Komentaras: Kai kurie ekonomistai sako, kad vartotojų visuomenė žlunga. Pirmoji priežastis – nepasitikėjimas, labai stabdantis prekybos ir ekonominius santykius.
Atsakymas: Bet tai galima įveikti.
Komentaras: Antroji priežastis – aplinkos tarša, nes dar neturime pakankamai technologijų, kad galėtume perdirbti visas susidarančias atliekas.
Atsakymas: Kam tai rūpi? Jei bus technologijos, bus galima gaminti dar daugiau.
Komentaras: Trečioji priežastis – riboti gamtos ištekliai.
Atsakymas: Tai irgi niekam neįdomu. Rasime. Nuskrisime į Mėnulį ir parsigabensime jų iš ten.
Komentaras: Ketvirta priežastis – auganti nelygybė tarp vargšų ir turtingųjų. Net ir po koronaviruso pastebima, kad turtingieji turtėja. Visų egoizmas didžiulis, ir vargu ar žmonės tai pakęs.
Atsakymas: Žinoma, kad nepakęs. Turtingieji turės sumokėti kokią nors savo didžiulių pajamų procentinę dalį, kad nuslopintų vargšų nepasitenkinimą.
Komentaras: Penkta priežastis – netikrumas. Sakoma, kad yra terminas „turto efektas“. Net pasiturintys žmonės dėl netikrumo bijo išlaidauti, todėl vartojimo ekonomika eina į pabaigą.
Atsakymas: Nėra kur išleisti! Pasiūlykite jiems ką nors gaminti ir užsidirbti pinigų.
Komentaras: Jie bijo išlaidauti, nes nežino, kas bus rytoj su darbu, nėra tikri dėl ateities.
Atsakymas: Tuomet tai nėra tikrai turtingi žmonės. Turtingas žmogus tas, kuris turi praktiškai neribotas galimybes patenkinti ne tik savo gyvybinius poreikius.
Komentaras: Šeštoji priežastis – technologijų vystymasis, dėl to dar labiau padidės atskirtis tarp turtingų ir vargšų, taip pat ir nedarbas.
Atsakymas: Žinoma, nes nėra vartojimo. Todėl periodiškai kyla dideli karai. Tačiau šiais laikais jie yra labai brangūs, ir nežinia, kaip baigsis.
Iš esmės, seniau karai išspręsdavo problemas, tačiau dabar ne, nes nėra sienų: gali keliauti ir gyventi, kur nori. Galima nusipirkti bet kokį pasą. Todėl nebėra objektyvių priežasčių kariauti. Liko tik religiniai, ideologiniai karai.
Klausimas: Septintoji priežastis – vidinių žmogaus poreikių pasikeitimas. Ar, jūsų nuomone, tai yra pagrindinė priežastis?
Atsakymas: Taip. Ji žudo visa kita. Tai yra vartojimo ekonomikos pabaiga.
Dabar virusas naikina didžiulę pramonės sritį, kurią skatino turizmas ir kelionės. Viešbučiai visame pasaulyje, lėktuvai, garlaiviai, gidai ir galybė prekių, susijusių su šia pramone – to jau nebėra ir nebebus. Žmonės nebenorės blaškytis po pasaulį. Jų niekuo nebesuviliosi.
Teks kažką daryti su tūkstančiais nereikalingų lėktuvų. Gal nugabenti kur nors į dykumą. Sakoma, kad jie ten gerai laikosi. Ir kas gi ten bus? Mūsų epochos muziejus? Bet niekur nedingsi. Tiesiog viskas baigėsi! Turime suprasti, kad naudodamiesi senaisiais įrankiais negalime kurti naujo pasaulio.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Komentaras: „Nesiskolinkite iš draugo ir neskolinkite draugui. Skola it žirklės nukerpa draugystę“, – senovės Indijos posakis. Jei užmezgate kokius nors piniginius santykius ar skolinatės, tai nutraukia tarpusavio ryšį, paverčia jį materialiu, ir jūs liaujatės buvę draugais.
Bet iš tikrųjų, kam skolintis iš banko su palūkanomis, jei galiu kreiptis į draugą. Jis man artimas, iš jo kuriam laikui ir pasiskolinsiu pinigų.
Atsakymas: Ir čia, nori nenori, užsimezga kiti santykiai.
Klausimas: Net jei tai artimiausias draugas ar net giminaitis?
Atsakymas: Nesvarbu, kas.
Klausimas: Ar manote, kad geriau skolintis iš nepažįstamo žmogaus, iš banko ar kur nors kitur, bet ne iš artimo žmogaus?
Atsakymas: Draugas – tam, kad mylėtum, o bankas – kad skolintumeisi ir grąžintum.
Klausimas: Kodėl taip vyksta?
Atsakymas: Nes tai du skirtingi bendravimo lygmenys. Jie negali egzistuoti vienu metu.
Klausimas: Kitaip tariant, draugas tik tam, kad mylėtum?
Atsakymas: Taip.
Klausimas: Priešingu atveju, koks tai bendravimas? „Paskolink man pinigų (vis dėlto iš meilės), juk mes tokie artimi“.
Atsakymas: Jokios meilės čia nėra. Čionai slypi tam tikra nauda, bet ne meilė.
Klausimas: Ar taip elgdamasis kaip nors naudojuosi draugyste?
Atsakymas: Žinoma. Draugui nepatogu atsakyti ir pan. Ne, negalima to daryti.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Būtent mūsų ketinimai iš tikrųjų vadovauja pasauliui ir jį apibrėžia. Bet tų ketinimų patys neįsisąmoniname. Ketinimai – tai mano mintys, ką norėčiau matyti: kokį pasaulį, save jame bei kitus ir taip toliau. Jei nūnai ketinimai virstų tikrove – pasaulio nebeliktų.
Klausimas: Kitaip tariant, dabar mūsų ketinimai naikina?
Atsakymas: Absoliučiai! Naikina kitus, visus ir viską.
Klausimas: Todėl ir nepasireiškia?
Atsakymas: Taip. Mums neduoda jėgos kaip tik todėl, kad neimtume naikinti.
Klausimas: O kokią akimirką mums bus suteikta jėga? Ir ką tuomet išvysime?
Atsakymas: Kai atsiras teisingų ketinimų, atitinkančių gamtos sumanymą, tuomet (tiek, kiek juos atitiksime) gausime jėgų jiems įgyvendinti.
Teisingi ketinimai – suartėti, vienytis, susijungti, suvokti aukštesnįjį gamtos lygmenį, atskleisti abipusį tarpusavio ryšį ir meilę.
Klausimas: Ką pamatytume, jei atsiskleistų šis ketinimas?
Atsakymas: Kad nuo pat pradžių esame vieningoje sistemoje ir visi mūsų bandymai egzistuoti lig šiol veda tik į priešingą pusę – sunaikinti ją.
Klausimas: Ir ką daryti, kad atsiskleistų šie ketinimai?
Atsakymas: Visomis jėgomis mėginti prasiveržti pro egoizmo sieną, kuri nesuteikia galimybės nei įsisąmoninti, nei atlikti kokį nors veiksmą, nei kaip nors susijungti, nei prašyti. Svarbiausia – prašyti.
Klausimas: Kada prašyti?
Atsakymas: Kai matysi, kad labai nori, bet negali.
Klausimas: O kas trukdo Kūrėjui tiesiog duoti mums? Kodėl Jam reikia mūsų darbo?
Atsakymas: Jei nenori, kaip tau duoti? Tai prievarta. Dvasiniame pasaulyje to nėra.
Klausimas: Kitaip tariant, Jis turi atvesti iki būsenos, kad prašytume: „Duok galimybę išsiveržti iš savo egoizmo“?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Jis turi parodyti, kad mūsų egoizmas – naikinantis, žudantis?
Atsakymas: Bet jeigu Jis parodys, tiesiog negalėsime egzistuoti. Reikia patiems to siekti ir priklausomai nuo savo siekio, įsisąmoninsime, kad esame priešingos būsenos bei imsime prašyti.
Klausimas: Kitaip tariant, mūsų užduotis – siekti ryšio, vienybės, gerų minčių? Ir tada pamatysime, kad negalime to atlikti ir prašysime: „Suteik mums tokią galimybę“. Štai toks planas?
Atsakymas: Taip.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Jūs sakote, kad galiausiai visų likimai susiklostys gerai. Tačiau kiekvienas žmogus turi savo sielos šaknį, ir kelias į ją yra individualus. Kaip visų likimai gali būti vienodi?
Atsakymas: Vienoda tai, kad kiekvieno žmogaus ribinės pastangos turi atitikti jo sielą ir visas savybes, kad jis galėtų realizuoti jos potencialą, jos baigtinę būseną bendroje „Adomo“ sistemoje. Visa tai taip susiję, kad niekas neturi jokios pirmenybės prieš kitus.
Bendroje sieloje mes pasiekiame absoliučiai visišką ištaisymą. Taigi, kieno egoizmas didesnis, taisytis sunkiau, kieno mažesnis – atrodo, lengviau, bet iš tikrųjų taip nėra. Viskas priklauso nuo gaunamos pagalbos.
Todėl paaiškėja, kad visi yra absoliučiai adekvatūs ir lygūs. Kaip ir žmogaus kūno struktūroje: jei ji yra tobula, jokia ląstelė neturi jokio pranašumo prieš kitą. Ir jei pašalinsite vieną ląstelę, tai pažeisite viso organizmo tobulumą.
Todėl ateityje neverta liesti šios temos. Galų gale, galutinės būsenos visi yra lygūs ir be galo tobuli. Ir siekiant šio tobulumo, visiems sudaromos lygiai tokios pačios sąlygos: kuo didesnis egoizmas, tuo didesni reikalavimai jo taisymui, ir kuo mažesnis egoizmas, tuo mažesni reikalavimai. Tačiau praktiškai visi pasiekia visišką tobulumą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Vos ėmę studijuoti kabalą, jaučiamės esą užtikrinti, savo gyvenimo šeimininkais, žinančiais, ką daryti. Bet kurį laiką pasimokę staiga netenkame šio tikrumo. Ir tai mums duodama tikslingai, ne kaip tiesioginė kabalos studijavimo patirtis, bet dėl naujo, rimtesnio Kūrėjo santykio su mumis. Kūrėjas nori, kad visą savo gyvenimą susiečiau tik su Juo, kitaip tariant, eičiau per gyvenimą […]
This post is only available to members.

Klausimas: Tarp žmonių yra įvairių atstumo rūšių. Į intymią atstumo zoną (15–45 cm) gali patekti tik artimiausi, pavyzdžiui, vaikai ir tėvai. Asmeninė zona (45–120 cm) naudojama kasdien bendraujant su pažįstamais žmonėmis. Socialinė zona (120 cm–4 m) pasitarnauja bendraujant darbe, su pašaliniais žmonėmis. Visuomeninė atstumo zona yra daugiau nei 4 metrai: paskaitos, susirinkimai ir t. t.
Ar leistina mokymosi procese pažeisti intymią zoną, kitaip tariant, seminare sėdėti arti, dainuoti dainas apsikabinus ir t. t.?
Atsakymas: Nelygu, apie ką seminaras, koks jo tikslas. Jei žmonės mokosi integralaus tarpusavio ryšio ir suartėjimo, pamažu teorinę medžiagą turi įgyvendinti ir praktiškai. Todėl, žinoma, vedami praktiniai užsiėmimai.
Kai sėdime arti vienas kito, galime pasakoti intymesnius išgyvenimus. Galime susikabinti rankomis, šokti, kartu valgyti, kitaip tariant, naudotis visomis žmonių bendravimo formomis.
Komentaras: Sakykime, kaip instruktorius suprantu, kad tai turi būti ne iš karto, o po dviejų trijų užsiėmimų mėnesių. Bet visgi reikia atsižvelgti ir į individualias žmogaus ypatybes. Juk vieni juda greičiau, o kitiems tai duodasi sunkiau.
Atsakymas: Turi pažinti savo mokinius, juk po kelių užsiėmimų matyti, su kuo galima suartėti, su kuo – ne, kam reikia daugiau aiškinti, o kam pateikti kokių nors pavyzdžių.
Klausimas: Pasitelkti visuomenės nuomonę ar vis dėlto laukti, kol žmogus pats norės?
Atsakymas: Ne visuomenės, o grupės nuomonę. Ji – būtina.
Bendra grupės nuomonė veiks kiekvieną, todėl visi pamažu, daugiau ar mažiau pasieks bendrą vardiklį, bendrą būseną, bendrą nuomonę. Tokia grupės prigimtis, kai žmonės kartu dirba, mokosi, bendrauja.
Turime suprasti to tikslo, į kurį einame, svarbą, ir ši svarba veiks žmogų.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Kodėl gamta gimdymą lydi tokiomis baisiomis kančiomis? Esmė ta, kad paskui šis skausmas virsta jėga. Skausmas, kurį moteris patiria gimdymo metu, stiprina ją ir suteikia didžiulės jėgos tolesniame gyvenime, leidžia jai rūpintis kūdikiu ir ištverti gyvenimo išbandymus.
Gimdymo metu patiriamos kančios stiprina moters kūną. Todėl gimdžiusi moteris yra stipresnė už negimdžiusią; ji stipresnė, kantresnė nei vyras.
Gimdymo kančios labai naudingos sveikatai, jos suteikia moteriai kantrybės ir tvirtumo gyvenime. Ir todėl kančios, kurias dabar žmonija patiria dėl koronaviruso, suteiks jėgų vystytis ateityje.
Juk teks pereiti iš vieno pasaulio į kitą tarsi kūdikiui, kuris gimsta iš motinos įsčių, iš embriono virsdamas žmogumi. Gimęs jis elgiasi visiškai kitaip, susipažįsta su nauja tikrove ir pasauliu už motinos įsčių. Naujagimio kūnas ima veikti savarankiškai: kūdikis verkia, šypsosi, mokosi klausytis, matyti, o paskui kalbėti.
Kūdikis taip pat išgyvena gimdymo kančias, nors ir ne tokias stiprias, kaip motina. Juk jis praranda visus pojūčius, patiriamus būnant motinos viduje. Motina išstumia jį, bet ir jis pats stengiasi išsiveržti į išorę. Žinoma, jis nesupranta, ką darąs, o veikia instinktyviai pagal gamtos šauksmą.
Gamta verčia kūdikį apsiversti žemyn galva ir suteikia jam jėgų išeiti iš gimdos per siaurus gimdymo takus. Kūdikis gimdymo metu irgi atlieka didžiulį darbą.
Ir šiandien kiekvienas iš mūsų yra toks embrionas, o motinos įsčios – tai mūsų aplinka. Turime gimti pasitelkę aplinką ir pradėti gyventi naujoje terpėje, jausdami aplinką kaip savo sielos parcufą.
Tenka atsisakyti įprasto gyvenimo sename pasaulyje, kuriame jautėmės šiltai, užtikrintai, saugiai. Dabar paliekame šią vietą ir išeiname į naują, nežinomą pasaulį. Kaip mums praeiti šią būseną, įveikti šį barjerą?
Kol kas dar nematyti, kad gimda imtų vertis. Viskas kol kas uždaryta, nors sąrėmiai jau prasidėjo. Bet šie sąrėmiai, spaudimas žmonijai gimdos viduje kol kas nėra kryptingas. Embrionas dar neapsivertęs žemyn galva ir prireiks laiko, kad jis gimtų.
Apsivertimas žemyn galva – tai vertybių, visko, kas anksčiau buvo svarbu, pasikeitimas. Galva viršuje reiškia, kad man svarbiausia – egoizmas ir asmeninis egoistinis egzistavimas. Tačiau dabar noriu atsisakyti šio požiūrio, anuliuotis, pamiršti save ir elgtis kitaip, o tai reiškia, kad apsiverčiu žemyn galva.
Visa, kas man anksčiau buvo svarbu, jau nebesvarbu, svarbu visai kas kita, tai, kas anksčiau buvo nesvarbu: davimas, vienybė, meilė artimui. Ankstesnės žmonių visuomenės vertybės (maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios) praranda vertę naujame pasaulyje, kuriame visi drauge ruošiamės gimti. Jis veikia pagal visai kitokius principus.
Mums svarbiausia – susivienyti ir per tarpusavio ryšį atskleisti naują tikrovę, aukštesniąją jėgą, susijungti su ja ir nuolat stiprinti šį kontaktą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Dabar internetas yra neišsenkantis bendravimo šaltinis. Vis dažniau kuriamos virtualios bendruomenės, kuriose neribojama kalba ir kurioms būdingas anonimiškumas, savanoriškumas, bendri tikslai bei interesai.

Kaip manote, kokia šių pokyčių tendencija? Kur mus stumia gamta?
Atsakymas: Gamta mus stumia į teisingą tarpusavio bendravimą. Kas yra teisingas bendravimas, dar nežinome, bet pamažu išsiaiškinsime. Dar keleri metai ir suprasime, ko iš mūsų reikalauja gamta.
Galų gale tai pakeis žmonių bendravimą. Matome, kad per tūkstantmetę raidą žmonės mėgino pasiekti naują bendravimo būseną. Jie siekė atrasti naujas žemes, vaikėsi valdžios, turtų, bet galiausiai išsiaiškino, kokie būdai, metodai, bendravimo formos yra optimaliausi jiems. Jie nesuprato, ką daro, bet apskritai ėjo į tai.
O mūsų laikais šie aiškinimaisi pereina į kitą lygį. Ir išeina, kad jau pati keičianti atstumus technologija (atstumai mažėja dėl technikos judėjimo, virtualaus ryšio ir t. t.) atveda mus į tai, kad galime labai greitai maksimaliai tarpusavyje bendrauti.
Dar atskleidžiame, kad ryšys tėra mechaniškas, techniškas, ne toks, kokio iš mūsų reikalauja gamta.
Klausimas: Ar manote, kad tokios atsiskleidžiančios virtualių bendruomenių galimybės, kai kiekvienas gali bendrauti su milijonu žmonių, daro teigiamą poveikį?
Atsakymas: Žinoma.
Klausimas: Šimtmečiais knyga buvo pagrindinis informacijos šaltinis, šiuo metu ji tiesiog dingsta ir visas bendravimas pasikeitė. Tai – vystymasis ar degradacija? Anksčiau žmogus galėjo per savaitę perskaityti kelias knygas, dabar skaito kur kas mažiau.
Atsakymas: Vis tiek rašytinė forma niekur nedings, mes ir toliau rašysime. Juk tai nėra bendravimas laiškais, tai atmintis.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Masach (ekranas) reiškia antiegoistinę jėgą, kurią žmogus įgyja padedamas Aukštesniosios šviesos. Žmogus tarsi „užsideda“ ekraną ant savo noro, tada jis gali dirbti su juo priešinga kryptimi: elgtis gerai kitų ir Kūrėjo atžvilgiu. Jis sugeba dirbti davimui, negaudamas malonumo dėl savęs.

Klausimas: O kodėl problema gauti dėl savęs?
Atsakymas: Tai atskiria jus nuo Kūrėjo, jūs nustojate jausti Aukštesnįjį pasaulį, apsiribodami tik mūsų pasaulio pajauta.
Komentaras: Bet taip Kūrėjas mus sukūrė.
Atsakymas: Jis mus padarė tokius, kad iš šios būsenos pakiltume pas Jį, grįžtume į susiliejimo su Juo būseną.
Klausimas: Kodėl net tai buvo paslėpta? Kodėl išminčiai to nemokė pastaruosius tūkstantį metų?
Atsakymas: Tam, kad sukurtų žmogaus laisvos valios iliuziją.
Komentaras: Bet jei mane to mokytų mokykloje, žinočiau, kad neturiu pasirinkimo laisvės.
Atsakymas: Jūs negalite priimti šių dalykų nuo vaikystės, kad jie jumyse egzistuotų automatiškai. Jūs patys turite jų panorėti.
Buvo tokių kartų, kai žmonės to buvo mokomi nuo mažų dienų, ir jie neturėjo jokių problemų. Tačiau tai buvo pirmosios kartos. O dabar, turėdami didžiulį egoizmą, turime pradėti kelią iki machsomo, iki Kūrėjo atskleidimo, iki suvokimo, kur esame ir su kuo turime reikalą. Tai įeina į mūsų ištaisymą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Kodėl buvo neįmanoma iškart perduoti metodikos visoms tautoms, jei Kūrėjas / Gamta gali viską?

Atsakymas: Ne, tai daroma ne pagal kokį nors Kūrėjo norą. Mes manome, kad Kūrėjas yra aukščiausia būtybė, kuri pasirenka ir kuria pagal savo norą ar nenorą, bet ne. Kūrėjas yra aukščiausia gamtos jėga, kuriai būdingas davimas, ryšys ir meilė, ji sukuria sau visiškai priešingą formą – materiją, kuriai būdingas gavimas, sumišimas ir neapykanta. Sujungus šias dvi savybes – atrandant jų priešingumą ir sujungiant jas – kūriniai galės atskleisti Kūrėją.
Viskas išplaukia iš gavimo ir davimo savybių. Pradėdamos jungtis tarpusavyje, jos sukuria milžinišką viena kitai priešingą ir esančią pusiausvyroje ryšio sistemą. Štai, ką mes turime.
Klausimas: Ar kalbant šiuolaikine kalba, vyksta natūrali atranka?
Atsakymas: Nesakyčiau, kad tai yra atranka, nes čia niekas nepasirinkta ir niekas neatstumta: tiesiog palaipsniui derinamos dvi priešingos savybės – davimas ir gavimas, o daugiau nėra nieko.
Komentaras: Istorikai teigia, kad prieš kelis šimtus tūkstančių metų Žemės planetoje vienu metu egzistavo apie 20 žmonių tipų. Vienas iš jų – Homo sapiens („protingasis žmogus“) – išgyveno. Gamta padarė taip, kad jie turėjo galimybę bendradarbiauti.
Atsakymas: Visa grindžiama vidiniais norais, kurie yra negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus būsenos. Žmogui ar kokiai nors grupei pasireiškia noras, todėl jie atitinkamai elgiasi. Mes juk matome, kad žmonės kažkaip elgiasi, tik turėdami tam tikrus vidinius motyvus.

Iš pokalbio su M. Laitmanu