Archive for category: Akademijos tinklaraštis

Klausimas. Ką mums reikia ištaisyti savo tikrovėje?
Atsakymas. Kūrinys – tai noras mėgautis, kuris yra už Kūrėjo, noro duoti ribų. Mes specialiai sukurti taip, kad galėtume atskleisti savo būsenos varganumą, priklausomybę nuo noro duoti, ribotumą, ir atrandame, kad negalime nė akimirkos išgyventi neprisišlieję prie noro duoti.
Tas ribotumas skatina mus pasiekti norą duoti ir tapti tokiais kaip jis. Juk mes atskleidžiame savo būsenos netobulumą, nuolatinį kažko poreikį, visišką priklausomybę ir ribotumą. Kol gauname Šviesą, tol jaučiame, kad gyvename, bet kai tik nustojame ją gavę, mums darosi vis blogiau iki pat mirties pojūčio.
Jeigu mes, būdami gyvūninėje pakopoje, liaujamės gavę davimo jėgą, mūsų kūnas miršta. Tiesiog esame visiškai priklausomi nuo davimo jėgos. Tai mums yra stimulas esant gyvūninėje pakopoje pareikalauti aukštesnės jėgos atskleidimo: išsiaiškinti, nuo ko priklauso mūsų fizinis kūnas.
Taip mes sužinome, kad fizinis kūnas priklauso nuo aukštesnės pakopos ir pradedame ieškoti šios davimo jėgos.
Per visą savo istoriją žmonija vystosi ir mums atrodo, kad šis vystymasis veda mus gėrio, geresnės būsenos link. Bet taip nėra. Vystymasis turi mus atvesti prie išvados, kad esame riboti.
Kuo labiau vystomės, tuo ribotesni, niekingesni, netobulesni jaučiamės. Ir tai veda mane prie būtinybės pasiekti kažkokią aukštesnę būseną, aukščiau manęs esančią pakopą, nuo kurios šiuo metu priklausau. Todėl žmogus ateina į kabalą su klausimu: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ Šis klausimas stumia jį į priekį ir verčia išsiaiškinti, kam jis gyvena, kur gyvenimo paslaptis, jo esmė. Jis turi visas materialines gėrybes, bet jeigu gyvenimas be jokio tikslo, naudos, tai kam jis reikalingas?
Remiantis statistika, šiuolaikiniame pasaulyje labai paplitusi depresija, narkotikai. Jau ne vienetai, o daugybė žmonių užduoda klausimą apie gyvenimo prasmę ir negali rasti atsakymo. Tai vienas iš požymių, kad kabalos mokslas gali atsiskleisti. Juk neįmanoma gauti atsakymo į klausimą, kam mes gyvename, jeigu neatskleisi, kad gyvenimas turi tęsinį!

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Klausimas: Kas yra tikras vyras? Psichologai sako, kad „Tikras vyras – tai save realizavęs sėkmingas verslininkas, turintis šeimą, moterį, už ką nors jaučiantis atsakomybę“. Galima išskirti dešimt tikro vyro požymių.
Pirmas: „Jis pasikliauja tik savimi“.
Atsakymas: Tai – nelaimingas vyras. Kaip jis gali pasikliauti savimi? Nebent trankosi po prerijas ant savo galvijų ir tiek. O kaip šiais laikais jis gali pasikliauti savimi? Kas jis toks, kad kliautųsi tik savimi? Jis turi pasikliauti daugybe žmonių, kurie gali jam padėti, palaikyti ir pan. Tikras vyras tas, kurį supa labai daug draugų.
Komentaras: Kitas požymis: „Jis savarankiškas“.
Atsakymas: Ką reiškia, kad jis savarankiškas? „Man nieko nereikia“. Ką turiu, yra viskas. „Esu ganėtinai protingas, pakankamai sėkmingas, užtektinai pasitikintis savimi“. Na, kas tai? Taip galima pasakyti tik vaikui ir jis jausis įkvėptas.
Komentaras: Kartais taip norisi pasitikėti savimi.
Atsakymas: Nereikia. Tuo baigiasi augimas.
Komentaras: Trečias požymis: „Jis nepriklausomas“.
Atsakymas: Ir šitaip negali būti. Kaip gali žmogus nuo nieko nepriklausyti? Jis priklauso nuo gamtos, aplinkinių, nuo visų! Mūsų laikais nepriklausomų nėra: nei žmogus, nei visuomenė, nei valstybė, nei apskritai planeta.
Klausimas: Vadinasi, jis priklauso nuo aplinkinių, nuo visko, kas jį supa?
Atsakymas: Žinoma. Ir kuo daugiau jis auga, tuo labiau priklauso nuo visų.
Komentaras: „Jis neprašo pagalbos“.
Atsakymas: Na ir kas? Jis kliaujasi savimi?
Komentaras: Anksčiau pasakyta, kad jis pasitiki savimi ir neprašo pagalbos. Taigi jis toks: „Neprašysiu pagalbos. Aš pats“.
Atsakymas: Kvailys. Jis nė nesupranta, kad iš tikrųjų priklauso nuo visų ir visko.
Klausimas: Manote, kad tikras vyras tas, kuris gali paprašyti pagalbos?
Atsakymas: Tikras vyras tas, kuris supranta, kad yra silpnas.
Klausimas: Tai viską keičia iš esmės. Kitaip tariant, jis supranta, esąs silpnas ir prašo pagalbos?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Dar vienas požymis: „Jis nesileidžia į kompromisus“.
Atsakymas: Tada jis bus nužudytas arba pats ką nors nužudys. Neįmanoma neiti į kompromisus. Per juos darome teisingas išvadas, teisingi sprendimai glūdi kažkur per vidurį.
Negalime gyventi be kompromisų! Niekas negali! Juolab verslininkai, politikai ir kiti. Žmogus turi suprasti, kad gamtą sudaro pliusas ir minusas. Viskas grindžiama kompromisais.
Komentaras: Kitas požymis: „Jis nelygina“. Pavyzdžiui, jis nelygina savęs su kitais.
Atsakymas: Bet kaip jis augs, jei nepavydės, nelygins?
Turiu lyginti ir pavydėti, tai, kas nėra mano naudai, paskatins mane augti.
Klausimas: Pavydėti ne tam, kad pažemintume kitą, bet kad pakiltume virš jo?
Atsakymas: Tai priklauso nuo ankstesnių punktų.
Klausimas: Taip. Tad lyginti būtina?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Toliau: „Jis priima save tokį, koks yra“.
Atsakymas: Tik mama gali priimti kūdikį tokį, koks jis yra. Niekas nepriims manęs tokio, koks esu. Mane nuolatos žemins, stumdys ir t. t. Aš irgi turėčiau matyti save tokį, koks esu, ir kokiu turėčiau būti, ir taip stengtis be perstojo augti.
Klausimas: Kitaip sakant, kalbame ne apie tai, jog nepriimu savęs tokio, koks esu, bet kad turiu be paliovos augti. Tad, jei esu toks, koks esu, ar tai – sustojimas?
Atsakymas: Žinoma. Viskas yra dialektika.
Komentaras: Kitas punktas: „Jis išvengė vidutinio amžiaus krizės arba išgyveno ją patyręs mažiausius nuostolius“.
Atsakymas: Nežinau, kuo dėtas vidutinis amžius. Jo nejaučiu ir niekada nejaučiau.
Pastaba: Nes gyvenimo tikslą radote būdamas 33 metų.
Atsakymas: Manau, kad jis tęsiasi.
Ką reiškia vidutinio amžiaus krizė? Kas turėtų būti per šią krizę? Tai, kad galvoju apie tai, kas praėjo ir kas dar bus, kur esu ir ką man daryti su savo gyvenimu?
Komentaras: Manau, gyvenimo prasmės ieškojimas čia taip pat tinka. Parašyta, kad „išgyveno ją patyręs mažiausius nuostolius“.
Atsakymas: Sutikau su tuo, kas yra, ir plaukiu toliau?
Komentaras: Panašu į tai.
Atsakymas: Ne, tai – ne man.
Klausimas: Ar visą laiką reikia šios krizės?
Atsakymas: Taip. Vidutinio amžiaus krizė, jei ją taip įvardiname, yra būtina ataskaita to, kas padaryta, kas dar nepadaryta, ir kad priešakyje dar daug reikalų. Ir turiu manyti, kad kai tai atliksiu, būsiu vidutinio amžiaus.
Klausimas: Tarkime, radau vietą gyvenime ir nusiraminau. Ar tai, jūsų nuomone, baisu?
Atsakymas: Tai – mirtis.
Taigi nesusitvarkėme su šiais dešimčia požymių.
Komentaras: Nesusitvarkėme. Mes nesutinkame, darome priešingai: visiška priklausomybė, nuolatinis netikrumas, amžinas kelias, niekada nesustojame ir nesiilsime.
Atsakymas: Atsimerk ir pažiūrėk. Be jokių literatūrinių gudrybių. Pamatysi, kad tai prieštarauja tam, kas parašyta.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Kabalistas neprašo Kūrėjo ištaisyti net pačios baisiausios situacijos, jis prašo jėgų ją pateisinti.
Mums nieko nereikia taisyti, tik savo santykį su pasauliu, ir tuomet išvysime ištaisytą pasaulį. Tarkime, žmogus nori, kad karas liautųsi, bet reikia suprasti, kad jį nutraukti bus galima tik sustabdžius jį savyje.
Klausimas: Kitaip sakant, neprašau, kad šis karas baigtųsi išoriniame pasaulyje? Prašau, kad jis liautųsi mano vidiniame pasaulyje?
Atsakymas: Taip, būtent tai ir bus taisymas. Jei visi žmonės ims taip galvoti, tai bus gerai.
Komentaras: Bet tai juk nenatūralu. Žmogus nori, kad pirmiausia baigtųsi karas.
Atsakymas: Štai ir atlik tai su savimi. Tai pats trumpiausias kelias.
Klausimas: Išeitų, kad materialiame lygmenyje vis tiek baiminsimės dėl gyvūninio kūno, dėl šeimos?
Atsakymas: Taip, vis tiek turi veikti materialiu lygmeniu, bet tuo pat metu suprasti, kad svarbiausia – veikti jausminiu, dvasiniu, aukštesniu lygmeniu. Ten galėsi subalansuoti visas savo savybes.
Klausimas: Kai vyksta karas, kieno pusėje kabalistas?
Atsakymas: Jis nori baigti karą suvienydamas priešingas jėgas vidurio linijoje.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Žmogus dvasiniame kelyje praeina didelius kritimus. Ir jeigu jis nejaučia ryšio su grupe, tai gali palikti šį kelią. Jis reiškia dideles pretenzijas mokytojui, draugams, visam pasauliui ir Kūrėjui, manydamas, kad yra vienintelis teisus. O iš tiesų tai egoizmas užklumpa žmogų.
Jis galėtų gauti jėgų, kad tai įveiktų, tačiau nenori, juk jaučiasi protingesnis, stipresnis už kitus. Išdidumas taip išmeta žmogų, kad jis atsiduria palaidotas po savo egoizmo sluoksniu ir miršta dvasiniu atžvilgiu.
Taip nutinka su daugeliu, ir galiausiai jie išeina. Galbūt jie patys neįsisąmonina, kas su jais nutiko, arba priešingai, mano esą teisūs, galvodami, kad jiems pagaliau atsivėrė akys. Jie gailisi, kad įėjo į visuomenę, užsiimančią nerealiais dalykais.
O visų religijų ir tikėjimų pasekėjai dieviena mokytoją ir patį kelią. Juk ten nėra kairės linijos, neleistina kritika, kiekviename žingsnyje neauga egoizmas. Kabaloje einama dviem kojomis, dviem linijomis, kaip pasakyta: „Ir būsite kaip dievai, pažinę gėrį ir blogį“.
Todėl tik kabaloje būna taip taip, kad mokinys nesutinka su mokytoju ar netgi nekenčia jo, neigia Kūrėją. Juk mus moko kilti aukštyn, kur supanašėsime su aukštesniąja jėga, kuria mums reikia pasiekti ir suprasti. Tai ne kiekvieno jėgoms.
Būna taip, kad žmogų koks nors vėjas atpučia į kabalistinę grupę, o jis visiškai nepasiruošęs tokiam darbui. Jį kol kas domina tik mistika, bet ne kabalos mokslas, kad jį išmokytų atlikti kokius nors materialius veiksmus ir melstis, ir tuo apsiribojama.
Pas mus galima sutikti tokių „atsitiktinių“ žmonių, juk studijos atviros visiems. Todėl kartais, po kiek laiko žmogus pastebi, kad tai jam netinka: jis netinka mums, o mes netinkame jam.
Ir toks žmogus išeina. Beje, tai nepriklauso nuo intelekto, žmogus gali būti itin protingas. Čia viskas priklauso nuo širdies pasirengimo, sielos brandos. Jei žmogus pasirengęs eiti prieš savo egoizmą ir pakilti virš dviejų gamtos jėgų (gavimo ir davimo), kad susijungtų drauge su gėriu ir blogiu viename šaltinyje, Kūrėjuje, tuomet jis galės eiti pirmyn studijuodamas kabalą.
Bet jeigu žmogus to nesugeba, jeigu jam trūksta kantrybės, trūksta proto ir širdies, kad susietų gėrį ir blogį su viena jėga, tai jis išeina ir ima keikti mokytoją ir kabalą.
Juk tai ne paprastas kelias, jis reikalauja visiško savęs anuliavimo, ir kaip egoistas gali jį mylėti, su juo sutikti? Dėl šios priežasties kabalistai iki visai neseniai slėpė šią metodiką, nes ji netiko plačioms masėms. Tik nūnai imta plačiai skleisti kabalos žinias, tačiau daugelis pradeda ir meta. O likę – tie žmonės, kurie pasirengę išklausyti tiesą ir, svarbiausia, realizuoti ją savimi.
Jeigu žmogus išeina, linkime jam sėkmės įprastiniame gyvenime, o patys einame toliau. Ir diena iš dienos mūsų pasaulis rodo mums, kad nėra ko jame ieškoti. Ką laimi žmogus metęs dvasinį kelią? Vargu, ar materialiame gyvenime jo laukia turtas, šlovė, valdžia, ypatingas pasitenkinimas. Tiesiog jis nenori dėti pastangų ten, kur jam rodo gamta, t. y. kabalos mokslas.
Gamta norėjo atskleisti jam galimybes iš tikrųjų suformuoti tinkamą požiūrį į gamtą, kad žmogus galėtų paėmęs dvi gamtos jėgas, pliusą ir minusą, suderinti jas vidurio linijoje pagal kabalos metodą.
Jis turėjo šiuos taisymus atlikti savyje, iš naujo nustatyti save iš vidaus pagal visą gamtą trijose linijose (dešinė, vidurio, kairė), kitaip tariant, gavimo jėga, davimo jėga ir jų tinkamas sujungimas. Ir tuomet jis matytų, suprastų, jaustų visą pasaulėdarą aukščiau laiko ir erdvės, virš visų vienmačio egoistinio suvokimo apribojimų.
Vien altruistinis suvokimas irgi ribotas, juk niekaip neišmatuojamas: viskas atvira, viskas davime. Čia būtina suderinti dvi linijas. Tik su jomis abiem žmogus tvirtai stovi kelyje, per vidurį tarp dviejų linijų ir gali duoti, išmatuoti savo davimo dydį. Taip jis kyla pakopomis, vis labiau suvokdamas Kūrėją.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Visa, kas yra aplink mus, – tai Kūrėjas, kitaip tariant, sistema, kurioje esame kaip matricoje. Todėl kabalistai mano, kad jie yra ne žmonių visuomenėje, o Kūrėjuje, ir kiekvienam reikia rasti tinkamą sąveiką su Juo.
Kūrėjas – tai viena vienintelė jėga, kuri visus valdo ir be perstojo žaidžia su manimi per mane supančius objektus: negyvąją gamtą, augaliją, gyvūniją, žmones.
Ir čia turiu suprasti, kaip man tinkamai į juos reaguoti. Tam duota kabala, kuri moko, kaip per teisingą reakciją į negyvają gamtą, augaliją, gyvūniją ir daugiausia žmones galima pasiekti tokią būseną, kai už visų objektų ir reiškinių matysiu vieną valdančią jėgą, kuri taip su manimi šnekasi.
Man taps aišku, ko iš manęs nori Kūrėjas ir ką, reaguodamas į keturis gamtos lygmenis, galiu transliuoti Jam.
Klausimas: Kitaip tariant, reikia kažkaip išmokti iššifruoti, ką man nori pasakyti ta jėga – Kūrėjas?
Atsakymas: Taip. Ir tuomet sužinosiu Jo kalbą. Ir išgirsiu viską: paukščius ir gyvūnus, augalų šlamėjimą, vėją ir Žemės gaudimą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu