KABALOS ŠALTINIAI

Kur atsirado kabala ir kas yra jos šaltiniai?

Autentiška kabala

Kabalos mokslas unikalus tuo, kad kalba apie tave ir mane, apie mus visus. Jis nenagrinėja abstrakčių dalykų, o tik dėl ko mes sukurti, koks yra aukštesnis mūsų egzistencijos lygmuo.

Apie tai parašyta daug kabalos knygų, pradedant prieš keturis tūkstančius metų gyvenusio Abraomo knyga pavadinimu Sefer Jecira („Sukūrimo knyga“). Kitas svarbus veikalas – knyga Zohar, parašyta antrajame mūsų eros šimtmetyje. Po knygos Zohar ėjo didžiojo XVI amžiaus kabalisto Ari veikalai. XX amžiuje pasirodė kabalisto Jehudžio Ašlago raštai.

J. Ašlago tekstai artimiausi mūsų kartai. Juose, kaip ir kituose kabalos šaltiniuose, rašoma apie aukštesniųjų pasaulių sandarą, jų nusileidimą ir mūsų pasaulio su viskuo, kas jame yra, atsiradimą.

J. Ašlago vadovėlį Talmud Eser Sfirot („Mokymas apie dešimt sfirot“) sudaro dalys su klausimais, atsakymais, medžiaga pakartojimui ir paaiškinimais. Galima sakyti, jog tai – aukštesniųjų pasaulių fizika, aprašanti dvasinius dėsnius bei jėgas, valdančias mūsų pasaulį.

Šie tekstai pamažu keičia juos studijuojančiuosius, nes, stengdamasis patirti dvasinį pasaulį, žmogus palaipsniui susiderina su dvasiniais dėsniais, aptariamais vadovėlyje.

Kabalos mokslas nemoko gyventi mūsų pasaulyje. Užuot nagrinėję šią sistemą, mes siekiame lygio, kuriame buvome iki nusileidome čia. Kildamas į tą lygį žmogus, studijuojantis kabalą, savyje formuoja sistemą, prilygstančią dvasinei.

Siekiant dvasinio tobulėjimo Bnei Baruch akademijoje studijuojami tik autentiški šaltiniai. Be to, pagrindinis dėmesys skiriamas veikalams, kurių tikslas – padėti studijuojantiesiems dvasiškai tobulėti. Tokie šaltiniai yra:
– Knyga Zohar,
– Ari veikalai,
– Jehudžio Ašlago raštai.

Daugiausia mes studijuojame Jehudžio Ašlago raštus, nes jie labiausiai tinka mūsų kartai.

KAS YRA KABALISTAS

Ar žmogus, kuris pradeda studijuoti kabalos mokslą, atitrūksta nuo mūsų pasaulio, nutolsta nuo mūsų gyvenimiškų rūpesčių? Galbūt šeima, darbas, vaikai, žmonija – visos mūsų žmogiškos problemos jam nustoja egzistuoti, ir jis žiūri į visus išdidžiai: kuo ten užsiima tie žmogeliukai?

Jis aprėpia visą pasaulėdarą, regi vyksmą nuo pradžios iki pabaigos: pasaulius, sielas, kaip jos nusileidžia į mūsų pasaulį, plaukia jo tėkme, kyla į viršų ir, žvelgdamas į neturinčius tikslo žmones su jų kasdieninėmis mažomis problemomis, bejėgiškumu, ribotumu, niekina juos – ar taip į pasaulį žiūri kabalistas?

Pasirodo, ne. Tikrasis kabalisto požiūris į pasaulį, žinoma, tam tikra prasme iš aukščiau, iš viršaus į apačią, bet jį palyginčiau su tėvų požiūriu į mylimus vaikus.

Nagrinėdami bendrąją sielą, kūrinį, vadinamą „Adomu“, sakome, kad jis susideda iš 600 tūkstančių šakninių dalių, sielų, kurios subyra į daugybę dalių, nusileidžia į mūsų pasaulį ir įsikūnija, tarkime, į šešis milijardus žmonių.

Yra sielų, kurios jau jaučia aukštesnįjį pasaulį, jos priklauso aukščiausiam Adomo sluoksniui. Vėliau gilesnio sluoksnio sielos, priklausančios žemesniems sluoksniams, palaipsniui pradeda jausti aukštesnįjį pasaulį. Tokios sielos labiausiai produktyvios, nes jų egoizmas, norai didesni. Sielos, kurios būtent šiandien suvokia būtinumą atskleisti aukštesnįjį pasaulį, buvo preliminariai parengtos ankstesnių gyvenimo mūsų pasaulyje ciklų.

Kabalistas, kuris iš šalies žvelgia į save ir į pasaulį, vis dėlto stebi šį pasaulį savaip. Jis mato, kad likusios sielos dar neištaisytos, kad joms reikia augti, rengtis dvasiškai kilti iš mūsų pasaulio į viršų, atgal į dvasinį lygį. Jis į jas žiūri geranoriškai, tėviškai, rūpestingai.

Visomis savo jėgomis susijungdamas su likusiomis sielomis, jis rengia metodiką, kad jų dvasinis kilimas būtų komfortiškas, lengvas, saugus. Kaip tėvas rūpinasi savo vaikais, taip ir kabalistas prisiima didžiulį rūpestį dėl žmonijos. Jis pergyvena visas jos kančias, nelaimes, trūkumus, ieškojimus, nusivylimus, tuštumos pojūtį ir taip įsijungia į žmoniją ir jai padeda.

Iš tikrųjų kabalisto pagalbos mes nejaučiame. Šiandien mes dar neturime ekrano – šeštojo jutimo organo. Vėliau, kada pradedame kilti dvasinėmis pakopomis, palaipsniui išsiugdome šį organą, staiga savyje jį atrandame ir tampame (kiekvienas mūsų) lygiais Adomui. Tada ir sutinkame tuos didžiuosius kabalistus, kurie jau atliko mumyse preliminarius ištaisymus, kurie mums padeda kilti dvasiškai.

Panašiai kaip žmogus, gimdamas pasaulyje, naudojasi praėjusių tūkstantmečių žmonijos vystymosi vaisiais. Tėvai dar laiko jį ant rankų, bet kultūra, mokslas, technologija – viskas tarnauja jam. Žmonės, kurie gyveno iki jo, kentėjo, darė atradimus, dirbo ir viską parengė tam, kad šiandien jis tai turėtų ir sėkmingai bei greitai vystytųsi.

Ir mūsų dvasinis kilimas remiasi tuo pagrindu, kurį ankstesniais amžiais mums sukūrė daugybė kabalistų. Kada pradedame dvasiškai augti, aptinkame ir jaučiame, ką kiekvienas jų padarė. Toks kabalisto požiūris į žmoniją.

PASKUTINIOJI KARTA

Kabala mūsų laikais

Dvasingumas, kabala ir XXI amžius

Kodėl dvasingumas?

Kabalistai atrado, kad mūsų norai vystosi penkiais etapais: Pirminiai, patys pagrindiniai norai – maistas, sveikata, seksas ir šeima. Šie norai būtini mūsų išgyvenimui. Antrasis etapas – turtų siekimas. Šiame etape mes manome, jog pinigai užtikrins išlikimą ir gerą gyvenimo kokybę. Trečiasis etapas – garbės ir valdžios troškimas. Šiame etape mėgaujamės valdydami kitus bei save. Ketvirtasis etapas – žinių troškimas. Šiame etape manome, kad žinios padarys mus laimingus. Bet tik prasidėjus penktajam, paskutiniajam, etapui, mus ima vilioti „kažkas“, kas yra aukščiau mūsų. Šiame etape jaučiame, jog, užmezgę ryšį su tuo nežinomu „kažkuo“, galėsime nuolat mėgautis, ir ieškome būdų užmegzti šį ryšį. Kažko aukštesnio noras vadinamas „dvasingumo noru“.

Kodėl kabala?

Tie, kuriems kilo dvasingumo noras, skiriasi nuo tų, kurie siekia pripildyti kūniškuosius ir žmogiškuosius (t. y. keturių pirmųjų etapų) norus. Kaip patenkinti kūniškuosius ir žmogiškuosius poreikius, mums yra žinoma, bet kilusį dvasingumo norą nerandame kuo numalšinti. Žmonės dažniausiai nesuvokia, kad nori dvasingumo. Kai kurie jų netgi gali niekinti patį žodį „dvasingumas“, manydami, jog tai kažkokios neįgyvendinamos fantazijos. Tokie žmonės jaučia gyvenimo tuštumą, beprasmiškumą, nežinodami, jog šį pojūtį sukelia juose prabudęs naujas, labiau išsivystęs dvasingumo noras. Vaikystėje daugelis savęs paklausia: „Kam aš gyvenu?“. Bet vėliau mus užplūsta norai ir siekiai, kurie atitraukia dėmesį nuo šio klausimo, ir poreikis surasti tikrąjį atsakymą išnyksta. Tačiau kažkuriuo metu dvasingumo noras, o su juo ir klausimai apie gyvenimo prasmę, prabunda. Kas atkakliai reikalauja atsakymų, ateina į kabalą, kuri ir buvo sukurta šiems klausimams išaiškinti.

Kodėl dabar?

Knygoje Zohar sakoma, jog kabala bus atskleista mūsų laikais. Priežastis ta, kad išsivystę žmonių norai ims reikalauti tikrojo dvasinio pripildymo, taikaus, aukštesnio nei mūsų gyvenimas, būvio supratimo ir pajautimo. Ir tik kabala galės tai suteikti.

ŠIANDIEN ATĖJO LAIKAS SUŽINOTI NAUJUS FAKTUS IR IŠSKLAIDYTI PASENUSIUS MITUS APIE KABALĄ IR JOS STUDIJAVIMĄ

1 mitas: KABALĄ STUDIJUOTI GALI TIK ŽYDŲ TAUTYBĖS VYRAI, NUO 40 METŲ AMŽIAUS

Anksčiau kabala buvo slepiama pačių kabalistų, nes jie baiminosi, jog ji gali būti klaidingai suprasta ir panaudota piktam. Todėl buvo nustatyti šie apribojimai. Tačiau kabalistai teigia, kad mūsų karta ( kabaloje ji vadinama „paskutiniąja karta”) jau yra pasirengusi suprasti tikrąją kabalos prasmę ir atsikratyti senųjų klaidingų interpretacijų. Todėl dabar šis mokslas yra atviras visiems, kurie nori jį studijuoti. Žymus XX -ojo amžiaus kabalistas Ravas Kukas į klausimą „ Kas gali studijuoti kabalą?“ atsakė: „Kiekvienas, kas to nori!” Skirtingai nei teigia daugybė plačiai paplitusių mitų apie kabalą, ją, kaip ir bet kurį kitą mokslą, studijuoti gali kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus, rasės, lyties, kultūrinių bei religinių įsitikinimų ir net kalbos! Tai lemia tik noras – jei žmogus nori, vadinasi, jis jau tam subrendo. Kalbant apie studijuojančiojo amžių, kaip pavyzdys šio mito paneigimui galėtų būti kai kurie garsūs kabalistai – atkreipkite dėmesį, kokiame amžiuje jie pradėjo studijuoti kabalą: ARI (1534-1572) – 15 metų, Chaimas Vitalis (1543-1620) – 14 metų, Ramchalis (1707-1746) ) – 14 metų, Vilniaus Gaonas (1720-1797) – 7 metų, Ravas Kukas (1865-1935) – 21 metų, Baal Sulamas (1884-1954) – 18 metų, Rabašas (1907-1991) – 17 metų. Ramchalis ir ARI mirė iki jiems sukankant 40 metų.

2 mitas: KABALOJE REIKIA TIKĖJIMO

Kabala absoliučiai priešinga tikėjimui. Ji neturi nieko bendro nei su religijomis, nei su įvairiais tikėjimais – ji pagrįsta tik eksperimentais, kaip bet koks mokslas. Kabalistai tiria pasaulį ir tikrina rezultatus, gautus iš tyrimų. Toks empirinis metodas yra priešingas tikėjimui, kur viskas grindžiama jau suformuluotais postulatais. Kabalai neverta nei pritarti, nei prieštarauti, nepatikrinus ir neįsitikinus tuo, kas joje parašyta. Mokslas, vadinamas kabala, neabejotinai skiriasi nuo įprastų materialų pasaulį tyrinėjančių mokslų, kur kiekvienas mechaniškai galėtų pakartoti eksperimentą ir gauti tą patį rezultatą. Kabaloje reikia dar ir vidinių pastangų, tačiau visus kabalistų gautus rezultatus šią metodiką studijuojantis žmogus gali pakartoti ir patikrinti.

3 mitas: KABALOS STUDIJAVIMAS GALI PADĖTI SIEKTI TURTŲ IR SĖKMĖS

Kabala neduoda receptų, kaip tapti milijonieriumi ar sėkmingu kasdieniame gyvenime – ji neatneša turtų, garbės, stiprios sveikatos, sėkmingų vedybų ar prestižinio darbo. Visi, kurie tai žada, yra eiliniai šarlatanai, tik parduodantys „stebuklingas piliules“. „Jūs viską turėsite, – sako kabalistai, – tačiau tik tuo atveju, jei nebus tikslo kuo daugiau paimti sau iš šio pasaulio, o pradėsite galvoti aukštesniame lygmenyje – „ką aš galiu duoti pasauliui?“ Bet koks pragmatiškas kabalos panaudojimas – tai nusikaltimas, prilygstantis Adomo nuodėmei. AGRA (Vilniaus Gaonas)

4 mitas: KABALA PADEDA PRANAŠAUTI ATEITĮ

Nė vienas kabalistas negali iš anksto pasakyti, kokiu keliu vystysis žmonija, kadangi tai lemia laisvas žmonių pasirinkimas. Kabalistai kalba apie vystymosi variantus, kurie gali atsirasti dėl vienokios ar kitokios žmonijos sąveikos su bendra sistema – gamta. Tačiau koks bus pats kelias – neįmanoma prognozuoti, tai priklauso nuo laisvo mūsų pasirinkimo. Kabalos mokslas nieko nekalba apie šį materialų pasaulį. Baal Sulamas

5 mitas: KABALOJE EGZISTUOJA YPATINGI RITUALAI IR APEIGOS

Kabaloje nėra jokių ritualinių veiksmų, apeigų ir išorinių mechaninių praktikų! Todėl, jei jūs matote ką nors panašaus, tai galite būti tikri, kad tai – ne kabala! Suprantama, čia neina kalba apie su judaizmu susijusius ritualus ir tradicijas. Taip pat neteikiama ir kokia nors ypatinga reikšmė žodžiams, raidėms, skaičiams, Sfirot paveikslėliams, Taro kortoms. Bet koks brėžinys – tai ne daugiau nei papildoma vaizduojamoji medžiaga, padedanti suvokti studijuojamą dalyką.

6 mitas: KABALISTAI TEIKIA YPATINGĄ REIKŠMĘ AMULETAMS, ŠVENTINTAM VANDENIUI, RAUDONIEMS SIŪLAMS – KAIP PRIEMONĖMS, NEŠANČIOMS SĖKMĘ

Kabala tikrai nesiūlo pagerinti šio gyvenimo tokiais būdais. Nėra jokių ypatingų galių nei raudonuose siūluose, nei „šventintame” vandenyje, nei įvairiuose amuletuose ar talismanuose. Todėl, jei jums siūlo įsigyti kokių nors stebuklingų galių turinčių daiktų, jie gali pasitarnauti nebent siūlančiojo praturtėjimui. Žinoma, jei tikite amuletų galia, kaip tiki primityvios tautos (pvz. papuasai ar pigmėjai) – tai jums jie gal ir gali padėti, tačiau ne daugiau nei psichologiškai, placebo principu. Tai bet kokiu atveju neturi nieko bendro su autentiškąja kabala!

7 mitas: KABALOS STUDIJOS REIKALAUJA ASKETIZMO, MATERIALIŲ MALONUMŲ APRIBOJIMO

Nėra jokių apribojimų! Galite valgyti pyragaičius ir šokoladą, leisti sau įvairiausius malonumus, teikiančius jums pasitenkinimą – prašom, kiek tik telpa. Arba, priešingai, galite save riboti. Jūsų reikalas, tai neturi nieko bendro su kabala. Darykite tai, ko reikalauja jūsų kūnas moralės ir baudžiamojo kodekso rėmuose. Kabala – mokslas apie sielą, ne apie kūną. Visi apribojimai kyla iš egoizmo, kuris siekia iš to laimėti. Todėl kabala iš esmės – prieš apribojimus.

8 mitas: KABALISTAI ATIDUODA DEŠIMTĄJĄ SAVO PAJAMŲ DALĮ SAVO MOKYTOJŲ IŠLAIKYMUI

Iš tiesų, kabalistinėse organizacijose egzistuoja biblinė dešimtinės samprata, tačiau šios lėšos skiriamos tik būtinosioms organizacijos išlaikymo išlaidoms, taip pat kabalos mokymui (knygų leidybai, internetinėms, radijo, TV transliacijoms) ir tikrai ne prabangiam mokytojų gyvenimui. Jei kabalistas-mokytojas, nebūdamas verslininkas ar milijonų paveldėtojas, važinėja „Bentley“ ir maudosi prabangoje – tai labai rimtas pagrindas suabejoti, ar jis kabalos mokytojas.

9 mitas: KABALISTAI TURI ALTRUISTIŠKAI IŠDALINTI VISKĄ, KĄ TURI

Kabalistui svarbu, kad jo žmogiškasis egoizmas, kurio natūralus siekis – užsipildyti, pasipelnyti – prisipildytų altruizmo jėga. Todėl kabalistui nereikia nei dirbtinai atsisakinėti materialių gėrybių, nei perdėm jų siekti, jis į pinigus žiūri ramiai ir praktiškai. Pinigai patys savaime – nėra blogis. Tai natūralus žmogaus protinių, fizinių ir net vertybinių pastangų ekvivalentas. Už viską reikia mokėti, viską reikia įvertinti, pasverti, viskuo reikia mainytis – kaip kad keistume kelis litrus pieno į mėsos gabalėlį, knygą ar į paskaitą. Todėl tiek skurdo, tiek turto siekis, kalbant apie kabalistus, yra tik mitas. Talmude yra pasakojimas apie du garsius kabalistus, kurie stovėjo ir iš tolo žvelgė į Jeruzalę. Vienas tarė kitam: „ Aš turiu pinigų, už kuriuos būtų galima tiekti šildymą šiam miestui tris metus“. Tai buvo didžiuliai pinigai, juolab prieš dvejus su puse tūkstančių metų. Kitas atsakė: „Aš turiu tiek pinigų, kad galima būtų apšviesti šį miestą tris metus“. Taigi, tarp kabalistų tikrai buvo turtingų žmonių. Kabalistas privalo dirbti ir užsidirbti. Be to, kabaloje draudžiama tiesiog šiaip dalinti pinigus – rekomenduojama skirti paramą tik prasmingai veiklai, pvz. žmonių švietimui, ugdymui.

10 mitas: KŪRĖJAS SIUNČIA TURTUS KAIP APDOVANOJIMĄ UŽ ŽMOGAUS NUOPELNUS

Turtai nėra apdovanojimas, kadangi neturi jokio ryšio su dvasingumu. Taip pat ir skurdas nėra bausmė už kažką. Kaip aiškina kabala, žmogui gali būti duota iš aukščiau tai, kas padeda jo dvasiniam vystymuisi, o tai gali būti įvairūs dalykai: turtai, skurdas, nepriteklius ir t.t. Be to, kaip minėta anksčiau, niekas neturėtų sėdėti ir laukti, kol jam kas nors bus duota, o turi stengtis, dirbti ir užsidirbti pats.