SKUBĖKITE DARYTI VIENAS KITAM GERA

Jeigu žmonės siekia atskleisti šio gyvenimo prasmę ir, neatrasdami jos, jaučia gyvenimą sunkų ir tamsų, mes džiaugiamės galėdami jiems paaiškinti, kaip pasiekti laimę. Kūrimo tikslas – suteikti kūriniams malonumą, todėl būtina kreiptis į žmogų tuomet, kai jam blogai, juk kai gerai, jam nieko daugiau nereikia ir jis nieko neišgirs.
Tačiau kaip kalbėti su žmogumi, kuriam blogai? Atsakant į jo poreikius. Jeigu vis dar nori prisipildyti malonumų, kuriuos mato šiame gyvenime, jeigu kitokie norai jam dar neprabudo, tegul taip ir gyvena. Bet kai siekia kažko, ko nėra šiame pasaulyje, kai ima apie tai klausti ir nesidžiaugia nauju noru, nes nemato, kaip jį pripildyti bei nežino, kur surasti užpildymą, tada jam būtina suteikti priemonę, kuri padėtų prisipildyti.
Todėl mes kreipiamės į žmones, jaučiančius tuštumą, prislėgtus dėl nesusijusios su šiuo pasauliu priežasties.  Žmogus nesidžiaugia nei pinigais, nei valdžia, nei šlove, nei žiniomis, nei kūniškais malonumais (valgiu, seksu, šeima), nes jo noras siekia kažko aukštesnio.
Netiesa, kad jam nereikia visų šių dalykų ir jis visai apie juos negalvoja, – bet jie nebeteikia tikrojo džiaugsmo. Jam reikia kažko kito, to, kas išeina už šių kasdienių poreikių ribų. Tokiems žmonėms mes sakome, jog yra galimybė prisipildyti. Juk jie siekia prisipildyti, bet ne šiuo pasauliu. Mes turime tokį pripildymą ir galime perteikti jo pasiekimo metodiką.
Dabar viso pasaulio būsena yra prislėgta: žmonės jaučia tuštumą ir neranda, kaip prisipildyti. Ši bendra būsena daro įtaką visiems. Daugelis  būgštauja, jog šlovė, valdžia, pinigai, žinios ir netgi valgis, seksas bei šeima daugiau nebeteiks malonumo.
Visa tai nubluko, prarado skonį ir žmoguje liko baimė, kad negalės bent kiek prisipildyti. Ir nors kalbama apie elementarų fizinį egzistavimą, kartu bunda klausimas apie kažką aukštesnio. Juk jeigu žmogus nejaučia net paprasto fizinio užsipildymo, jis kelia klausimus: kodėl? kam? už ką?
Taip klausdamas jis ieško dvasinės, virš gyvenimo esančios priežasties: kam man toks gyvenimas? Nors žmogus dar neieško aukštesnio nei šis gyvenimas pripildymo, bet, kad patirtų įprasto lygio pasitenkinimą, privalo žinoti apie aukštesnį pripildymą. Žmogus, neturintis ko valgyti, bus pasirengęs klausytis apie dvasinį pasaulį, jeigu žinos, jog jo išsimaitinimas priklauso nuo dvasingumo. Jo gyvūninė esmė ims reaguoti į aukštesnius dalykus, nes, neturėdama kitos išeities, jaučiasi nuo jų priklausoma. Tada žmogus pradeda užmegzti ryšį su aukštesniais šaltiniais, kurie nulemia, ar jis galės pripildyti savo kūniškuosius norus.
Jeigu jam nėra kur gyventi ir kuo maitintis, jis turi žinoti to priežastį. Todėl ir  į tokius žmones reikia kreiptis – jie jau pasirengę įsiklausyti. Galbūt jų noras nepakils aukščiau šio lygmens, tad ir jų dalyvavimas susiliejant su dvasiniu pasauliu apsiribos tik nedidele pakopa: visi turi maisto bei normaliai gyvena aprūpintoje visuomenėje, kuri palaiko ir padeda suteikdama ekonominį bei socialinį tikrumą. Ir to pakanka. Iš jų daugiau ir nereikalaujama. Suprasdami, jog priklauso nuo dvasinio pasaulio, jie įgyja  ryšį su juo.
Todėl sakoma, kad mūsų karta gyvena „Mesijo dienomis“, juk vyksta bendra, globali krizė. Kadangi ši nelaimė atsiskleidžia pasaulyje tokiame žemame lygmenyje, tai ji gali suvienyti visus. Todėl krizė atsiskleidžia kaip globali. Problema ne šiaip sau liečia visus – ji parodo visų tarpusavio ryšį.
„Mesijo epocha“ reiškia, jog visas pasaulis ima busti, kad susilietų su Kūrėju, bet kiekvienas žmogus – dėl savos priežasties. Vieni nori pažinti, ištirti, suprasti, pajausti aukščiau šio gyvenimo esantį šaltinį, su kuriuo susijungia. Jų noras – pakilti virš visko, kas yra šiame pasaulyje, t. y. virš to, kas jaučiama turint įprastus kūniškus ir žmogiškus norus. O kiti to nesiekia, nes neturi norų, aukštesnių nei fizinis gyvenimas: valgis, seksas, šeima – nieko, išskyrus tai.
Bet jeigu turėdami šiuos norus žmonės jaučia priklausomybę nuo kažko nežinomo, tai jau yra priežastis pažinti dvasinį pasaulį. Šie žmonės vedami ne širdies, o skrandžio – jiems reikia maisto. Juk mūsų fizinis kūnas pats savaime veikia lygiai taip pat, kaip bet kuri gyva būtybė: nuolat ieško, kuo pripildyti burną. Sujungdami šiuos žmones su dvasiniu pasauliu, mes aiškiname, kad jų mėgavimasis priklauso nuo aukštesnio lygio gamtos.
Kaipgi jie gali prisipildyti? Tiktai su sąlyga, kad atitiks gamtą,  išlaikys pusiausvyrą su ja. Tai galima pasiekti įgijus būdingą gamtai atidavimo savybę. Ką tai reiškia? Kad suprastume, reikia susivienyti, juk matome, jog gamtoje viskas globaliai tarpusavyje susiję. Jeigu neveiksime drauge, nieko negausime. O jeigu panorėsime daryti vienas kitam gera, pasieksime ne tik taiką ir gerovę (juk aišku, kad nežudant vieni kitų jau bus gerai), bet ir supanašėsime su gamta – būtent šito ji iš mūsų reikalauja.
Be žmogaus, viskas gamtoje aiškiai sutvarkyta ir suorganizuota, be to, ryšys nustatomas automatiškai. O lygyje „žmogus“ turime tai atlikti patys – gamta paliko šį veiksmą mums. Šis aiškinimas visai logiškas, nes liečia natūralius norus: valgį, seksą, šeimą. Pinigai, šlovė, žinios – jau per aukštai. Žmogus nusileidžia į patį pagrindinį lygį ir nieko, išskyrus tai, nenori. Jis nori būti tikras, kad turės stogą virš galvos ir maisto. Jeigu vėliau išryškės aukštesni norai, žmogus suras jiems pripildymą. Iš pradinių veiksmų žmonės supras, kaip tęsti toliau.

Nori, kad tavo lėkštė būtų pilna?

Klausimas: Ar žmonės turi suprasti, jog tarpusavio ryšys būtinas tam, kad supanašėtų su gamta? Ar tokias pastangas jie turi dėti?
Jiems nereikia dėti jokių ypatingų pastangų. Jų įnašas – suprasti idėją tiek, kiek kiekvienas sugeba, ir su ja sutikti. Žmogui nereikės ypatingai dirbti prieš savo norą, juk kol kas kiekvienas jaučiausi prislėgtas, bijo: ar rytoj turėsiu  būtiną minimumą – nuosavą kampą, maisto? Dėl šios baimės žmogus sutinka su aiškinimu, kuris atsako į jo poreikius: „Nori, kad tavo lėkštė būtų pilna? Žiūrėk, apie ką reikia galvoti.“ Čia nedirbama prieš norą – žmogui turi būti aišku, jog kreipimasis tiksliai atitinka jo poreikius, kad tai susiję. Ir tai galima paaiškinti logiškai kaip įprastų materialių sistemų atitikimą.
Kūrimo tikslas – susiliejimas su Kūrėju. Tai įvyks žmonėms susivienijus! Kalbame apie motyvaciją: arba žmogų veda įsisąmonintas noras, arba, jeigu to nėra, – skrandis. Kūnas – viskas, ką turi žmogus, jis privalo jį pripildyti. Valgis, seksas, šeima yra pagrindas. Tokie yra žmogaus norai ir per tai aiškinama. Žmonės egoistiškai per šiuos norus susivienys, kad taptų panašūs į gamtą ir pasitikėtų rytdiena. Šio susivienijimo viduje jie pajus ir dvasingumą. Kaip? Įtraukdami vienas kito norus!
Juk kiekvienas savo lygiu susivienija su kitais. Bet noras būti kartu, supratimas, jog tai gerai, – bendras visiems.
Kiekvienas tai supranta pasiekęs savo galutinį norą. Negalima krimstis, kad Kūrėjas nesuteikė žmogui tokio, kaip kabalisto, poreikio. Žmogus neturi tokio noro, bet turi savo. Jeigu jį realizuoja, jis yra toje bendroje piramidėje, kuri siekia susivienijimo. O susivienijime ima jausti dvasinę komponentę. Jis tai pajus ir dėl to, kad vienijimasis yra dvasinė savybė, ir dėl to, kad visi įsitraukia į visus. Nereikia tuo rūpintis – šis etapas išryškės susivienijus.

(Iš pamokos pagal Rabašo straipsnį, „Dargot Sulam“, 73 straipsnis, 2009 03 15)