savybė, o davimas – Abraomo savybė. Štai taip jie turi realizuotis visuomenėje.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Atsiskleidžiančius rešimot lydi nemalonūs pojūčiai, nes jie mums atsiveria kaip trūkumai. Bet drauge parodo mums sąlygas išsiaiškinti tikruosius poreikius. Bendro noro mėgautis augimas ir sudužusių rešimot atsiskleidimas – tai svarbiausi mūsų pabudimo veiksniai.
Jie pažadina visą žmoniją. Pažvelkite, kokius didžiulius žingsnius dabar žengia žmonija naujų būsenų link. Netrukus išvysime kardinalius pokyčius, bus akivaizdžiai matyti tikslus kryptingumas ir tinkamas nusistatymas į vienybę, suartėjimą, racionalų vartojimą, taisymąsi. Antraip, neišgyvensime.
Visa žmonija ims jausti šį spaudimą per tokius paprastus dalykus, kaip nūnai kylančios problemos su nafta, energijos tiekimu. Greitai gali imti trūkti maisto produktų, kils badas, stipri sausra ar nauja epidemija. Taip išsiaiškinsime, kad esame vienoje sistemoje, priklausome vieni nuo kitų ir privalome tą priklausomybę įsisąmoninti.
Ir svarbiausia teks suprasti, kad tik mūsų vienybė gali sugeneruoti jėgą, kuri paveiks visus negatyvius reiškinius ir pavers juo teigiamais. Taip virusas įpareigos mums visus ieškoti vaistų, leisiančio mums labiau suartėti ir susijungti, ir taip priartėti prie vienybės, sukūrimo tikslo.
Išeitų, kad jokie reiškiniai neatsiskleidžia mums, kad kenktų; kiekvienas įvykis, kiekviena akimirka, kiekviena diena vis labiau artina mus prie išsitaisymo. Todėl reikia džiaugtis savo gyvenimu, stengtis aktyviai įsijungti į šį procesą. Pasaulio išsitaisymas priklauso tik nuo mūsų gero tarpusavio ryšio.

Iš pokalbio su M. Laitmanu