Visoje tikrovės sistemoje yra tik du: Kūrėjas ir kūrinys, Aukštesnioji šviesa ir noras, sukurtas Kūrėjo savyje kaip juodas taškas, kurį Jis vysto.
Šis taškas išsivystė iki būsenos, kuomet pradeda jausti save nepriklausomai egzistuojantis, tai yra žmogus, gyvenantis šitame pasaulyje ir priklausantis pačiam sau.
Juodas taškas pradėjo pastebėti, kad egzistuoja Aukštesniosios šviesos viduje, kuri jį valdo, stumia, visą laiką su juo dirba.
Tas juodas taškas, žmogus šio pasaulio, neturi supratimo, kad visas jo egzistavimas: visa, ką jis daro, galvoja, kalba, jaučia, sprendžia, padiktuota Šviesos, Aukštesniosios jėgos. Tokioje paslėptyje esame.
Visas mūsų darbas yra atskleisti šią Aukštesniąją jėgą ir suvokti, kad ji egzistuoja mumyse, nepalikdama mums jokios laisvės, išskyrus viena: norėti, kad ji grįžtų ir mus valdytų, kaip tai daro iš tikrųjų, tiktai be mūsų valios.
Todėl yra du pasauliai: žemesnysis pasaulis, kuriame mes tarsi esame patys savaime, ir aukštesnysis pasaulis, kur mes atskleidžiame, kad viskas diktuojama iš viršaus, iš Šviesos, iš Kūrėjo. Svarbiausia šiame darbe – išsiaiškinti vietą, kur galima laisvė rinktis, kur dėl paslėpties ir atskleisties mes iš tikrųjų galime tarp mūsų surasti savo laisvę. Tiktai joje mes iš tikrųjų egzistuojame kaip kūriniai.
Mes esame visiškai Kūrėjo valdomi, arba nesąmoningai, arba suprasdami tai. Tačiau kažkur ten, viduryje, tarpe tarp vieno ir kito, yra ypatingas taškas, kuriame galime surasti savo nepriklausomybę. Surasti galime tiktai tuo atveju, jeigu stengiamasi eiti aukščiau žinojimo. Tuomet nuosekliai atsiskleidžia Kūrėjo svarba, kuri daug didesnė už žmogaus svarbą.
Tai atsiskleidžia iš viršaus, ir žmogus pradeda bent kartais jausti, kad Kūrėjas svarbesnis už jį patį, ir jis pasiruošęs į Jį sudėti visą gyvenimą, visas jėgas. Tas pojūtis vis atsiranda ir išnyksta. Toks darbas vadinasi tikėjimu aukščiau žinojimo, davimo jėga, aukštesne už gavimo. Juk iki to viskas sukosi apie norą gauti malonumą, kuris atsiskleidė žmoguje.
Jis vadinasi „senu ir kvailu caru“, tačiau visą laiką auga kartu su tikėjimo jėga, kaip atsvara jai, kad sukurtų žmogui galimybę tarp šių dviejų jėgų įtvirtinti savo nepriklausomybę kaip viduriniąją liniją. Ten, viduriniosios linijos viduryje, ir susitinka Kūrėjas su kūriniu.
Realizacija šio darbo įmanoma tiktai grupėje, dešimtuke. Dėl to būtinas laidavimas, susijungimas aplink Sinajaus kalną – tai privaloma pradinė sąlyga, kad iš aukščiau gautume tikėjimo jėgą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Protas neįpareigoja mūsų dirbti dėl davimo. Pastebime, kad esame visiškai nepasirengę to prašyti, nesame pasirengę duoti ir vienytis. Šį siekį dar reikia išauginti savyje, juk iš pradžių esame tiesiog egoistai ir tuo niekuo nesiskiriame nuo gyvūnų.
Jei norime savyje atskleisti tašką širdyje – dievišką dalelę iš viršaus, davimo daigelį, tai privalome dėti daug jėgų ir vieni kitiems padėti grupėje. Auginame savyje davimo jėgą: iš mumyse slypinčio sėklos lašelio iki pilno dydžio, kuris vadinamas „siela“.
Kūrėjas neatsiskleidžia taip, tarsi būtų kur nors toli, ir aš pagaliau atėjau ten ir Jį radau. Turiu jausti Kūrėją savyje, pajausti savyje tą savybę. Dabar noriu gauti dėl savęs, o tuomet panorėsiu duoti – šios savybės atsiskleidžia žmoguje.
Kūrėjas „arti“ ar „toli“ nuo manęs – reiškia, ar noriu būti toks, kaip Jis, ar noriu, kad mane valdytų davimo savybė.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Koks žmonijos kelias yra teisingas kabalos požiūriu?
Atsakymas: Pasiekti absoliučią sąveiką tarpusavyje, iki pat meilės. Apie tai kalba kabalos mokslas. Būtent to Abraomas norėjo išmokyti žmones. Iš čia atsirado visos religijos, kurios susigadino reputaciją, nes visi postulatai liko tik popieriuje. Kur JT, UNESCO ir kitos didžios organizacijos, turinčios rūpintis žmonėmis pasaulyje? Juk kol neištaisysime egoizmo, nieko gero nebus. Tam, kad jį ištaisytume, mums būtinas stiprus chirurginis poveikis.
Klausimas: Kokius jūs matote praktinius žingsnius šiame sunkiame kelyje? Ar kiekviena šalis turi atskirai dirbti su tuo, ar turi įvykti kažkoks visuotinis susitikimas, kuriame visos valstybės ateitų prie bendro sprendimo? Žmonės pritars jums: nemanau, kad atsiras daug nenorinčių gyventi meilėje, vieningoje šeimoje. Bet kaip tai padaryti praktiškai? Ką konkrečiai turi daryti šalys?
Atsakymas: Pats pirmas žingsnis – būtinybės ugdyti žmogų suvokimas. Perauklėjimo sistemai sukurti mes jau turime bazę, šiandien ugdymas gali vykti internetu, yra prieinamas kiekvienam. Taip pat turime išsiaiškinti, kokios įmonės tikrai būtinos normaliam visuomenės egzistavimui. Kiekviena šeima, žinoma, turi turėti butą, maisto, aprangą, saugumą, vaistų, t. y. viską, ko reikia, bet nieko nereikalinga. Taip sako kabalos mokslas.
Visa kita turi būti atiduota mums perauklėti. Iš aštuonių milijardų žmonių, sakykime, pusė gali būti atleisti nuo darbo arba dirbti pakaitomis. Jie užsiims mokymusi ir praktiniu susijungimu tarpusavyje. Mokymasis taps privalomu užsiėmimu, už tai žmonės gaus stipendiją ar užmokestį, kaip ir dirbantieji. Turime pradėti tai įgyvendinti, nes be to Žemėje neišgyvensime.
Klausimas: Kas turi pastūmėti žmones mokytis jungtis?
Atsakymas: Sąmoningumas arba kančios.
Klausimas: O kas vėliau turi priimti sprendimus? Dabartiniai vadovai? Ar valstybės iškels naujus žmones, kurie supras svarbą ir būtinybę tokių svarbių pokyčių?
Atsakymas: Niekas iš jų negalės perauklėti visuomenės, nes iš egoistų negalima laukti nieko nauja. Jie vis tiek siūlys savo sistemą – tai, kas jų galvoje ir sieloje. Sprendimus reikia priimti kompleksiškai, kartu su visais, su turtingais ir vargšais, kitaip pasaulis neišgyvens. Toks kaip šiandien jis neturi teisės egzistuoti gamtoje, juk dabar ji akivaizdžiai rodo mums savo absoliutų integralumą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu