Šiuolaikinių mokslų problema ta, kad pasiekėme slenkstį, kai savo jutimo organuose galime jausti, papildyti, ko nors imtis. Todėl visi mokslininkai kalba, kad mokslas pasiekė savo galą.
Kabala sako, kad savo penkiomis juslėmis praktiškai pasiekėme maksimalias ribas, už jų jau negalime nieko matyti. Mums nereikia išrasti naujų prietaisų, kurie vos šiek tiek išplečia mūsų organų suvokimo ribas, o plėsti reikia pačius jutimo organus.
Mokslas negali to atlikti, nes užsiima tik tuo, ką mechaniškai gali pridėti žmogui. Mums reikia keisti patį žmogų, šiek tiek išvystyti jį iš vidaus. Tuo ir užsiima kabala.
Todėl prieiname prie išvados, kad kaip mokslų pakaitalas ir jų pratęsimas ateis kabala ir duos atsakymą, kaip išplėsti mūsų suvokimo ribas ir pasiekti būseną, kai galėsime vystyti žmogų, ir iš žmogaus suvokti vis didesnes gamtos gelmes.
Kabalos tyrimo objektas – pats žmogus. Jis gali išmanuoti savo pokyčius savo instrumentuose, kurie yra jame, o ne jo išorėje.

Iš pokalbio su M. Laimanu

Manęs dažnai klausia: kas yra dvasinis pasaulis, kaip jį įsivaizduoti? Tai labai paprasta. Šis pasaulis – tai mūsų vidinis pojūtis, kuriam esant, mums atrodo, kad kažkas vyksta viduje.
Tačiau iš tiesų visa, kas vyksta, pradedant didžiule Visata su visomis žvaigždėmis ir tuo, kas vyksta ant Žemės rutulio (negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmonės ) – visa tai man atrodo mano nore mėgautis. O jei galėčiau atjungti savo egoistinį norą, tai nejausčiau nei savęs, nei išorinio pasaulio.
Ir visas šis paveikslas, atsiskleidžiantis man mano noro mėgautis viduje jo pirminiu pobūdžiu, kaip sukurta Kūrėjo, be mano darbo ir ištaisymų, o tik kaip pažadinimo iš aukščiau pasekmė, vadinasi „šiuo pasauliu“. Žinoma, mes visąlaik jaučiame pokyčius, bet tai pokyčiai mūsų nore gauti. Ir todėl mums atrodo, kad pasaulis juda. O iš tikro niekas nejuda, tiesiog keičiasi įspūdžiai mūsų nore mėgautis, nes kinta noras.
Tačiau su dvasiniu pasauliu yra visai kitaip. Dvasiniame pasaulyje aš ne tik gaunu įspūdžius iš aukštesniosios pakopos poveikio, bet drauge ir pats veikiu. Jei visas šis pasaulis yra aukštesniosios jėgos veiksmų pasekmė, tai dvasinis pasaulis – sąveikos, ryšio tarp mano veiksmų ir Kūrėjo veiksmų rezultatas. Ir kuo labiau atitinku Kūrėją, tuo labiau atskleidžiu dvasinį pasaulį, priklausomai nuo savo panašumo į aukštesniąją jėgą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Mes matome didžiules pastangas, kurias deda, tarkime, Amerika bandydama sureguliuoti padėtį Artimuosiuose Rytuose, arba ekonomistų pastangas (pinigų spausdinimą), nukreiptas į dabartinės sistemos stabilizavimą. Vis dėlto tai turbūt niekaip nesusiję su paties žmogaus pasikeitimu?
Atsakymas. Nesusiję, nes jie nesupranta, ką reikia daryti. Jie nežino gamtos programos, nežino apie integralią sistemą, taigi visos jų pastangos veda ir ves prie dar didesnės krizės plėtros.
Jie remiasi tuo, kad mes palaušime gamtą, o ne taisysimės, kad ją atitiktume. Tai yra jų klaida.
Komentaras. Bet šiuolaikinės žmonijos koncepcija teigia, kad žmogus pats savaime – uždaras dydis, su kuriuo nieko nepadarysi, jį tegalima kažkaip panaudoti kaip pirkėją, paversti geru darbuotoju.
Atsakymas. Nieko tokio jau nebegalima padaryti. Nieko negalite padaryti su žmonėmis, netgi ta forma, kuria norėtumėte juos panaudoti.
Jau nepaversite juos pirkėjais – pirma, todėl, kad dabar visiškai kitokie santykiai, nei buvo anksčiau. Antra, todėl, kad žmogaus noras keičiasi ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Šiandien sunku paversti žmones pamišusiais vartotojais, netgi jei spirsite juos visomis žiniasklaidos ir reklamos priemonėmis. Tai pamažu praeina, nes mes keičiamės. Juk vis tik vystomės, evoliucionuojame.
Daugelį tūkstantmečių mes realizuodavome savo begalinius norus. Vėliau, pastaruosius penkiasdešimt šešiasdešimt metų, buvome mokomi kurti besaikio vartojimo visuomenę: dirbu– perku – išmetu, dirbu– perku – išmetu. Kam? Tam, kad kažkieno sąskaitoje kauptųsi doleriai.
Dabar tai baigiasi – žmogaus jau negalima priversti dirbti – pirkti – išmesti ir vėl dirbti – pirkti – išmesti. Jis pradeda pavargti nuo šito. Žmogaus egoizmas pradeda nusidėvėti, kaip nusidėvi viskas gamtoje, ir ima kokybiškai keistis. Mūsų tolesni poreikiai siejasi su kitokia plotme.
Žmogui jau nusibodo aptarnauti savo kūną ir lakstyti po parduotuves ieškant to, ką išvakarėse pamatė TV ekrane. Šiandien jam pabunda prasmingi norai. Mes palaipsniui pereiname į kitą lygmenį. Klausimas: „Kam mes egzistuojame?“ – tai kitas vystymosi etapas.
Ir čia jūs negalėsite patenkinti žmonių naujais skudurais arba naujo modelio telefonais. Negalėsite, nes bet kokie resursai turi eksploatavimo laiką.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Jeigu noriu išmokti teisingo ketinimo, kad veikčiau realybę, turiu pasikeisti savo protu ar jausmais?
Atsakymas. Protas formuoja jausmus, o pasikeitimai, kurie vyksta tavyje – jausminiai.
Pradėsi atpažinti aukštesniąją jėgą ir suprasi, kaip ji formuoja visus tavo veiksmus, taip tu turi elgtis su Ja – nepaisydamas savo pojūčių Jos veiksmus matyti kaip gerus ir kuriančius gėrį.
Ne visada jauti tuos veiksmus tokius, bet turi pakilti aukščiau savo pojūčių. Tuomet pakilęs virš jų, suprasi, kad kalbama apie pačią jėgą – davimo jėgą, virš tavojo noro mėgautis, gavimo jėgos. Tai vadinama tikėjimu aukščiau žinojimo.
Tu pažįsti jėgą, veikiančią visoje tikrovėje. Turi ryšį su Ja. Pradedi suvokti aukštesniąją realybę, gamtoje esančią amžinybę, tobulumą. Kyli į lygį, kuris yra aukščiau kūno.
Klausimas. Kaip keičiasi mano ketinimai?
Atsakymas. Visi jie nukreipti į davimą, meilę artimui, ryšį su visa realybe, juk jauti, kad visa tai priklauso tau, piešiama tavyje.
Kabalos mokslas vadinasi paslėptu mokslu, nes kol žmogus nepasiekia jo, neįgyja galimybės taip žvelgti į realybę, nežino, apie ką kalbama.
Klausimas. Su kokiu ketinimu žmogus turi žiūrėti į realybę?
Atsakymas. Su meile visai tikrovei, visom jos dalims – negyvajai, augalinei, gyvūninei gamtai ir žmonėms.
Į visą realybę žvelgiu kaip į pačią svarbiausią man, turiu ketinimą nešti jai gėrį, juk visa tai priklauso tai pačiai aukštesniajai Jėgai.
Jeigu neignoruoju tos realybės, myliu ir saugau visas jos dalis, tai pamažu įgyju tokius pat jausmus kaip aukštesnioji, visą tikrovę valdanti Jėga. Tai reiškia, kad artėju prie Jos. Galiu Ją atpažinti, tirti, jausti Ją, pradėti su Ja dialogą.
Klausimas. Ką reiškia ryte nuteikti save mylėti visą realybę? Juk sakote, kad tai pats sėkmingiausias ketinimas, kurį rekomenduojate žmogui jo gyvenime.
Atsakymas. Svarbiausia, nuteikti save tam, kad visa realybė – tai viena jėga, meilės ir davimo jėga, sukūrusi visą realybę, palaikančią ją ir mus, suteikianti mums galimybę ją pažinti, elgtis su ja pagal principą ,,Nėra nieko, išskyrus Jį, Gerą ir Kuriantį gėrį“.
Jeigu norime pajausti tą jėgą ir nustatyti, kad nėra nieko išskyrus Ją, Gerą ir Kuriančią gėrį Jėgą, tai privalome įgyti tą pačią Jos turimą davimo ir meilės savybę.
Klausimas. Su kokiu ketinimu žmogus turi atsikelti ryte ir išeiti į pasaulį?
Atsakymas. ,,Nėra nieko, išskyrus aukštesniąją Jėgą, Gerą ir Kuriančią gėrį“ ir „pamilk savo artimą kaip save“.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Anksčiau buvo automobilių, kurie labai sunkiai užsivesdavo. Pasuki raktą, o starteris vis treška ir gęsta, kol variklis pagaliau pradeda veikti.
Taip ir žmogus turi save užvesti. Kiekvieną kartą užvesdami save, gauname iš viršaus šviesą, kuri mus veikia ir pradeda kreipti sielą į davimo savybę.
Iš pradžių būtinybė susivienyti mums – tušti žodžiai, juk širdžiai neįsakysi. Ir vis tik mes bandome jėga ją užvesti, kiekvieną kartą savo pastangomis pritraukdami Grąžinančią į šaltinį šviesą. Tai atima labai daug laiko, juk mūsų sielos variklis labai senas, sudaužytas ir niekaip neužsiveda. Tačiau kažkada jis vis tiek po truputį pradeda suktis, ir tada mes suprantame, kad meilė artimui, apie kurią rašo kabalistai, tai ne moralė, o gamtos, visos kūrinijos dėsnis.
Norint patekti į tikrąjį pasaulį, mums būtina susivienyti. Juk be to mes egzistuojame iliuzijoje, įsivaizduojamame pasaulyje, tarsi žiūrėtume filmą, kuris neturi nieko bendra su tikrove.
Mes iš visų jėgų stengiamės mūsų sielą pažadinti, kol nuo daugybės tokių bandymų mūsų variklis galų gale užsiveda, ir mes pradedame judėti tinkama kryptimi. Judėjimą palaiko degalai – Aukštesnioji šviesa.
Europa labai panaši į tokį nedarnų variklį. Ten yra daug grupių, senų ir naujų, taip pat vienišių, kurie nepriklauso jokiai grupei. Reikia pasistengti visus nukreipti viena linkme, įtraukti į bendrą judėjimą.
Kiekviena grupė, kuri turi patirties, jėgos, juda tinkama linkme, supranta ir jaučia, kad būtent susivienijime atsidaro įėjimas į tikrąjį pasaulį iš tokios nesąmoningos būsenos, kurioje dabar esame.
Būtina suprasti, kokia atsakomybė tenka kiekvienam, kuris pasiekė aukštesnę būseną. Jis turi pradėti vilkti visą šį sugriuvusį vežimą, kuris nenori pajudėti. Tai bus mūsų ataka dėl suvienijimo.
Nebūtina laukti kongreso, mes galime ir anksčiau pasiekti tokį susivienijimą, kuris suplanuotas Kūrėjo programoje.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Kiekvienas iš mūsų gauna pradinį norą atskleisti Kūrėją, ir šis noras vadinamas ,,tašku širdyje“. Tačiau šis taškas pats nieko nesugeba įveikti, negali atlikti jokio veiksmo. Viskas, ką galime padaryti nuo pat pradžių – kuo labiau anuliuoti savo egoizmą, kad užmegztume ryšį su draugais.
Laukiame, kad Kūrėjas užmegztų šį ryšį tarp mūsų. Ir kai tik pajuntu esąs susijęs su draugais, tame abipusiame ryšyje ,,Aš draugui, o draugas man“ tučtuojau jaučiu tarp mūsų tą jungiančią mus jėgą – Kūrėjo savybę, abipusį davimą tarp manęs ir draugo. Taip atskleidžiame Kūrėją.
Pasirodo, nėra svarbu, kas yra kiekviename iš mūsų, o svarbu tai, kas yra tarp mūsų – pačios grotelės yra svarbesnės už grotelių mazgus. Nors grotelės sudaromos per mazgus, tačiau norint pasiekti tikslą, susilieti su Kūrėju, grotelės yra daug svarbesnės.

Pasaulyje tėra viena siela, ir ši siela, visoje savo pilnatvėje, yra kiekviename iš Israel (jašar kėl), o tai reiškia ,,tiesiai pas Kūrėją“, kitaip tariant, tame žmoguje, kuris trokšta praktiškai, iš tikrųjų atskleisti aukštesniąją jėgą, savo sielos šaltinį.
Kaip išeina, kad kiekvienas iš mūsų gali visiškai pajausti visą šią sielą, juk pasaulyje yra milijardai žmonių? Bet kiekvienas žmogus, kiekviena sielos dalis, priklausomai nuo jos ryšio su kitais, ima atskleisti tą pačią bendrą sielą. Ir kol nesusijungs su visais, žmogus nepažins šios sielos, o tik kurią nors jos dalį. Bet atskleidęs visus ryšius, jis pajaus visą aukštesnę Šviesą kaip Adam Rišon, vienintelę Kūrėjo sukurtą sielą.
Dabar jos nejaučiu tik todėl, kad manyje yra sudužimo jėga, neleidžianti man jausti savęs ištaisytos, tobulos būsenos, ji vienintelė egzistuoja. Dėl šito vidinio sudužimo, aš esu tarsi be sąmonės, kaip sapne, ir turiu prabusti iš sapno. Dabar esame atitrūkę nuo tikrosios realybės, o kai ištaisymo pabaigoje atsibusime, suprasime, kad buvome baisiame sapne.
Vidinė sudužimo jėga atskiria kiekvieną nuo likusiųjų ir laiko sapne. Tačiau ėmę dirbti ties savo išsitaisymu, pritraukiame aukštesniąja Šviesą, kuri mus pažadina. Ir tada grįžtame iš sapno į tikrovę ir jaučiame tikrąjį gyvenimą, suprasdami, kad visi priklausome vienai sistemai, vienai sielai.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Dabar internetas yra neišsenkantis bendravimo šaltinis. Vis dažniau kuriamos virtualios bendruomenės, kuriose neribojama kalba ir kurioms būdingas anonimiškumas, savanoriškumas, bendri tikslai bei interesai.
Kaip manote, kokia šių pokyčių tendencija? Kur mus stumia gamta?
Atsakymas: Gamta mus stumia į teisingą tarpusavio bendravimą. Kas yra teisingas bendravimas, dar nežinome, bet pamažu išsiaiškinsime. Dar keleri metai ir suprasime, ko iš mūsų reikalauja gamta.
Galų gale tai pakeis žmonių bendravimą. Matome, kad per tūkstantmetę raidą žmonės mėgino pasiekti naują bendravimo būseną. Jie siekė atrasti naujas žemes, vaikėsi valdžios, turtų, bet galiausiai išsiaiškino, kokie būdai, metodai, bendravimo formos yra optimaliausi jiems. Jie nesuprato, ką daro, bet apskritai ėjo į tai.
O mūsų laikais šie aiškinimaisi pereina į kitą lygį. Ir išeina, kad jau pati keičianti atstumus technologija (atstumai mažėja dėl technikos judėjimo, virtualaus ryšio ir t. t.) atveda mus į tai, kad galime labai greitai maksimaliai tarpusavyje bendrauti.
Dar atskleidžiame, kad ryšys tėra mechaniškas, techniškas, ne toks, kokio iš mūsų reikalauja gamta.
Klausimas: Ar manote, kad tokios atsiskleidžiančios virtualių bendruomenių galimybės, kai kiekvienas gali bendrauti su milijonu žmonių, daro teigiamą poveikį?
Atsakymas: Žinoma.
Klausimas: Šimtmečiais knyga buvo pagrindinis informacijos šaltinis, šiuo metu ji tiesiog dingsta ir visas bendravimas pasikeitė. Tai – vystymasis ar degradacija? Anksčiau žmogus galėjo per savaitę perskaityti kelias knygas, dabar skaito kur kas mažiau.
Atsakymas: Vis tiek rašytinė forma niekur nedings, mes ir toliau rašysime. Juk tai nėra bendravimas laiškais, tai atmintis.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Kiekvienas žmogus turi tašką širdyje. Vienų žmonių taškas širdyje pabunda labiau, ir tuomet jie ima domėtis kabalos mokslu ir galiausiai ateina mokytis, kad pagal šią metodiką išvystytų savo tašką širdyje ir iš jo pastatytų Šventyklą, kitaip tariant, dvasinį indą (kli), parcufą iš dešimties sfirų, kuriame jie galės atskleisti Kūrėją.
Todėl Kūrėjas įdeda žmogui tašką širdyje sakydamas: „Sukurkite Man Šventyklą, kur galėsiu įsiviešpatauti, t. y. atsiskleisti jumyse.“ Tam ir egzistuojame, kad leistume Kūrėjui įsiviešpatauti mumyse, kitaip sakant, kad taptume indu, kuriame atsiskleis aukštesnioji Šviesa.
Toks žmogaus egzistavimo tikslas, ir visi turi prisijungti prie šio darbo. Juk visas mūsų gyvenimas (geras ar kupinas kančių), priklauso nuo to, ar einame keliu, kur statome kli Kūrėjui atskleisti.
Šis taškas įjungia savyje visą pasaulėdarą, tačiau kol kas jis mums atrodo vien taškas, neturintis svarbos, ir nematome jame nei jėgos, nei potencialio visiems aukštesniesiems pasauliams atskleisti. Jėga ateina, kai siekiame susijungti draugėn, kad taptume kaip vienas žmogus su viena širdimi. Tik nuo to priklauso sėkmė.
Širdis – tai visi žmogaus norai, o šios širdies viduje yra mažytė kibirkštis, vadinama „tašku širdyje“. Šis taškas šviečia, nes siekia Kūrėjo.
O kartais tai tiesiog juodas taškas, kuris nešviečia, tarsi būtų užgesęs. Ir žmogus visuomet turi stengtis įžiebti tą kibirkštį. Iš pradžių Kūrėjas pažadina ją, bet paskui darbą perleidžia žmogui, kad šis pats žadintų save.
Kartais šis taškas pabunda pats ir atveria žmoguje norą, pojūtį, kad jam trūksta dvasinio pasaulio. Tačiau nereikia laukti, kol taškas pabus pats ir trauks mus dvasingumo link. Reikia patiems grupėje, dešimtuke įžiebti kiekvieno draugo tašką, kad šis šviestų jo širdyje ir per jį visiems kitiems draugams.
Tai ypatingas veiksmas, kai jaučiu, jog draugai galvoja apie mane, ir todėl pabundu. O iki tol buvau lyg miręs. Pasistenkime galvoti apie visus draugus, kad padėtume jiems visiems degti siekiu Kūrėjui. Jei atliksime tai kartu, tai labai greitai ir lengvai pasieksime sėkmės. O pavieniui tai gali tęstis iki begalybės.
Be to, pats taškas, nors ir siekia Kūrėjo ir duoda tam tikrą ryšį, tačiau neparūpina pripildymo. Kad pripildytum reikia iš taško sukurti dvasinį parcufą, tam tikrą apimtį. O tai galima atlikti tik sujungus keletą taškų drauge.
Pajausime, kad nors ir siekiame vieno tikslo, bet esame labai skirtingi. Ir tuomet įveikdami tuos skirtumus, atstumus tarp mūsų, ir virš visko mėgindami susivienyti, pažadiname savo taškus širdyje ir dėl vidinės kompresijos ir spaudimo jie įsižiebia.
Tai didžiulė dovana – gauti pirminį pažadinimą iš Kūrėjo; privalome jį realizuoti. Antraip, tai bus nedovanotinas, didžiulės dovanos iš aukščiau ignoravimas.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Kuo skiriasi vyriškas ir moteriškas vadovavimo stiliai ir kaip juos sujungti?
Jei vadovas, nesvarbu, vyras ar moteris, nežino apie kūrinijos tikslą ir programą bei kaip vadovauti, kad nuvestų į tai, ko iš mūsų reikalauja gamta, tada nieko gero nebus. Visų pirma, reikalingas integralus švietimas, dėl jo moterys užims svarbesnes pozicijas visuomenėje. Toks šių laikų principas.
Iki paskutiniojo laikotarpio pradžios, kol žmonija neįžengė į galutinę išsitaisymo stadiją, jungdamasi ir studijuodama kabalos mokslą, organizuodama dešimtukus, visuomenei vadovavo vyrai. Tačiau kai tik mes pradėjome platinti integralaus ugdymo metodą ir dirbti dešimtukuose, kad atkurtume vieną bendrą Adomo Rišono sielą, moterys turi išeiti į priekį.
Vyrai daugiau užsiims dešimtukų ir vidinių visuomenės struktūrų organizavimu, o moterys imsis išorinio vadovavimo. Taigi nuolat kartoju, kad platinimas yra pagrindinis moters darbas.
Ta pati moteris, kuri visada likdavo šešėlyje, dabar turi išeiti į pirmą planą ir pradėti naujai organizuoti visuomenę. Ir svarbiausia, kad vyrai tam pritaria. Gamta praleidžia moterį į priekį, ir niekas neprotestuoja. Tai stebuklas, to niekada nebuvo istorijoje. Ir šis procesas vystėsi pastarąjį šimtą metų.
Moteris visada turėjo polinkį vadovauti, tačiau anksčiau tai pasireiškė nedideliu mastu, neperžengė namų ribų. Vyras nesugeba tvarkyti namų, jis niekada nežino, kur kas padėta. Jo mąstymas nėra tinkamas tokiam darbui, todėl moteris visada valdė namus. Tačiau laikui bėgant įvyko pokyčių. Ir tai yra vidinės sielos organizacijos, kuri palaipsniui artėja prie ištaisymo, pasekmė. Šviesa iš viršaus praeina per sfiras KeterChochma ir t.t. į Malchut ir vis labiau pasiekia moterį. Todėl moterys pajuto, kad geriau supranta pasaulyje vykstančius pokyčius ir yra pasirengusios reikšti savo nuomonę svarbiais klausimais.
Tai jau neapsiriboja vien tik žinojimu, kur yra druska ir pipirai virtuvėje. Moteris yra pasirengusi patarti: vyrui, vyriausybei ir parlamentui, siūlyti problemų sprendimą. Tai jau ne patarimas, kaip išvirti sriubą, bet kaip užvirinti politiką. Taip yra todėl, kad atėjo laikas, kai Aukštesnioji šviesa priartėjo prie Malchut ir jai pašvietė.
Todėl moteris jaučia, kad gali su tuo dirbti. Ji sugeba įvesti tvarką pasaulyje geriau nei vyras, nes ji priklauso paskutinei sfirai ir, pakeldama Atspindėtąją šviesą, ji suriša visas prieš save esančias sfiras. Todėl ji sugeba jas visas valdyti.
Vyras lieka savo apibrėžtame vaidmenyje, o moteris įgyja galią valdyti visus, kaip tai daroma su vaikais darželyje. Ji susitvarko su visais reikalais.
Ne visos gali būti panašios į Margaretą Thatcher ar Goldą Meir, tačiau nepaisant to, kiekviena moteris turi ypatingų sugebėjimų valdyti. Manau, kad šiais laikais būtina parlamentuose vyrus pakeisti moterimis. Mes žinome, kad visur, kur moteris dirba, bus tvarka. Pasauliui reikia ne sprogstančios vyro stiprybės, o nuosaikaus, subalansuoto moters vadovavimo, bet be jokių smulkmeniškų išskaičiavimų, kurie kartais būdingi moterims.
Moteris, galinti viską padaryti gerai, viską teisingai pasverti ir suvokianti savo šalį kaip savo namus, svarbius ir jai brangius, geba suderinti visas prieštaringas tendencijas, partijas ir viską subalansuoti. Tai gali padaryti tik moteris.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Klausimas: Psichologas manyje stengiasi suprasti save ir kitus, analizuoti ir spręsti problemas, kontroliuoti savo jausmus, mėgina pakeisti savo santykį su tikrove. O ką stengiasi savyje daryti kabalistas?
Atsakymas: Kabalistas randa supančios tikrovės suvokimo šaltinius, jos ribas, ir dirbdamas su savimi išplečia tas ribas tiek, kad ima matyti už tikrovės esančią aukštesniąją jėgą, davimo ir meilės savybę, priešingą gavimo ir atstūmimo savybei – tam, kas būdinga egoizmui.
Kovoje tarp šių dviejų savybių, kiekviename dvasinės raidos etape teikdamas pirmenybę davimui, meilei ir vienybei, o ne atskyrimo, gavimo neapykantos savybei, žmogus tampa kalbalistu. Jis ima veikti ne dėl savęs, ne tam, kad užpildytų egoizmą, o dėl kitų, kad skleistų altruizmą.

iš pokalbio su M. Laitmanu