Kaip suvokiame pasaulio paveikslą

Komentaras: Vokiečių filosofas A. Šopenhaueris pasakė: „Laimingais ir nelaimingais mus paverčia ne tai kokie daiktai yra tikrovėje, o tai, į ką paverčiame juos suvokdami.“
Atsakymas: Savaime suprantama. Bet kuris daiktas ir taip nuo pradžių egzistuoja manyje, o aš jį paverčiu kažkuo kitu. Kitaip negalėsime apie jį kalbėti.
Jei kalbu apie ką nors, tai išsakau savo suvokimą, nes tas daiktas jau egzistuoja manyje. Kokiu pavidalu jis egzistuoja – apie tai ir kalbu. O kaip kitaip? Jei nesuvokiu, kaipgi galiu apie tai kalbėti?
Komentaras: Bet sakoma, šimtai žmonių – šimtai nuomonių. Kaip jie randa bendrą kalbą? Kodėl visi šį tą suvokia vienodai, o šį tą skirtingai?
Atsakymas: Kiekvienas – savyje, remdamasis savo savybėmis.
Komentaras: Sakykime, visi vienodai suvokia stalą, kėdę, kokias nors aplinkybes…
Atsakymas: Irgi ne vienodai, mes juk negalime sugretinti. Tiesiog susitariame, kaip tai vienoda.
Tarkime, sakydamas „stalas, kėdė“ – sutinku, kad tai pažadina manyje ir tavyje vienodą suvokimą, bet jokiu būdu nenurodo į tai, koks tai objektas, tik tai, kaip jį suvokiame savyje.
Komentaras: Iš principo, kiekvienas suvokiame savaip, be to, negalime palyginti tokių niuansų, kiek rūgštu man, o kiek rūgštu kitam. Išeitų, kad faktiškai žmonės „susitarė“ dėl pasaulio paveikslo: štai taip jį suvokiame.
Atsakymas: Taip, nes jie nuo pat pradžių egzistuoja pagal tam tikrą bendrą panašumą. Žmogiškajame suvokime yra tam tikras savybių rinkinys, ir todėl žmonės gali susitarti.

iš pokalbio su M. Laitmanu