MEILĖ – TAI TILTAS VIRŠ NEAPYKANTOS

Visa realybė skirstoma į tris dalis: mane patį, dvasinę kibirkštį manyje, kuri neduoda man ramybės ir nori atskleisti dar vieną realybę, bei supantį mane pasaulį.
Pasaulis aplink mane dalijamas į artimus arba tolimus man žmonės, negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus. O už viso to slypi dar viena, aukščiausioji jėga. Kol kas visą savo matomą realybę suvokiu kaip svetimą, nesusijusią su manimi. Nors visa tai – mano paties dalys, kurias vis dar jaučiu kaip ne savas dėl sudužimo, įvykusio mano sąmonėje ir pojūčiuose.
Lyg man į ranką būtų suleista nuskausminamųjų dėl ko ji visiškai prarado jautrumą ir aš nejaučiu, kad ji mano. Galima ją nupjauti ir aš netgi nepastebėsiu – tokia stipri narkozė.
Štai taip jaučiu visą pasaulį, lyg jis man nepriklausytų. Ir darbas − kovoti prieš narkozę, prieš šį pojūtį.
Tai padaryta specialiai, juk, jeigu manau, kad šis pasaulis man nepriklauso, lyg būtų jį nuskausminę, kad atjungtų nuo mano egoizmo, tai galiu žvelgti į jį altruistiškai, duodamas lyg kam nors svetimam. Aš galiu išmokti jį mylėti.
Sau pačiam meilės kurti nereikia, ir taip myliu save egoistiškai. Bet dabar galiu išmokti mylėti kitus, kurie atskirti nuo manęs šia narkoze, šia sudužimo iliuzija. Juk meilė – tai Kūrėjo, o ne kūrinio savybė.
Šiuo sudužimu Kūrėjas suteikia mums galimybę gauti tokią savybę, kuri savo prigimtimi nepriimtina ir nepriklauso mums. Mes apskritai nesuprantame, kas yra meilė. Bet kai mėginu išmokti mylėti tuos, kurie yra ne manyje, kaip save patį, t. y. elgtis su artimu kaip su pačiu savimi – tai vadinama meile.
Aš dirbu su ja prieš savo egoizmą. Tai ypatinga jėga manyje, kuri visą laiką tam priešinasi. Tokiu būdu grumiasi dvi jėgos, veikiančios dvejomis skirtingomis kryptimis. Noras pritraukia malonumą sau, bet virš jo yra ekranas (mano pasipriešinimo jėga), kuris atstumia šį malonumą ir yra pasiruošęs atiduoti jį į viršų.
Ir tada iš šių dviejų jėgų sąveikos galiu suprasti, ką reiškia iš tikrųjų mylėti ką nors svetimą, o ne savo vaiką, savo šunį ar savo kūną.
Man vystantis toliau mano neapykanta artimui visąlaik auga, tačiau virš jos kuriu meilės jėgą. Tik tai ir vadinama meile, jeigu ji pakyla virš neapykantos. Kaip sakoma: „Meilė padengs visus nusikaltimus“. Susidūrus dviem priešingoms savybėms kūrinys gali įgyti Kūrėjo savybę. Antraip tai būtų neįmanoma, ir mes amžiams liktume prigimties, su kuria buvome sukurti, viduje.
Jeigu norime būti kūriniais, t. y. savarankiškomis asmenybėmis, esančiomis ne Kūrėjo viduje, ir tuo pat metu pasiekti Jo savybes ir aukštą būseną, tai privalome savyje sukurti  tą pasipriešinimo mechanizmą. Jame visada veiks dvi priešingos jėgos: noras mėgautis ir noras duoti, kurį kuriame virš savo egoizmo, – tai meilė virš neapykantos.