Komentaras: Kabala sako, kad nuodėmė, kai žmogus meldžiasi už save (iš esmės paprastam žmogui tai yra natūralu).
Atsakymas: Jeigu žmogus galvoja apie save, jis tarsi atsiskiria nuo kitų, nepriartėja prie jų. Savaime suprantama, kad tai atitolina jį nuo Kūrėjo, nes Kūrėjas mato visus mus susivienijusius į vieną bendrą visumą, kokie buvome iki pasidalydami į atskiras asmenybes.
Klausimas: Kūrėjas negalvoja apie save? Jis neturi tokių minčių?
Atsakymas: Pirma, Jis negalvoja apie save. Antra, Jis negalvoja apie kiekvieną žmogų atskirai, nes jaučia mus kaip visumą.
Klausimas: Tarkime, žiūriu į žmogų. Jį sudaro milijardai ląstelių. Juk nesikreipiu į kokią nors vieną ląstelę, kreipiuosi į žmogų. Taip ir Kūrėjas nemato mūsų pavieniui?
Atsakymas: Taip! Jis neturi nė menkiausio išskaičiavimo nė vieno žmogaus atžvilgiu. Jis sukūrė mus su egoistine savybe, priešinga Sau, kai jaučiamės egzistuojantys atskirai vieni nuo kitų.
Klausimas: Ir ką turėčiau iš to suprasti? Ar Kūrėjas visiškai su manimi nesiskaito? Ar Jis nė nežino, kad aš egzistuoju?
Atsakymas: Visai kitas klausimas, žino Jis ar ne. Jis neatsižvelgia į tavo asmeninius pavienius judesius, išskyrus artėjimą prie Jo vienijantis su kitais.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Kuo pasireiškia grupės susijungimas? Kur yra mūsų vienybė?
Atsakymas: Visur, bet svarbiausia – viduje. Mes privalome visąlaik, nuo ryto iki vakaro, galvoti tik apie vienybę tarp mūsų. Taip susijungę tapsime panašūs į Kūrėją ir mūsų tarpusavio vienybė pažadins visą pasaulį taip pat susijungti.
Dėl ko? Kad taptume panašūs į Kūrėją? Kodėl? Nes taip suteikiame Jam malonumą.
Mes nežinome, ką tai reiškia, tačiau vis dėlto mąstyk ta kryptimi. Kalbama apie ypatingą priemonę, kuri vadinasi sgula. Tu nesupranti, kaip ji veikia, bet ją išjudini.
Aktyvuok sistemą. Tau iškėlė keletą sąlygų – tad veik. Tu nežinai, kas vyksta už valdymo panelės. Priešais tave mygtukai – tad spausk juos. Nelauk, kol išmoksi visą sistemą, – taip jos niekada neišmoksi. Ji atsiskleis tau po to, kai ją išjudinsi. Juk dėl to tu keitiesi ir tada imi ją suprasti.
Ką žino žmonės, kuriuos pradeda mokyti vairavimo? Vairas, greičių svirtis, stabdžių, sankabos ir greičių pedalai – štai ir viskas. Su kitomis detalėmis susipažįstama vėliau, o apie variklį nėrą ir ko kalbėti.
Štai ir dabar tau tereikia žinoti, kaip vairuoti dvasinio pasaulio mašiną, kad ji važiuotų. Dirbdamas su ja, tu ją pažinsi, kaip pasakyta: „Iš Tavo veiksmų Tave pažįstame“.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Matome, kad šiuolaikiniame pasaulyje moterų vaidmuo auga: moterys stiprėja ir įgyja vis didesnę įtaką. Jos geriau kontroliuoja savo norus ir siekia tikslų.
Moterų silpnybė yra ta, kad jų tikslams įgyvendinti reikalinga vyro parama. Tačiau kai tik moterys gauna tokią paramą, jos sugeba atlikti tokias užduotis, kurių vyras nesugeba.
Tikiuosi, kad ateityje moterys turės daugiau galimybių vadovauti pasauliui, teisingai ir natūraliai bendradarbiaudamos su vyrais.
Tada pasaulis nebebus toks primityvus ir sugedęs, koks buvo, kol jam vadovavo vyrai, o moterys sėdėjo namuose ir užsiiminėjo tik vaikais ir namų ūkiu. Matome, kad dabar vyksta atvirkščiai: kuo toliau pasaulis juda išsitaisymo pabaigos link, tuo daugiau jėgų įgyja moterys.
Kiekvienas vyras šiek tiek prisibijo savo žmonos. Dėl to, kad moteris rūpinasi namais, ji juos valdo.
Tai būdingas mūsų laikmečiui. Rabašas juokavo: „Tai šventas vyras: jis nebijo nieko, išskyrus Kūrėjo ir savo žmonos“. Ir tai tikrai yra tiesa.
Dabar daug kur miesto mere renkama moteris. Kodėl gi ne? Jei moteris gali valdyti namus, tada ji gali valdyti miestą. Vyras labiau išsiblaškęs ir nelabai tinkamas šiam vaidmeniui. Vyras stipresnis, bet moteris protingesnė ir geba vienu metu palaikyti skirtingas sistemas.
Lygiai taip, kaip ji namuose susitvarko su visomis savo pareigomis: skalbimu, valgio gaminimu, vaikais ir tūkstančiu skirtingų dalykų, ir visur tvarka. Pabandykite išimti moterį iš namų, kad vienas vyras šeimininkautų juose, ir po savaitės butas virstų sąvartynu.
Taip ir parašyta: „Moteris yra namai“. Bet ar šalis ir pasaulis nėra mūsų namai? Moteriai trūksta tik vyro palaikymo, ir viskas susitvarkys. Esu tikras, kad jei moterys būtų visų vyriausybių viršūnėse, jos užtikrintų taiką pasaulyje. Kad ir kaip sunku būtų moterims susitarti tarpusavyje, tačiau jos susitartų, nes moteris yra pasirengusi susitarti ir nusileisti dėl taikos.
* * *

Vyrai ir moterys turėtų jaustis kaip lygiaverčiai partneriai, kiekvienas protingai suvokdamas savo vaidmenį ir žinodamas, kad jei su tomis jėgomis ir savybėmis, kurias mums suteikė gamta, mes papildysime vienas kitą iki visiško tobulumo, tai ir bus išsitaisymas.
Knygoje „Sfat Emet“, „Pinchas“ skyriuje, parašyta: „Apie Adomą sakoma, kad buvo sukurti du kūriniai, tai yra žmogaus jėgoms patraukti šviesą iš būsimo pasaulio. Vyriška jėga traukia šviesą iš aukštesniojo pasaulio, o moteriška jėga užbaigia taisymo veiksmus šiame pasaulyje.“ Moteris yra indas, gaunantis šviesą, o vyro stiprybė yra pritraukti šią šviesą, kad atiduotų, t. y. per ketinimą.

Yra patikimas vaistas prieš virusą – vienybė. Ši priemonė gelbėja nuo visų problemų, nes tuomet prilygstame bendrajai gamtai, kuri yra globali ir integrali. O jeigu taip susijungiame, tai labiau susisiejame su bendrąja gamtos jėga, kuri teisingai sutvarkys visas mūsų gyvenimo sistemas.
Gamtoje veikia bendras mus visus valdantis dėsnis. Ir, norėdami priartėti prie to dėsnio bei imti tinkamai su juo sąveikauti, turime susivienyti. Kaip negyvoji materija, augalija, gyvūnija simbiotiškai susijungia, taip ir žmonės turi susivienyti.
Tačiau, kodėl matome, kad gamtoje vieni ėda kitus? Ogi todėl, kad mes, žmonės tarpusavyje elgiamės egoistiškai, ir savo egoizmu veikiame visus likusius gamtos lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį. Jei ištaisytume savo egoistinį norą, tai vilkas draugiškai gyventų su ėriuku, ir gamtoje niekas nieko nepultų.
Visiems akivaizdu, kad tik laimėtume pasiekę darną su gamta. Mūsų kartoje visa žmoniją turi pasiekti šią darną ir todėl ji vadinama besitaisančia karta.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Kodėl dešimtoji teveto mėnesio diena – Toros išvertimo iš ivrito į 70 kalbų diena – laikoma gedulo diena? Tarytum šią dieną Torą ištraukė iš jos vietos. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Nes šis išvertimas atėmė iš Toros jos tikrą dvasinį pagrindą, jos tikrą vaizdą. Liko tik paviršinis vertimas. Be to, jis negalėjo būti tikslus net ir didaktiniu požiūriu, nekalbant jau apie tai, kad dvasingumo negalima išversti į jokią kalbą.
Net ivritas – tai irgi ne kalba, bet kodas – raidės, kurios viena po kitos eina tam tikra seka, pagal tam tikras taisykles. Jų negalima sukeitinėti. Kiekviename žodyje egzistuoja tam tikra šaknis iš dviejų ar trijų raidžių, vadinamoji „binjan“ („sandara“).
O verčiant iš ivrito visa tai atmetama, ir iš kalbos praktiškai nieko nelieka. Tu imi paprastą šio žodžio vertimą, kuris būdingas mūsų pasauliui, nors tekstas apskritai nieko nekalba apie materialius dalykus, ir priskiri jam kažkokią mūsų pasaulio kopiją.
Komentaras. O kiek paskui diskutuojama, kad moteris sukurta iš vyro šonkaulio arba kad pas Mozę bolavo ragai. Ir viskas – dėl neteisingo vertimo.
Atsakymas. Nieko nepadarysi, yra tokia problema.
Klausimas. Ar žmonija, grįždama į dvasinį pasaulį, grąžins Torą į vietą?
Atsakymas. Nėra ko grąžinti! Su Tora nieko nenutiko. Tora – tai Aukštesniojo pasaulio sandaros aprašymas. Žmogus, jos mokydamasis ir kildamas, suvokia šią sandarą.
Bet kai jis mano, kad ši sandara jam priklauso kaip kažkokia knygutė jo kišenėje, ir dar parašyta ne ivritu, o išversta ir netekusi dvasinės prasmės, tada jis suvokia Torą kaip eilinį pasakojimą. Skaitydamas, kad iš pradžių Dievas sukūrė dangų ir žemę, jis mano: „Dangų aš žinau. Žemę – pažįstu. Važiuojame toliau“.
Todėl negalima įleisti į dvasinį pasaulį žmogaus, nenorinčio „preparuoti“ savęs.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Pranešimas: Arizonos universiteto mokslininkai sukūrė kompiuterinį minios elgesio modelį. Bandymų rezultatai:
1.Minioje neįtikėtinai greitai vyksta pasikeitimas nežodine informacija;
2.Vieno žmogaus veiksmai gali paveikti visos minios elgesį;
3.Patekę į antisocialinę minią įstatymui paklusnūs žmonės taip pat pradeda pažeidinėti įstatymus, ir atvirkščiai, pozityviai nusiteikusioje minioje nusikaltėliai greitai sutramdo savo naikinimo instinktus.
Komentaras: Kabala jau tūkstantmečius aiškina šiuos asmenybės ir visuomenės (aplinkos) elgesio dėsnius. Ir dar daugelį kitų. Aiškina, kaip tuos dėsnius panaudoti asmenybės naudai, neapribojant jos laisvės bei harmoningai vystant, ir visuomenės naudai, kad tarp jų nekiltų joks konfliktas, o atvirkščiai, būtų surastas idealus atitikimas – asmenybės gerovę prilyginant visuomenės gerovei. Tai pasiekiama, jeigu asmenybės svarba lygi visos visuomenės svarbai – laikomasi dėsnio, vadinamo „Dalis ir visuma lygios“. Jo laikytis įmanoma, jeigu visi lygūs, visi priklauso vienas nuo kito, kiekvienas tesiekia vykdyti vienos visumos norą, čia mato savo misiją ir taip visiškai prisipildo. Tai būsena, kurioje mes egzistuojame nuo pat pradžių. Ji vadinasi „Begalybės pasaulis“. Mes privalome iš mūsų būsenos, iš „Šio pasaulio“, panorėti pakilti (moraliai) iki „Begalybės pasaulio“ lygmens. Toks mūsų noras pritrauks mums atidavimo ir meilės Šviesą (pojūtį), pripildančią mus „Begalybės pasaulyje“, – ir ištaisys mus iki sugebėjimo „Mylėti artimą kaip save“. Nėra nieko neįtikėtino. Štai jau ir mokslininkai įrodinėja, kad veikiant visuomenei asmenybė savo savybes gali pakeisti praktiškai akimirksniu. Taip kad viskas priklauso nuo mūsų sprendimo kiekvienam mūsų daryti teisingą įtaką. Čia ir yra mūsų valios laisvė.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Per visą istoriją žmonės kovėsi už laisvę. Žmogaus teisių deklaracijoje rašoma, kad laisvė – tai galimybė daryti viską, kas nekenkia kitam. Ar sutinkate su tokiu pasakymu?
Atsakymas: Iš dalies. Tai nėra išsamus laisvės apibrėžimas, bet bent jau pirmas ir pagrindinis teiginys.
Klausimas: Jei žiūrėsime į laisvės sąvoką iš komunikacijos tarp žmonių požiūrio taško, kiek laisvas mūsų elgesys? Žinome, kad genai ir aplinka praktiškai visiškai nulemia mūsų elgesį. Kur tuomet mūsų laisvė?
Atsakymas: Tarnauti mūsų tarpusavio ryšiui, kuris veda visus į nuostabią būseną – vienybę. Tik šitai turime įsisąmoninti, kaip galimybę laisvai judėti tarpusavyje.
Klausimas: Žvelgiant iš gamtos pozicijų, ar žmogus turi būti laisvas?
Atsakymas: Žiūrint iš gamtos pozicijų, tai visai nėra duota. Nė vienas biologinis organizmas, įskaitant žmogų, neturi laisvės. Tačiau kildamas virš savo egoistinės prigimties, išeidamas iš savęs, žmogus gali pasiekti naują, altruistinę prigimtį, ir ten įgyti laisvę kaip davimą ir meilę kitiems.
Laisvė – tai išėjimas iš egoizmo.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Šiuolaikinis mokslas sukūrė keletą konceptualių pozicijų krizių atžvilgiu:
– Krizė vertinama kaip natūrali bet kurios sistemos raidos būsena.
– Krizei visada būdingas egoizmo augimas.
– Krizė atsiranda kaip dviejų procesų vienybė. Tai visada yra ir sunaikinimas, ir kūrimas kartu.
– Krizės negalima vertinti, kaip vien neigiamo reiškinio.
– Krizės progresyvios, nepaisant jų sukeltų skausmų.
Sakoma, kad teisinga diagnozė yra pusė gydymo sėkmės. Ką žmogus turėtų suvokti? Kokią diagnozę turėtume nustatyti kiekvienas sau?
Atsakymas: Pirmiausiai, turime apšviesti žmoniją, kad visi esame egoistai, todėl turime suprasti, kad turėsime tai pakeisti. Visa gamta, išskyrus žmogų, yra integrali ir netgi altruistinė. Mūsų pasaulyje negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta yra integrali, o žmogus iškrenta iš jos su savo egoizmu ir yra niekam nepavaldus. Tesirūpina, kad jam būtų gerai, net jei tai kenkia kitiems. Ši būsena egzistuoja, kaip gamtos duotybė, todėl jaučiame savo suvokimo ydingumą ir vystymosi aklavietę.
Šiuo metu esame pasiekę būseną, kai pradedame naikinti savo mažą planetą. Ji nebesugeba mūsų atlaikyti. Todėl turime labai rimtų problemų. Gamta maištauja prieš mus ir pradeda labai žiauriai spausti, bandydama priversti mus keistis. Mes nesuprantame jos veiksmų, nepriimame jų ir tęsiame tuštybių mugę.
Klausimas: Kas esame „mes“?
Atsakymas: Mes esame labai riboti dvikojai žinduoliai. Ir tokie riboti, kad esame blogesni už gyvūnus. Galų gale, net ir ta dalimi žinių ir galimybių, kurias turime, kenkiame sau ir supančiai gamtai.
Komentaras: Man atrodo, kad šiandien milijonai žmonių nusistatė sau diagnozę: dėl to, kad mes naikiname aplinkinę gamtą, kalta mūsų egoistinė prigimtis.
Atsakymas: Ir ką daryti, jei jie supranta? Jie supranta ir tęsia.
Komentaras: Tačiau daugelis jau žino apie savo elgesio žalingumą ir kovoja su juo. Ir ne tik keli filosofai, bet milijonai žmonių bei daugybė skirtingų organizacijų.
Atsakymas: Šios organizacijos yra pačios egoistiškiausios. Jos kovoja, kol būna paperkamos ir palaipsniui nutyla, supranta, kad turi sugyventi su šio pasaulio turtingaisiais, todėl viskas tęsiasi. Žinoma, yra tokių, kurie ir toliau priešinasi, tačiau juos užčiaupia, ir jie negali nieko spausdinti, nei veikti. Dėl to viskas užgęsta. Mes matome, kaip vis dar einame egoistiniu keliu, prievartaudami gamtą visais įmanomais būdais.
Tai rodo, kad žmonės turi keistis.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Jei kariaujančių kareivių motinos kviečia žmones vienytis, ar tai padeda jų sūnums ir visai šaliai?
Atsakymas. Tikroji socialinė vienybė nėra gražūs žodžiai ir neįprasti „receptai“. Būtent iš kabalos mokslo galime pasiimti nurodymų, kaip tai įgyvendinti. Juk šis mokslas autentiškas, tai gili išmintis, tikras mokymas. kuris  buvo slėpiamas tūkstantmečius, kad šiandien būtų atskleista ir suteiktų mums tikrosios vienybės metodiką.
Norint ja pasinaudoti, reikia apsilankyti mūsų seminaruose ir juose mokytis, kaip belstis į žmonių širdis, kad jie panorėtų vienytis, kad suprastų, jog vienybė – tai amžinas tikslas, kurį kas akimirką turime sau atnaujinti. Juk taip pakylame aukščiau mus skiriančių jėgų, ir iš tikrųjų tampame viena visuma.
O svarbiausia, kuo stipriau to siekiame, kuo daugiau įdedame pastangų, kad taptume kaip vienas, tuo stipresnis Gamtos jėgos poveikis. Veikdami šią jėgą „iš apačios“ suteikiame jai galimybę stoti tarp mūsų ir sujungti mus. Mes įsileidžiame į vidų Šviesą, kad ji padarytų iš mūsų vieną visumą pagal principą „kaip vienas žmogus, su viena širdimi“.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Israelis“ – tai tos sielos, kurios dvasiškai pabudo dar senovės Babilono laikais. Tai tie babiloniečiai, kurie kažkada ėmė siekti panašumo į Kūrėją, kitaip tariant, pradėjo ieškoti gyvenimo prasmės.
Per tokius išorinius požymius šis siekis reiškiasi ir mūsų laikais. Kiekvienas žmogus, norintis „tiesiai pas Kūrėją“, siekiantis atskleisti aukštesnįjį valdymą, norintis susieti save su juo ir nuo jo priklausyti, vadinamas „Israel“. Tokiam žmogui svarbiausia gyvenime – suvokti jo esmę, prasmę.
Israelis“ – tai ne tautybė, o siekis. Todėl įvairių tautybių žmonės, gavę šį siekį, vienijasi tarpusavyje. Pirmąkart toks susijungimas vyko padedant Abraomui, antrąkart – Mozei. Šis siekis skatina poreikį tapti vienu žmogumi su viena širdimi.
Tokia forma „Israelis“ prilygsta aukščiausiajai Šviesai ir virsta vamzdžiu, kanalu  Šviesai, kuri praeina pro jį kitoms pasaulio tautoms. Tai yra Izraelio misija.
Jei „Israelis“ neatlieka savo misijos, tai pasaulio tautos ima jį kaltinti, įvairiomis formomis spausti, nekęsti. Tai vadinama antisemitizmu. Jie reikalauja iš „Israelio“ elgtis gerai, juk nuo to priklauso visas jų  gyvenimas.
Todėl jie pradeda kaltinti Izraelį dėl viso blogio, esančio pasaulyje. Tokią priklausomybę jaučia net tokios tautos, kurios apskritai nežino Izraelio ir niekada su juo nesusidūrė. Šiandien antisemitizmas stipriausias  Pietų Korėjoje, nors ši šalis niekaip nesusijusi su Izraeliu. Tačiau jie taip jaučia. Taip jaučiasi kiekvienas priklausantis nuo Izraelio.
Pagal pasaulio struktūrą aišku, kad „Israelis“ – tai kanalas, per kurį praeina Šviesa visai žmonijai. Jei Izraelio tautoje klesti vienybė, tai šis kanalas atsidaro, o jeigu Izraelis susiskaldęs, tai kanalas aklinai užsiveria. Iš to aišku, jog „Israelis“ – lemiamame taške, nuo kurio priklauso visų būklė: gera ar bloga.
Pasaulio tautos neturi pasirinkimo laisvės. Jos tegali įpareigoti Izraelį pasikeisti. Joms būtina paaiškinti šią struktūrą, kurią jie ir taip intuityviai jaučia. Jie teturi suprasti, ko būtent reikalauti iš „Israelio“: vienybės ir nieko daugiau! Juk paprastas spaudimas nepadės.
Israelis“ ir pats nesupranta, ko iš jo norima. Todėl mūsų laikais, kai jau įmanoma ištaisyti šią sistemą, atsiskleidžia kabalos mokslas. Dar ankstesnėse kartose gyvenę kabalistai kalbėjo apie mūsų laikus. Paskutinįjį šimtmetį kabalistai irgi nurodė šiuos laikus, sakydami, kad pagaliau atsiras galimybė susivienyti.
Kiekvienas žmogus pasaulyje privalo prisidėti prie bendros vienybės. Mes nežinome, kas priklauso pasaulio tautoms, o kas „Israeliui“. „Israeliu“ vadinamas bet kuris vienybės siekiantis žmogus, kad su šia naująja prigimtimi pasiektų Šviesą. Visi tokie žmonės turi susijungti ir pritraukti Šviesą visiems pasaulio gyventojams.
Tai reiškia gauti Šviesą, kad perduotum ją žemyn, kūriniams. Tai ir yra Izraelio misija.

Iš pokalbio su M. Laitmanu