Klausimas: Kalbėdamas apie integralią visuomenę, Jūs visą laiką pabrėžiate, kad žmogus atsisako savo asmeninės nuomonės dėl bendro tikslo. Gal galėtumėte išsamiau tai paaiškinti?
Atsakymas: Pasakysiu keletą žodžių, nors, galima sakyti, kad tai yra visa filosofinė sistema.
Visų pirma, žmogus turi suprasti, kad jis pats savęs nesukūrė, jis gimė toks, tokį jį sukūrė gamta. Jis gavo tam tikras savybes iš tėvų, kai kurias – iš supančios aplinkos augdamas ir kai kurias apskritai neaišku iš kur, kodėl ir kaip.
Viskas, kas jame yra – nėra jo paties, o persidavė per tam tikrus vidinius genus, kurie nesuskaičiuojamą kiekį kartų pasireiškė protėvių kartose. Konkrečiai žmogaus kūrime dalyvauja pirminiai genai ir jo tėvų kamieninės ląstelės. Kaip pasakyta Biblijoje: tėvas, motina ir Kūrėjas tarp jų. Jie trise ir dalyvauja šiame procese.
Paskui žmogus vystosi, veikiamas jį supančios aplinkos, kuri primeta jam savo vertybes. Kitaip tariant, žmoguje nieko savo nėra.
Tai kur gi jo asmeninis „Aš“? Iš viso, kas tai yra? Iš kur tai kyla manyje? Net jei paimsime mažą vaiką, matysime – tai tiesiog automatas, gyvūnėlis, kuriame pamažu iš kažkur pradeda ryškėti jo „aš“, kažkas savarankiško, struktūrizuoto, asmeniško. Kas tai yra – nežinome.
Kai žmogus atskiria viską, kas yra ne jo, nuo šio „Aš“, jis iš tikrųjų pradeda jausti, kad nesunku atsiplėšti nuo savybių, kurias gavo iš supančios aplinkos, auklėjimo, savo tėvų ar apskritai neaišku iš kur – amžių glūdumos.
Pats svarbiausias – tai mano „Aš“. Jei galvosiu tik apie tai, kaip jį kilstelėti ir įgyvendinti, tuomet man nebus svarbios visos manyje egzistuojančios savybės ir ypatybės. Kitaip tariant, jos – ne mano. Jei žmogus teisingai save vertina, tai supranta, kad pakilti aukščiau šito nesudėtinga.
Šiuos mūsų „Aš“ ir reikia sujungti tarpusavyje. O visa kita – palikti, kadangi tai visiškai atsitiktiniai, papildomi parametrai.
Klausimas: Vadinasi, šito „Aš“ vystymas ir yra integralaus auklėjimo kurso uždavinys?
Atsakymas: Iš viso šio paviršinio apvalkalo, lukšto turime išimti ir išvystyti būtent šį branduolėlį – kiekvieno iš mūsų pirminę kamieninę ląstelę. Kai juos sujungsime į vieną bendrą organizmą, jis iš tikrųjų bus lygus gamtai ir tobulas kaip ji.

Iš pokalbio su dr. Michaeliu Laitmanu

Kabalos mokslas veikia grynai fizinių dėsnių srityje. Nėra jame jokių įmantrybių, mistikų ar religijų. Mes tyrinėjame patį pagrindinį kūrinijos dėsnį – Aukštesniosios jėgos, aukščiausios energijos pasireiškimą. Aukščiausios, nes ji pagal savo kategoriją pati aukščiausia, apimanti visas kitas jėgas.
Kaip bet kurie kiti mokslai siekia atskleisti gamtos savybes, taip ir kabala siekia atskleisti, tiktai pagrindinę gamtos savybę – šią universalią jėgą.
Mes tiriame, kokiu būdu ji pasireiškė mūsų pasaulyje, kaip kabalistai sugebėjo ją atskleisti suprasdami,  kad pasaulis susiskaldęs ir turi būti sujungtas pasiekiant visišką harmoniją. Siekdami pasaulio harmonijos jie ėmė suvokti, kad mūsų pasauliui trūksta vienijančios jėgos.
Pirmasis žmogus, atskleidęs šią jėgą prieš 5774 metus, buvo Adomas, kuris suvokė, kad pasaulis egzistuoja dėl vienos vienintelės jėgos, kuri jungia visus kūrinijos elementus.
Kitas didis kabalistas buvo Abraomas. Jis atskleidė ne tik Aukštesniąją jėgą ir jos reiškimąsi, kaip tai padarė Adomas ir paskui jį ėjusių dvidešimties kartų mokiniai, bet ir judėjimą, Gamtos vystymąsi. Abraomas suprato evoliucijos priežastį, vedančią į tai, kad žmogus privalo atskleisti Aukštesniąją jėgą, jos pasireiškimą savyje, tapti panašus į ją, kitaip tariant, pakilti į aukštesnįjį suvokimo ir vystymosi lygmenį.
Visi negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos lygmenys ir, svarbiausia, žmogus, egzistuojantis trijų pirmųjų jos formų viduje, nukreipti į tai, kad atvestų žmoniją prie būtinybės panorėti susivienyti, veikiant dvejoms priešingoms jėgoms.
Viena jų – egoistinė, neigiama jėga tolina žmones vieną nuo kito. Antra – altruistinė, teigiama jėga gali jiems padėti ir visus suvienyti.
Kai abi jėgos keičiantis lygmenims vis labiau pasireiškia , žmogus pradeda dirbti. Jis sujungia jas savyje, varijuoja jomis, suvokia jų abipusiškumą. Egzistuodamas tarp šių jėgų, žmogus valdo jas kaip dvejas vadeles, formuodamas save ir kildamas vis aukščiau, kol visiškai realizuoja šias abi jėgas savyje.
Čia glūdi žmogaus vystymosi uždavinys, jo evoliucija. Būtent tai atskleidė Abraomas ir todėl jo metodika – evoliucinė. Jos atsiskleidimą sąlygojo krizė, kurią žmonija patyrė Senovės Babilone.
Vėlesnės kabalistų kartos vis labiau išryškindavo dvasinius uždavinius. Visų pirma buvo atskleistas vieno žmonijos noro sudužimas į didžiulį kiekį asmeninių norų, kuriuos  kiekvienas mūsų turime, ir parodyta, kaip juos jungti tarpusavyje.
Dabar mes to dar nejaučiame, nematome kiekvieno žmogaus vidinio noro, kokiu būdu galima jį panaudoti, kokioje kombinacijoje, kaip pamatyti tą matricą, kurioje susijungiame papildydami vienas kitą. Kiekvienas iš mūsų labai daugialypis ir kiekviena mūsų daugialypio charakterio, savybių, skonių briauna turi atrasti tikslią vietą tarp kitų.
Gaunasi n-matė sistema, kur kiekvienas papildo absoliučiai visus ir niekas negali būti šios sistemos išorėje. Ir tik tada, kai absoliučiai visos atskiros egoistinės dalelės pradeda judėti viena kitos link ir jungtis, jos pradeda ieškoti savęs šioje sistemoje.
Judėdamos viena kitos link jos su vargu atranda save, pasinaudodamos bendra Aukštesniąja jėga. Būtent dėl to mes į ją ir kreipiamės – kad ji aukščiau mūsų atliktų šiuos judesius. Mes norime suartėti, bet nežinome kaip. Veikiant Aukštesniajai jėgai imame tai suvokti ir suprasti. O iš mūsų reikalaujama tik noro, kurį galime sugeneruoti kartu, vienas su kitu, rodydami pavyzdį, kiek mes norime šio suartėjimo ir vienybės.
Išskyrus norą siekti vienybės, mums nieko daugiau nereikia. Kitą darbo pusę atlieka Aukštesnioji jėga, todėl ji vadinama „pusė monetos“: pusę turiu įnešti aš, pusę – ji. Iš manęs reikalaujama tik siekio ir noro, ir kad jie būtų kažkiek teisingi. O teisingi jie bus, jei aš laikysiuos komutacijos dėsnių grupėje. Tada sužadinsime vienybės jėgą ir ji užbaigs darbą, suklijuos ir pasireikš mumyse.

Klausimas dr. Laitmanui: Nežinau, ką daryti, jaučiu, kad jėgos apleidžia mane, tarsi kybau ore. Darbe manęs niekas nedomina. Dvasiniame darbe darau viską, ką galiu. Bet dabar su tokiu nusivylimu, kokio anksčiau neteko patirti, manyje nėra „varomosios jėgos“. Manęs jau niekas nebeveikia. Šio pasaulio norai mirę, tėra noras nežinia kur ištrūkti, širdis sako, kad tas kažkur yra, bet tai vis tiek ne manyje. Jau daugiau negu trys metai kartu su Jumis, ir be kabalos man nėra gyvenimo, tačiau imu nusiminti dėl to, kad niekas nebeįeina į mane. Priešingai, aplinkos norai smelkiasi į mane, daro man įtaką ir dar labiau silpnina. Ką daryti? Aš daugiau nebegaliu laikytis! Kas dabar turėtų įvykti?

Dr. Laitmanas: Jums trūksta ryšio su grupe, ir todėl jaučiamas toks silpnumas kelyje – iš aplinkos jūs negaunate tikslo svarbos! O tai svarbiausia, tai tobulėjimo pagrindas! Apie panašias būsenas paskaitykite straipsniuose „Šamati“ ir Baal Sulamo laiškuose. Mumyse paslėpti rešimot (mūsų dvasinio vystymosi informaciniai genai) nuolat atsiskleidžia, ir todėl nuolatos auga mūsų egoistiniai troškimai. Reikia nuolat pakilti virš jų savo ketinimu atidavimo ir meilės savybės (Kūrėjo) link. Dėl to ir auga mumyse egoizmas – kad suteiktų mums galimybę pakilti virš jo iš mūsų pasaulio iki Kūrėjo lygmens. Kad suvoktume Jį, kaip kad yra pasakyta: „Ir pažins Mane visi – ir senas, ir jaunas!“. Tačiau mumyse visada pasireiškia tik egoistiniai rešimot, o jėgą pakilti virš jų kiekvieną kartą turime gauti iš vis stipresnio ryšio su aplinka (grupe).

 

www.laitman.lt

Anot kabalos, paveldimumas ir aplinka yra veiksniai, veikiantys žmogų nesąmoningame lygmenyje.
Su paveldimumu viskas aišku. Kalbant apie aplinką, ar aplinka, kurioje esame, veikia mus 100%? Kitaip tariant, neįmanoma nepatekti į jos įtaką?

Net jei mes aiškiai nepasirenkame konkrečios aplinkos, bet esame tam tikrame sąlytyje su ja, ji vis tiek mus veikia: daugiau ar mažiau, tiesiogiai ar netiesiogiai. Be to, net mes patys nesuprantame, kaip patenkame į jos įtaką. Juk gali būti, kad nenoriu su ja kontaktuoti, bet ji vis tiek stipriai mane veikia.
Čia turime atlikti labai rimtą tiriamąjį darbą, kad žmogus suprastų, jog jam svarbiausia yra ištirti savo aplinką, kas konkrečiai jį veikia.
Kartais aplinka, kurioje esame, mus veikia gal net labiau nei žmonės, ji mus nukreipia į kokius nors visiškai nepraktiškus veiksmus, reakcijas ir pan. Todėl reikia labai gerai ištirti aplinkos poveikį žmogui pagal visus jos parametrus: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį.

Vadinasi, ir negyvoji gamta taip pat veikia žmogų? Žinoma! Argi oras neturi įtakos mūsų nuotaikai ir savijautai? O miestas ir namas, kuriame gyvenate? Dabar kalbu ne apie žmones, bet apie visa kita – ypač apie negyvąjį lygmenį. Visa tai mus labai veikia.
Perkelkite ką nors į kitą vietą, ištempkite jį į mišką ar už miesto ir pamatysite visiškai kitą žmogų, nes supančios gamtos poveikis labai stiprus.

Ar sunku pajausti ir suprasti, kas yra siela? Pasakyta, kad siela – dalis Kūrėjo, dalis davimo savybės.
Kai noras mėgautis įgauna davimo savybę, jis ima veikti kaip duodantysis ir tampa panašus į Kūrėją, tarsi būtų jo dalis.
Kiekvieną kartą, kai  keitiesi, įgauni naują sielą – kitokią!
Kiekviename tavo susiliejimo su Šviesa veiksme gimsta 25 nauji dvasiniai parcufai, t. y. sielos.
Kaip mes dvasiniame pasaulyje identifikuojame save? Būdamas šiame pasaulyje žinau, kad turiu kūną: rankas, kojas, galvą – visa tai, ką šiandieną jaučiu kaip savo ir žinau, kad tai ir esu aš. Žinau, kad tą patį kūną turėsiu ir rytoj, ir poryt – visą tą laiką, kol būsiu gyvas.
O kas dvasingume yra „mano“, kas man lieka iš praeitos būsenos, jeigu kiekvieną kartą gaunu 10 naujų sfirot, naują norų gelmę (avijut), naujas savybes, naują ekraną, naują šviesą?
Kas man lieka, kad galėčiau pasakyti, jog tai ir esu „aš“, vystantis savo dvasingumą? O gal vietoj senosios gimsta nauja siela?
Tikrai taip – kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tai – naujas žmogus.
Dvasiniame gyvenime iš praeities nelieka nieko, kaip kad būna materialiajame gyvenime, – atsinaujina viskas, išskyrus pradinį tašką širdyje.

Apie kokius gamtos dėsnius kalbama kabaloje?
Laikytis gamtos dėsnių – vadinasi – visų pirma ištirti: kas yra žmogus, kokia jo aplinka, kaip jie veikia vienas kitą.
Tai taip pat priklauso gamtos dėsniams, juk mes patys esame gamtos dalis. Visų pirma reikia ištirti žmogų. Kiekvienas turi būti psichologas – dėl savęs ir dėl žmonių visuomenės, kad žinotų, kaip sutarti su kitais, o ne tik pulti kažką, negalvojant apie pasekmes.
Iš pradžių reikia ištirti, kas toks yra žmogus, kodėl vystomės tokia forma ir ar turime galimybę priešintis tokiam kriziniam vystymuisi. Ar mums bus naudinga, jei sugebėsime ją sustabdyti? Juk tikriausiai gamta stumia mus į kažką naujo, geresnio? Mums reikia suprasti, koks jos tikslas ir eiti jo link.
Turime suprasti, kodėl mums dabar nematomas šis būsimas paveikslas. Juk mes visa laiką matėme perspektyvą ir vystėmės, siekdami atskleisti kažką naujo, pakilti aukščiau, o  šiandien – priešingai, nusiviliame ir nykstame, nieko daugiau nenorime.
Tikriausiai ir ši forma tinkama ir pageidautina tolimesniam vystymuisi, kai reikia palikti savo esamą būseną ir pakilti į visiškai kitą. Turbūt todėl jaučiame tokį nusivylimą, nuovargį, bejėgiškumą, kad nenorėtume šiandieninės būsenos tęsti ir joje likti.
Greičiausiai kita būsena bus visiškai kitokia. Mes tarsi paliekame visą praeitį, panyrame į ritualinį apvalantį baseiną, nuplauname, apsivelkame viską nauja ir pereiname į naują pasaulį! Mes daugiau nenorime būti susiję su šiuo pasauliu, mes jau pakankamai jį užteršėme – suskaidėme, kūrėme blogį sau ir kitiems, artimiems ir tolimiems.
Kritiškai pažvelgus į šį pasaulį, išaiškėja, kad jame nėra nieko, ką galima būtų paimti su savimi į naują gerąjį pasaulį. Jei manęs laukia kažkoks nuostabus, idealus pasaulis, tai ką aš norėčiau paimti į ten su savimi iš šio gyvenimo? Turiu idealią šeimą? – Ne. Vaikų, draugų, darbą – ne, ne ir ne. Tačiau ką tada galiu paimti su savimi, jei pereinu prie idealaus gyvenimo?
Kritiškai peržiūrime visą savo gyvenimą ir nerandame jame nieko, išskyrus nusivylimą. Bet gal tai kažkoks perėjimas prie visiškai naujos būsenos? Gal todėl jos nematome, o kita vertus, nusiviliame ir nenorime to, ką turime dabar.
Mes nematome šios situacijos sprendimo. Tokia padėtis susiklostė visame pasaulyje, vis daugiau žmonių gyvena tik šia diena, net neplanuodami rytojaus, pagal principą: gyvename todėl, kad gyvename.
Tai ypatinga būsena, todėl mums iš mūsų mažo tyrimo reikia suprasti, kad greičiausiai mes paliekame visą ankstesnį gyvenimą ir pereiname į naują išmatavimą – į naują egzistavimo lygmenį. Peršokame į kitą pakopą – gimstame naujame pasaulyje.
Tai pasaulis, kur veikia kiti – integralūs dėsniai, kuriuos mums jau pradeda rodyti gamta: abipusė visų priklausomybė nuo visų, uždaras, apvalus pasaulis, lygybės, vienybės pasaulis, geros draugiškos šeimos egzistavimo dėsniai. Štai prie ko mes, matyt, dabar artėjame.
Mes dar tuo įsitikinsime: ar tai tik mūsų svajonės, ar tai iš tikrųjų laukia žmonijos, ir mes privalome prie to prieiti arba sąmoningai, arba verčiami mus valdančių jėgų.
Žinoma, bus naudinga ištyrinėti visus šiuos dėsnius, juk žinosime, kaip pereiti iš vienos būsenos į kitą pačiu palankiausiu būdu. Iki šiol vystėmės dėl to, kad gamta stūmė mus iš nugaros, pridėdama mums naujų troškimų.
Tačiau šiandien – ne. Šiandien priėjome aklavietę ir privalome patys ištirti, koks turi būti tolimesnis žingsnis – kokiu tikslu, kodėl, kaip jį atlikti. Kai atskleisime, pamatysime šį naują gyvenimą, mums taip pat teks ieškoti, kokiomis priemonėmis jį pasiekti.
Visose ankstesnėse kartose, pereidami iš vienos būsenos į kitą, nuo vienos visuomeninės formacijos į kitą, vystėmės instinktyviai, o šiandien priešingai – turime vystytis sąmoningai. Mūsų pareiga – suprasti gamtą ir jos dėsnius, ir kada vykdysime juos sąmoningai, turėdami pakankamai žinių apie save ir žmonių visuomenę, tai pereisime į naują būseną. Mes tarsi gimdome pačius save.
Šį kartą mums reikia būti aukštai, kad iš viršaus pažvelgtume į save ir savo būseną. Šito niekada nebuvo anksčiau. Mes visada tekėjome kartu su gyvenimo tėkme – tik pirmyn: dar viena revoliucija, dar viena nauja mašina, nauja galimybė. Bet šiandien mūsų sąmonė turi pakilti aukščiau mūsų gyvenimo, nužvelgti visą žemės rutulį ir žmonių visuomenę globaliu žvilgsniu iš aukščiau – ir tuomet vystytis toliau.
Pirmą kartą gamta reikalauja iš mūsų: iš visų kartu ir iš kiekvieno be išimties aiškiai suvokti: kas mes tokie, kokiame pasaulyje esame, į kokią būseną vystomės. Pirmą kartą iš manęs reikalaujama būti žmogumi – suprantančiu, žinančiu gyvenimo esmę.
Todėl mūsų kursas skirtas ne šiaip laikui užpildyti, o turi padėti mums visiškai pakeisti savo gyvenimą ir pakelti jį į naują lygį, siekti tobulybės.

Ką reiškia susiliejimas su Kūrėju?

Laitmanas: Susiliejimas – tai didelis ištaisymas, susijungimas savybių, „formos“ panašumo keliu. Pačios noro mėgautis medžiagos mums nereikia keisti. Bet ši medžiaga yra egoistinės formos (turi egoistinį ketinimą), kuri vadinasi „blogiu“, priešingu Kūrėjui. Pats noras mėgautis, kaip ir visa negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, nelaikomas blogu ir priešingu Kūrėjui. Kol žmogus dar nepajuto, kad yra priešingas Kūrėjui, taip pat nelaikoma, jog jame yra „blogio pradas“. Pirmiausia reikia atskleisti, kad tavo ketinimas, noro „forma“, atvirkščias Kūrėjui. Be šito žmoguje nėra blogio – jis tiesiog veikia pagal savo prigimtį. Blogiu kabaloje laikoma Kūrėjui, Gėriui, Šviesai priešinga savybė. Pajusti blogį galima tik tuo atveju, jeigu tau atsiskleidžia gėrio, ryšio, meilės savybė, – ir pamatai, kad esi priešingas jai. Tada tampi „žmogumi“, tegul kol kas ir blogu. Tai įvyksta tik studijuojant kabalą. O iki tol žmoguje – visuose pasaulio egoistuose – nėra ką taisyti. Tai ne ta forma, kuriai reikalingas ištaisymas. Ištaisyti reikia tik tarp manęs ir Kūrėjo esantį atotrūkį. Būtent šią Kūrėjui atvirkščią formą aš turiu paversti gera, panašia į Jį. Kai mes tapsime panašūs į Jį tarpusavio davimu, kaip pasakyta, tada pasieksime susijungimą, vadinamą „susiliejimu“ (dvekut). Šį vidinį darbą (blogio atskleidimas / sudužimas ir jo ištaisymas) atlieka tik grupiniuose kabalos užsiėmimuose pritraukiama Šviesa. Viename iš savo gyvenimo ciklų žmogus staiga pajaučia „dūrį į širdį“, „kibirkštį“, traukiančią į kažkokį naują, nematerialų gyvenimą. Jis nori pakilti aukščiau įprasto, žemiško gyvenimo ir ateina į grupę, mokytis, – ir bėgant laikui pajaučia, kaip toli jis yra nuo davimo savybės. Nuo šio momento jis supranta, kad jo prigimtis priešinga Kūrėjui. Tada ir galima sakyti, kad jame atsirado „savojo blogio suvokimas“. Žmonės paprastai mano, kad „blogis“ reiškia būti blogam visuomenėje, o ne priešintis susivienijimui tarp visų ir su Kūrėju. Žemiškojo blogio – nepervesti senutės per gatvę ar neduoti išmaldos – kabala netaiso, nes, jo iš viso negalima ištaisyti, jis tik augs, kol nepašalinsime dvasinio blogio.

www.laitman.lt

Žmogus privalo save pažinti: kas jis ir kaip sukurtas, iš kur atėjo ir kur eina. Mes nepažįstame savęs ir svarbiausia – nesuprantame, kas mus valdo.
Mums nežinoma, kas atsitiks po kelių akimirkų, kodėl staiga mums kyla kažkokie norai – kas mus judina ir kokiu tikslu? Kokį kelią nuėjome, kad pasiektume dabartinę būseną?
Galiausiai, pasibaigia mums skirtas laikas šioje žemėje, ir ką gi mes įgijome per šį gyvenimą nuo gimimo iki mirties: ar gavome sielą, didelį dvasinį indą, kuriame galėtume pajusti būsimą pasaulį? Kaip pasakyta: „Savo pasaulį pamatysi šiame gyvenime“.
Kitaip tariant, turime pasiekti dvasinį pasaulį ne po savo mirties, o iki jos. Kaip tai padarė didieji kabalistai – kai kurie iš jų jau ankstyvoje jaunystėje pasiekė dvasinį suvokimą ir aprašė tai savo knygose.
Kabalos mokslas pagrįstas tuo, kad žmonės dirbo su savimi, ugdė savyje papildomą, šeštąjį jutimo organą, kuris vadinasi „siela“, pajuto jame dvasinį pasaulį ir aprašė jį. Kabalistinės knygos pasakoja apie tai, kaip žmogus tobulėja ir ko pasiekia.
Naujasis jutimo organas, vadinamas „siela“, irgi susideda iš penkių dalių, panašiai kaip regėjimas, klausa, skonis, lytėjimas, uoslė, kurie vadinasi Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut. Pradedame jaustis egzistuojantys paraleliai žemiškajam gyvenimui dar viename lygmenyje, kuris vadinasi „dvasinis pasaulis“.
Dvasiniame pasaulyje juntame amžiną, tobulą egzistavimą. Mūsų pasaulyje gyvenimas teka negrįžtamai. O dvasinis gyvenimas – tai begalinė ir neapribota tėkmė, kurios galia priklauso nuo žmogaus pasiekimo. Dvasiniame pasaulyje laiko nėra.
Pagal Einšteino teoriją, net ir mūsų gyvenime laikas – reliatyvus, ir įmanoma pakilti virš jo.

Visatoje egzistuoja du priešingi pasauliai: materialus pasaulis, sukurtas noru gauti, ir dvasinis pasaulis, sukurtas noru duoti.
Noras gauti malonumą yra pagrindinė materialaus pasaulio savybė. Mūsų pasaulis jaučiamas per penkias iš šio noro susidedančias jusles, o žmogaus protas padeda joms varijuoti.
Egzistuoja dar ir kita būsena, kurią galime sukurti būdami šiame žemiausiame pasaulyje, kai pradėsime keisti jo prigimtį, jo materiją iš savybės gauti į savybę duoti. Tuomet išvysime materiją visai kita forma, kitu būviu, kitu planu – materiją, dirbančią savo išorėje, duodančią.
Mūsų pasaulyje tokios savybės nėra, nes viską, ką jaučiu čia, jaučiu dėl to, kad tai patenka į mano penkis jutimo organus.  Dvasinis pasaulis sukurtas atvirkščiai, kuomet aš išeinu iš savęs ir jaučiu viską ne savyje.
Nesuvokiame, kaip galima jausti kažką ne savyje. Jeigu kažką matau, tai šitai yra toje erdvėje, kurią mano pojūčių organas suvokia, apima, jaučia. Kaip pajausti tai, ko nejaučiu? Kitaip tariant, žmogaus pasaulio suvokimas juslėmis yra ribotas.
Dvasinis pasaulis suvokiamas, piešiamas mūsų juslių, kurios veikia pagal principą ,,ne savyje“. Tam sukuriamas naujas jutimo organas, kuris jaučia kitą: jaučiu tai, kas yra kitame, ką jaučia kitas. Tai įmanoma atlikti tik tuomet, kai žmogus įgyja meilės savybę.
Mūsų pasaulyje meilė – tai pasitenkinimas maistu, seksu, šeima, vaikais, – nesvarbu kuo. Mums patinka šie malonumų šaltiniai, nes jie sukelia mums ypatingą jaudulį, kurį jaučiame kaip kažką malonaus.
Tačiau tikroji meilė reiškia mylėti ne save ir ne savyje, o objektą mano išorėje. Tuomet išeina, kad galiu jausti tai, ką jaučia kitas. Jeigu įgyju galimybę jausti kažką ne savyje, tai vadinama įgyti dvasinę savybę – davimo savybę: tikrąją meilę, kai galiu mylėti tai, kas patinka kitam, o ne tai, kas patinka man. Tuo skiriasi ir vienas pasaulis nuo kito.
Sunku apie tai kalbėti, nes tai visuomet praslysta pro naujokų ausis. Bet pamažu, įveikdami įvairias kliūtis, sunkumus, treniruodamiesi galime pasiekti būseną, kada iš tikrųjų pradėsime jausti tai, ką mėgsta, ar ko nemėgsta kitas be jokių sąsajų su savimi!
Kaip tai atlikti be sąsajų su savimi? Čia kabalos mokslas sako, jog būtini keletas ištaisymų, papildymų, pasiruošimas. Tai reiškia, kad save apriboju, tai vadinama cimcum, ir neįtraukiu į savo pojūčius (į širdį, protą ir mintis) nieko, kas yra manyje.
Pakylu virš savęs ir tampu visiškai neutralus tarsi asmeniškai neegzistuočiau, o yra tiktai kažkas kitas. Įeinu į kitą ir jaučiu jį taip, kaip jis jaučia save. Štai čia atsiranda galimybė pakilti iki dvasinio lygio jutiklio – dvasinio indo (kli).
Tai pasiekiama treniruojantis labai paprastai: sėdžiu kartu su draugais ir kiekvienas iš mūsų bandome anuliuoti save kitų atžvilgiu, išeiti iš savęs ir pasistengti įeiti į kitus.
Tai ypatinga praktika, kuri įgyvendinama pasitelkus jėgą – Šviesą. Jeigu mėginame susijungti tarpusavyje virš savo egoizmo, tai mus veikia ypatinga Šviesa – altruistinė jėga, leidžianti mums išeiti iš savęs. Tuomet sukuriame savo išorėje bendrą lauką, kuriame egzistuojame kaip viena bendra visuma.
Ši praktika vadinasi ,,seminaras“. Per tokius seminarus sužadiname sau supančią Šviesą (or makif), kuri mus pakelia virš mūsų prigimties ir suteikia galimybę įsijungti į draugą. Tuomet per kitus imame jausti Aukštesnįjį pasaulį, naują erdvę – davimo ir meilės savybę, savybę būti ne savyje, virš savęs.

Jei žmogus tiesiog intuityviai siekia Kūrėjo ir jam atrodo, kad jis jaučia aukštesniąją jėgą, tai šitai kol kas tėra fantazijos ir saviapgaulė. To nepakanka norint gimti dvasiškai.

Norėdamas tapti dvasiniu embrionu, turiu nors kaip nors atsiskirti nuo savo egoizmo. O tai įmanoma tik jungiantis su draugais. Mano ryšio su draugais taške formuojasi ta vieta, kur anuliuojamas mano egoizmas ir kur paskui ims augti dvasinis embrionas.

Kalbama ne apie fantazijas, o apie realius gamtoje egzistuojančius norus, kuriuos mums reikia ištaisyti, kad paskui pajaustume juose aukštesniąją jėgą. Kitaip ta jėga mums neatsiskleis.

 

(Iš pokalbio su dr. Michaeliu  Laitmanu)