Klausimas. Jeigu viskas – mano viduje, ar yra dar kokia nors jėga, kuri gali mane veikti?

Laitmanas. Iš išorės tave veikia Kūrėjas savo lygia Šviesa, o tu šioje Šviesoje it baltame ekrane savo savybėmis pieši savo pasaulį.

Ir tą savo nevalingai nupieštą pasaulį dabar gali ištaisyti savo valia ir nupiešti jį kitaip. Tad šiame ekrane tau pakiša skirtingas problemas, kad taisytumeisi ir matytum pasaulį geru.
Klausimas. Jeigu Kūrėjas yra mano viduje, vadinasi, yra dar kažkas, kas yra ne manyje?

Laitmanas. Ne, tai tu taip sau įsivaizduoji. Mums reikia rasti itin paprastą priklausomybę: kiek keisdamiesi keičiame savo pasaulį.
Kiekvienas iš mūsų jaučia šį pasaulį savaip. Jame yra tam tikri taškai, kuriuos galime tarpusavyje sugretinti, bet yra ir tokių, kurių net negalime išreikšti.
Todėl mūsų užduotis – jungiantis tarpusavyje sukurti pilną pasaulio vaizdą, sudarytą iš daugybės milijardų žmonių. Ir tuomet savo ryšyje išvysime Begalybės pasaulį.

 

www.laitman.lt

Tikrąjį davimo troškimą galima užauginti tik praktiškai dirbant grupėje. Jei žmogus nuo to atsitraukia, jis tiesiog suka ne į tą pusę. Be grupės mes niekaip negalėsime suprasti, ką reiškia noras duoti. Mes turime stengtis ir jausti, jog netrokštame, nenorime šito, kažkas kelia pasibjaurėjimą, kenkia, bėgame nuo to, kad susijungtume su kitais.
Vis dėlto, jei mes būname atkaklūs ir pasiliekame tam, kad būtume sujungti abipusio laidavimo, tik tuomet mumyse pasireiškia supratimas, kas yra ta davimo savybė ir kaip toli esame nuo jos. Tuomet ir kyla reikalavimas, kad davimo jėga tiesiog paveiktų mus, nes ji – pirminė, ji mus sukūrė.
Vadovaudamiesi šiuo požiūriu galime pažvelgti į tai, kas vyksta pasaulyje. Pasaulyje dabar atsiskleidžia tokia būsena, kai visi žmonės, viena vertus, yra susiję. Nėra, kur dingti, nes visa žmonija yra tarsi viena didelė grupė ir šis tarpusavio ryšys dar labiau pasireikš, tik kol kas nepalankiai. Bet tai jau padeda žmonėms kažkiek suprasti ir suvokti, kad jei tarp mūsų būtų geras abipusis ryšys, tai mes sukurtume puikią žmoniją, puikų pasaulį.
Bet mes jo nesugebame sukurti! Juk mūsų egoizmas daro viską, kad tik išskirtų mus, supriešintų vienus su kitais – tai abipusė neapykanta, nepasitikėjimas, atstūmimas ir visa kita. Taigi pasaulis juda ten, kur ir mes, tik mažesniais žingsniais, pamažu, savąja forma, bet irgi juda. Todėl jau galime visur pasakoti apie šį šaltinį.
Kabala – tai labiau vidinė nei įprastoji žmogaus ir visos žmonijos psichologija, tai įprastosios psichologijos tęsinys. Tik psichologija jau seniai išsisėmė ir porą dešimtmečių išgyvena krizę. O į psichologijos vietą stoja kabala. Ji pasakoja apie vidines gamtos (ne tik žmogaus, bet ir jį supančio pasaulio) savybes, jėgas, kitaip tariant, apie tai, kaip žmogus pasiekia pusiausvyrą su viskuo, kas jį supa. Iš esmės ir psichologijos uždavinys – padėti žmogui pasiekti pusiausvyrą su jį supančiu pasauliu.

Įsivaizduokite, kad tapote bedarbiu, o kai nėra darbo – nėra ką valgyti. Ir staiga kas nors pasiūlo jums darbą, kitaip tariant, duoda maisto, drabužių, visko, ko reikia. Panašiai turime būti dėkingi Kūrėjui už suteiktą galimybę dirbti. Yra tokių, kuriems Jis nesuteikė tokios galimybės – likusieji milijardai negavo kvietimo dirbti Kūrėjui ir gauti atlyginimą, t. y. Chasadim šviesą, gebėjimą tapti tokiu duodančiu kaip Kūrėjas ir įžvelgti davimo jėgoje gaunamą milžinišką dovaną.
Todėl žmogus turi džiaugtis, kad gavo širdies apsunkimą – vietą darbui. Tai vieta, kurioje Kūrėjas jį traukia, kviečia pas save. Jeigu Kūrėjas pripildo žmogų toje vietoje, kurioje jis yra, tuo Jis žmogų atstumia nuo Savęs. Reikia suprasti šį santykį ir į kritimą žiūrėti kryptingai.
Todėl, kai man atrodo, kad šviesa nešviečia, turiu tai priimti kaip kvietimą ieškoti būdų pačiam skleisti šviesą tamsoje. Atskleisdamas man tamsą, Kūrėjas parodo sudužusį norą. O aš turiu ten nukreipti Chasadim šviesą, kad Ji norą apšviestų.
Jei teisingai žiūrėsime į būsenas, tai pamatysime, kad kiekvienoje jų, neva šviesioje ar tamsioje širdyje ir prote, visuomet yra ką papildyti, kad susilietume su Kūrėju, taptume bendro darbo partneriais. Kūrėjas žengia žingsnį, aš žengiu antrą ir papildau Jį. Ir taip visą laiką: Jis ką nors daro, aš taip pat. Dėl to imu vis geriau suprasti Kūrėjo veiksmus, galiu juos padalinti į etapus, žingsnius, atsekti priežastis ir pasekmes. Taip randu priežastinį ryšį ir pagerinu savo veiksmų kokybę.
Vadinasi, aš jau priimu tai ne kaip širdies apsunkimą, o kaip Kūrėjo kalbą, kuria jis kreipiasi į mane. Visuose pakilimuose ir kritimuose imu jausti kėlim sandarą ir jų pripildymą, pokalbį su Kūrėju, save ir Jį.
Pradedu jausti dešimtuką tarsi muzikos instrumentą, leidžiantį išreikšti save ir išgirsti, pajausti Kūrėją dešimtuko viduje kaip melodijoje, sugrotoje dešimčia klavišų.
Bendras mano ir Kūrėjo darbas susideda iš to, kad kiekvieną akimirką stengiuosi papildyti būseną, kurioje atsidūriau. Suvokiu, kad šią akimirką gavau iš Kūrėjo: visi pojūčiai ir supratimas atėjo iš Jo, o aš turiu tai papildyti iki „nėra nieko kito tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“.
Ir aš tai darau ne primityviai vienas prieš vieną, nuo savęs Kūrėjui, o per dešimtuką. Imu jausti, kaip mes su draugais turime susivienyti, kad garantuotume teisingą atsaką Kūrėjui.
Visas dešimtukas susivienija taip tarpusavyje laiduodamas, kad sudarytų mūsų bendrą atsakymą Kūrėjui. Kūrėjas keičia mūsų būsenas, o kiekvienas mūsų turi pakreipti save taip, kad subalansuotų dešimtuką, atvestų visus į vieną mintį, vieną ketinimą kartu suteikti Kūrėjui malonumą.
Todėl kiekvienas nori jausti kitą ir visus kartu, kad mes pajaustume, jog Kūrėjas patenkintas. Taip vis labiau imsime artėti prie Kūrėjo, kalbėti su Juo. Tai bendravimo su Juo kalba: visuose dešimtyje kėlim pajausime ryšį, mechanizmą, leidžiantį mums vieniems su kitais kalbėtis. Jei mes kartu su draugais, tai girdime Kūrėją ir kalbamės su Juo.
„Tegul žmogus padeda artimui“ – per ryšį su draugais galime perduoti Kūrėjui savo mintį, norą ir išgirsti Jo balsą bendrame mūsų kli.
Tai ypatingas pojūtis, kai jaučiamės ne šiaip kartu, o kaip vienas. Taip susivienijus kyla rezonanso efektas: visos atskiros harmonikos susijungia draugėn ir ne šiaip duoda galią, bet dėl mūsų vienybės pereina į naują kokybę.

Kūrėjui visai nesunku visiškai valdyti kūrinį. Tai Aukštesnioji jėga, apie kurią pasakyta: „Aš pirmas ir Aš paskutinis“, t. y. vien ji veikia ir viską lemia.
Problema tik ta, kaip atvesti kūrinius į valios laisvę, savarankiškumą. O laisvę ir savarankiškumą reikia įsigyti patiems – šito neįmanoma suteikti iš šalies: „Padarau tave laisvą, padarau tave savarankišką!“
Kaip galima tai atlikti? Nežinome, kas yra laisvė ir nepriklausomybė. Jeigu pasislepiame nuo kokio nors nemalonaus pojūčio, tai jau manomės išsilaisvinę nuo jo. O jeigu ištrunkame iš priespaudos, kažkieno valdžios, tai laikome, jog tapome nepriklausomi. Vis dėlto tai netiesa.
Jeigu mes – tai noras, visų pirma turime turėti nepriklausomybės ir laisvės troškimą, poreikį. O tai problema. Kaip kūrinyje, kuris yra tam tikrų jį pagimdžiusių jėgų produktas, gali būti kas nors nepriklausomas?
O jeigu nėra nepriklausomybės, tai nėra ir kūrinio. Yra kažkokia baltyminė materija, egzistuojanti pagal griežtai nustatytus dėsnius, veikiama įvairiausių jėgų, kurios ją vysto ir palaiko, nulemia jos gimimą ir mirtį. Jokio savarankiškumo visame tame ji neturi.
Pažvelgus į visų žmonių gyvenimą, matyti, kad jie patys nieko nesprendžia. Iš kur galėtų atsirasti jų savarankiškas noras ir tokia galimybė?
Tai visa Kūrėjo problema (jei galima taip pasakyti) kuriant kūrinį. Juk kūriniu vadinamas tik tas, kuris įgyja savarankišką jėgą. Savarankiškas – vadinasi, atskirtas nuo Kūrėjo. Bet kaip tai gali būti? O neatsiskyręs kaip pasieks nepriklausomybės?
Dėl šios priežasties mums reikia patirti tremties pojūtį, ir ne vieną, o kelis kartus atslūgstantį ir grįžtantį vis labiau vidiniu lygmeniu. Pirmoji tremtis – Babilono, jeigu galima pavadinti tai tremtimi. Antroji – Egipto tremtis, trečioji – Persijos ir ketvirtoji – mūsų, paskutinė tremtis.
Tokias tremtis pasiekiame dirbdami vidinį darbą, įsisąmoninę savo priklausomybę. Tuomet sužinome, kaip tapti nepriklausomais. Juk partnerystei su Kūrėju, susiliejimui su Juo, reikia savarankiškumo. Antraip negaliu būti partneris.
Netgi kai sakoma, jog aš – Kūrėjo vergas, tai ne vergovė, nes nesu vergas iš pat pradžių. Aš pats padarau save Kūrėjo vergu iš visiškai nepriklausomos būsenos ir pakopos. Jeigu yra vergo pakopa, tai egzistuoja ir visiška jos priešprieša, t. y. absoliuti laisvė.

Žmonija juda pirmyn. Kažkada ji tikėjo tik dvasiomis, paslaptingomis gamtos jėgomis: vėju, saule, mėnuliu, žemės drebėjimais, aukojimais ir kitkuo.
Iki šiol žemėje gyvuoja daugybė panašių tikėjimų. Yra tokių, kurie išnyks tik atsiskleidus Kūrėjui. Bet žmonijai vystantis, ego reikalauja vis didesnių atskleidimų, pasiekimų, didesnio bet kokių veiksmų pagrindimo.
Žmogus tampa tingesnis, egoistiškesnis, jis reikalauja apdovanojimo, reikalauja tikslaus supratimo, žinių, atlyginimo už tai, ką daro.
Todėl senovėje per daugelį amžių susiformavo įvairios kryptys, kartos, susijusios su tomis kiekvienos tautos savybėmis, kurios buvo naudingos jų elitui.
Bet svarbiausia, kad visi šie tikėjimai vadinami „tikėjimu“. Kitaip tariant, kalbama apie aklą tikėjimą tuo, ko žmogus neatskleidžia, nemato, nejaučia.
Bet kai jis pradeda su tuo dirbti, jame paprasčiausiai psichologiškai viskas susiformuoja į tam tikrą žinojimą, įsitikinimus, – tokio aiškumo, kad jis pasiruošęs paaukoti tam gyvenimą.

Nėra jokio žinojimo, nes niekas neatskleidžia Kūrėjo. Bet palaipsniui žmogus pasiekia būseną, kai jam pasidaro būtina tai atlikti.
Pirmasis Kūrėją atskleidė Adomas, viso labo, tik prieš 6000 metų. Nors jau ir anksčiau daugelį amžių žmonija siekė suvokti Kūrėją, bet buvo tikėjimo, o ne žinių būsenoje.
Adomas Rišonas buvo pirmasis, kuris suvokė Kūrėją, kitaip tariant, gavo tikslias žinias, abipusio bendravimo galimybę: aš Jam ir Jis man. Taip komunikuodamas Adomas ir pradėjo dirbti.
Kai žmogus taip suvokia Kūrėją, tai šiame pasaulyje vadinama „kabalos mokslu“. Štai tada jau pereiname nuo tikėjimo prie žinojimo.
Visas kabalos mokslas pagrįstas žinojimu.
Jis kviečia kiekvieną žmogų pakilti arba iš netikėjimo lygmens, kas taip pat yra tikėjimas, kad neegzistuoja Aukštesnioji jėga, vystymosi programa ir t.t., arba iš lygmens, kuriame Aukštesniosios jėgos priimamos kaip aklas tikėjimas, – iki būsenos, kai žmogus atskleidžia Kūrėjo valdymą ir pradeda atitinkamą tarpusavio komunikaciją.
Taigi, mūsų pasaulyje yra dvi visiškai skirtingos elgesio metodikos.
Todėl egzistuoja didžiulis kiekis įvairiausių tikėjimų, daugiau nei 3000. Mes matome, kaip jie skiriasi įvairiuose pasaulio regionuose.
Pavyzdžiui, Pietų Amerikoje priimta iškasti iš žemės savo protėvių kaulus, nuplauti juos išreiškiant pagarbą ir vėl užkasti. Kinijoje praktikuojami kiti garbinimai, Japonijoje – dar kiti.
Visi užsiima tuo, kad išsigalvoja įvairiausias metodikas. Tai – viena linija.
Antroji linija – tai kabala. Ji skirta tiems žmonėms, kurie negali dirbti aklai, jiems reikalingas suvokimas.
Kabalos mokslas veda juos į Aukštesniosios jėgos atskleidimą. Ne į tikėjimą ja, kai žmogus išsigalvoja sau įvairiausių metodikų, elgesio sistemų, tarpusavio veiksmų, o būtent į atskleidimą.
Žmogui atsiskleidžia elgesio su Aukštesniąja jėga modeliai, abipusio suartėjimo, bendravimo, vystymosi ir t.t.

Kūrinys – tai noras, tiesiog noras gyventi, egzistuoti, nuolatinė jėga. Tačiau dar yra kitas noras, kuris susijęs su veržimusi ko nors pasiekti, kas išverčia mane iš vietos ir neduoda ramybės.
Štai tokio siekio mums visad trūksta. Tegu jo būna kuo daugiau, klausimas tik tas, kaip pažadinti savyje tokį kryptingą norą, stumiantį mus į tikslą, viliojantį į jį.
Tokio noro viduje yra jėga, leidžianti daug ko atsižadėti, kad pasiektum tikslą, kad įveiktum visas kliūtis kelyje, išsiaiškintum jas, išfiltruotum ir iš kliūčių paverstum palaikymu. Tai toks noras, kuris kuria žmogų. Be jo žmogus miręs.
Savaime suprantama, noras yra Kūrėjo rankose, juk Jis jį sukūrė: ir gėrį, ir blogį. Tačiau būnant kiekvienos būsenos: ir pakilime, ir nuopuolyje, ir nusivylus, ir siekiant, – reikia ieškoti, kaip pažadinti Kūrėją, kad Jis pažadintų mus.
Visas kabalos studijavimas – tai pažadinti savyje tą aukštesniosios sistemos mechanizmą, vadinamą Kūrėju, kad Jis užsiimtų mumis selektyviai ir tikslingai.
Galiausiai Kūrėjas keičia mūsų norą. Yra du norai: noras mėgautis ir noras duoti, kairioji ir dešinioji linija, viena priešais kitą ir abi Kūrėjo rankose. Abi perduodamos žmogui, jei jis pasiekė būseną, kuri apibūdinama „Ir įveikė Mane Mano sūnūs.“ Svarbiausia žinoti, kaip pažadinti aukštesniąją jėgą, Kūrėją, kad Jis pasirūpintų pažadinti mus.
Kūrėjas veda mus per įvairias būsenas, kad išsiaiškintume savo norus, susitvarkytume su jais, Jis duoda mums protą ir jausmus, aplinką ir visas būtinas sąlygas. Galų gale viskas ateina iš Jo. Kiek įsijungsime į šį darbą Jo dvasinėje virtuvėje, kur Jis ruošia mums tinkamus instrumentus, kad pasiektume kūrimo tikslą, tiek judėsime pirmyn ir pasieksime sėkmę.

* * *
Noras – tai stebuklingas žodis, atrakinantis visas tvirtoves mūsų kelyje. Tai vienintelis raktas, kuriuo galima jas atverti.

* * *
Kad ir kaip stengsimės įsivaizduoti, ką galvojame apie Kūrėją be jokio ryšio su savimi pačiais, mums nepavyks visiškai atsiplėšti nuo asmeninio intereso, kad nieko iš jo nelauktume. Galbūt esame pasirengę viską atlikti, bet tam, kad bent ką nors iš Jo gautume vietoj to manais.
Be to neįmanoma, be to siauro vamzdelio, nutiesto nuo Jo mums. Mes esame pasirengę viską atiduoti, visą savo gyvenimą, kad tik ką nors gautume iš Jo per ta siaurą kapiliarą. Klausimas tik ką būtent gaunu iš Kūrėjo per tą vamzdelį: davimo ar gavimo jėgas?

Klausimas kabalistui dr. Michaeliui Laitmanui: Sakėte, kad žmogus gali veikti tikrovę savo ketinimo galia. Kaip tai atlikti?

Laitmanas: To reikia mokytis. Pirmiausia reikia užmegzti ryšį su aukštesniąja Jėga ir kartu su Ja pasistengti pakeisti gyvenimą.
Reikia studijuoti kabalos mokslą, norint sužinoti, kaip realizuoti mūsų ketinimus, kad už ketinimų būtų jėgos, formuojančios šiuos ketinimus, ir remdamasis ketinimu žmogus ims jausti gyvenąs naujoje tikrovėje. Ir tada ši tikrovė jį mokys.
Jis tarsi turi gimti naujoje tikrovėje, ir tuomet pajaus, koks naujas pasaulis priešais jį atsiveria. Visa tai – ketinimo mokymasis. Visas kabalos mokslas, įėjimas į aukštesnįjį pasaulį ir visas mūsų darbas jame – tėra ketinimai.

Klausimas: Kaip supratau, ketinimas – tai itin galinga jėga…

Laitmanas: Ketinimas – tai viskas. Antraip nugyvensi savo amželį kaip gyvūnas, mirsi kaip gyvūnas ir nieko neliks. Nori išpešti naudos iš savo gyvenimo – prašom! Ir gyvenime, ir už jo ribų turi valdyti savo ketinimus. O norint sužinoti, kaip tai daryti, reikia mokytis kabalos.

 

Bendroji siela, kuri buvo bendra ir vientisa, po sudužimo suskilo į daugybę dalių, kurias turime surinkti bei sujungti ir šitaip atskleisti Kūrėją.
Pirminis indas ir atkurtasis po sudužimo skiriasi tuo, kad skilimas išryškina naujas savybes, kurios anksčiau buvo neaiškios.
Būtent dėl jų siela sudūžta, o jas ištaisius atskleidžiamos papildomos Šviesos savybės, priešingos sudužusiems norams, taip išsiaiškiname vidines savybes Kūrėjo, savo Šviesa sukūrusio ir taisančio šitą sielą.
Jei nebūtų sudužimo ir ištaisymo, jaustume ne daugiau už pirmąjį žmogų Adomą prieš pirmapradę nuodėmę – tik mažąją būseną „Nefeš/Ruach de-Ruach“. O po skilimo ir ištaisymo atskleidžiame visą Šviesą Naranchai, tai yra susiliejame su pačiu Kūrėju, tapdami panašūs į Jį savo savybėmis, suprasdami Jo kelią ir išmintį, esančią kūrime.
Todėl negalima apsieiti be sudužimo ir ištaisymo. Ištaisymo pabaiga – tai taškas, iš anksto numatytas kūrimo programoje.
Siela turi išsitaisyti, kad atitiktų visą kūrimo sistemą, talpinančią savyje visus pasaulius A“K ir ABEA. Siela – vidinė visos kūrimo sistemos dalis, todėl mums išsitaisius ji turi įgyti visų aukštesniųjų pasaulių formą, sudarytą iš trijų dalių: galvos, kūno ir galūnių, taip pat iš trijų linijų, daugybės sudėtingų formų.
Jiems susijungus skirtumai neišnyksta, juk „visus nusikaltimus padengia meilė“. Ištaisyta siela savyje išsaugo visą didžiulį egoizmą, visus norus ir prieštaravimus. Išlieka viskas, kas buvo anksčiau, niekas neištrinama. Netgi atvirkščiai, negatyvios apraiškos padeda mums atskleisti Šviesą, kurios pranašumas išryškėja tamsoje.
Mūsų laukia didelis darbas, juk Adomas neturėjo galvos, kūno ir galūnių – buvo tik kūnas, glūdintis viename lygmenyje ir pripildytas Chasadim šviesos. Jis gimė „apipjaustytas“, lyg angelas, mažo būsenos. Kūdikis neturi proto, jis negeba stovėti, o tik gulėti, taigi, jo galva yra tame pačiame lygmenyje kaip ir kūnas.
O mums reikia visą šią sudaužytą sielą pastatyti ant kojų, visu ūgiu, kaip žmogų. Todėl mūsų darbas – išrinkti sielos dalis, priklausančias galvai bei kūnui, ir išsiaiškinti kiekvienos iš jų funkcijas. Visos sielos dalys po sudužimo jau pasiruošusios ištaisymui, bet mes turime pritraukti Aukštesniąją šviesą, rasti sudužusias vietas ir ištaisyti jas.
Tie, kas bus įtraukti į dvasinį darbą, vadinsis Adomo galva, bendrąja siela. O likusieji – jo kūno dalys. Todėl Israel, tai yra „siekiantis Kūrėjo“, vadinasi „Man galva“.

Visa realybė skirstoma į tris dalis: mane patį, dvasinę kibirkštį manyje, kuri neduoda man ramybės ir nori atskleisti dar vieną realybę, bei supantį mane pasaulį.
Pasaulis aplink mane dalijamas į artimus arba tolimus man žmonės, negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus. O už viso to slypi dar viena, aukščiausioji jėga. Kol kas visą savo matomą realybę suvokiu kaip svetimą, nesusijusią su manimi. Nors visa tai – mano paties dalys, kurias vis dar jaučiu kaip ne savas dėl sudužimo, įvykusio mano sąmonėje ir pojūčiuose.
Lyg man į ranką būtų suleista nuskausminamųjų dėl ko ji visiškai prarado jautrumą ir aš nejaučiu, kad ji mano. Galima ją nupjauti ir aš netgi nepastebėsiu – tokia stipri narkozė.
Štai taip jaučiu visą pasaulį, lyg jis man nepriklausytų. Ir darbas − kovoti prieš narkozę, prieš šį pojūtį.
Tai padaryta specialiai, juk, jeigu manau, kad šis pasaulis man nepriklauso, lyg būtų jį nuskausminę, kad atjungtų nuo mano egoizmo, tai galiu žvelgti į jį altruistiškai, duodamas lyg kam nors svetimam. Aš galiu išmokti jį mylėti.
Sau pačiam meilės kurti nereikia, ir taip myliu save egoistiškai. Bet dabar galiu išmokti mylėti kitus, kurie atskirti nuo manęs šia narkoze, šia sudužimo iliuzija. Juk meilė – tai Kūrėjo, o ne kūrinio savybė.
Šiuo sudužimu Kūrėjas suteikia mums galimybę gauti tokią savybę, kuri savo prigimtimi nepriimtina ir nepriklauso mums. Mes apskritai nesuprantame, kas yra meilė. Bet kai mėginu išmokti mylėti tuos, kurie yra ne manyje, kaip save patį, t. y. elgtis su artimu kaip su pačiu savimi – tai vadinama meile.
Aš dirbu su ja prieš savo egoizmą. Tai ypatinga jėga manyje, kuri visą laiką tam priešinasi. Tokiu būdu grumiasi dvi jėgos, veikiančios dvejomis skirtingomis kryptimis. Noras pritraukia malonumą sau, bet virš jo yra ekranas (mano pasipriešinimo jėga), kuris atstumia šį malonumą ir yra pasiruošęs atiduoti jį į viršų.
Ir tada iš šių dviejų jėgų sąveikos galiu suprasti, ką reiškia iš tikrųjų mylėti ką nors svetimą, o ne savo vaiką, savo šunį ar savo kūną.
Man vystantis toliau mano neapykanta artimui visąlaik auga, tačiau virš jos kuriu meilės jėgą. Tik tai ir vadinama meile, jeigu ji pakyla virš neapykantos. Kaip sakoma: „Meilė padengs visus nusikaltimus“. Susidūrus dviem priešingoms savybėms kūrinys gali įgyti Kūrėjo savybę. Antraip tai būtų neįmanoma, ir mes amžiams liktume prigimties, su kuria buvome sukurti, viduje.
Jeigu norime būti kūriniais, t. y. savarankiškomis asmenybėmis, esančiomis ne Kūrėjo viduje, ir tuo pat metu pasiekti Jo savybes ir aukštą būseną, tai privalome savyje sukurti  tą pasipriešinimo mechanizmą. Jame visada veiks dvi priešingos jėgos: noras mėgautis ir noras duoti, kurį kuriame virš savo egoizmo, – tai meilė virš neapykantos.

Jeigu žmonės siekia atskleisti šio gyvenimo prasmę ir, neatrasdami jos, jaučia gyvenimą sunkų ir tamsų, mes džiaugiamės galėdami jiems paaiškinti, kaip pasiekti laimę. Kūrimo tikslas – suteikti kūriniams malonumą, todėl būtina kreiptis į žmogų tuomet, kai jam blogai, juk kai gerai, jam nieko daugiau nereikia ir jis nieko neišgirs.
Tačiau kaip kalbėti su žmogumi, kuriam blogai? Atsakant į jo poreikius. Jeigu vis dar nori prisipildyti malonumų, kuriuos mato šiame gyvenime, jeigu kitokie norai jam dar neprabudo, tegul taip ir gyvena. Bet kai siekia kažko, ko nėra šiame pasaulyje, kai ima apie tai klausti ir nesidžiaugia nauju noru, nes nemato, kaip jį pripildyti bei nežino, kur surasti užpildymą, tada jam būtina suteikti priemonę, kuri padėtų prisipildyti.
Todėl mes kreipiamės į žmones, jaučiančius tuštumą, prislėgtus dėl nesusijusios su šiuo pasauliu priežasties.  Žmogus nesidžiaugia nei pinigais, nei valdžia, nei šlove, nei žiniomis, nei kūniškais malonumais (valgiu, seksu, šeima), nes jo noras siekia kažko aukštesnio.
Netiesa, kad jam nereikia visų šių dalykų ir jis visai apie juos negalvoja, – bet jie nebeteikia tikrojo džiaugsmo. Jam reikia kažko kito, to, kas išeina už šių kasdienių poreikių ribų. Tokiems žmonėms mes sakome, jog yra galimybė prisipildyti. Juk jie siekia prisipildyti, bet ne šiuo pasauliu. Mes turime tokį pripildymą ir galime perteikti jo pasiekimo metodiką.
Dabar viso pasaulio būsena yra prislėgta: žmonės jaučia tuštumą ir neranda, kaip prisipildyti. Ši bendra būsena daro įtaką visiems. Daugelis  būgštauja, jog šlovė, valdžia, pinigai, žinios ir netgi valgis, seksas bei šeima daugiau nebeteiks malonumo.
Visa tai nubluko, prarado skonį ir žmoguje liko baimė, kad negalės bent kiek prisipildyti. Ir nors kalbama apie elementarų fizinį egzistavimą, kartu bunda klausimas apie kažką aukštesnio. Juk jeigu žmogus nejaučia net paprasto fizinio užsipildymo, jis kelia klausimus: kodėl? kam? už ką?
Taip klausdamas jis ieško dvasinės, virš gyvenimo esančios priežasties: kam man toks gyvenimas? Nors žmogus dar neieško aukštesnio nei šis gyvenimas pripildymo, bet, kad patirtų įprasto lygio pasitenkinimą, privalo žinoti apie aukštesnį pripildymą. Žmogus, neturintis ko valgyti, bus pasirengęs klausytis apie dvasinį pasaulį, jeigu žinos, jog jo išsimaitinimas priklauso nuo dvasingumo. Jo gyvūninė esmė ims reaguoti į aukštesnius dalykus, nes, neturėdama kitos išeities, jaučiasi nuo jų priklausoma. Tada žmogus pradeda užmegzti ryšį su aukštesniais šaltiniais, kurie nulemia, ar jis galės pripildyti savo kūniškuosius norus.
Jeigu jam nėra kur gyventi ir kuo maitintis, jis turi žinoti to priežastį. Todėl ir  į tokius žmones reikia kreiptis – jie jau pasirengę įsiklausyti. Galbūt jų noras nepakils aukščiau šio lygmens, tad ir jų dalyvavimas susiliejant su dvasiniu pasauliu apsiribos tik nedidele pakopa: visi turi maisto bei normaliai gyvena aprūpintoje visuomenėje, kuri palaiko ir padeda suteikdama ekonominį bei socialinį tikrumą. Ir to pakanka. Iš jų daugiau ir nereikalaujama. Suprasdami, jog priklauso nuo dvasinio pasaulio, jie įgyja  ryšį su juo.
Todėl sakoma, kad mūsų karta gyvena „Mesijo dienomis“, juk vyksta bendra, globali krizė. Kadangi ši nelaimė atsiskleidžia pasaulyje tokiame žemame lygmenyje, tai ji gali suvienyti visus. Todėl krizė atsiskleidžia kaip globali. Problema ne šiaip sau liečia visus – ji parodo visų tarpusavio ryšį.
„Mesijo epocha“ reiškia, jog visas pasaulis ima busti, kad susilietų su Kūrėju, bet kiekvienas žmogus – dėl savos priežasties. Vieni nori pažinti, ištirti, suprasti, pajausti aukščiau šio gyvenimo esantį šaltinį, su kuriuo susijungia. Jų noras – pakilti virš visko, kas yra šiame pasaulyje, t. y. virš to, kas jaučiama turint įprastus kūniškus ir žmogiškus norus. O kiti to nesiekia, nes neturi norų, aukštesnių nei fizinis gyvenimas: valgis, seksas, šeima – nieko, išskyrus tai.
Bet jeigu turėdami šiuos norus žmonės jaučia priklausomybę nuo kažko nežinomo, tai jau yra priežastis pažinti dvasinį pasaulį. Šie žmonės vedami ne širdies, o skrandžio – jiems reikia maisto. Juk mūsų fizinis kūnas pats savaime veikia lygiai taip pat, kaip bet kuri gyva būtybė: nuolat ieško, kuo pripildyti burną. Sujungdami šiuos žmones su dvasiniu pasauliu, mes aiškiname, kad jų mėgavimasis priklauso nuo aukštesnio lygio gamtos.
Kaipgi jie gali prisipildyti? Tiktai su sąlyga, kad atitiks gamtą,  išlaikys pusiausvyrą su ja. Tai galima pasiekti įgijus būdingą gamtai atidavimo savybę. Ką tai reiškia? Kad suprastume, reikia susivienyti, juk matome, jog gamtoje viskas globaliai tarpusavyje susiję. Jeigu neveiksime drauge, nieko negausime. O jeigu panorėsime daryti vienas kitam gera, pasieksime ne tik taiką ir gerovę (juk aišku, kad nežudant vieni kitų jau bus gerai), bet ir supanašėsime su gamta – būtent šito ji iš mūsų reikalauja.
Be žmogaus, viskas gamtoje aiškiai sutvarkyta ir suorganizuota, be to, ryšys nustatomas automatiškai. O lygyje „žmogus“ turime tai atlikti patys – gamta paliko šį veiksmą mums. Šis aiškinimas visai logiškas, nes liečia natūralius norus: valgį, seksą, šeimą. Pinigai, šlovė, žinios – jau per aukštai. Žmogus nusileidžia į patį pagrindinį lygį ir nieko, išskyrus tai, nenori. Jis nori būti tikras, kad turės stogą virš galvos ir maisto. Jeigu vėliau išryškės aukštesni norai, žmogus suras jiems pripildymą. Iš pradinių veiksmų žmonės supras, kaip tęsti toliau.

Nori, kad tavo lėkštė būtų pilna?

Klausimas: Ar žmonės turi suprasti, jog tarpusavio ryšys būtinas tam, kad supanašėtų su gamta? Ar tokias pastangas jie turi dėti?
Jiems nereikia dėti jokių ypatingų pastangų. Jų įnašas – suprasti idėją tiek, kiek kiekvienas sugeba, ir su ja sutikti. Žmogui nereikės ypatingai dirbti prieš savo norą, juk kol kas kiekvienas jaučiausi prislėgtas, bijo: ar rytoj turėsiu  būtiną minimumą – nuosavą kampą, maisto? Dėl šios baimės žmogus sutinka su aiškinimu, kuris atsako į jo poreikius: „Nori, kad tavo lėkštė būtų pilna? Žiūrėk, apie ką reikia galvoti.“ Čia nedirbama prieš norą – žmogui turi būti aišku, jog kreipimasis tiksliai atitinka jo poreikius, kad tai susiję. Ir tai galima paaiškinti logiškai kaip įprastų materialių sistemų atitikimą.
Kūrimo tikslas – susiliejimas su Kūrėju. Tai įvyks žmonėms susivienijus! Kalbame apie motyvaciją: arba žmogų veda įsisąmonintas noras, arba, jeigu to nėra, – skrandis. Kūnas – viskas, ką turi žmogus, jis privalo jį pripildyti. Valgis, seksas, šeima yra pagrindas. Tokie yra žmogaus norai ir per tai aiškinama. Žmonės egoistiškai per šiuos norus susivienys, kad taptų panašūs į gamtą ir pasitikėtų rytdiena. Šio susivienijimo viduje jie pajus ir dvasingumą. Kaip? Įtraukdami vienas kito norus!
Juk kiekvienas savo lygiu susivienija su kitais. Bet noras būti kartu, supratimas, jog tai gerai, – bendras visiems.
Kiekvienas tai supranta pasiekęs savo galutinį norą. Negalima krimstis, kad Kūrėjas nesuteikė žmogui tokio, kaip kabalisto, poreikio. Žmogus neturi tokio noro, bet turi savo. Jeigu jį realizuoja, jis yra toje bendroje piramidėje, kuri siekia susivienijimo. O susivienijime ima jausti dvasinę komponentę. Jis tai pajus ir dėl to, kad vienijimasis yra dvasinė savybė, ir dėl to, kad visi įsitraukia į visus. Nereikia tuo rūpintis – šis etapas išryškės susivienijus.

(Iš pamokos pagal Rabašo straipsnį, „Dargot Sulam“, 73 straipsnis, 2009 03 15)