Pranašavimo tikslas

Klausimas: Ar buvo tokių laikotarpių istorijoje, kai žmonės klausėsi pranašų?
Atsakymas: Taip, kažkada. Bet šiandien… Matome, kaip gyvena kabalistai, ir kaip kiti žmonės juos niekina. Tad nemanau, kad čia slypi kokia nors trauka – būti kabalistu, o juolab pranašo lygmenyje.
Klausimas: Pranašysčių tikslas – perspėti žmoniją? Ar yra dar koks nors tikslas?
Atsakymas: Ugdyti. Čia nėra perspėjimo: „Žiūrėk! Oi oi oi! Kas gali nutikti!“ Pranašai tuo neužsiima, nes supranta žmogaus prigimtį, kaip jam tai sunku. Jie tiesiog ugdo žmones, aiškindami žmonijos ateitį ir kaip jos pasiekti einant trumpu, geru keliu.
Klausimas: Kodėl žmogui negalima žinoti savo ateities? Kuo jam tai gali pakenkti?
Atsakymas: Mat ateitį jis turi suformuoti pats.
Klausimas: O jeigu jam jau nuspėjo ateitį, ką jam daryti?
Atsakymas: Nekreipiant dėmesio tinkamai veikti. Iš esmės, keisdami savo prigimtį, savo pastangomis kuriame ateitį.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Vienybė ir pasaulis

Klausimas: Kaip galime padėti savo šaliai, joje gyvenantiems žmonėms priartėti prie vienybės? Kaip veikiame juos savo vienybe?
Atsakymas: Patarčiau jums pirmiausia kurti santykius tarpusavyje. Tai svarbiausia. Kai jumyse bent šiek tiek ims skleistis dvasinė jėga – davimo, meilės, ryšio jėga, ji tuo pat metu spinduliuos nuo jūsų, jūsų išorėje. Tai ir pajaus plačios masės. O kol kas, nemanau, kad reikia apie tai galvoti, reklamuoti ar ką nors daryti.
O štai platinti bendras žinias apie tai, kad geras tarpusavio ryšys veda prie gero gyvenimo – būtina. Tuo užsiimame visą laiką.
Klausimas: Kaip galime palaikyti vieni kitus, kad tikėtume, jog galime pasiekti tikėjimo aukščiau žinojimo būseną?
Atsakymas: Ši galimybė priklauso tik nuo jūsų. Ir nuo nieko daugiau. O pasaulio būsena sudaryta taip, kad jei panorėsite, tai būtinai ir greitai pasieksite pokyčių. Viskas priklauso nuo jūsų noro dydžio. Tad – pirmyn! Ir netikėkite niekuo, kad tai neįmanoma, kad tai sunku. Svarbiausia mūsų problema šiame pasaulyje – atskleisti Kūrėją. Tuomet mums viskas taps aišku. Sėkmės jums!

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Ryšys su Lietuva

Klausimas: Kurį laiką jums teko gyventi Lietuvoje…
Atsakymas: Lietuvoje turėjau nemažai pažįstamų, ne tik sostinėje, bet ir kitur – Kaune, Pabradėje, Nemenčinėje. Man labai artima Lietuva, jos nuostabi gamta, jos uždaroki, bet širdingi žmonės. Todėl sakyčiau, jog kabala, kuri nepriklauso jokiai tautai ir yra kilusi iš Babilono, gali pasiekti tuos lietuvius, kurie jau domisi, kurie jau subrendo, kad ją priimtų, studijuotų ir pamažu ugdytų vaikus, jaunąją kartą. Tai bendražmogiškos vertybės, kurios, be kita ko, leidžia suvokti ypatingas gamtoje slypinčias jėgas, atnešiančias viską, ko tik šiame pasaulyje gali trokšti žmogus,  t. y. gėrį, saugumą, stabilumą.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Gamtos valdomi

Mūsų pasaulyje žmonės yra gyvūnai ta prasme, kad kaip gyvūnai, neturi valios laisvės.
Aukštesnioji jėga (bendra gamta) valdo mus taip, kaip ir visą gyvūnų pasaulį, todėl praktiškai nieko nuo jų nesiskiriame. Dabar vis labiau tai atskleidžiami, tirdami genus, hormonus, psichologiją.
Pavyzdžiui, matome, kokie panašūs dvynių, augusių toli vienas nuo kito, likimai: jų gyvenama aplinka, vaikai, šeima, nors jie tarpusavyje nesusiję. Kitaip tariant, žmogus apibrėžiamas iš vidaus, ir netgi išorinės sąlygos ne itin jį pakeičia. Viskas sudėta mumyse. Gamta mus valdo ir veda mus per gyvenimą.
Mums, kaip mažiems vaikams atrodo, kad esame laisvi. Bet vaikai nuolatos globojami suaugusiųjų, visąlaik juos sekame, ir mums atrodo, kad jie laisvi. Tas pats ir su mumis – galvojame, esą laisvi, nes esame akli.
Klausimas: O kodėl tuomet žmogus veržiasi prie muzikos, poezijos prie dar ko nors pakylėto?
Atsakymas: Ir gyvūnai dainuoja, šoka, žaidžia vieni su kitais. Tiesiog žmoguje tai labiau išvystyta.
Nesakau, kad žmogus visiškai nesiskiria nuo gyvūnų. Skiriasi. Jis turi vaizduotę, daugybę papildomų savybių. Bet jis neatitinka „žmogaus“ sąvokos ta prasme, kaip taip apibrėžia kabala.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Ypatinga akimirka gyvenime

Klausimas: Sakote, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra akimirka, kai jam iš aukščiau duodama galimybė realizuoti savo individualumą, sielą, kitaip tariant, pasiekti aukštesniojo, amžino egzistavimo. Kokia ta akimirka?
Atsakymas: Kiekvieno žmogaus gyvenime yra akimirka, kai jis jaučia turįs rasti egzistavimo tikslą, sužinoti, kodėl gyvenąs. Beje, nebūtinai iš blogos būsenos. Žmogus tiesiog jaučia, kad privalo rasti save, kad tai ne tikras gyvenimas, be jo yra kažkas kito.
Negali būti, kad jis toks būtų. Tai kažkoks žaidimas, kažkoks sapnas, kažkas, ko iš tikrųjų neegzistuoja. Ir visi jį žaidžia, visi tarsi apsimeta: štai aš gimiau, gyvenu, štai mano šeima, vaikai, štai aš dirbu, lakstau paskui kokius nors pasiekimus. Žaidimas.
Tai toks pat žaidimas, kaip žaidžia vaikai. Tik sau jį pavertėme itin rimtu. O koks čia rimtumas? Nieko čia nėra.
Ir išeitų, kad kai imu šitai jausti, kyla klausimas: „Ką daryti toliau?“ Kur manyje yra kažkas, kur neapsimetinėčiau, nežaisčiau? Kažkas išties esančio viduje, giliai, kažkas subtilaus, prie ko net baisu prisiliesti – mat labai skaudės.
Kai žmogus pasiekia tokią būseną, jis gauna galimybę tirti gyvenimą.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Mintys – visa persmelkianti pasaulio jėga

Klausimas: Kodėl šiandien atsiskleidžia toks paradoksas: viena vertus, pasaulis globalus, kita vertus, nepaisant to, kad visi šaukia apie globalias ekonomikos, ekologijos ir pan. problemas žmogui tai neįdomu? Jį domina tik jis pats, ir kas su juo nutiks.
Atsakymas: Nejau mažas žmogus gali apimti visą globalų pasaulį? Kaip žmogus gali jį pajausti? Tai dar sykį įrodo, kabalistinio teiginio teisingumą, kad tik bendros ryšių tarp mūsų sistemos atskleidimas suteiks mums galimybę tinkamai vieniems su kitais elgtis.
Mažas žmogus to nemato aiškiai, ir pasirodo, kad jis, jo šeima, darbas, sveikata, viskas, kas jį supa, priklauso nuo viso pasaulio. Jeigu jis nuolatos galvos apie visą pasaulį, tai vis tiek neįstengs jo pilnai apimti. O jeigu galvos, kad visiems būtų gerai ir tuomet jam bus gerai – to pakanka. Juk pasaulyje veikia mūsų mintys ir norai. Tai pati didžiausia mūsų jėga.
Todėl vos tik žmogus supranta, kad priklauso nuo kitų, ir viskas priklauso nuo jo, ir ši bendra, abipusė priklausomybė tiesiogiai susijusi su jo mintimis, jis staiga mato, kad ši mintis – tai visa persmelkianti jėga pasaulyje, kuri veikia nepriklausomai nuo atstumų.
O iki tol jis tiesiog nejaučia, kaip jo mintys grįžta jam. Bet jeigu jis matytų, kokios jėgos iš jos kyla, tai bijotų blogai galvoti apie kitus, nes jaustų, kiek paskui jas užsuka atgal sau ir sukuria aplink save neigiamą kokoną. Ir tai – mūsų gyvenimas.

Iš pokabio su M.Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Ką galime duoti Kūrėjui?

Klausimas: Kūrėjas mums duoda viską, o ką galime duoti Jam?
Atsakymas: Kūrėjas mums duoda viską, kad ištaisytų mus pagal mūsų norą. Jei galime Jo prašyti, vadinasi esame pasirengę keistis. Pagal tai Jis šviečia mums davimo, meilės Šviesa ir keičia mus.
Viena, ką galime duoti Kūrėjui, – pakelti MAN, kitaip tariant, pakelti mūsų norą būti vis aukščiau ir vis labiau Jam prilygti. Kaip Jis duoda, taip ir mes duodame.
Klausimas: Kaip apibrėžti, kad prašome dėl Kūrėjo, o ne dėl savęs? Priklausomai nuo gautos Šviesos ar kaip nors kitaip?
Atsakymas: Niekaip! Nejau galite ją pasverti, pamatuoti ar net pajausti?
Turime siekti būti viename nore, viename ketinime siekdami vienos aukštesnės savybės, Kūrėjo. Tik taip galėsime pamažu padidinti savo prašymą, visąlaik jį kelti, tirti, įvairinti, kad prašymas išties virstų tikra, rimta užduotimi.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Išsitaisymo indikatorius

Klausimas: Kaip galima žinoti, kad ką nors ištaisėme? Iš kur jautimas, protas? Ar tai išmatuojama?
Atsakymas: Kol kas dar nežinome, kaip išmatuoti paslėptį ar atskleidimą.
Mūsų pojūčiai paruošiamieji. Jie dar neturi tų jėgų, aukštumos, kurias apibrėšime kaip davimą ir gavimą. Dar neįstengiame to atlikti.
Viskas priklauso nuo mūsų tarpusavio darbo intensyvumo. Iš esmės, turime sustiprinti savo veiksmus, kad pasiektume būseną, kai iš tikrųjų imsime suprasti ryšio kokybę ar tarpusavio nutolimo kokybę.
Klausimas: Kaip liaujamės tapatinęsi su savo egoizmu, ir kaip padidiname tą atstumą?
Atsakymas: Tam reikalinga praktika. Veikdami tarpusavyje išvysime: susitapatiname su egoizmu ar su davimo savybe ir kiek. Tik po to įstengsime išmatuoti. O kol kas nematuojame, bet bent jau jaučiame: daugiau-mažiau.
Viskas priklauso nuo mūsų. Jei kabalos mokslą pritaikai santykiuose su draugais, tai ten visa tai išvysi taikomuoju būdu ir galėsi išmatuoti, jausti, pakartoti. O tam reikia šį mokslą realizuoti grupės tarpusavio ryšiuose.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Pažadinti Kūrėją

Patys turite pažadinti Kūrėją, kad suteiktų mums norą duoti. Nepakanka, kad turime norą gauti, juk turi būti dar geras Duodančiojo noras suteikti mums norą duoti.
Ir nors Kūrėjas nuo pradžių turi norą suteikti malonumą visiems savo kūriniams, tačiau Jis laukia mūsų noro, kuris pažadintų Jį. Juk jeigu negalime Jo pažadinti, tai rodo, kad dar nesame pasirengę gauti naujos savybės, ir mūsų noras nėra tikras, netobulas.
Todėl būtent melsdamiesi, prašydami, kad būtų Kūrėjo noras iš aukščiau, kad duotų mums tai, ko prašome, mes ateiname prie to, kad mumyse stiprėja tikrasis noras, pasirengęs gauti taisančią Šviesą. (Baal Sulamas, „Šamati“ straipsnis Nr. 57 „Priartink jį prie Kūrėjo noro“)
Nuolatinis kreipimasis į Kūrėją iš dešimtuko galiausiai atves prie to, kad mūsų prašymas mumyse virs tikru ir sulauks atsakymo. Kūrėjas – tai gamtos dėsnis. Mums reikia įdėti tam tikrą kiekį pastangų, ir tuomet iš aukščiau gausime naują gyvenimą, naują savybę – davimo savybę.
Kol neperžengėme šio reikiamų pastangų slenksčio, tol neturime to noro. Negalėsime teisingai išnaudoti davimo savybės, o naudosimės ja egoistiškai. To egoistinis valdymas niekaip neleis.
Todėl nuolatinis Kūrėjo žadinimas iš dešimtuko – būtina pastanga, kad pačiame dešimtuke pabustų tikrasis noras tinkama apimtimi ir kokybe. Tik nuo to priklauso mūsų sėkmė!

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Mostelėjimas stebuklinga lazdele

Klausimas. Ar bendrąjį protą, meilės savybę pasiekusio žmogaus norai niekada nesibaigia?
Atsakymas. Ne. Jie nuolatos auga. Begalinių norų turi netgi tie žmonės, kurie nesusiję su integralia metodika.
Kalbėjausi su daugybe žmonių, gyvenančių gamtoje: su indėnais arba, pavyzdžiui, su Džeine Gudol, kuri 17 metų gyveno tarp beždžionių. Tokie žmonės labai aiškiai jaučia, kad gamtos jėga – tai meilė, davimas, ryšys tarp visų kūrinio dalių. Kai žmogus susilieja su visa tai, jis jaučia neįtikėtiną palaimą. Taip yra gamtoje.
Dabar ir mokslas pamažu patvirtina pasaulio globalumą, integralumą, visų elementų tarpusavio ryšį. Taigi plika akimi matome, kad visa tai egzistuoja.
Klausimas. Toks žmogus mato norų jūrą, kitų žmonių norus, ir savo „stebuklinga lazdele“ juos pildo?
Atsakymas. Jeigu jis moka prisijungti prie kitų žmonių norų, tai gali turėti įtakos jų išpildymui. Pats jis neturi nei šių norų, nei to, kuo juos pripildyti. Bet jis gali padėti tai padaryti.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo