Klausimas: Sakote, kad norint „pamilti artimą, kaip save“ pirmiausia reikia pamilti save. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Prieš pradėdamas dirbti ties meile kitiems, turi pajausti, kiek myli save, visą laiką galvoji apie save, negali atsisakyti nieko savo. Tau svarbiausia patenkinti save, kad būtų gerai tau. Tu niekaip negali galvoti apie kitus.
Kai visą tai tikrini ir jauti, koks esi egoistas, tada imi suprasti, kad tau nieko nereikia, tik perkelti tokį požiūrį į save mylimą ant kitų.
O tas, kuris dar nejaučia, kad myli tik save, ir net labai stipriai, negali pradėti dirbti ties meile artimui. Jis nesupranta, kas yra meilė.
Meilės kategoriją pasiekiame iš meilės sau, kai visuomet esu apie save, visuomet dėl savęs. Pavyzdžiui, dabar sėdi patogiausioje padėtyje ir jau galvoji apie tai, kaip greitai grįši namo, pailsėsi, atsigulsi ant sofos. „Kur mano šlepetės, kur mano televizorius, kur mano vakarienė?“ Kitaip tariant, nuolat sieki komforto. Nori pralinksminti tik save mylimą, apklostyti, paguldyti į šiltą lovą.
Tai reikia gerai savyje pajausti. O pajausti tai galima dešimtuke.
Kai dešimtuke sieki galvoti apie kitus, tada tiksliai pajauti, kiek myli vien save. Tau nereikia draugų, nereikia nieko. Tu negali galvoti apie nieką – vien apie save.
Būtent iš šio blogio įsisąmoninimo jau gali kalbėti apie tai, kaip turi mylėti kitą. Tu turi meilės sau pavyzdį. O dabar padaryk taip, kad su kitu elgtumeisi taip pat, kaip elgiesi su savimi. Tai nėra paprasta.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Ar galite jausti mokinius, mokydami juos virtualiai, juk prieš jus – milijonas žmonių? Jūs nė nežinote jų vardų, nežinote, kaip jie atrodo. Ką būtent jaučiate?
Atsakymas: Tai nesvarbu. O kaip tai vyksta didelėje auditorijoje? Sakykime, dėstau universitete, kurio didžiulėje salėje sėdi keli tūkstančiai studentų. Bet jeigu prieš juos esu ekrane, kodėl tai blogiau? Manau, šiuolaikinės techninės naujovės visai netrukdo. Viskas priklauso nuo to, kuo pripildome savo kanalus.
Komentaras: Vis dėlto bandau suprasti, ką reiškia jausti didžiulį žmonių skaičių, net visą žmoniją? Pavyzdžiui, mano organizmas sudarytas iš milijardo ląstelių, bet juk nejaučiu kiekvienos ląstelės.
Atsakymas: Tačiau organizmas žino, kaip save valdyti ir kontroliuoti.
Klausimas: Tačiau žmogus gali jausti tik kelis artimus žmones arba jų patiriamas būsenas?
Atsakymas: Ne. Jei siekiame įgyvendinti vieną bendrą temą, norime prieiti prie vienos bendros išvados, tuomet manyje yra labai aiškus, glaudus kontaktas su visais auditorijoje esančiais žmonėmis. Nekyla jokių problemų. Viskas priklauso tik nuo to, kiek suprantame ir priimame mūsų vienintelį bendrą tikslą.
Klausimas: Kartais jaučiu, kad kas nors nutiko mano kepenims, skrandžiui, plaučiams. Jūs galite lygiai taip pat jausti, kad kažkas nutiko mokiniams Lotynų Amerikoje, tarkim, Čilėje? Jūs taip jaučiate?
Atsakymas: Taip irgi jaučiu. Bet esmė ne ta. Dėl savo ryšio galime palaikyti vieni kitus, paskatinti, išlaikyti, patraukti. Apskritai kurti dinamiškesnį ryšį.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Reikia siekti užtikrinti, kad mūsų kreipimasis į Kūrėją būtų kuo toliau nuo mūsų egoizmo, ir mes norėtume susivienyti centriniame taške tarp mūsų visų. Tai reiškia: aš anuliuoju save ir elgiuosi su visais vienodai, man nėra gerų ar blogų, artimų ar tolimų, visi yra absoliučiai lygūs.
Visą laiką rūpinuosi, kad negalvočiau apie savo naudą, apie savo jausmus, supratimą, užsipildymą ir daryčiau viską tik tam, kad sukurčiau kli, susivienijimą, vienybę – Kūrėjo atskleidimo, Jo didybės vietą.
Kūrėjas vadinamas „vieta“, ir mes turime galvoti apie tai, koks yra šios vietos ypatumas, savybė, sritis, kurią mes kuriame tarpusavy. Ir tada dėl šių savybių, šios vietos esmės, mes nusipelnome Kūrėjo atskleidimo. Šią vietą mes kuriame, patys save anuliuodami, stengdamiesi ją kurti kartu. Ir tada Kūrėjas tikrai turės vietą, kur jis galės atsiskleisti. Ši vieta jau egzistuoja, bet egoistine forma. Mes pakylame virš egoizmo ir leidžiame visiems būti šioje vietoje. Pasirodo, kad ši vieta yra virš mūsų egoizmo, aukščiau už žinias, ten mes sukuriame vietą, kurioje Kūrėjas galėtų atsiskleisti. Mes patys kuriame Kūrėją.
Jei sukursime tokią Kūrėjo atskleidimo vietą, tada iš tikrųjų paaiškės, kad „nėra nieko, išskyrus Jį“. Pakilę virš norų gauti malonumą ir norėdami susijungti virš jų, mes kuriame kažką naujo, ko anksčiau nebuvo. Apie tai sakoma: „Jūs mane sukūrėte“.
Iš to atsiranda teisingas problemos sprendimas šiame materialiame pasaulyje, kur vis labiau įsiliepsnoja konfliktai: kairieji prieš dešiniuosius, vienos partijos ir tendencijos prieš kitas. Šiam priešiškumui nėra pabaigos, ir neramumai gresia peraugti į pilietinį karą.
Turime suprasti, kad visi šie ginčai mūsų niekur nenuves, ir yra tik vienas sprendimas, kad kiekvienas nusileistų kitam ir pripažintų visų kitų nuomonių egzistavimo teisę. Kūrėjas neleis mums nei nepaisyti savo nuomonės, nei sunaikinti kitų. Egoizmas yra amžinas, ir tik virš jo galime sukurti vietą Kūrėjui atskleisti.
Todėl yra tik vienas visų konfliktų sprendimas tarp visų šalių. Jie vis labiau plis, kad paskatintų mus priimti šį unikalų sprendimą: galų gale visas nuodėmes padengs meilė – kiekvienas šiek tiek pasislinks ir suteiks vietos visiems kitiems.
Nesvarbu, ar jis kairysis, ar dešinysis, bet kuri neįprasta nuomonė turi teisę egzistuoti, nes tik esant teisingam ryšiui tarp jų, kai kiekvienas aukoja ką nors kito labui, mes kuriame apskritą ratą. Šiame rate yra vietos visiems, nes jis sukurtas abipusėmis nuolaidomis, siekiant kartu egzistuoti.
Todėl čia turėtų būti ne neapykanta dešiniesiems ar kairiesiems, o pripažinimas, kad bet kuriai tendencijai yra vietos, ir aš nekenčiu tik savo egoizmo, kuris nori anuliuoti visus kitus. Bet ir jo aš nekenčiu tik todėl, kad jis neleidžia man susivienyti su kitais, ir ne daugiau.
Juk virš egoizmo galiu užmegzti ryšį su kitais, jei šiek tiek jį sumažinsiu. Taip aš galiausiai sukuriu vietą, kuri bus vadinama „Kūrėju“. Kūrėjas atsivers, ir pasaulis gyvuos kaip Kūrėjo atskleidimo vieta.
Niekas neturėtų galvoti apie savo neapykantą kitiems ir jų anuliavimą, reikia kiekvienam suteikti vietos, kad mūsų abipusės nuolaidos galėtų sukurti vietą Kūrėjui atsiskleisti. O jei prieš mane nebus opozicinių nuomonių, kitų partijų, judėjimų, žmonių, oponentų, tada negalėsiu sukurti Kūrėjui vietos. Kūrėjas egzistuoja tik mūsų abipusių nuolaidų vietoje.
Todėl dar pamatysime, kaip auga neapykanta ir opozicija. Nereikia tikėtis, kad judėjimai nurims. Atvirkščiai, bus vis blogiau. Tačiau taikydami teisingą požiūrį, galime rodyti pavyzdį kitiems: visų pirma turime suteikti vietos kitam ir išmokyti jį suteikti vietos likusiems.
Taigi, subalansuosime savo santykių sistemą, subalansuosime priešingas jėgas ir išlaikysime vietą, atsiradusią dėl tarpusavio nuolaidų. Jei mums pavyks sukurti tokią vietą, mes suteiksime pasauliui Kūrėjo atskleidimo metodiką.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Svarbiausias dalykas studijuojant kabalą yra ne žinių įgijimas, o naudojimas stebuklingos šio mokslo savybės, vadinamos „sgula“, apie tai rašo Baal Sulamas įvade į „Mokymą apie dešimt sfirų“.
Per mokslą mus veikia jėga, kuri vysto mūsų altruistines savybes, meilę artimui. O jau per šias savybes mes suvokiame Aukštesnįjį pasaulį, mus valdančią sistemą.
Tai nepriklauso nuo išmoktos medžiagos apimties, o tik nuo tikro ketinimo širdyje, nuo stengimosi tapti tokiu duodančiu ir mylinčiu, apie kokį kalba išminčiai kabalistai.
Klausimas. Iš kur kabalistinės knygos turi jėgą, kuriančią tokius kokybiškus pokyčius žmoguje, kad jis atskleidžia naują tikrovę?
Atsakymas. Kabalistinės knygos buvo parašytos kabalistų, kurie pasiekė aukštų davimo ir meilės artimui pakopų ir aprašo visus šiuos dvasinius veiksmus. Skaitydami mes norime suvokti tai, ką suvokė jie, tapti taip pat duodančiais ir atskleisti Kūrėją. Mes stengiamės neapsigauti, įsivaizduodami Kūrėją kažkaip kitaip, o tik kaip bendrą davimo ir meilės jėgą, į kurią norime būti panašūs.
Mes pradedame keistis davimo artimui kryptimi, suartėjame ir viską darome dėl vienas kito, kadangi tik tokiu būdu galėsime atskleisti Kūrėją. Mes stengiamės įtikinti save, kad tokiu būdu judame pirmyn ir norime, kad mumyse įvyktų pokyčiai.
Kiekvieną dieną aš tikrinu save: ar pradėjau geriau elgtis su draugais? Aš ieškau, kaip galiu pasiekti meilės artimui kaip sau, kad nuo meilės kūriniams pereičiau prie meilės Kūrėjui.
Klausimas. Koks mokytojo vaidmuo studijuojant kabalą?
Atsakymas. Mokytojas siekia pabudinti žmoguje gebėjimą išgirsti, apie ką kalba kabalos mokslas. Juk žmogus klauso apie meilę artimui, bet žodžiai tarsi pralekia pro ausis. Bet jei žmogus neįvykdys šios sąlygos, tai neatskleis Kūrėjo, ir visas jo mokymasis bus veltui.
Klausimas. Kuo skiriasi paprastas mokytojas nuo kabalos mokytojo?
Atsakymas. Kabalos mokytojas – tai laidininkas, kuris veda žmogų per visas jo vidines ir išorines būsenas, kad jis galiausiai suprastų, jog svarbiausia yra meilė artimui.
Be mokytojo mokytis kabalos neįmanoma, nes žmogus šiame gyvenime vadovaujasi savo egoizmu. Ir todėl jis niekada negalės nukreipti pats savęs teisingiems veiksmams, kitaip tariant, meilei artimui, kuri atveda prie davimo Kūrėjui.
Klausimas. Kaip pasirinkti kabalos mokytoją ir patikrinti, ar jis tikras?
Atsakymas. Visų pirma, tai nustatoma pagal jausmą širdyje. Be to, reikia pasižiūrėti, iš ko šis žmogus pats mokėsi – tai labai svarbu. Žodis kabala ne veltui reiškia „gavimą“, juk ji perduodama kaip dvasinis paveldas iš mokytojo mokiniui.
Taip buvo anais laikais ir tik pastaruoju akivaizdžiai prasidėjo masinis kabalos mokymasis, didelėse grupėse. Todėl mokytojas perduoda savo žinias ne vienam mokiniui, o visai grupei.
Kabalą gali dėstyti tas, kas gavo ją iš pripažinto kabalisto, jos mokėsi daug metų ir gali paaiškinti tai, kas parašyta pirminiuose šaltiniuose.
Klausimas. Ar yra kokių reikalavimų pradedančiam studijuoti kabalą?
Atsakymas. Reikia būti normalios fizinės, psichologinės, psichinės būsenos. Daugiau nėra jokių sąlygų, nereikalaujama išskirtinių gebėjimų. Galiausiai visi žmonės turės tapti kabalistais ir atskleisti Kūrėją šiame pasaulyje.
Klausimas. O jei žmogus nemėgsta ir negeba mokytis?
Atsakymas. Yra pasakyta, kad „ne protingas mokosi“, o tas, kuris vedamas širdies siekia sužinoti, dėl ko jis gyvena, kokia jo gyvenimo prasmė. Jei žmogų jaudina šie klausimai, tai rodo, kad jis pasirengęs dvasiniam vystymuisi.
Klausimas. Vaikai visada su nekantrumu laukia atostogų. Ar kabalos mokinys taip pat suvokia mokslą, kaip kažką apsunkinančio?
Atsakymas. Už kabalos mokymąsi neduoda premijos ir mokslinių laipsnių. Todėl žmogus, panorėjęs mokytis, turi sumokėti už tai savo laiku ir pastangomis. O vietoj to gauna dvasinį pasitenkinimą nuo to, kad užsiima didingiausiu reikalu, koks tik gali būti ne tik mūsų pasaulyje, bet ir apskritai visoje tikrovėje.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Klausimas. Jei kabalos mokomės siekdami atskleisti Kūrėją, tai kokiais instrumentais naudosimės? Mikrobus galima pamatyti per mikroskopą, žvaigždes – per teleskopą, o kuo galima pamatyti, atskleisti Aukštesniąją jėgą?
Atsakymas. Aukštesnioji jėga atsiskleidžia mano santykiuose su draugais, su kuriais kartu mokausi vienoje grupėje. Tiek, kiek aš skiriu jiems meilės, rūpinuosi jais, dalyvauju, skirdamas jiems svarbiausią vietą savo gyvenime, ir vystau savyje davimo jiems jėgą, atskleidžiu tarp mūsų ryšių tinklą.
Šis tinklas visada egzistavo, mes jo nekuriame, bet kuriame vidinius instrumentus jam atskleisti.
Mūsų ryšys yra ir buvo visada, mes tik išryškiname jį, kad jame pajaustume tekėjimą davimo ir meilės jėgų, kurios sukuria mumyse Kūrėjo pojūtį.
Klausimas. Kur atsiskleidžia Aukštesnioji jėga – jausmuose ar prote?
Atsakymas. Iš pradžių Aukštesnioji jėga atsikleidžia jausmuose, o paskui – prote.
Mokomasi pagal pirminius kabalistinius šaltinius, ir mokslas susideda iš dviejų dalių. Viena dalis skirta visatos kūrimo studijoms, pasaulių, parcufųsfirų, sielų atsiradimui, kaip viskas buvo sukurta iki tol, kol žmogus aptinka save šiame pasaulyje egzistuojantį biologiniame kūne ir pajaučia norą atskleisti savo šaknį, savo šaltinį.
Atskleidęs jis pradeda jį tyrinėti, kildamas iš apačios aukštyn: nuo savęs, egzistuojančio šiandien, per draugus dešimtuke, kad atskleistų visas dvasines pakopas, kitaip tariant, visas nusileidusias pas jį jėgas, palaipsniui jas vis geriau pažindamas.
Abi mokymosi dalys: vistos struktūros mokymasis ir jos kūrimo nuo viršaus žemyn, taip pat kilimas atgal aukštyn iš tos tikrovės, kurioje šiandien esame, turi vieną tikslą: atskleisti Aukštesniąją davimo jėgą, kuri vadinama Kūrėju.
Bus tęsinys.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Iš Baal Sulamo straipsnio „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“: „Išsilaisvinimas priklauso nuo kabalos platinimo tarp masių, kas taip puikiai žinoma iš „Zohar“ ir visų knygų apie kabalą.
Pačios masės to nepakenčia ir vengia. Net visi tie, kurie studijuoja Torą, atlikdami bet kokią malonę, daro tai dėl savęs. Tuomet Mašijacho dvasia palieka ir negrįžta į pasaulį: išminties dvasia (Chochma) ir supratimo dvasia (Bina), minties ir narsos dvasia (Gvura), žinių dvasia (Daat) ir drebulys prieš Kūrėją… “
Problema ta, kad žmonės viską, kas vyksta, atskiria nuo aukščiausios šaknies ir nenori pastebėti, kad visur veikia aukštesnė jėga. „Nėra laisvos nuo Kūrėjo vietos“, nėra veiksmo, kuris būtų atliekamas be Jo dalyvavimo. Taip vyksta kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką.
Žmogus turi įsisąmoninti, kad visus jo norus, mintis, poelgius, net pačius blogiausius, diktuoja Kūrėjas, ir išsiaiškinti savo požiūrį į Jo veiksmus. Ir tuomet būdamas savo dabartinės būsenos jis susilies su aukščiausia jėga.
Žmogus pateisina Kūrėją, suprasdamas, kad šis veikia norėdamas ištaisyti žmogaus požiūrį į tai, kas vyksta. Kūrėjas praveda jį per visas įmanomas būsenas, kurių nepateisintum iš gyvūninės, racionalios logikos pozicijų.
Tačiau stengdamasis viską priskirti Kūrėjui, nes „nėra nieko, išskyrus Jį“ žmogus keičia savo požiūrį į tai, kas vyksta. Jam svarbiausia – viską priskirti Kūrėjui, kad Jį pradžiugintų. Jis neatsižvelgia į savo nemalonias būsenas, baimes, suvaržytą išdidumą ir pan.
Pirmiausia jis nusprendžia, kad viskas ateina iš Kūrėjo, bet negali pateisinti Jo dėl savo skausmo. Paskui jis sutinka su nemalonia būsena, suvokdamas, kad tai būtina. Kitaip tariant, jis jau pateisina Kūrėją, kuris taip jį ištaiso, bet jam vis dar blogai.
Ir galų gale žmogus pakyla virš kartaus jausmo pasitelkęs tikslo svarbą, kuri padengia materialų skausmą, jaučiamą nore mėgautis. Taip jis pasiekia atsidavimą Kūrėjui.
Visos ankstesnės pakopos vadinamos „vergu“, „tarnaite“, padedančia „šeimininkei“, t. y. jo ištaisytam norui, Malchut.
* * *
Būdamas lo lišma būsenos visus veiksmus priskiriu Kūrėjui, stengiuosi prilipti prie Jo visomis savo mintimis ir norais, susiedamas su Juo viską, kas vyksta pasaulyje. Juk „Nėra kito, išskyrus Jį“.
Bet tuo pat metu vis dar pridedu savo jausmus, išgyvendamas malonius ir nemalonius įvykius, norėdamas vienų ir nenorėdamas kitų. Prie visko, kas vyksta, sąmoningai ar nesąmoningai prisijungia mano asmeninis interesas.
Pagaunu save galvojant, kad norėčiau kitokios įvykių baigties ir apgailestauju dėl to, kas atsitiko. Liūdesys ir apgailestavimas rodo, kad esu nepatenkintas Kūrėjo valdymu. Nėra jokių abejonių, kad tik Jis mane valdo, bet kol kas nesutinku su Juo, nesu Jam atsidavęs. Jei nesidžiaugiu būdamas bet kokios būsenos (blogos ar geros), tai reiškia, kad nesu susiliejęs su Kūrėju.
Ši būsena vadinama lo lišma, juk norėčiau kiekvieną būseną pakreipti taip, kad ji būtų malonesnė mano jausmams ir supratimui. Tai rodo, kad trūksta susiliejimo.
* * *

Praktiškai būtina nuspręsti, ar visos būsenos, kurias jaučiu, kyla iš Kūrėjo? Čia galimi skirtingi etapai: daugiau paslėpties ar daugiau atskleidimo. Šis sprendimas priimamas protu. Be to, būtina išsiaiškinti pojūčius: tai, kas vyksta, man malonu ar nemalonu, ar sutinku su Juo daugiau ar mažiau, ar džiaugiuosi?
Turiu sutikti savo protu, širdimi, jausmais ir sąmone, kad viskas ateina iš Kūrėjo, ir viskas nuostabu, kitaip tariant, Kūrėjas geras ir kuria gera, ir nėra nieko, išskyrus Jį. Geras ir kuriantis gera – remiantis mano jausmais, ir nėra kito, išskyrus Jį – remiantis pagrįsta išvada, veiksmais. Tai viskas, ką turime padaryti.
Ir jeigu to dar nepasiekėme, per dešimtuką privalome pritraukti kuo daugiau grąžinančios į Šaltinį Šviesos ir kreiptis į Kūrėją su malda. Svarbiausia didinti Kūrėjo svarbą, Jo unikalumą visur: Jis pirmas ir Jis paskutinis – viskas tik iš Jo.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Nyderlanduose buvo pastatytas vienintelis pasaulyje žmogaus kūno muziejus, sukurtas taip tikroviškai, kad lankytojai netenka žado. Muziejuje yra visas miestas, susidedantis iš atskirų kūno dalių, po kurį galima pasivaikščioti. Lankytojas jaučiasi ten kaip nykštukas, vaikščiodamas dirbtinio milžiniško žmogaus koridoriais ir stebėdamas, kaip teka kraujas, kaip plaka milžiniška širdis, veikia virškinamasis traktas, klausos ir raumenų sistemos, balso stygos, kaulai, dantys. Visa tai galima išsamiai ištirti ir pamatyti, kaip veikia. Keliaudami po žmogaus kūną lankytojai gali vaizdžiai pamatyti, kaip blogi įpročiai neigiamai veikia organų ir sistemų darbą.
Kokios transformacijos vyksta žmoguje, kai jis susipažįsta su aplinkiniu pasauliu ir jame esančia tarpusavio ryšių sistema? Ar tai kaip nors keičia jo vidinį požiūrį į pasaulį, į save?
Atsakymas: Žinoma, gali pakeisti.
Klausimas: Kodėl toks įspūdis, įkvėpimas nepaveikia žmogaus ilgam, kad jis kiekvieną akimirką prisimintų tarpusavio ryšių sistemą?
Atsakymas: Priklauso nuo to, ar tai jam malonu, ar ne. Kas nemalonu, iškart pamirštama. Jei malonu, tada prisimenama ilgai.
Klausimas: Ar įmanoma sukurti tokią pačią simuliaciją, modelį, tokį patį muziejų – „Žmonių tarpusavio santykiai“?
Atsakymas: Galima sukurti fantastinį, tačiau jis nieko neišmokys, nes tai prieštarauja žmogaus prigimčiai, jam bus nemalonu. Žmogui bus malonu pamatyti gražų paveikslą, bet dalyvauti jame prieš savo egoistinę prigimtį?!
Klausimas: Bet jei visi su juo elgsis maloniai, linkės gero, ar jis neįsitrauks į šį žaidimą?
Atsakymas: Jį tai sudomins labai trumpam, kaip filmas.
Klausimas: O ko reikia, kad žmogus norėtų ne tik įsitraukti į šį žaidimą, bet ir pasikeisti, kad šis taptų savas?
Atsakymas: Tam, žinoma, jis turi būti nemažai savo gyvenime kentėjęs. Priešingu atveju nenorės, nes visa tai prieštarauja mūsų prigimčiai.
Klausimas: Žmogus visada nori išvengti kančių, tai – natūralu. O čia jis turi pasirinkimą – įgyti kažką kita. Kaip įvyksta pasirinkimo lūžis, kai jis nebenori bėgti nuo kančių, o nori pasirinkti naują kelią?
Atsakymas: Kai nėra kitos išeities. Kai turi rasti gyvenimo prasmę, nes kitaip gyvenimas darosi nemielas. Tiesiog nesinori nieko kito, tik rasti gyvenimo prasmę! Kam man viso to reikia? Kodėl aš egzistuoju? Dėl ko gimiau? Jeigu tai jam rūpės, tik dėl šio nerimo, šios kančios jis galės pasikeisti.
Klausimas: Ar kenčiantis žmogus, vaikščiodamas tokio muziejaus, kuris dabar kuriamas Toronte, Niujorke, Nyderlanduose, koridoriais, pagalvos apie gyvenimo prasmę?
Atsakymas: Tikrai ne! Juk čia kalbama apie fiziologiją, o ne vidinį žmogaus pasaulį. Apie jo vidų, bet ne apie vidinį pasaulį.
Klausimas: O iš kur kyla gyvenimo prasmės klausimas?
Atsakymas: Jo nėra žmoguje – nei širdyje, nei galvoje. Jis yra sieloje. O sielos nėra žmogaus viduje. Ji šalia.
Klausimas: Kaip žmogui kyla šis klausimas?
Atsakymas: Siela pataria žmogaus smegenims, kad jis pradėtų apie tai galvoti.
Klausimas: Kas yra siela?
Atsakymas: Iš pradžių – tai klausimas apie gyvenimo prasmę, o vėliau siela vystosi iš šio klausimo.
Klausimas: Ir kuo ji pavirs?
Atsakymas: Ji pavirs apimtimi, kurioje žmogus pradės suvokti gyvenimo prasmę. Noras suvokti gyvenimo prasmę vadinamas siela, pradine sielos būsena. Ir tada šis noras pradeda pildytis įvairiais dvasiniais pasiekimais. Dvasiniais – tai susijusiais su gyvenimo prasme. Taip jis vystosi. Užduodami protingesni, aukštesni, amžinieji klausimai, ir žmogus į juos gauna atsakymus. Tai ir yra sielos vystymasis.
Komentaras: Kiekvienas žmogus supranta gyvenimo prasmę skirtingai.
Atsakymas: Be to, ir neišeina palyginti. Kaip aš galiu išimti savo sielą ir įdėti ją jums, kad galėtumėte palyginti abi sielas?
Klausimas: Žmogaus noras atskleisti gyvenimo prasmę auga. Tai, ką mes vadiname siela. Kiekvienas turi savo, nepanašią į kitas. Kas vėliau atsitinka su šiais norais? Ar jie jungiasi vienas su kitu?
Atsakymas: Nesijungia. Kodėl turėtų?
Komentaras: Sakoma, kad visiems yra viena didelė siela.
Atsakymas: Šis ryšys kitoks, kai turime bendrą tikslą. Kai reikia pasiekti bendrą tikslą, tada sielos susijungia bendram tikslui pasiekti. Bet jos jungiasi veikdamos viena prieš kitą.
Klausimas: Kodėl jos priešinasi viena kitai?
Atsakymas: Kad nebūtų anuliuotos. O susijungus tampama viena bendrąja visuma, susidedančia iš daugelio dalių.
Klausimas: O kuo jos jungiasi?
Atsakymas: Davimo ir meilės savybėmis.
Klausimas: O ką atskleidžia šie susijungę gyvenimo prasmės norai?
Atsakymas: Jie atskleidžia tarpusavio sąveiką virš bendrojo egoizmo.
Klausimas: Ar yra koks nors šios sąveikos apibrėžimas?
Atsakymas: Tai yra bendra siela – Adomas. Bendrasis ryšių tinklas vadinamas „Adomu“. Nuo žodžio „panašus į Kūrėją“.
Klausimas: Ar žmonės nesąmoningai, kurdami visas šias ryšių sistemas, nori pasiekti aukštesnįjį ryšių tinklą?
Atsakymas: Taip. Siela to siekia.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Ko būtent mokomasi kabalos pamokose, kad būtų galima atskleisti aukštesnįjį pasaulį – mus veikiančių jėgų tinklą?
Atsakymas. Iš esmės tai viena jėga, išsiskaidanti į daugybę priešingų viena kitai jėgų. Mums reikia ją atskleisti, mokantis dešimties žmonių grupėje, kur kuriami vis draugiškesni tarpusavio santykiai. Tam skirtas pasiruošimas pamokai.
Susivieniję, gilindamiesi į mokymo medžiagą, ketiname ne šiaip išstudijuoti, kas parašyta knygoje, bet gauti ypatingą įkvėpimą, ypatingą jėgą, galinčią mus sujungti vis stipriau. Galiausiai pradedame atskleisti mus veikiančių jėgų tinklą ir suprantame, kad jis yra ne kažkur išorėje, o tarp mūsų.
Bendra vienybės jėga, vadinama „Kūrėju“, atsiskleidžia mūsų tarpusavio ryšyje, apie ką pasakyta: „Savo pasaulį išvysi šiame gyvenime“. Todėl kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimo metodika šio pasaulio kūriniams.
Viso to pasiekiame vienydamiesi dešimtuke, kuris yra priemonė kūrimo tikslui pasiekti. Pirmasis etapas – pamilti kūrinius, kas ir įgyvendinama dešimtuke. Vėliau nuo meilės kūriniams pereiname prie meilės Kūrėjui, bendrai gamtos sistemos valdymo jėgai.
Klausimas. Koks pagrindinis studijų objektas?
Atsakymas. Pamokose studijuojame tą tinklą, kuris mus sieja tarpusavyje ir vadinasi aukštesniųjų pasaulių sistema. „Pasaulis“ (olam) kilęs iš žodžio „paslėptis“ (alama), t. y. paslėpta sistema.
Pamažu pradedame ją atskleisti. Šių pasaulių viduje, jėgų tinkle, atskleidžiame dešimtuke tarp mūsų egzistuojantį ryšį. Šis ryšys ir yra mūsų siela arba „Šchina“, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas, „Šochen“.
Klausimas. Kabalos studijavimo tikslas – atskleisti paslėptą realybę ar ją suprasti?
Atsakymas. Mokymosi tikslas – pajausti aukštesniąją tikrovę. Vėliau, jau pajautus, remiantis potyriais reikia ją suprasti.
Klausimas. Ką būtent norime pajausti?
Atsakymas. Norime pajausti ypatingą tarpusavio ryšį, kuris nuolat kokybiškai auga, kol pasiekia meilės pakopą. Šiame ryšyje imame atskleisti ypatingą joje veikiančią jėgą, vadinamą „Kūrėju“.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Būtent mūsų ketinimai iš tikrųjų vadovauja pasauliui ir jį apibrėžia. Bet tų ketinimų patys neįsisąmoniname. Ketinimai – tai mano mintys, ką norėčiau matyti: kokį pasaulį, save jame bei kitus ir taip toliau. Jei nūnai ketinimai virstų tikrove – pasaulio nebeliktų.
Klausimas: Kitaip tariant, dabar mūsų ketinimai naikina?
Atsakymas: Absoliučiai! Naikina kitus, visus ir viską.
Klausimas: Todėl ir nepasireiškia?
Atsakymas: Taip. Mums neduoda jėgos kaip tik todėl, kad neimtume naikinti.
Klausimas: O kokią akimirką mums bus suteikta jėga? Ir ką tuomet išvysime?
Atsakymas: Kai atsiras teisingų ketinimų, atitinkančių gamtos sumanymą, tuomet (tiek, kiek juos atitiksime) gausime jėgų jiems įgyvendinti.
Teisingi ketinimai – suartėti, vienytis, susijungti, suvokti aukštesnįjį gamtos lygmenį, atskleisti abipusį tarpusavio ryšį ir meilę.
Klausimas: Ką pamatytume, jei atsiskleistų šis ketinimas?
Atsakymas: Kad nuo pat pradžių esame vieningoje sistemoje ir visi mūsų bandymai egzistuoti lig šiol veda tik į priešingą pusę – sunaikinti ją.
Klausimas: Ir ką daryti, kad atsiskleistų šie ketinimai?
Atsakymas: Visomis jėgomis mėginti prasiveržti pro egoizmo sieną, kuri nesuteikia galimybės nei įsisąmoninti, nei atlikti kokį nors veiksmą, nei kaip nors susijungti, nei prašyti. Svarbiausia – prašyti.
Klausimas: Kada prašyti?
Atsakymas: Kai matysi, kad labai nori, bet negali.
Klausimas: O kas trukdo Kūrėjui tiesiog duoti mums? Kodėl Jam reikia mūsų darbo?
Atsakymas: Jei nenori, kaip tau duoti? Tai prievarta. Dvasiniame pasaulyje to nėra.
Klausimas: Kitaip tariant, Jis turi atvesti iki būsenos, kad prašytume: „Duok galimybę išsiveržti iš savo egoizmo“?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Jis turi parodyti, kad mūsų egoizmas – naikinantis, žudantis?
Atsakymas: Bet jeigu Jis parodys, tiesiog negalėsime egzistuoti. Reikia patiems to siekti ir priklausomai nuo savo siekio, įsisąmoninsime, kad esame priešingos būsenos bei imsime prašyti.
Klausimas: Kitaip tariant, mūsų užduotis – siekti ryšio, vienybės, gerų minčių? Ir tada pamatysime, kad negalime to atlikti ir prašysime: „Suteik mums tokią galimybę“. Štai toks planas?
Atsakymas: Taip.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Klausimas: Žmogus sutiks suartėti su kitais tik matydamas kokios nors naudos sau. Žinoma, geriau, kad tai būtų dvasinė nauda: aukštesniosios jėgos, kito egzistavimo lygmens atskleidimas. Niekas kitas negalės jo įtikinti?
Atsakymas: Gali padėti visuomenė, teisingai nukreipdama į tikslą.
Klausimas: Gal pakanka pasakyti, kad gerai gyvensi ir verta pabandyti?
Atsakymas: Niekas tuo nepatikės. Žmogus tai turi jausti atitinkamoje visuomenėje. Tik taip galės įsitvirtinti ryšio ir brolybės santykiuose su kitais, iki meilės. Tada iš tikrųjų pajaus naują egzistavimo lygmenį.
Klausimas: Įdomu, kad žmogus pasirengęs netgi mirti dėl ateities gyvenimo. O kodėl nėra pasiruošęs vienytis su kitais dėl ateities gyvenimo?
Atsakymas: Todėl, kad netiki, nejaučia, jog tai įmanoma. Niekas nesiūlo susimąstyti, kad gamta mums tai paruošė.
Komentaras: Bet šiandien visi – nuo politikų iki filosofų – kalba apie susivienijimą, abipusį laidavimą.
Atsakymas: Tiesiog kalba, bet niekas netikrina.
Komentaras: Įdomiausia, kad niekas neįrodė, jog egzistuoja Dievas ir patenkame į rojų, o žmonės vis tiek tuo tiki.
Atsakymas: Tai jų reikalas, ką tikėti. Beprasmiška įrodinėti, juk visi remiasi savo egoistine prigimtimi. Atitinkamai pagal tai žmogus kuria savo pasaulį, išgyvena įvairias problemas. Ir atsiranda kabalos mokslas, kuris sako: „Problema išsprendžiama pakylant aukščiau to pasaulio, kurį sukūrei.“
Komentaras: Bet žmonės netiki.
Atsakymas: Nereikia nieko tikėti! Pabandyk ir įsitikink! Tik taip šitai veikia.
Bandydami kartu su grupės draugais imate matyti, kad tai veikia, kaip tik taip galėsite apskritai egzistuoti gamtoje, iš pradžių mažoje, o paskui vis didesnėje aplinkoje. Darote įtaką vieni kitiems, atliekate veiksmus, kurie pritraukia Šviesą. Ji jus keičia ir tampate kitokiais.

Iš pokalbio su M. Laitmanu