Pirmiausia reikėtų suprasti ypatingą situaciją, kurioje atsidūrėme. Iš kabalos mokslo žinome, kad kai kurie veiksmai realizuojami iš viršaus, o kiti turi kilti iš apačios, iš kūrinių pusės – kitaip jie nebus kūriniais.
Neįmanoma pagimdžius vaiką su juo elgtis taip, tarsi jis vis dar būtų motinos įsčiose. Jis išėjo į išorę, kad taptų savarankiškesnis, kad atskleistų save, savo veiksmus, norus, savybes, kad atsiskleistų kaip žmogus.
Dvasinis vystymasis vyksta taip pat. Kuriant dvasinius pasaulius, veiksmai atliekami iš viršaus, ir jie visi, įskaitant indo sudužimą, nukreipti į tai, kad kūrinys apačioje iš tamsos, iš paruošiamųjų etapų, priešingų tobuliems, tikrintų, lygintų savo būsenas su tobulomis ir laisvai rinktųsi.
Mums dar reikia išsiaiškinti, koks pasirinkimas laisvas, kokia tai situacija, kokiais atvejais kūrinys analizuoja ir teikia pirmenybę savajam egoizmui. Tai nepaprasti dalykai, susiję su įvairiais reiškiniais, pjūviais, suvokimo detalėmis, koordinačių ašimis ir t. t.
Iš esmės, egzistuoja du požiūriai. Pirmasis realizuojamas iš viršaus, idant aprūpintų žmogų tuo, kas būtina: dvasiniai pasauliai ir parcufai, taip pat šiuo pasauliu su viskuo, kas jame yra. Antrasis požiūris realizuojamas iš apačios, kai žmogus yra stumiamas vystytis, kol po tūkstantmetės evoliucijos ir raidos kaip socialinė būtybė, jis pasiekia posūkio tašką, kuris kabaloje pažymėtas 1995 metais. Ši data – kaip etapų sankirtos kelrodis, ženklas, kad nuo šiol žmogus privalo suprasti, kur esąs ir kas iš jo reikalaujama.
Juk jo realybė ne atsitiktinė, ir ne žmogus joje šeimininkas: egzistuoja sistema, kuriai jis turi prilygti. O tam reikia išstudijuoti, pažinti ją.
Iš viršaus realizuojamas procesas tęsėsi tūkstantmečius. Viskas, kas vyko iki šių dienų, buvo tik pasiruošimas, kurio nė neaptarinėjame. Mūsų užduotis – nuo dabar pradėti veikti sąmoningai: kelti MAN, t. y. prašymą ištaisyti, arba, kitaip tariant, kelti sfirą Daat į aukštesniąją pakopą ir pan.
Taigi, iš viršaus nustatytos tam tikros sąlygos, o mes iš savo pusės turime išjudinti teisingą norą tobulėti, reikalauti jėgų, analizės, mokymosi – visko. Juk nieko negalime pakelti į viršų, tik reikalavimą, bet jis turėtų būti nukreiptas į davimą, o apie tai liudija polinkis susivienyti su artimu. Tada aš neklystu ir iš tikrųjų veržiuosi davimo link. Man duotas „šis pasaulis“ – išorinis, menamas paveikslas. Tačiau be jo man daugiau nieko ir nereikia. Jeigu pasitelkęs įsivaizduojamą realybę galiu pasirinkti teisingą kryptį į tikrą pasaulį, esantį kitoje šios iliuzijos pusėje, – tuo geriau. Tegu migla išsisklaido vėliau, svarbiausia, kad jau dabar braudamasis per ją laikausi teisingos krypties tikslo link.
Iš pokalbio su M.Laitmanu
