Klausimas: Ar galite jausti mokinius, mokydami juos virtualiai, juk prieš jus – milijonas žmonių? Jūs nė nežinote jų vardų, nežinote, kaip jie atrodo. Ką būtent jaučiate?
Atsakymas: Tai nesvarbu. O kaip tai vyksta didelėje auditorijoje? Sakykime, dėstau universitete, kurio didžiulėje salėje sėdi keli tūkstančiai studentų. Bet jeigu prieš juos esu ekrane, kodėl tai blogiau? Manau, šiuolaikinės techninės naujovės visai netrukdo. Viskas priklauso nuo to, kuo pripildome savo kanalus.
Komentaras: Vis dėlto bandau suprasti, ką reiškia jausti didžiulį žmonių skaičių, net visą žmoniją? Pavyzdžiui, mano organizmas sudarytas iš milijardo ląstelių, bet juk nejaučiu kiekvienos ląstelės.
Atsakymas: Tačiau organizmas žino, kaip save valdyti ir kontroliuoti.
Klausimas: Tačiau žmogus gali jausti tik kelis artimus žmones arba jų patiriamas būsenas?
Atsakymas: Ne. Jei siekiame įgyvendinti vieną bendrą temą, norime prieiti prie vienos bendros išvados, tuomet manyje yra labai aiškus, glaudus kontaktas su visais auditorijoje esančiais žmonėmis. Nekyla jokių problemų. Viskas priklauso tik nuo to, kiek suprantame ir priimame mūsų vienintelį bendrą tikslą.
Klausimas: Kartais jaučiu, kad kas nors nutiko mano kepenims, skrandžiui, plaučiams. Jūs galite lygiai taip pat jausti, kad kažkas nutiko mokiniams Lotynų Amerikoje, tarkim, Čilėje? Jūs taip jaučiate?
Atsakymas: Taip irgi jaučiu. Bet esmė ne ta. Dėl savo ryšio galime palaikyti vieni kitus, paskatinti, išlaikyti, patraukti. Apskritai kurti dinamiškesnį ryšį.
Iš pokalbio su M. Laitmanu
Palikti atsiliepimą
Norite prisijungti prie diskusijos?Drąsiai galite pradėti!