Visuotinė vienybė, apie kurią kalba kabala, šiek tiek gąsdina. Juk jei visi vienodi, tai kurgi mano unikalumas?

Tavo unikalumas tas, kad tavyje yra visi ir tu nori gyventi visiems atiduodamas. To, ką būtent tu gebi duoti visiems, niekas vietoj tavęs negalės duoti. Jei nori jiems duoti, iš pradžių turi įgyti visus jų norus, kad jų norai taptų tavo norais. Tada kitiems tapsi Aukštesniosios Šviesos, kuri jungia juos su Kūrėju, laidininku. Tai ir yra tavo unikalumas – būti tokiam kaip Kūrėjas.

Vienas iš pagrindinių Rabašo straipsnių apie darbą grupėje vadinasi „Apie meilę draugams“.
Kabalos moksle žodis „meilė“ neturi nei fizinės, nei moralinės, nei etinės prasmės, kaip priimta mūsų pasaulyje. Tai siejama su abipusiu troškimu vienintelio tikslo. Meilė – labai aukšta dvasinės vienybės būsena. Mūsų pasaulyje to nėra.

Judaizme žmonės niekada nesituokdavo iš meilės, nes tai jausmas, kuris šiandien yra, o rytoj – ne. Jis priklauso nuo hormonų, nuo išorinių įspūdžių ir veda mus į aklavietę. Vėliau klausiame savęs: „Iš kur? Kam? Kodėl? Tai ne tas žmogus, kurio aš norėjau“, – ir t. t. Tai ne meilė, o hormonų pliūpsnis, paprastai labai trumpas, laikinas, ištekantis iš mūsų egoistinės prigimties.

Todėl Toroje žodis „meilė“ yra labai didingas ir neturi jokio ryšio su fiziniu žmonių ryšiu. Tai ryšys, kuris turi sietis su Aukštesniąja jėga. Meilė yra visiškas pasiaukojimas, t. y. pakilimas virš savo egoizmo, siekiant palaikyti ryšį su kitais žmonėmis ir tame ryšyje duoti galimybę atsiskleisti Kūrėjui, taip mes suteikiame Jam didelį malonumą.

Tai visaapimantis jausmas, nes kabalos moksle meilė – pats aukščiausias žmogaus išsivystymo taškas. Be to, tai moralinis, protinis, intelektinis, dvasinis išsivystymas, t. y. išsivystymas Kūrėjo lygmenyje.

Jei gyvenimas yra nukreiptas į aukščiausią tikslą, tai visos pakopos siekiant jo irgi vadinasi meile. Tai didingas antiegoistinis ryšys tarp žmonių, einančių į tikslą.

Papulti į tobulą pasaulį, į Begalybę, reiškia pačiam tapti tobulam ir iš savęs tobulo matyti amžinybę?

– Taip. Tiktai tiek, kiek keičiuosi savyje, aš galiu matyti pokyčius supančiame pasaulyje.

Kaip suprantu, kad privalau keistis pats? Juk visą savo gyvenimą tik ir stengiuosi pakeisti kitus.

– Tikrai, paprastai žmogus nori pakeisti visus kitus. Jis nenori nieko kito, kaip tik išlankstyti pasaulį pagal save. Bet pasaulis nesilenkia! Jis taip sukurtas, kad panorėję jį palenkti, pasilenksite patys. Ir galiausiai suprasite, galbūt, ne per vieną, o per keletą gyvenimų, kad reikia lenktis jums.
Ir tame nėra nieko žeminančio. Tai toks įtraukiantis žaidimas, tokia patraukli, nenuspėjama kelionė: aš keičiuosi ir matau, kad pasaulis aplink mane taip pat keičiasi, kaip pasakoje. Ir tai įmanoma.

Ir vis dėlto, žmogus per savo gyvenimo 70–80 metų vis tiek kažkaip keičiasi, ko nepasakysi apie pasaulį. Apie kokius pokyčius kalbate jūs?

Pasaulis taip pat truputį keičiasi, bet tiktai tame negyvajame lygyje, kuriame keičiasi žmogus. Kodėl šiandien pasaulis truputį kitoks, nei prieš 100 metų? Įvyko įvairių techninių ir technologinių pokyčių, tapo kitokios klimato sąlygos, išmirė tam tikros gyvūnijos ir augmenijos rūšys ir t. t. Viskas kyla iš to, kad keisdamiesi mes matome besikeičiantį pasaulį.
Bet tai labai maži pokyčiai tame pačiame negyvajame lygyje. Tai ne naujas pasaulis. Juk mes liekame tie patys egoistai.

Reikalas tas, kad kai mūsų materialūs norai keičiasi, mes pradedame išrasti neva kažką naujo. O nėra ko išrasti, juk jeigu žmogus pradeda kardinaliai keisti savo prigimtį, savo egoizmą į priešingą jam davimo ir meilės savybę, ryšio su kitais savybę, tada per naujas savybes jis mato visiškai kitą pasaulį.

(Iš pokalbio su dr. Michaeliu Laitmanu)

Klausimas. Kai studijuoju kabalą, aš jaučiu, kad gyvenu dviejuose pasauliuose. Jaučiu kančias žmonių, kurie nėra mūsų studijose.
Jaučiuosi tam tikroje naujoje tikrovėje ir stengiuosi jiems papasakoti, kad problema yra vienybės tarp mūsų nebuvime. Bet jie manęs negirdi. Ką aš galiu padaryti? Tai – mano pats didžiausias rūpestis.
Laitmanas. Kas tave labiau jaudina: žmonių požiūris į tave, tavo požiūris į žmones ar Kūrėjo požiūris į tave ir tavo požiūris į Kūrėją? Pagalvok apie tai. Nes tavo požiūris į žmones ir žmonių požiūris į Kūrėją – viskas kyla iš Kūrėjo. Taip Jis viską pateikia tau.
Nepriimk to už tikra. Visa tai – teatras, kurį Kūrėjas režisuoja tau. Jis tikrovės kūrėjas. Todėl per daug neįsijausk. Bet kuriuo atveju viskas turi būti nukreipta tik į Kūrėją, nes Jis – visko pirminė priežastis.
Jis sustatinėja visas šias lėles scenoje, visą žmoniją ir tave kartu su jais tik tam, kad jūs truputį atgytumėte ir tarpusavio ryšyje taptumėte panašūs į Jį. O jeigu ne, jūs liksite lėlės, marionetės.
Kuo labiau jungiasi, skudurinės lėlės vis labiau atgyja ir virsta gyvomis. Dėl jų tarpusavio susijungimo jos susirenka į vieną gyvą formą – ne materialaus žmogaus, o formą „Adomo“, kuris panašus į Kūrėją.
Tai davimo ir meilės forma, dar viena be Kūrėjo. Ji tiksliai tokia pat, kaip Kūrėjas, bet savarankiška ir randasi priešais Jį. Būtent šią formą mums reikia sukurti. Mes esame jos kūrėjai.
O tai, kad tau rūpi žmonija, yra mūsų judėjimo kelyje rezultatas, mes turime taip veikti. Tai teisingi išgyvenimai. Bet vis dėlto pažiūrėk truputį plačiau. Sėkmės!

(Iš poklabio su dr. Michaeliu Laitmanu)

Kūrėjas – Absoliutas, kuris nesikeičia, atsiskleisdamas mūsų atžvilgiu kaip absoliutaus gėrio jėga. Keičiasi mūsų suvokimas, noras, todėl sakome, kad Kūrėjas keičiasi.
Iš tikrųjų pokyčiai vyksta tik mumyse. Todėl, norėdami atskleisti Kūrėją, turime pasiekti panašumo į Jį būseną, kad atitiktume Jo savybes.

Tačiau kaip galime tapti panašūs į Kūrėją, jei visi esame egoistai? Mes liekame egoistai, tačiau, nepaisydami natūralaus atstūmimo, privalome susivienyti tarpusavyje virš egoizmo, susisiedami tarpusavio davimo, vienybės, meilės ryšiais. Mes panašūs į išderintą muzikos instrumentą, kurį reikia suderinti, norint teisingai groti.

Apie karaliaus Dovydo smuiką parašyta, kad jis kabėjo ant sienos, o tam tikru momentu, t. y., esant ypatingai būsenai, pats imdavo groti. Tad ir grupė turėtų pasiekti tokią vienybę tarp draugų, kurios forma būtų panaši į Kūrėją. Nors visi lieka egoistai, bet kiekvienas nugali savo egoizmą ir susivienija su kitais taip, kad vienybės forma atitinka tobulo ir vieningo Kūrėjo formą.
Ir tuomet Kūrėjas atsiskleidžia mumyse. Jis nėra kažkur už grupės ribų, o tik jos viduje. Kiek dešimt draugų nusiteikė teisingam ryšiui, abipusiam davimui, tiek tarp mūsų atsiskleidžia Kūrėjas ir užgroja mūsų smuiku. Tai ir yra Kūrėjo atskleidimas kūriniams.

Todėl reikia praktiškai, efektyviai žiūrėti į darbą dešimtukuose, stengiantis pasiekti tokią susijungimo formą ir esmę, kuri būtų panaši į Kūrėją. Žinoma, to link judame palaipsniui, per 125 pakopas, vis tiksliau kalibruodami save.

Taip tobulą Kūrėjo atskleidimą pasiekiame bendrame kli, AVAJA, kai „Kūrėjas ir Jo vardas susilieja į viena“. Kitaip tariant, AVAJA, mūsų dešimtukas, tinkamai susijungia visomis dešimt sfirų, su visomis jų mažiausiomis vidinėmis po-sfiromis tiek, kad pasiekia tobulą vienybę, atitinkančią Kūrėjo prigimtį, absoliutų davimą.

Iš 2020 m. gegužės 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Klausimas: Kiekvienas iš mūsų išgyvena sunkių akimirkų, kai norisi paklausti: „už ką man visa tai?“ Ar iš tikrųjų egzistuoja karmos dėsniai ir kiekvienas žmogus nusipelno to, kas jam nutinka?

Laitmanas: Iš dalies – taip. Kiekvienas žmogus turi savo sielos šaltinį. Jis gimsta su tam tikru savybių rinkiniu, ankstesnių reinkarnacijų patirtimi. Gimęs turi tęsti savo kelią ir pasiekti egzistavimo tikslą – visiškai prilygti Kūrėjui. Taigi, žmogaus pradinis taškas išnyksta kažkur praeitose reinkarnacijose, o galutinis – būsimuose gyvenimuose. Esamu metu jis vykdo tam tikrą programą, todėl viskas, kas jam nutinka, nėra atsitiktinumas. Viskas veda į tikslą.

Klausimas: Ar visiems reikia iš to pasimokyti?

Laitmanas: Taip, jei nori. Jeigu to siekia, tada jam padeda iš viršaus, suteikia tam tikrą aplinką, tada žmogus gali išmokti šias pamokas ir eiti pirmyn gana sąmoningai.

Klausimas: Ar žmonija, atsižvelgdama į esamą situaciją, išmoko pamoką? Ką turėjome suprasti iš situacijos su koronavirusu?

Laitmanas: Tai, kad mūsų pasaulis yra integrali sistema, kuri dabar išgyvena pandemijos bangą. Pirmąkart ji apima visą planetą. Per visą istoriją pasaulyje nebuvo nieko, kas būtų palietę visus be išimties. Mums rodoma, kad mūsų pasaulis iš tikrųjų yra absoliučiai integrali, uždara sistema, ir tuo vadovaudamiesi turime pasiekti visišką vidinę pusiausvyrą.

www.laitman.lt

Kad pereitum iš vienos formos į kitą, pirmiausia reikia visiškai atsisakyti ankstesnių norų.
Ir tik po to galima nuspręsti, kaip naujai juos naudoti. Kaip girtuoklis Rabašo pateiktame pavyzdyje: iš pradžių jis turi visiškai mesti gerti ir tik po to gali nusistatyti naują normą.
Dvasiniame pasaulyje kiekviena nauja pakopa kuriama iš naujo, nuo nulio.

Kabalistas Šimonas, knygos Zohar autorius, prieš pakildamas į pačią aukščiausią visiškai ištaisytos būsenos pakopą, nukrito iki būsenos „turgaus prekeivis Šimonas“.
Tai dėsnis: „Pakilimo aukštis lygus kritimo gyliui“ ir be tokio požiūrio į dvasingumą mums nesiseks. Todėl negalima traukti praeities balasto sau iš paskos. Visuomet reikia viską „švariai“ ištrinti ir kurti naują santykį.O jeigu paliekame kažką iš praeities, tai nauja nebus nauja, ir mums sėkmės nematyti.

Mūsų pasaulyje tai nepasireiškia aiškiai ir todėl atrodo, kad galima kurti kažką nauja ant seno pagrindo, bet ir čia, mūsų medžiagoje veikia tas pats dėsnis, ir mes patiriame nesėkmę, tik nežinome to priežasčių. Viskas turi prasidėti nuo naujos pakopos, naujo santykio, kad nebūtų jokio ryšio su tuo, kas buvo anksčiau.
Jeigu šio principo neįsisavinsime dvasiniame kelyje, tai laikas prabėgs veltui.

Klausimas: Kas yra šeima integralaus auklėjimo ir švietimo metodikos požiūriu?
Laitmanas: Šeima vadinama dviejų žmonių, turinčių vieną bendrą tikslą, esantį virš jų abiejų, sandrauga. Sutuoktiniai kuria šią būseną tarpusavyje, norėdami pakilti į ją, ir iš tikro susivienija joje į vieną integralią visumą.
Ši bendra visuma, pagrįsta abipusiu įsijungimu vienas į kitą, ir yra šeima. Paprastos sandraugos, dviejų žmonių ryšio buitiniame lygmenyje negalima vadinti šeima, jeigu jie nesusivienija, neištirpsta vienas kitame, netampa viena bendra visuma, sukurdami tam tikrą vidurkį: trečiąją sudėtinę dalį (šeimą).
Pavyzdžiui, fiziologiniame lygmenyje šeima – tai tėvas, mama ir vaikas. Vaikas – tai iš jų atsiradęs tam tikras vidurkis. Todėl šeima – abu sutuoktiniai ir tas trečias, kurį jie kuria kartu.

Klausimas: O jeigu šioje šeimoje nėra trečiojo, vaiko, jie vis tiek šeima?
Laitmanas: Nekalbama apie materialų vaiką. Jeigu sutuoktiniai nesukūrė savo bendros vienybės, tai šeimos nėra.
Trečioji  sudėtinė dalis – tai ir yra jų sąjunga, jų dvasinis vaikas, dėl kurio jie gyvena. Jis juos palaiko, sušildo, pakelia į kitą lygmenį. Jie ima jausti, kad padedami šios trečiosios sudėtinės dalies jie įgyja visai kitokį gyvenimą.
Todėl naujos visuomenės šeima gyvens ne dėl to, kad aptarnautų save ir savo vaikus materialiame lygmenyje, ir ne dėl to, kad tenkintų savo fiziologinius poreikius, o tam, kad suteiktų vienas kitam dvasinę pilnatvę.
Be teisingų santykių šeimoje mes negalėsime pereiti į kitą žmonijos lygmenį.

Klausimas: Prieš ką reikia save anuliuoti šeimoje?
Laitmanas: Tai yra ne anuliavimas, o supratimas, kad vienybė turi būti aukščiau mūsų asmeninių iš prigimties turimų egoistinių savybių ir polinkių, kurie sukurti būtent tam, kad pakiltume virš jų. Todėl sutuoktiniai yra partneriai, padedantys vienas kitam šiame procese.

(Iš poklabio su dr. M. Laitmanu)

Kiekvienas iš mūsų jaučiasi ypatingas, išskirtinis, tarsi tik jis vienas egzistuotų pasaulyje ir visas pasaulis būtų skirtas jam. Vystantis kartoms kiekvienas vis labiau išsiskiria, egoizmas auga ir reikalauja iš žmogaus originalumo, reikalauja jaustis „pasaulio bamba“. Pavydas, aistra, garbė verčia mus savo akyse atrodyti aukščiau už kitus. Atsisakome šito tik iš nevilties arba tingumo – juk norint kažką pasiekti reikalinga nuolatinė kova. Tačiau pats noras, pats potraukis įsitvirtinti aukščiau visų kaip ir anksčiau dega žmoguje.

Matome, kad tik savo išskirtinumo suvokimas pažadina žmones „kabarotis vienas ant kito“, eiti per galvas, statant žmonių piramidę nuo valdovų viršuje iki pačių mažiausių apačioje.
Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus pasižymi savo išskirtinumu, taip pat nuo sąlygų, nuo savybių, su kuriomis gimė, ir nuo savybių, kurias vystydamasis gavo iš aplinkos.
Vienaip ar kitaip, žmonės galiausiai kažko pasiekia visuomenėje tik pasitelkdami savo išskirtinumą. Ši savybė ateina iš Kūrėjo: Jis yra vienas ir todėl kiekvienas iš mūsų, atsiskyręs nuo bendrojo noro, kuris buvo sukurtas Kūrėjo, taip pat jaučiasi esąs vienintelis. Mes panašūs į holografinį paveikslą, kurio kiekviena dalis apima visumą. Anksčiau buvome viena siela, panaši į Kūrėją, bet paskui ji sudužo į dalis ir dabar kiekvienoje jos dalyje slypi viena bendros sielos forma, tik priešingame pavidalu − taip yra dėl sudužimo.

Manyje slypi vientisa visos pirminės sielos forma, ir todėl spaudžiant sudužimo jėgai jaučiuosi vientisas ir reikalauju sau viso pasaulio, o be to dar ir Kūrėjo. Kas be manęs gali turėti reikšmę?
Todėl mūsų saviraiška šiame pasaulyje grindžiama tik kiekvieno turima išskirtinumo savybe. Įprastas dalykas: kur nukreipiu visus savo norus, mintis ir gabumus? Nukreipiu ten, kur tapčiau dar unikalesnis ir ypatingesnis.

Kiekvienas juda šia linkme pagal savo jėgas, savybes, atsižvelgdamas į savo tingumą ir tai, kaip jį stiprina aplinka. Svarbiausia čia – kieno labui naudoju savąjį „Aš“, visas savo savybes, o apskritai – savo išskirtinumą? Jeigu aš – pasaulio unikumas, tai dėl ko veikiu? Galiausiai žmogui ateina sprendimas, kad teisingai naudoti save – reiškia tarnauti pasauliui, kaip Kūrėjas. Tuomet jis tampa panašiu į Kūrėją Žmogumi, o pasaulis virsta Kūrėjo ir kūrinio susitikimo vieta. Čia jie susijungia, susilieja vienas su kitu tarnaudami visoms sieloms.

Iš čia matome, kad išskirtinumo savybė gali suvaidinti dvejopą vaidmenį: iš pradžių žmogus it Napoleonas siekia užkariauti visą pasaulį ir išnaudoti jį savo nuožiūra, priešingai Kūrėjui – ir galiausiai atskleidžia būtinybę pakeisti save ir įgyti panašumą su Kūrėju. Išskirtinumas naudojamas arba dėl savęs, arba dėl artimo – tai ir surikiuoja žmones į vietas dvasinėje skalėje.

(Iš poklabio su M. Laitmanu)

Laidavimas – tai bendrosios sielos sistemos ir visos gamtos dėsnis. Visa tai vienas indas, kurio dalys atskirtos egoizmo ir sujungtos noru duoti. Dėl šio skirtumo tarp skiriančiojo noro mėgautis ir jungiančio noro duoti, dėl atotrūkio tarp šių dviejų tendencijų, kūrinys sugeba priimti iš Kūrėjo visą gėrį ir egzistuoti. Problema tik su žmogumi, kuris sąmoningai sukurtas taip, kad nesilaiko tarpusavio laidavimo, paprastos vienybės dėsnio.

Žmogaus siekis yra priešingas vienybei, priešingas Kūrėjui, susijungimui, todėl šio pasaulio tikrovėje jis jaučiasi menkas ir kenčiantis. Visas pasaulis sukurtas taip, kad leistų žmogui įsisąmoninti savąjį blogį ir integruoto pasaulinio, globalios gamtos, vienybės gėrį. Žmogaus užduotis – suvokti vienybę iki pat jos šaknų, t. y. vienos ir vienintelės Kūrėjo jėgos, be kurios daugiau nėra nieko.
Kūrėjas sukūrė blogio pradą, o norintys pateisinti Kūrėją teisuoliai per prašymus ir maldas grąžina visą sistemą į gėrį. Jie prašo prilipti prie Kūrėjo ir todėl vadinami teisuoliais, nes pateisina kūrinį, o Šviesa suvokiama tik iš tamsos.

Neįmanoma pasiekti gėrio iš gėrio, jis nebus jaučiamas. Kūriniai jaučia tik kontrastines savybes. Todėl Kūrėjo sukurtas blogio pradas mums buvo didelė dovana. O dviguba dovana – galimybė pasiekti gėrį, paprašyti, kad jis realizuotųsi mumyse. Yra daug kelių pas Kūrėją. Yra pasauliečių ir religingų žmonių, Izraelis ir 70 pasaulio tautų. O Izraelio tautoje yra 70 šaknų kaip 70 tautų atspaudų. Dirbdami ties Izraelio tautos vienybe, įpareigojame ir stumiame visą žmoniją vienybės link. Sujungdami Izraelio tautą ir taisydami pasaulio tautų šaknis, ištaisysime visą pasaulį.
Todėl visų pirma laidavimo dėsnis turi būti įgyvendintas Izraelio tautoje. O iš ten jis pasklis ir bus priimtas visų tautų, paversdamas visą žmoniją viena tauta, kokia ji buvo Senovės Babilone, prieš susiskaidant į kalbas ir susimaišant.

Tarpusavio laidavimas – tai gamtos dėsnis. Pamažu įsitikinsime, kad viskas priklauso nuo šio dėsnio laikymosi, o visa Tora yra skirta laidavimo dėsniui vykdyti. Štai kodėl tik sutikus su laidavimo sąlygomis, gaunama Tora. Visi priesakai yra Kūrėjo nurodymas, kaip pasiekti tarpusavio laidavimą. Tikėkimės, kad Izraelio tauta tai supras, o paskui ją, ir visas pasaulis.

* * *
Širdis – tai noras, padengtas egoistiniais šarvais. Tad turime trintis širdimis norėdami nuimti šį egoistinį apvalkalą ir palikti vien norą, kuriam gausime ketinimą duoti.

www.laitman.lt