Kai kurie žmonės mano, kad Kūrėją galima pasiekti save kankinant, verčiant save kentėti. Bet Kūrėjui nereikia mūsų kančių, Jis nesiunčia mums jų. Jas jaučiame dėl to, kad pagal kūrinijos prigimtį šviesa ir noras yra priešingi vienas kitam. Ir atskleisdamas šią priešingybę žmogus turi suprasti, jog šis pajutimas duodamas tik tam, kad virš jo galima būtų pakilti. Jis tėra ženklas, leidžiantis mums pajusti savo priešingybę ir atotrūkį nuo Kūrėjo.
Visų pirma reikia padėkoti už tai, kad gauni tokį ženklą, ir kaip galima greičiau pabėgti nuo šio kartaus jausmo. Juk norėdami šito ar ne, sąmoningai ar nesąmoningai, vien šiuo nemaloniu jausmu mes jau kaltiname Kūrėją – visko, kas vyksta su mumis, šaltinį. Tuomet aš tampu nuo Jo atskirtas, Jam priešingas ir vadinuosi nusidėjėliu.
Reikia siekti tik šviesių jausmų, priartėjimo prie Kūrėjo. O jeigu žmogus ieško kančių, tai yra išdidumo apraiška. Juk jis mano, kad už kančias jam priklauso apdovanojimas, atlygis, išaukštinimas. Tai vyksta dėl visos tikrovės sistemos nesupratimo.
Kūrėjas vadinamas geru ir nešančiu gėrį. Jis linki mums gėrio. Kūrimo tikslas yra malonumas, ir Kūrėjas sukūrė kūrinius norėdamas jiems suteikti malonumą. Tad jeigu kažkurią akimirką pajutai bent kokį nemalonumą, reikia pasinaudoti tuo judėjimui pirmyn ir pateisinti Kūrėją, pasijusti absoliučiai geroje būsenoje.
Mes negalime bučiuoti mus mušančios lazdos ir mylėti ją – tai apgaulė ir veidmainystė. Jeigu žmogus teisingai dirba, tai kyla padedamas aplinkos ir naujos vertybių skalės, nes kas kartą vis labiau vertina davimo savybę.
Jis išnaudoja kiekvieną akimirką, kai tik turi galimybę pakilti, t. y. mato, kad dar nepasiekė visiško pajutimo tobulumo, esančio davimo savybėje, absoliučiai gero Kūrėjo. Jis nenurimsta nei akimirkai, juk jo tikslas – suteikti malonumą Tėvui, o ne rūpintis savaisiais maloniais ar nemaloniais pajutimais. Jis visą laiką žengia pirmyn ir panaudoja savo gerus ir blogus įspūdžius tam, kad tiksliai išsiaiškintų, ką dar gali pagerinti norėdamas pasiekti davimo savybę.
Taip žmogus eina ir nuolatos keliasi virš tamsos, virš nemalonių jausmų, kurie jame kas kartą kyla. Juk jie jam nurodo jo atitolimą nuo Kūrėjo, susiliejimo trūkumą. Žmogus dėkingas už visus šiuos atvėrimus – tai nusidėjėliai atsiskleidžia jame, kuriuos jis gali įveikti, t. y. pakilti virš jų susiliejimo link.
Ir tada visas šis atsiskleidžiantis blogis taps jam gėriu, dovana. Jis su džiaugsmu pasitiks tamsą, iš anksto pasiruošdamas jai teisingoje aplinkoje. Kiekvieną akimirką, kai jo jausmuose, supratime skleisis tamsa, jis ieškos, kas dar jame liko neištaisyta.
Jis neieško kančių – jis ieško juodų detalių savo suvokime, kad galėtų jas ištaisyti. Juk jis iš anksto pasiruošė taisytis, o ne tuščiai kentėti, kas paprasčiausiai yra kvaila.
Čia visų įvykių, vykstančių su žmogumi pasaulyje, atžvilgiu, veikia visai kitas išskaičiavimas. Žmogus viską suvokia tik kaip priemonę, skirtą pakilti virš kliūčių ir pasiekti susiliejimą. Tai reiškia, kad jis kyla į Kūrėjo kalną. Visame savo kelyje jis saugosi, kad bet koks nemalonus jausmas nesitęstų ilgiau kaip vieną akimirką, ir iš karto kyla virš jo aukštai jį įvertinęs. Juk žmogus jį priima kaip signalą, kaip pakilimui skirtą trampliną, galimybę pateisinti Kūrėją, pakilti virš šio jausmo į davimo savybę.
O tai priklauso nuo tikslo svarbos, Kūrėjo didybės jausmo. Tada jis aukštai vertins ir priemones, kurios visada jam atsiskleidžia priešinga, neigiama forma, suteikdamos jam galimybę virš jų suformuoti save. Jis turi jas apversti nuo minuso į pliusą, ir tada vietoje gilios duobės jis supils didžiulį kalną.

Koks prašymas Kūrėjui teisingas, jei esu priešingas Jam?

Prašymas tapti panašiam į Kūrėją. Tik toks turėtų būti prašymas, nes nėra nieko tobulesnio nei aukštesnioji davimo ir meilės savybė – absoliuti, nesavanaudiška, visapusė, visiems ir visa.
Todėl panašumas į Kūrėją – mūsų galutinis tikslas, ir visos tarpinės būsenos – tik Jo siekimas.

tai, kad esu priešingas Jam – tai mano startinis taškas, bet tai irgi nėra paprasta. Grupėje turime sukurti modelį kaip prilygti Kūrėjui: dalyvauti dešimtuke, jausti jame savo būsenas, tarpusavio priklausomybę, kaip veikiame vieni kitus, kad kiekvienas iš mūsų pajaustų, kiek esame prisirišę prie draugų, priklausome nuo jų, o jie nuo manęs.
Mano įsipareigojimai, lūkesčiai turi būti su jais susiję, kad pajausčiau, jog visa tai – mano siela. Ir tai tik pradžia. Juk galiausai tai apims visus žmones, visą pasaulį, visas sielas, įskaitant negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą, visą materijos sistemą, visą pasaulėdarą, visą Visatą. Visa tai yra mano sielos ne manyje projekcija, kad taip geriau ją suvokčiau.

Kodėl dingsta noras, liepsna širdyje, kuri buvo juntama anksčiau? Kaip tą norą palaikyti? Kaip išlaikyti savo siekį atskleisti Aukštesniąją jėgą, nepaisant to, kad mes jos nejaučiame?
Kūrėjas mums duoda pradinį siekį, pastūmėdamas pirmyn įvairiausiais gyvenimo nemalonumais, tuštumos pajautimu ir viliodamas tiesos, prasmės atvėrimo laukimu. Vis dėlto toliau mes turime žengti patys. Pradinis pastūmėjimas iš užpakalio ir viliojimas iš priekio – tai laikina, nesitikėkite, kad būsite raginami taip visą laiką.
Jūs patys turite ugdyti savyje šią trauką pirmyn, o ji gali kilti tik iš aplinkos. Būtinai turite kurti savo grupę, savo aplinką, kad ši jus judintų, trauktų pirmyn, kurstytų, kad jūs matytumėte draugus, kuriems sekasi veržtis pirmyn labiau nei jums, kad pavydėtumėte jiems, kad jie perteiktų jums tikslo svarbą ir jūs jaustumėte jų paramą.
Tam, kad jie darytų jums įspūdį, turite jaustis mažesni palyginti su jais. Jeigu laikysite juos dideliais, tai netgi silpnas tikslo siekis, kurį juose įžvelgsite, pasirodys stiprus.
Tuo remiasi visi Rabašo straipsniai apie grupę. Kūrėjas suteikia mums tik pirminį impulsą: neigiamą jėgą, stumiančią į nugarą, nedidelę jėgą, traukiančią į priekį, be to, tik tam tikram laikotarpiui. O vėliau Jis pradeda teikti mums vis didesnį egoizmą, stabdančią jėgą tam, kad mes, remdamiesi ja, ugdytume savo pačių trauką Jo link. Šią trauką galima perimti tik iš aplinkos.
Taigi, jeigu rimtai tuo užsiimsime, būtinai pasieksime tikslą, bet tai – pats svarbiausias dalykas, tai mūsų tobulėjimo garantija. Turime pasistengti susivienyti taip, kad pradėtume jausti kitą būseną. Ji – priešais mus; tai mūsų kitas žingsnis. Ženkime jį drauge, ir viskas pavyks. Kaip dainavo rusų bardas Bulatas Okudžava, „susikibkime rankomis, draugai, kad neprapultume pavieniui.“

Klausimas. Ar teisingai supratau, kad gyvenimo prasmė – tapti Žmogumi, ir kad mes esame ta jungtis, siejanti gyvūnus ir žmogų, kaip beždžionė?
Laitmanas. Mes ne beždžionė, nes ji negali tapti žmogumi, bet mes išties esame siejanti jungtis.

Klausimas. Tačiau mes pavojingi visai žmonijai?
Laitmanas. Nieko nepadarysi. Vis tiek Kūrėjas/Šviesa supa mus. Todėl ta grėsmė, kurią keliame, tai pavojus vien mums patiems.
Bet kuriuo atveju pasaulis nebus sunaikintas, ir mes privalėsime jį pertvarkyti į dvasinį, grįžti į pačią aukščiausią dvasinę pakopą. Žinoma, kad mūsų dabartinės būsenos gali patirti gana nemalonias metamorfozes. Mes rimtai, dvasiškai evoliucionuojame.

Klausimas. Ir kuo turime tapti?
Laitmanas.  Turime tapti žmonėmis. „Adam“ (žmogus) hebrajų k. kilęs iš žodžio „panašus“ į Kūrėją.
Iš principo imame po truputį suprasti, kaip tai gali veikti. Būtina bent nedidelė grupė, kurioje tinkamai elgsimės vieni su kitais.
Svarbiausia, kad galėčiau perleisti Šviesą kitiems, kitaip tariant, gerai apie juos galvoti, rūpintis jais – ne fiziškai, o viduje. Tuomet pajausiu, kaip manyje susidaro blokas (AHAP), kuris per mane kitiems perduoda Šviesą, informaciją, jėgas, poveikį, šilumą.
Vystau savyje davimo savybę, ir tiek esu panašus į Kūrėją. Vadinasi, tiek, kiek siekiu jam duoti, tame ketinime jaučiu Kūrėją.
Kitaip tariant, vos tik imu iš tikrųjų išeiti į kitus, tai savo tęsinyje juose imu jausti Kūrėją, manyje susiformuoja Jo savybės.

Koks Kūrėjo santykis su žmogumi? Tiesioginis. Kūrėjas sukūrė negyvają gamtą, augaliją, gyvūniją, žmogų ir valdo visus šiuos lygmenis. Pirmieji trys lygmenys funkcionuoja tik tam, kad palaikytų žmogaus lygmens egzistavimą.
O žmogaus prigimtis irgi skirstoma į keturias dalis: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogiškąją žmoguje.
Paskutinysis lygmuo „žmogus žmoguje“ jaučia būtinybę atskleisti Kūrėją. Kitos dalys, kitaip tariant, kiti žmonės, kuriuose dar neatsiskleidė ši paskutinė norų vystymosi dalis, nejaučia būtinybės atskleisti Kūrėjo, jų tai nejaudina. Jie gyvena ramų gyvenimą kaip gyvūnai.
Tačiau tie, kurių noras išsivystė iki lygmens „žmogus žmoguje“ ima jausti būtinybę suvokti juos valdančias, aukčiau jų esančias jėgas. Dažniausiai tokie žmonės ateina studijuoti kabalą.

Klausimas. Kodėl manoma, kad nusikaltimas prieš žmogų yra dar blogiau nei nusikaltimas prieš Kūrėją? Vadinasi,  žmogus negali užmegzti ryšio su Kūrėju, jei nesutaria su jį supančiais žmonėmis?
Laitmanas. Negali kreiptis į Kūrėją, jei šiame pasaulyje yra žmonių, kuriems tu pakenkei. Kūrėjui galima duoti tik per žmones pagal dėsnį: „Nuo meilės kūriniams prieinama prie meilės Kūrėjui“.
Juk Kūrėjas yra paslėptas ir atskleisti Jį galima tik duodant žmonėms. Todėl  kabalos mokslas vadinamas slaptuoju mokslu. Jis mus moko, kaip iš tikrųjų duoti žmonėms, kad per juos atskleistume Kūrėją. Jei mes to nežinome, tai niekada negalėsime savo davimu suteikti naudos žmonėms, o tai reiškia – negalėsime duoti ir Kūrėjui. Vadinasi,  nugyvensime savo gyvenimą taip ir nepasiekę jokių teisingų rezultatų.
Klausimas. Sakykime, įžeidžiau draugą ir noriu su juo susitaikyti. Ar pakanka tik atsiprašyti, kaip tai priimta prieš Teismo dieną (Jom Kipur)?
Laitmanas.  Žinoma, nepakanka, jei tu prašai draugo atleidimo tik dėl to, kad panaikintum kaltę prieš Kūrėją Teismo dieną. Esi pasiruošęs dovanoti draugui bet kokias dovanas, kad tik įgytum jo atleidimą ir pasiteisintum prieš Kūrėją.
Na tegul būna bent taip, juk iš „lo lišma“ ateinama į „lišma“. O iš tikrųjų susitaikyti su draugu – tai reiškia jį pamilti. Kitaip tariant, sumažinti savo norus ir būti pasiruošusiam iš tikrųjų padaryti viską dėl jo. Tai ketinimo širdyje ištaisymas, kai nelieka jokios naudos  sau – nesvarbu, kas su manimi nutiks.
Tokio  išsitaisymo, kuris vadinamas tikruoju davimu, reikalaujama iš mūsų, ir išmokyti jo gali tik kabalos mokslas.
Taigi, galima sakyti, kad Teismo dienos esmė – tai rezultatų apibendrinimas, išsiaiškinant, kiek galiu save anuliuoti, kad po šios dienos pradėčiau siekti davimo ir meilės artimui. O per meilę žmonėms pasieksiu meilę Kūrėjui. Teismo diena – tai savęs teisimo diena.

 

www.laitman.lt

Reikia baimintis pripratimo dirbant, nes jau priprantame prie tam tikro požiūrio ir nematome darbe atnaujinimo. O iš tiesų kasdien patiriame naujas būsenas, naujus norus.
Todėl reikia kovoti prieš rutiną, prieš įpročius ir jokiu būdu neleisti veikti automatiškai, iš pripratimo.
Labai svarbu kiekvieną akimirką atpažinti naujus rešimot, naujus norus, naujus santykius, naujus reikalavimus mums. Taip tobulėsime. O jei nepastebėsime nieko naujo, vadinasi sustingome negyvos būsenos pakopoje. O jeigu nematau, kad atsiskleidžia naujos būsenos, vadinasi negyvenu.
Įprotis geras tik atliekant mechaninius veiksmus šiame pasaulyje, kaip pasakyta: „Pasaulis sukasi kaip nustatyta“. Ir todėl mums verta laikytis tokios dienotvarkės diena iš dienos, ir labai gerai pagalvoti prieš ką nors keičiant.
O dvasiniame pasaulyje kiekviena diena kaip nauja. Kitaip tariant, reikia kasdien atpažinti naujas būsenas, naujus norus, naujas sąlygas ir iš jų eiti pirmyn. Atrodytų, kas galėtų būti naujo jei veikiama pagal tą pačią dienotvarkę? Tačiau mano santykis gali būti naujas. Jei savo būsenose kaskart stengiuosi įžvelgti kokį nors naujumą savo asmeniniame, vidiniame santykyje, vadinasi einu pirmyn.
Reikia būti pasirengusiems priimti naują atskleidimą, naują santykį ir laikytis už dviejų pliusų: kilimai ir kritimai, kad šviesa atsikleistų iš tamsos. Negerai, jei žmogus linkės į vieną kraštutinumą. Tik maži vaikai patiria poliarines būsenas, arba beatodairiškai juokias, arba karčiai verkia. O tinkamai einantis dvasiniu keliu žmogus eina trimis linijomis: dešine, kaire ir vidurio.
Viena vertus jis siekia išlikti maksimaliai susiliejęs su Kūrėju kiek tik įmanoma, ir drauge, aiškinasi norus, atskiriančius jį nuo Kūrėjo. Iš šių dviejų būsenų jis stengiasi pratęsti vidurio liniją, kaskart sujungdamas visas savo būsenas, neigiamas ir teigiamas, ir nukreipdamas jas į Kūrėją, kaip ateinančias iš vieno šaltinio.

Klausimas. Kaip maldoje pasitelkti skirtumą tarp Kūrėjo aukštinimo ir dėkingumo Jam?
Laitmanas. Maldoje yra itin daug įvairių išsireiškimų. Tai ir prašymas, ir aukštinimas, ir dėkingumas už praeitį, ir netgi tam tikra prasme mano pažadai ateičiai.
Malda – tai pokalbis su Kūrėju. Neturite kreiptis į Jį pagal kokius nors šablonus. Tik nuo savęs. Galbūt kaip vidinis dialogas, kai kiekvienas kalbatės su Kūrėju. Galbūt kaip prašymas, nukreiptas viena kryptimi. Kaip norite, kaip tinkami.
Maldos pavyzdys – karaliaus Dovydo psalmės. Tai buvo didis kabalistas, gyvenęs IX am. pr. m. e. Jis parašė maldų rinkinį „Psalmės“, kurios populiarios visame pasaulyje, skirtingose religijose. Paskaitykite, ten irgi rasite save, nes jie apima absoliučiai visas būsenas – nuo nulio iki 100%, iki visiško visų sielų ištaisymo.

 

www.laitman.lt

Pasaulyje veikia du valdymai: dangiškas ir žemiškas. Vienas veikia iš gamtos pusės, stumdamas evoliucijos programą, kaip suplanuota, „savo laiku“, visus ir kiekvieną vesdamas į iš anksto numatytą būseną. Galiausiai, dvi jėgos (gėris ir blogis) turi susijungti draugėn, papildyti kita kitą ir visiškai atskleisti mums Kūrėją.
Aukštesnioji jėga sukūrė mums gėrį bei blogį ir atspaudė juos kūrinyje. Ir dabar turi susivienyti, kad šios vienybės viduje atskleistų Kūrėją. Toks dangiškojo valdymo planas, ir pasaulis būtinai jį išpildys, nėra jokių abejonių.
Gamta griežtai stums mus pirmyn, kad išsitaisytume. Išnykę dinozaurai, besiveržiantys vulkanai, cunamio bangos, karai – visa tai rodo, kad gamta vykdo savo dangiškąją programą be jokio gailestingumo, nesiskaitydama su tuo, kad tai sukelia kančias mūsų egoizme.
Tačiau žmogus, būdamas labiausiai išsivysčiusia gamtos dalimi, turi galimybę pažinti šį procesą, kūrimo programą bei tikslą, ir tapti Kūrėjo pagalbininku ją vykdant. Tokiu atveju jis vadinsis „žmogumi“.
Jei žmogus ima valdymą į savo rankas ir pats siekia prilygti Kūrėjui, tai pagreitina vystymąsi ir sumažina kančias. Bet jis stengiasi ne dėl savęs, o tik tam, kad palaikytų kūrimo programą ir parodytų visiems, kad Kūrėjas teisus, pateisina Jį visur.