Kūrinys – tai noras, tiesiog noras gyventi, egzistuoti, nuolatinė jėga. Tačiau dar yra kitas noras, kuris susijęs su veržimusi ko nors pasiekti, kas išverčia mane iš vietos ir neduoda ramybės.
Štai tokio siekio mums visad trūksta. Tegu jo būna kuo daugiau, klausimas tik tas, kaip pažadinti savyje tokį kryptingą norą, stumiantį mus į tikslą, viliojantį į jį.
Tokio noro viduje yra jėga, leidžianti daug ko atsižadėti, kad pasiektum tikslą, kad įveiktum visas kliūtis kelyje, išsiaiškintum jas, išfiltruotum ir iš kliūčių paverstum palaikymu. Tai toks noras, kuris kuria žmogų. Be jo žmogus miręs.
Savaime suprantama, noras yra Kūrėjo rankose, juk Jis jį sukūrė: ir gėrį, ir blogį. Tačiau būnant kiekvienos būsenos: ir pakilime, ir nuopuolyje, ir nusivylus, ir siekiant, – reikia ieškoti, kaip pažadinti Kūrėją, kad Jis pažadintų mus.
Visas kabalos studijavimas – tai pažadinti savyje tą aukštesniosios sistemos mechanizmą, vadinamą Kūrėju, kad Jis užsiimtų mumis selektyviai ir tikslingai.
Galiausiai Kūrėjas keičia mūsų norą. Yra du norai: noras mėgautis ir noras duoti, kairioji ir dešinioji linija, viena priešais kitą ir abi Kūrėjo rankose. Abi perduodamos žmogui, jei jis pasiekė būseną, kuri apibūdinama „Ir įveikė Mane Mano sūnūs.“ Svarbiausia žinoti, kaip pažadinti aukštesniąją jėgą, Kūrėją, kad Jis pasirūpintų pažadinti mus.
Kūrėjas veda mus per įvairias būsenas, kad išsiaiškintume savo norus, susitvarkytume su jais, Jis duoda mums protą ir jausmus, aplinką ir visas būtinas sąlygas. Galų gale viskas ateina iš Jo. Kiek įsijungsime į šį darbą Jo dvasinėje virtuvėje, kur Jis ruošia mums tinkamus instrumentus, kad pasiektume kūrimo tikslą, tiek judėsime pirmyn ir pasieksime sėkmę.

* * *
Noras – tai stebuklingas žodis, atrakinantis visas tvirtoves mūsų kelyje. Tai vienintelis raktas, kuriuo galima jas atverti.

* * *
Kad ir kaip stengsimės įsivaizduoti, ką galvojame apie Kūrėją be jokio ryšio su savimi pačiais, mums nepavyks visiškai atsiplėšti nuo asmeninio intereso, kad nieko iš jo nelauktume. Galbūt esame pasirengę viską atlikti, bet tam, kad bent ką nors iš Jo gautume vietoj to manais.
Be to neįmanoma, be to siauro vamzdelio, nutiesto nuo Jo mums. Mes esame pasirengę viską atiduoti, visą savo gyvenimą, kad tik ką nors gautume iš Jo per ta siaurą kapiliarą. Klausimas tik ką būtent gaunu iš Kūrėjo per tą vamzdelį: davimo ar gavimo jėgas?

Klausimas kabalistui dr. Michaeliui Laitmanui: Sakėte, kad žmogus gali veikti tikrovę savo ketinimo galia. Kaip tai atlikti?

Laitmanas: To reikia mokytis. Pirmiausia reikia užmegzti ryšį su aukštesniąja Jėga ir kartu su Ja pasistengti pakeisti gyvenimą.
Reikia studijuoti kabalos mokslą, norint sužinoti, kaip realizuoti mūsų ketinimus, kad už ketinimų būtų jėgos, formuojančios šiuos ketinimus, ir remdamasis ketinimu žmogus ims jausti gyvenąs naujoje tikrovėje. Ir tada ši tikrovė jį mokys.
Jis tarsi turi gimti naujoje tikrovėje, ir tuomet pajaus, koks naujas pasaulis priešais jį atsiveria. Visa tai – ketinimo mokymasis. Visas kabalos mokslas, įėjimas į aukštesnįjį pasaulį ir visas mūsų darbas jame – tėra ketinimai.

Klausimas: Kaip supratau, ketinimas – tai itin galinga jėga…

Laitmanas: Ketinimas – tai viskas. Antraip nugyvensi savo amželį kaip gyvūnas, mirsi kaip gyvūnas ir nieko neliks. Nori išpešti naudos iš savo gyvenimo – prašom! Ir gyvenime, ir už jo ribų turi valdyti savo ketinimus. O norint sužinoti, kaip tai daryti, reikia mokytis kabalos.

 

Bendroji siela, kuri buvo bendra ir vientisa, po sudužimo suskilo į daugybę dalių, kurias turime surinkti bei sujungti ir šitaip atskleisti Kūrėją.
Pirminis indas ir atkurtasis po sudužimo skiriasi tuo, kad skilimas išryškina naujas savybes, kurios anksčiau buvo neaiškios.
Būtent dėl jų siela sudūžta, o jas ištaisius atskleidžiamos papildomos Šviesos savybės, priešingos sudužusiems norams, taip išsiaiškiname vidines savybes Kūrėjo, savo Šviesa sukūrusio ir taisančio šitą sielą.
Jei nebūtų sudužimo ir ištaisymo, jaustume ne daugiau už pirmąjį žmogų Adomą prieš pirmapradę nuodėmę – tik mažąją būseną „Nefeš/Ruach de-Ruach“. O po skilimo ir ištaisymo atskleidžiame visą Šviesą Naranchai, tai yra susiliejame su pačiu Kūrėju, tapdami panašūs į Jį savo savybėmis, suprasdami Jo kelią ir išmintį, esančią kūrime.
Todėl negalima apsieiti be sudužimo ir ištaisymo. Ištaisymo pabaiga – tai taškas, iš anksto numatytas kūrimo programoje.
Siela turi išsitaisyti, kad atitiktų visą kūrimo sistemą, talpinančią savyje visus pasaulius A“K ir ABEA. Siela – vidinė visos kūrimo sistemos dalis, todėl mums išsitaisius ji turi įgyti visų aukštesniųjų pasaulių formą, sudarytą iš trijų dalių: galvos, kūno ir galūnių, taip pat iš trijų linijų, daugybės sudėtingų formų.
Jiems susijungus skirtumai neišnyksta, juk „visus nusikaltimus padengia meilė“. Ištaisyta siela savyje išsaugo visą didžiulį egoizmą, visus norus ir prieštaravimus. Išlieka viskas, kas buvo anksčiau, niekas neištrinama. Netgi atvirkščiai, negatyvios apraiškos padeda mums atskleisti Šviesą, kurios pranašumas išryškėja tamsoje.
Mūsų laukia didelis darbas, juk Adomas neturėjo galvos, kūno ir galūnių – buvo tik kūnas, glūdintis viename lygmenyje ir pripildytas Chasadim šviesos. Jis gimė „apipjaustytas“, lyg angelas, mažo būsenos. Kūdikis neturi proto, jis negeba stovėti, o tik gulėti, taigi, jo galva yra tame pačiame lygmenyje kaip ir kūnas.
O mums reikia visą šią sudaužytą sielą pastatyti ant kojų, visu ūgiu, kaip žmogų. Todėl mūsų darbas – išrinkti sielos dalis, priklausančias galvai bei kūnui, ir išsiaiškinti kiekvienos iš jų funkcijas. Visos sielos dalys po sudužimo jau pasiruošusios ištaisymui, bet mes turime pritraukti Aukštesniąją šviesą, rasti sudužusias vietas ir ištaisyti jas.
Tie, kas bus įtraukti į dvasinį darbą, vadinsis Adomo galva, bendrąja siela. O likusieji – jo kūno dalys. Todėl Israel, tai yra „siekiantis Kūrėjo“, vadinasi „Man galva“.

Visa realybė skirstoma į tris dalis: mane patį, dvasinę kibirkštį manyje, kuri neduoda man ramybės ir nori atskleisti dar vieną realybę, bei supantį mane pasaulį.
Pasaulis aplink mane dalijamas į artimus arba tolimus man žmonės, negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus. O už viso to slypi dar viena, aukščiausioji jėga. Kol kas visą savo matomą realybę suvokiu kaip svetimą, nesusijusią su manimi. Nors visa tai – mano paties dalys, kurias vis dar jaučiu kaip ne savas dėl sudužimo, įvykusio mano sąmonėje ir pojūčiuose.
Lyg man į ranką būtų suleista nuskausminamųjų dėl ko ji visiškai prarado jautrumą ir aš nejaučiu, kad ji mano. Galima ją nupjauti ir aš netgi nepastebėsiu – tokia stipri narkozė.
Štai taip jaučiu visą pasaulį, lyg jis man nepriklausytų. Ir darbas − kovoti prieš narkozę, prieš šį pojūtį.
Tai padaryta specialiai, juk, jeigu manau, kad šis pasaulis man nepriklauso, lyg būtų jį nuskausminę, kad atjungtų nuo mano egoizmo, tai galiu žvelgti į jį altruistiškai, duodamas lyg kam nors svetimam. Aš galiu išmokti jį mylėti.
Sau pačiam meilės kurti nereikia, ir taip myliu save egoistiškai. Bet dabar galiu išmokti mylėti kitus, kurie atskirti nuo manęs šia narkoze, šia sudužimo iliuzija. Juk meilė – tai Kūrėjo, o ne kūrinio savybė.
Šiuo sudužimu Kūrėjas suteikia mums galimybę gauti tokią savybę, kuri savo prigimtimi nepriimtina ir nepriklauso mums. Mes apskritai nesuprantame, kas yra meilė. Bet kai mėginu išmokti mylėti tuos, kurie yra ne manyje, kaip save patį, t. y. elgtis su artimu kaip su pačiu savimi – tai vadinama meile.
Aš dirbu su ja prieš savo egoizmą. Tai ypatinga jėga manyje, kuri visą laiką tam priešinasi. Tokiu būdu grumiasi dvi jėgos, veikiančios dvejomis skirtingomis kryptimis. Noras pritraukia malonumą sau, bet virš jo yra ekranas (mano pasipriešinimo jėga), kuris atstumia šį malonumą ir yra pasiruošęs atiduoti jį į viršų.
Ir tada iš šių dviejų jėgų sąveikos galiu suprasti, ką reiškia iš tikrųjų mylėti ką nors svetimą, o ne savo vaiką, savo šunį ar savo kūną.
Man vystantis toliau mano neapykanta artimui visąlaik auga, tačiau virš jos kuriu meilės jėgą. Tik tai ir vadinama meile, jeigu ji pakyla virš neapykantos. Kaip sakoma: „Meilė padengs visus nusikaltimus“. Susidūrus dviem priešingoms savybėms kūrinys gali įgyti Kūrėjo savybę. Antraip tai būtų neįmanoma, ir mes amžiams liktume prigimties, su kuria buvome sukurti, viduje.
Jeigu norime būti kūriniais, t. y. savarankiškomis asmenybėmis, esančiomis ne Kūrėjo viduje, ir tuo pat metu pasiekti Jo savybes ir aukštą būseną, tai privalome savyje sukurti  tą pasipriešinimo mechanizmą. Jame visada veiks dvi priešingos jėgos: noras mėgautis ir noras duoti, kurį kuriame virš savo egoizmo, – tai meilė virš neapykantos.

Jeigu žmonės siekia atskleisti šio gyvenimo prasmę ir, neatrasdami jos, jaučia gyvenimą sunkų ir tamsų, mes džiaugiamės galėdami jiems paaiškinti, kaip pasiekti laimę. Kūrimo tikslas – suteikti kūriniams malonumą, todėl būtina kreiptis į žmogų tuomet, kai jam blogai, juk kai gerai, jam nieko daugiau nereikia ir jis nieko neišgirs.
Tačiau kaip kalbėti su žmogumi, kuriam blogai? Atsakant į jo poreikius. Jeigu vis dar nori prisipildyti malonumų, kuriuos mato šiame gyvenime, jeigu kitokie norai jam dar neprabudo, tegul taip ir gyvena. Bet kai siekia kažko, ko nėra šiame pasaulyje, kai ima apie tai klausti ir nesidžiaugia nauju noru, nes nemato, kaip jį pripildyti bei nežino, kur surasti užpildymą, tada jam būtina suteikti priemonę, kuri padėtų prisipildyti.
Todėl mes kreipiamės į žmones, jaučiančius tuštumą, prislėgtus dėl nesusijusios su šiuo pasauliu priežasties.  Žmogus nesidžiaugia nei pinigais, nei valdžia, nei šlove, nei žiniomis, nei kūniškais malonumais (valgiu, seksu, šeima), nes jo noras siekia kažko aukštesnio.
Netiesa, kad jam nereikia visų šių dalykų ir jis visai apie juos negalvoja, – bet jie nebeteikia tikrojo džiaugsmo. Jam reikia kažko kito, to, kas išeina už šių kasdienių poreikių ribų. Tokiems žmonėms mes sakome, jog yra galimybė prisipildyti. Juk jie siekia prisipildyti, bet ne šiuo pasauliu. Mes turime tokį pripildymą ir galime perteikti jo pasiekimo metodiką.
Dabar viso pasaulio būsena yra prislėgta: žmonės jaučia tuštumą ir neranda, kaip prisipildyti. Ši bendra būsena daro įtaką visiems. Daugelis  būgštauja, jog šlovė, valdžia, pinigai, žinios ir netgi valgis, seksas bei šeima daugiau nebeteiks malonumo.
Visa tai nubluko, prarado skonį ir žmoguje liko baimė, kad negalės bent kiek prisipildyti. Ir nors kalbama apie elementarų fizinį egzistavimą, kartu bunda klausimas apie kažką aukštesnio. Juk jeigu žmogus nejaučia net paprasto fizinio užsipildymo, jis kelia klausimus: kodėl? kam? už ką?
Taip klausdamas jis ieško dvasinės, virš gyvenimo esančios priežasties: kam man toks gyvenimas? Nors žmogus dar neieško aukštesnio nei šis gyvenimas pripildymo, bet, kad patirtų įprasto lygio pasitenkinimą, privalo žinoti apie aukštesnį pripildymą. Žmogus, neturintis ko valgyti, bus pasirengęs klausytis apie dvasinį pasaulį, jeigu žinos, jog jo išsimaitinimas priklauso nuo dvasingumo. Jo gyvūninė esmė ims reaguoti į aukštesnius dalykus, nes, neturėdama kitos išeities, jaučiasi nuo jų priklausoma. Tada žmogus pradeda užmegzti ryšį su aukštesniais šaltiniais, kurie nulemia, ar jis galės pripildyti savo kūniškuosius norus.
Jeigu jam nėra kur gyventi ir kuo maitintis, jis turi žinoti to priežastį. Todėl ir  į tokius žmones reikia kreiptis – jie jau pasirengę įsiklausyti. Galbūt jų noras nepakils aukščiau šio lygmens, tad ir jų dalyvavimas susiliejant su dvasiniu pasauliu apsiribos tik nedidele pakopa: visi turi maisto bei normaliai gyvena aprūpintoje visuomenėje, kuri palaiko ir padeda suteikdama ekonominį bei socialinį tikrumą. Ir to pakanka. Iš jų daugiau ir nereikalaujama. Suprasdami, jog priklauso nuo dvasinio pasaulio, jie įgyja  ryšį su juo.
Todėl sakoma, kad mūsų karta gyvena „Mesijo dienomis“, juk vyksta bendra, globali krizė. Kadangi ši nelaimė atsiskleidžia pasaulyje tokiame žemame lygmenyje, tai ji gali suvienyti visus. Todėl krizė atsiskleidžia kaip globali. Problema ne šiaip sau liečia visus – ji parodo visų tarpusavio ryšį.
„Mesijo epocha“ reiškia, jog visas pasaulis ima busti, kad susilietų su Kūrėju, bet kiekvienas žmogus – dėl savos priežasties. Vieni nori pažinti, ištirti, suprasti, pajausti aukščiau šio gyvenimo esantį šaltinį, su kuriuo susijungia. Jų noras – pakilti virš visko, kas yra šiame pasaulyje, t. y. virš to, kas jaučiama turint įprastus kūniškus ir žmogiškus norus. O kiti to nesiekia, nes neturi norų, aukštesnių nei fizinis gyvenimas: valgis, seksas, šeima – nieko, išskyrus tai.
Bet jeigu turėdami šiuos norus žmonės jaučia priklausomybę nuo kažko nežinomo, tai jau yra priežastis pažinti dvasinį pasaulį. Šie žmonės vedami ne širdies, o skrandžio – jiems reikia maisto. Juk mūsų fizinis kūnas pats savaime veikia lygiai taip pat, kaip bet kuri gyva būtybė: nuolat ieško, kuo pripildyti burną. Sujungdami šiuos žmones su dvasiniu pasauliu, mes aiškiname, kad jų mėgavimasis priklauso nuo aukštesnio lygio gamtos.
Kaipgi jie gali prisipildyti? Tiktai su sąlyga, kad atitiks gamtą,  išlaikys pusiausvyrą su ja. Tai galima pasiekti įgijus būdingą gamtai atidavimo savybę. Ką tai reiškia? Kad suprastume, reikia susivienyti, juk matome, jog gamtoje viskas globaliai tarpusavyje susiję. Jeigu neveiksime drauge, nieko negausime. O jeigu panorėsime daryti vienas kitam gera, pasieksime ne tik taiką ir gerovę (juk aišku, kad nežudant vieni kitų jau bus gerai), bet ir supanašėsime su gamta – būtent šito ji iš mūsų reikalauja.
Be žmogaus, viskas gamtoje aiškiai sutvarkyta ir suorganizuota, be to, ryšys nustatomas automatiškai. O lygyje „žmogus“ turime tai atlikti patys – gamta paliko šį veiksmą mums. Šis aiškinimas visai logiškas, nes liečia natūralius norus: valgį, seksą, šeimą. Pinigai, šlovė, žinios – jau per aukštai. Žmogus nusileidžia į patį pagrindinį lygį ir nieko, išskyrus tai, nenori. Jis nori būti tikras, kad turės stogą virš galvos ir maisto. Jeigu vėliau išryškės aukštesni norai, žmogus suras jiems pripildymą. Iš pradinių veiksmų žmonės supras, kaip tęsti toliau.

Nori, kad tavo lėkštė būtų pilna?

Klausimas: Ar žmonės turi suprasti, jog tarpusavio ryšys būtinas tam, kad supanašėtų su gamta? Ar tokias pastangas jie turi dėti?
Jiems nereikia dėti jokių ypatingų pastangų. Jų įnašas – suprasti idėją tiek, kiek kiekvienas sugeba, ir su ja sutikti. Žmogui nereikės ypatingai dirbti prieš savo norą, juk kol kas kiekvienas jaučiausi prislėgtas, bijo: ar rytoj turėsiu  būtiną minimumą – nuosavą kampą, maisto? Dėl šios baimės žmogus sutinka su aiškinimu, kuris atsako į jo poreikius: „Nori, kad tavo lėkštė būtų pilna? Žiūrėk, apie ką reikia galvoti.“ Čia nedirbama prieš norą – žmogui turi būti aišku, jog kreipimasis tiksliai atitinka jo poreikius, kad tai susiję. Ir tai galima paaiškinti logiškai kaip įprastų materialių sistemų atitikimą.
Kūrimo tikslas – susiliejimas su Kūrėju. Tai įvyks žmonėms susivienijus! Kalbame apie motyvaciją: arba žmogų veda įsisąmonintas noras, arba, jeigu to nėra, – skrandis. Kūnas – viskas, ką turi žmogus, jis privalo jį pripildyti. Valgis, seksas, šeima yra pagrindas. Tokie yra žmogaus norai ir per tai aiškinama. Žmonės egoistiškai per šiuos norus susivienys, kad taptų panašūs į gamtą ir pasitikėtų rytdiena. Šio susivienijimo viduje jie pajus ir dvasingumą. Kaip? Įtraukdami vienas kito norus!
Juk kiekvienas savo lygiu susivienija su kitais. Bet noras būti kartu, supratimas, jog tai gerai, – bendras visiems.
Kiekvienas tai supranta pasiekęs savo galutinį norą. Negalima krimstis, kad Kūrėjas nesuteikė žmogui tokio, kaip kabalisto, poreikio. Žmogus neturi tokio noro, bet turi savo. Jeigu jį realizuoja, jis yra toje bendroje piramidėje, kuri siekia susivienijimo. O susivienijime ima jausti dvasinę komponentę. Jis tai pajus ir dėl to, kad vienijimasis yra dvasinė savybė, ir dėl to, kad visi įsitraukia į visus. Nereikia tuo rūpintis – šis etapas išryškės susivienijus.

(Iš pamokos pagal Rabašo straipsnį, „Dargot Sulam“, 73 straipsnis, 2009 03 15)

Kaip kiekvieną akimirką valdyti savo vidinius norus ir mintus? Aš juk priimu signalus, o ne juos transliuoju. Kaip išspręsti šią problemą?
Šią problemą galima išspręsti tik teisingoje aplinkoje. Baal Sulam savo straipsnyje „Aplinkos poveikis žmogui“ rašo, kad pati žmogaus būsena, jo raida, jo ateitis priklauso nuo tuo, kokioje aplinkoje žmogus yra.
Tad atitinkamos aplinkos pasirinkimas ir tinkama sąveika su ja – svarbiausia mums vystantis.
Turite atlikti viską, kad būtumėte veikiami tinkamos aplinkos ir taip įsiskverbtumėte į ją, kad tiesiog ištirptumėte.

Klausimas: Kaip galime ketinimu apvilkti norą suteikti malonumą Kūrėjui, kai neturime jokio supratimo apie tai?

Laitmanas: Bet kokiu atveju tai verta prijungti prie ketinimo. Matome, kad mažas vaikas mokosi iš suaugusiųjų be jokių svarstymų: „Jie – dideli! Jie daro, ir aš noriu taip daryti! Šito jam pakanka, nes suaugusieji jo akyse – didūs.
Todėl turime daryti veiksmus ir formuoti ketinimus, nepaisydami to, kad nieko apie juos nesuprantame ir nematome iš jų jokios naudos. Galbūt pasielgtume atvirkščiai… Juk mes – ne vaikai, kuriuose veikia instinktyvios, nepažeidžiamos formos gamtos jėga. Mes tai turime realizuoti patys savyje, turime atlikti veiksmus, norėdami prilygti paslėptam aukštesniajam, kokį tik galime įsivaizduoti, arba draugui ir grupei, kuriuos visada įsivaizduojame priešingus savo norui. Tai vadinama pastanga.

Turime daryti tuos pačius veiksmus kaip ir vaikai, bet savo pastangomis. Kodėl? Turiu matyti didį ir tą, kuris visai man toks neatrodo, arba specialiai vaidina paprasčiausią žmogų, kurį norisi ignoruoti. Tas pats – grupės, draugų ir netgi Kūrėjo, kuris paslėptas, atžvilgiu. Kodėl Jis pasislėpė? Tegul parodo, kad viešpatauja, kad viskas Jo rankose! Jeigu Jis  atsiskleistų kaip valdovas, kurio rankose viskas, tai būčiau panašus į vaiką, kuris mokosi iš suaugusiųjų. Tačiau tokiu atveju likčiau gyvūno lygmenyje.

Žmogus manyje auga virš taško, kurį aš pakabinu ore, ir jis neturi jokio pagrindo. Juk tik gyvūnas vaikšto keturiomis kojomis, o žmogus žengia pirmyn, neturėdamas tvirto pagrindo.
– Kodėl tu tai darai? Juk tai gyvūninis veiksmas?
– Ne! Gyvūnas protauja, jaučia. Jis tiksliai žino ką daro, – o žmogus?
– Žmogus nežino, ką padarys. Tačiau jis daro tai, nes priima sprendimą aukščiau savo prigimties, jis nori pakilti virš gyvūno lygmens.
– Bet kodėl? Iš kur tai? Kuo tai pateisinti?
– Todėl! Nes aš nenoriu likti gyvūno lygmenyje! Aš ne asilas, kad stovėčiau ant keturių kojų! Šito negalima racionaliai paaiškinti. Bet būtent tokiu būdu mes augame.

www.laitman.lt

Reikia baimintis pripratimo dirbant, nes jau priprantame prie tam tikro požiūrio ir nematome darbe atnaujinimo. O iš tiesų kasdien patiriame naujas būsenas, naujus norus.
Todėl reikia kovoti prieš rutiną, prieš įpročius ir jokiu būdu neleisti veikti automatiškai, iš pripratimo.

Labai svarbu kiekvieną akimirką atpažinti naujus rešimot, naujus norus, naujus santykius, naujus reikalavimus mums. Taip tobulėsime. O jei nepastebėsime nieko naujo, vadinasi sustingome negyvos būsenos pakopoje. O jeigu nematau, kad atsiskleidžia naujos būsenos, vadinasi negyvenu.

Įprotis geras tik atliekant mechaninius veiksmus šiame pasaulyje, kaip pasakyta: „Pasaulis sukasi kaip nustatyta“. Ir todėl mums verta laikytis tokios dienotvarkės diena iš dienos, ir labai gerai pagalvoti prieš ką nors keičiant.
O dvasiniame pasaulyje kiekviena diena kaip nauja. Kitaip tariant, reikia kasdien atpažinti naujas būsenas, naujus norus, naujas sąlygas ir iš jų eiti pirmyn. Atrodytų, kas galėtų būti naujo jei veikiama pagal tą pačią dienotvarkę? Tačiau mano santykis gali būti naujas. Jei savo būsenose kaskart stengiuosi įžvelgti kokį nors naujumą savo asmeniniame, vidiniame santykyje, vadinasi einu pirmyn.

Reikia būti pasirengusiems priimti naują atskleidimą, naują santykį ir laikytis už dviejų pliusų: kilimai ir kritimai, kad šviesa atsikleistų iš tamsos. Negerai, jei žmogus linkės į vieną kraštutinumą. Tik maži vaikai patiria poliarines būsenas, arba beatodairiškai juokias, arba karčiai verkia. O tinkamai einantis dvasiniu keliu žmogus eina trimis linijomis: dešine, kaire ir vidurio.

Viena vertus jis siekia išlikti maksimaliai susiliejęs su Kūrėju kiek tik įmanoma, ir drauge, aiškinasi norus, atskiriančius jį nuo Kūrėjo. Iš šių dviejų būsenų jis stengiasi pratęsti vidurio liniją, kaskart sujungdamas visas savo būsenas, neigiamas ir teigiamas, ir nukreipdamas jas į Kūrėją, kaip ateinančias iš vieno šaltinio.

Laidavimas – tai bendrosios sielos sistemos ir visos gamtos dėsnis. Visa tai vienas indas, kurio dalys atskirtos egoizmo ir sujungtos noru duoti.
Dėl šio skirtumo tarp skiriančiojo noro mėgautis ir jungiančio noro duoti, dėl atotrūkio tarp šių dviejų tendencijų, kūrinys sugeba priimti iš Kūrėjo visą gėrį ir egzistuoti.
Problema tik su žmogumi, kuris sąmoningai sukurtas taip, kad nesilaiko tarpusavio laidavimo, paprastos vienybės dėsnio.
Žmogaus siekis yra priešingas vienybei, priešingas Kūrėjui, susijungimui, todėl šio pasaulio tikrovėje jis jaučiasi menkas ir kenčiantis. Visas pasaulis sukurtas taip, kad leistų žmogui įsisąmoninti savąjį blogį ir integruoto pasaulinio, globalios gamtos, vienybės gėrį.
Žmogaus užduotis – suvokti vienybę iki pat jos šaknų, t. y. vienos ir vienintelės Kūrėjo jėgos, be kurios daugiau nėra nieko.
Kūrėjas sukūrė blogio pradą, o norintys pateisinti Kūrėją teisuoliai per prašymus ir maldas grąžina visą sistemą į gėrį. Jie prašo prilipti prie Kūrėjo ir todėl vadinami teisuoliais, nes pateisina kūrinį, o Šviesa suvokiama tik iš tamsos.
Neįmanoma pasiekti gėrio iš gėrio, jis nebus jaučiamas. Kūriniai jaučia tik kontrastines savybes. Todėl Kūrėjo sukurtas blogio pradas mums buvo didelė dovana. O dviguba dovana – galimybė pasiekti gėrį, paprašyti, kad jis realizuotųsi mumyse.
Yra daug kelių pas Kūrėją. Yra pasauliečių ir religingų žmonių, Izraelis ir 70 pasaulio tautų. O Izraelio tautoje yra 70 šaknų kaip 70 tautų atspaudų. Dirbdami ties Izraelio tautos vienybe, įpareigojame ir stumiame visą žmoniją vienybės link. Sujungdami Izraelio tautą ir taisydami pasaulio tautų šaknis, ištaisysime visą pasaulį.
Todėl visų pirma laidavimo dėsnis turi būti įgyvendintas Izraelio tautoje. O iš ten jis pasklis ir bus priimtas visų tautų, paversdamas visą žmoniją viena tauta, kokia ji buvo Senovės Babilone, prieš susiskaidant į kalbas ir susimaišant.
Tarpusavio laidavimas – tai gamtos dėsnis. Pamažu įsitikinsime, kad viskas priklauso nuo šio dėsnio laikymosi, o visa Tora yra skirta laidavimo dėsniui vykdyti. Štai kodėl tik sutikus su laidavimo sąlygomis, gaunama Tora. Visi priesakai yra Kūrėjo nurodymas, kaip pasiekti tarpusavio laidavimą. Tikėkimės, kad Izraelio tauta tai supras, o paskui ją, ir visas pasaulis.
* * *
Širdis – tai noras, padengtas egoistiniais šarvais. Tad turime trintis širdimis norėdami nuimti šį egoistinį apvalkalą ir palikti vien norą, kuriam gausime ketinimą duoti.

Kas yra Šviesa, apie kurią kalba kabalistai?
Mūsų tikrovėje egzistuoja ypatinga jėga, kuri vadinama „Šviesa“. Tai paslėpta jėga, todėl negali jos pajausti. Bet jeigu studijuosi kabalos mokslą, galėsi pažadinti šią Šviesą ir ji tave veiks.
Ką reiškia „studijuoti kabalos mokslą“? Buvo žmonių, kurie jau suvokė Kūrėją, supanašėjo su Juo savybėmis ir užrašė tau įvairiausias būsenas, kurias atskleidė Aukščiausiosios jėgos atžvilgiu Aukštesniajame pasaulyje.

Žinoma, skaitydamas jų knygas, visiškai nieko jose nesupranti, juk nesi tame pačiame pasaulyje ir nieko apie jį nežinai. Girdi tik tai, ką gali įsivaizduoti savo pasaulyje, nors kalbama apie absoliučiai nepanašų į tavąjį, dvasinį pasaulį.

Bet jeigu skaitydamas tekstus, kuriuose kabalistai aprašo Aukštesnįjį pasaulį, trokšti būti jame, įeiti į jį su viskuo, kas yra tavyje, tada savo siekiu iš Aukštesniojo pasaulio pažadini ypatingą, veikiančią tave jėgą. Ši jėga vadinasi „Šviesa“.
Gali Ją pažadinti, nes tavyje yra kibirkštis iš to Aukštesniojo pasaulio, slypinti tavyje nuo gimimo. Ir tada ateinanti iš Aukštesniojo pasaulio Šviesa šviečia į ją.
Todėl, panorėjęs pažadinti Šviesą, idant ji paveiktų kibirkštį, skaityk kabalistinius tekstus ir galvok tik apie tai. Daugiau nieko nereikia!

Neturi žinoti, kas parašyta knygoje, nereikia turėti aštraus proto, puikių gabumų ar ypatingos sėkmės. Gali būti pačiu paprasčiausiu žmogumi. Reikia tik norėti, kad iš to pasaulio, apie kurį pasakoja kabalistai, ateitų jėga ir visą laiką veiktų tavo kibirkštį. Tada kibirkštis palaipsniui augs, ir tu staiga pajausi, apie ką rašo kabalistai.

Būtent to mums reikia studijuojant knygą „Zohar“. Tačiau šios Šviesos jėga ateina pas žmogų, kai jis siekia būti tame Aukštesniame pasaulyje, kitaip tariant, siekia tapti duodančiuoju.
Tačiau iš kur man žinoti, ką reiškia būti duodančiuoju? Kabalistai sako: jeigu skaitysi knygą „Zohar“ grupėje ir įsivaizduosi, kad esi sujungtas su kitais į bendrą organizmą, kad jūsų niekas neskiria ir jūs turite tik vieną norą, vieną ketinimą, kad tik siekiate tos vienos, mums šviečiančios jėgos, tada ta pati vientisa jėga paveiks jūsų bendrą norą. Tuomet iš tikrųjų atskleisite tą Aukščiausiąją jėgą, kuri vysto jus, daro jums poveikį. Tai vadinasi „Kūrėjo atskleidimas kūriniams“.
Todėl skaitome knygą „Zohar“ grupėje su ketinimu susivienyti, ir mūsų noruose atskleisti Šviesą, idant Ji veiktų mus, taisytų mus ir atsiskleistų mūsų viduje.