Klausimas. Kodėl dešimtoji teveto mėnesio diena – Toros išvertimo iš ivrito į 70 kalbų diena – laikoma gedulo diena? Tarytum šią dieną Torą ištraukė iš jos vietos. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Nes šis išvertimas atėmė iš Toros jos tikrą dvasinį pagrindą, jos tikrą vaizdą. Liko tik paviršinis vertimas. Be to, jis negalėjo būti tikslus net ir didaktiniu požiūriu, nekalbant jau apie tai, kad dvasingumo negalima išversti į jokią kalbą.
Net ivritas – tai irgi ne kalba, bet kodas – raidės, kurios viena po kitos eina tam tikra seka, pagal tam tikras taisykles. Jų negalima sukeitinėti. Kiekviename žodyje egzistuoja tam tikra šaknis iš dviejų ar trijų raidžių, vadinamoji „binjan“ („sandara“).
O verčiant iš ivrito visa tai atmetama, ir iš kalbos praktiškai nieko nelieka. Tu imi paprastą šio žodžio vertimą, kuris būdingas mūsų pasauliui, nors tekstas apskritai nieko nekalba apie materialius dalykus, ir priskiri jam kažkokią mūsų pasaulio kopiją.
Komentaras. O kiek paskui diskutuojama, kad moteris sukurta iš vyro šonkaulio arba kad pas Mozę bolavo ragai. Ir viskas – dėl neteisingo vertimo.
Atsakymas. Nieko nepadarysi, yra tokia problema.
Klausimas. Ar žmonija, grįždama į dvasinį pasaulį, grąžins Torą į vietą?
Atsakymas. Nėra ko grąžinti! Su Tora nieko nenutiko. Tora – tai Aukštesniojo pasaulio sandaros aprašymas. Žmogus, jos mokydamasis ir kildamas, suvokia šią sandarą.
Bet kai jis mano, kad ši sandara jam priklauso kaip kažkokia knygutė jo kišenėje, ir dar parašyta ne ivritu, o išversta ir netekusi dvasinės prasmės, tada jis suvokia Torą kaip eilinį pasakojimą. Skaitydamas, kad iš pradžių Dievas sukūrė dangų ir žemę, jis mano: „Dangų aš žinau. Žemę – pažįstu. Važiuojame toliau“.
Todėl negalima įleisti į dvasinį pasaulį žmogaus, nenorinčio „preparuoti“ savęs.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Pranešimas: Arizonos universiteto mokslininkai sukūrė kompiuterinį minios elgesio modelį. Bandymų rezultatai:
1.Minioje neįtikėtinai greitai vyksta pasikeitimas nežodine informacija;
2.Vieno žmogaus veiksmai gali paveikti visos minios elgesį;
3.Patekę į antisocialinę minią įstatymui paklusnūs žmonės taip pat pradeda pažeidinėti įstatymus, ir atvirkščiai, pozityviai nusiteikusioje minioje nusikaltėliai greitai sutramdo savo naikinimo instinktus.
Komentaras: Kabala jau tūkstantmečius aiškina šiuos asmenybės ir visuomenės (aplinkos) elgesio dėsnius. Ir dar daugelį kitų. Aiškina, kaip tuos dėsnius panaudoti asmenybės naudai, neapribojant jos laisvės bei harmoningai vystant, ir visuomenės naudai, kad tarp jų nekiltų joks konfliktas, o atvirkščiai, būtų surastas idealus atitikimas – asmenybės gerovę prilyginant visuomenės gerovei. Tai pasiekiama, jeigu asmenybės svarba lygi visos visuomenės svarbai – laikomasi dėsnio, vadinamo „Dalis ir visuma lygios“. Jo laikytis įmanoma, jeigu visi lygūs, visi priklauso vienas nuo kito, kiekvienas tesiekia vykdyti vienos visumos norą, čia mato savo misiją ir taip visiškai prisipildo. Tai būsena, kurioje mes egzistuojame nuo pat pradžių. Ji vadinasi „Begalybės pasaulis“. Mes privalome iš mūsų būsenos, iš „Šio pasaulio“, panorėti pakilti (moraliai) iki „Begalybės pasaulio“ lygmens. Toks mūsų noras pritrauks mums atidavimo ir meilės Šviesą (pojūtį), pripildančią mus „Begalybės pasaulyje“, – ir ištaisys mus iki sugebėjimo „Mylėti artimą kaip save“. Nėra nieko neįtikėtino. Štai jau ir mokslininkai įrodinėja, kad veikiant visuomenei asmenybė savo savybes gali pakeisti praktiškai akimirksniu. Taip kad viskas priklauso nuo mūsų sprendimo kiekvienam mūsų daryti teisingą įtaką. Čia ir yra mūsų valios laisvė.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Per visą istoriją žmonės kovėsi už laisvę. Žmogaus teisių deklaracijoje rašoma, kad laisvė – tai galimybė daryti viską, kas nekenkia kitam. Ar sutinkate su tokiu pasakymu?
Atsakymas: Iš dalies. Tai nėra išsamus laisvės apibrėžimas, bet bent jau pirmas ir pagrindinis teiginys.
Klausimas: Jei žiūrėsime į laisvės sąvoką iš komunikacijos tarp žmonių požiūrio taško, kiek laisvas mūsų elgesys? Žinome, kad genai ir aplinka praktiškai visiškai nulemia mūsų elgesį. Kur tuomet mūsų laisvė?
Atsakymas: Tarnauti mūsų tarpusavio ryšiui, kuris veda visus į nuostabią būseną – vienybę. Tik šitai turime įsisąmoninti, kaip galimybę laisvai judėti tarpusavyje.
Klausimas: Žvelgiant iš gamtos pozicijų, ar žmogus turi būti laisvas?
Atsakymas: Žiūrint iš gamtos pozicijų, tai visai nėra duota. Nė vienas biologinis organizmas, įskaitant žmogų, neturi laisvės. Tačiau kildamas virš savo egoistinės prigimties, išeidamas iš savęs, žmogus gali pasiekti naują, altruistinę prigimtį, ir ten įgyti laisvę kaip davimą ir meilę kitiems.
Laisvė – tai išėjimas iš egoizmo.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Šiuolaikinis mokslas sukūrė keletą konceptualių pozicijų krizių atžvilgiu:
– Krizė vertinama kaip natūrali bet kurios sistemos raidos būsena.
– Krizei visada būdingas egoizmo augimas.
– Krizė atsiranda kaip dviejų procesų vienybė. Tai visada yra ir sunaikinimas, ir kūrimas kartu.
– Krizės negalima vertinti, kaip vien neigiamo reiškinio.
– Krizės progresyvios, nepaisant jų sukeltų skausmų.
Sakoma, kad teisinga diagnozė yra pusė gydymo sėkmės. Ką žmogus turėtų suvokti? Kokią diagnozę turėtume nustatyti kiekvienas sau?
Atsakymas: Pirmiausiai, turime apšviesti žmoniją, kad visi esame egoistai, todėl turime suprasti, kad turėsime tai pakeisti. Visa gamta, išskyrus žmogų, yra integrali ir netgi altruistinė. Mūsų pasaulyje negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta yra integrali, o žmogus iškrenta iš jos su savo egoizmu ir yra niekam nepavaldus. Tesirūpina, kad jam būtų gerai, net jei tai kenkia kitiems. Ši būsena egzistuoja, kaip gamtos duotybė, todėl jaučiame savo suvokimo ydingumą ir vystymosi aklavietę.
Šiuo metu esame pasiekę būseną, kai pradedame naikinti savo mažą planetą. Ji nebesugeba mūsų atlaikyti. Todėl turime labai rimtų problemų. Gamta maištauja prieš mus ir pradeda labai žiauriai spausti, bandydama priversti mus keistis. Mes nesuprantame jos veiksmų, nepriimame jų ir tęsiame tuštybių mugę.
Klausimas: Kas esame „mes“?
Atsakymas: Mes esame labai riboti dvikojai žinduoliai. Ir tokie riboti, kad esame blogesni už gyvūnus. Galų gale, net ir ta dalimi žinių ir galimybių, kurias turime, kenkiame sau ir supančiai gamtai.
Komentaras: Man atrodo, kad šiandien milijonai žmonių nusistatė sau diagnozę: dėl to, kad mes naikiname aplinkinę gamtą, kalta mūsų egoistinė prigimtis.
Atsakymas: Ir ką daryti, jei jie supranta? Jie supranta ir tęsia.
Komentaras: Tačiau daugelis jau žino apie savo elgesio žalingumą ir kovoja su juo. Ir ne tik keli filosofai, bet milijonai žmonių bei daugybė skirtingų organizacijų.
Atsakymas: Šios organizacijos yra pačios egoistiškiausios. Jos kovoja, kol būna paperkamos ir palaipsniui nutyla, supranta, kad turi sugyventi su šio pasaulio turtingaisiais, todėl viskas tęsiasi. Žinoma, yra tokių, kurie ir toliau priešinasi, tačiau juos užčiaupia, ir jie negali nieko spausdinti, nei veikti. Dėl to viskas užgęsta. Mes matome, kaip vis dar einame egoistiniu keliu, prievartaudami gamtą visais įmanomais būdais.
Tai rodo, kad žmonės turi keistis.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Jei kariaujančių kareivių motinos kviečia žmones vienytis, ar tai padeda jų sūnums ir visai šaliai?
Atsakymas. Tikroji socialinė vienybė nėra gražūs žodžiai ir neįprasti „receptai“. Būtent iš kabalos mokslo galime pasiimti nurodymų, kaip tai įgyvendinti. Juk šis mokslas autentiškas, tai gili išmintis, tikras mokymas. kuris  buvo slėpiamas tūkstantmečius, kad šiandien būtų atskleista ir suteiktų mums tikrosios vienybės metodiką.
Norint ja pasinaudoti, reikia apsilankyti mūsų seminaruose ir juose mokytis, kaip belstis į žmonių širdis, kad jie panorėtų vienytis, kad suprastų, jog vienybė – tai amžinas tikslas, kurį kas akimirką turime sau atnaujinti. Juk taip pakylame aukščiau mus skiriančių jėgų, ir iš tikrųjų tampame viena visuma.
O svarbiausia, kuo stipriau to siekiame, kuo daugiau įdedame pastangų, kad taptume kaip vienas, tuo stipresnis Gamtos jėgos poveikis. Veikdami šią jėgą „iš apačios“ suteikiame jai galimybę stoti tarp mūsų ir sujungti mus. Mes įsileidžiame į vidų Šviesą, kad ji padarytų iš mūsų vieną visumą pagal principą „kaip vienas žmogus, su viena širdimi“.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Israelis“ – tai tos sielos, kurios dvasiškai pabudo dar senovės Babilono laikais. Tai tie babiloniečiai, kurie kažkada ėmė siekti panašumo į Kūrėją, kitaip tariant, pradėjo ieškoti gyvenimo prasmės.
Per tokius išorinius požymius šis siekis reiškiasi ir mūsų laikais. Kiekvienas žmogus, norintis „tiesiai pas Kūrėją“, siekiantis atskleisti aukštesnįjį valdymą, norintis susieti save su juo ir nuo jo priklausyti, vadinamas „Israel“. Tokiam žmogui svarbiausia gyvenime – suvokti jo esmę, prasmę.
Israelis“ – tai ne tautybė, o siekis. Todėl įvairių tautybių žmonės, gavę šį siekį, vienijasi tarpusavyje. Pirmąkart toks susijungimas vyko padedant Abraomui, antrąkart – Mozei. Šis siekis skatina poreikį tapti vienu žmogumi su viena širdimi.
Tokia forma „Israelis“ prilygsta aukščiausiajai Šviesai ir virsta vamzdžiu, kanalu  Šviesai, kuri praeina pro jį kitoms pasaulio tautoms. Tai yra Izraelio misija.
Jei „Israelis“ neatlieka savo misijos, tai pasaulio tautos ima jį kaltinti, įvairiomis formomis spausti, nekęsti. Tai vadinama antisemitizmu. Jie reikalauja iš „Israelio“ elgtis gerai, juk nuo to priklauso visas jų  gyvenimas.
Todėl jie pradeda kaltinti Izraelį dėl viso blogio, esančio pasaulyje. Tokią priklausomybę jaučia net tokios tautos, kurios apskritai nežino Izraelio ir niekada su juo nesusidūrė. Šiandien antisemitizmas stipriausias  Pietų Korėjoje, nors ši šalis niekaip nesusijusi su Izraeliu. Tačiau jie taip jaučia. Taip jaučiasi kiekvienas priklausantis nuo Izraelio.
Pagal pasaulio struktūrą aišku, kad „Israelis“ – tai kanalas, per kurį praeina Šviesa visai žmonijai. Jei Izraelio tautoje klesti vienybė, tai šis kanalas atsidaro, o jeigu Izraelis susiskaldęs, tai kanalas aklinai užsiveria. Iš to aišku, jog „Israelis“ – lemiamame taške, nuo kurio priklauso visų būklė: gera ar bloga.
Pasaulio tautos neturi pasirinkimo laisvės. Jos tegali įpareigoti Izraelį pasikeisti. Joms būtina paaiškinti šią struktūrą, kurią jie ir taip intuityviai jaučia. Jie teturi suprasti, ko būtent reikalauti iš „Israelio“: vienybės ir nieko daugiau! Juk paprastas spaudimas nepadės.
Israelis“ ir pats nesupranta, ko iš jo norima. Todėl mūsų laikais, kai jau įmanoma ištaisyti šią sistemą, atsiskleidžia kabalos mokslas. Dar ankstesnėse kartose gyvenę kabalistai kalbėjo apie mūsų laikus. Paskutinįjį šimtmetį kabalistai irgi nurodė šiuos laikus, sakydami, kad pagaliau atsiras galimybė susivienyti.
Kiekvienas žmogus pasaulyje privalo prisidėti prie bendros vienybės. Mes nežinome, kas priklauso pasaulio tautoms, o kas „Israeliui“. „Israeliu“ vadinamas bet kuris vienybės siekiantis žmogus, kad su šia naująja prigimtimi pasiektų Šviesą. Visi tokie žmonės turi susijungti ir pritraukti Šviesą visiems pasaulio gyventojams.
Tai reiškia gauti Šviesą, kad perduotum ją žemyn, kūriniams. Tai ir yra Izraelio misija.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Kabalistai pasakoja, kad mes esame nekintamos būsenos, vadinamos „Begalybės pasauliu“, kad Kūrėjas nori mus pripildyti ir suteikti neribotą malonumą, atvesti mus iki to, kad imtume Jį jausti. Tada pasijusime  Dieviškoje harmonijoje, šviesiame, tobulame pasaulyje, kuriame pripildyti Šviesos suprantame ir jaučiame visą pasaulio pilnatvę.
Ir dabar esame šios būsenos, tik nesąmoningai. Mūsų problema tik ta, kad esame nejautrūs, – neturime jutimo organo, kuriuo galėtume šią tikrovę pajusti.
Turiu tik vieną jutimų organą, kurį suvokiu kaip savo fizinį kūną. Jame yra penki atskiri jutimo organai – rega, klausa, uoslė, lytėjimas, skonis. Šiuo suvokimo organu, kurį vadinu savo „kūnu“, jaučiu save ir pasaulį.
Ir yra dar vienas kūnas, vadinamas „dvasiniu kūnu“. Jei atskleisiu jį, jame taip pat aptiksiu penkis jutimo organus – Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut, kurie taip pat vadinami „rega“, „klausa“, „skoniu“, „uosle“, „lytėjimu“, – bet tai dvasiniai jutimai. Tada per šį „dvasinį kūną“ atskleisiu dvasinę tikrovę, save ir pasaulį.
Kas neleidžia atskleisti šio suvokimo organo ir juo pajusti, kad ir dabar esu Begalybės pasaulyje, kad viskas aplink mane užpildyta Begalybės Šviesos, ir nėra nei gyvenimo, nei mirties, nėra jokių apribojimų?
Problema viena – chasadim Šviesa. Siela gali vystytis iš taško, kuris dabar yra manyje, išsiplėsti ir atsiverti išoriniam pasauliui tik tokiu atveju, jei turiu chasadim Šviesą – gailestingumo (chesed), meilės ir atidavimo savybę, gebėjimą išeiti iš savęs į išorę.
Esame Šviesos okeane – chochma Šviesoje, Kūrėjo Šviesoje, bet tai atskleisti pajėgsiu tik tada, jei atsiversiu išoriniam pasauliui – chasadim Šviesoje.
Todėl tamsa, kuri man atsiskleidžia,  – tai chochma Šviesos spaudimas, nes trūksta chasadim Šviesos, kylančios iš sielos.
Mano siela dar nepajėgia atsiverti išorei ir chasadim Šviesoje atskleisti Šviesą chochma – pamatyti „dieną“ vietoj „nakties“.
Taigi silpnesnėje ar stipresnėje chasadim Šviesoje mes matome dvasinį pasaulį, savo dvasinį gyvenimą.
Visas mūsų amžinojo tapsmo, mūsų dvasinio vystymosi procesas vyksta tarp šių dviejų Šviesų – chochmos ir chasadim, arba tarp dviejų norų, kuriuose šios Šviesos atsiskleidžia, – tarp noro gauti ir atiduoti.
Tiksliau sakant, noras vienas, o žmogus jį panaudoja dvejopai: su ketinimu „sau“ arba „kitiems“.
Todėl vystyti savyje meilę ir davimą – chasadim Šviesą, sugebėjimą išeiti iš savęs – reiškia atskleisti sielą.
Tada tiek, kiek žmogus sukuria chasadim Šviesos, ketinimo duoti, – atskleidžiame Aukštesnįjį pasaulį, Begalybės pasaulį.
Taške širdyje, sielos sėklos lašelyje, rešimot, esančiame mumyse, yra penkios avijut pakopos (noro sluoksniai).
Todėl, įgydami chasadim Šviesą kiekviename iš penkių norų lygmenų atskleidžiame penkias savo sielos dalis, atveriame Šviesai galimybę įeiti palaipsniui, penkiomis pakopomis, kurios vadinamos penkiais pasauliais – laipsnišku Šviesos atskleidimu.
Taip palaipsniui kylu pasaulių Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon pakopomis, kol pasiekiu beribį atsivėrimą, vadinamą „Begalybės pasauliu“.
Viskas priklauso nuo žmogaus įgyjamos davimo savybės. Davimo savybėje jis atskleidžia savo tašką širdyje, kuris tampa siela, Šchina – Šviesos talpykla.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Tikrasis dvasinis pojūtis priklauso tik nuo mūsų artumo, ryšio dešimtuke. Priklausomai nuo mūsų vienybės stiprumo artėjame prie Kūrėjo ir gauname iš šio veiksmo dvasinį rezultatą, pajaučiame dvasinį pasaulį.
Skirtumas tarp anksčiau buvusio ryšio ir dabar pasiektojo suteikia dvasinio tobulėjimo pojūtį. Todėl tuo reikia pasirūpinti, į tai sutelkti dėmesį. Jei nesustiprinau ryšio su draugais dešimtuke, tai neatlikau savo dalies taisymosi procese. Kitaip tariant, negyvenau dvasiniame pasaulyje, o gyvenau tik materialiame pasaulyje.
Skirtumas tarp materialaus pasaulio ir dvasinio tas, ką būtent noriu stumtelėti savo egzistencijoje: savo dabartinį protą ir jausmus ar mūsų vienybę, kad pakilčiau prie dvasinio proto ir jausmų, t.y. prie tikėjimo aukščiau žinojimo.

* * *

Negalime pakilti į dvasinį pasaulį materialaus pasaulio sąskaita – tik virš jo, tikėjimu aukščiau žinojimo. Iš šio pasaulio nereikia imti nieko, tik kliūtis, kurias paverčiame dvasiniais indais pakildami virš jų. O jei prilimpu prie šio pasaulio ir atsiplėšiu nuo grupės, vadinasi, neturėjau tinkamo ryšio su draugais. Juk atėjęs į grupę tam laikui pamirštu apie šį pasaulį.
Man reikia nuolatos jausti savo ryšį su grupe, o materialiam pasauliui duoti įsiveržti į mano dvasinį pasaulį, į grupę, tik tada, kai tai leidžiu, ir ne pasiduoti jo valdžiai, kad jis pasiglemžtų, valdytų mane. Aš keliu tokius prioritetus, kad dvasinis vystymasis būtų svarbesnis už materialių egzistavimą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Jūs visada sakote, kad mums nereikia ir neįmanoma neutralizuoti, niveliuoti mūsų egoizmo. Pakanka tik subalansuoti jį kažkokia teigiama gamtos jėga. Kokia tai teigiama jėga? Iš kur ji atsiranda?
Atsakymas: Tai – dvasinė jėga. Mūsų pasaulyje mes esame negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos lygmenyje. Žmogus čia kaip gyvūnas. Jei jame atsiras antisocialinių veiksmų, tai juos galima subalansuoti, tik išvedant jį į kitą – dvasinės sąveikos „pamilk artimą“ – lygmenį. Tada pamatysime teisingą integralų visos gamtos paveikslą ir save joje. Žmonija supras, kad ji gali egzistuoti be problemų, net be mirties.
Klausimas: Kaip sužadinti šią jėgą, kuri neutralizuotų, subalansuotų mūsų egoizmą?
Atsakymas: Gamtoje išskyrus egoizmą yra dar gera, altruistinė jėga, kuri gali duoti, leidžia galvoti ne apie save, o tik apie kitus. Šios jėgos mums trūksta, kaip atsvaros mūsų egoistinei jėgai, kuri jokiu būdu nepriima kitų norų ir net priešingai – kuo labiau priešinga kitų norams, tuo daugiau mėgaujasi ir prisipildo.
Klausimas: Gera jėga sužadinama kažkokiais gerais poelgiais ir tuo, kad mes kalbame apie ją?
Atsakymas: Taip. Ją reikia vystyti, esant teisingoje aplinkoje, teisingoje grupėje. Ji sužadinama ir mintimis, ir poelgiais, nes poelgius seka mintys.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Ar materialus darbas, kad prasimaitintum, sukurtas Kūrėjo tam, kad žmogus ištaisytų savo egoizmą, blogio pradą?
Atsakymas. Žinoma, Kūrėjo sukurtas materialus darbas progresavo žmogaus evoliucijos, artinančios mus prie išsitaisymo, procese.
Bet išsitaisyti – tai ne atlikti fizinį darbą. Vystydamiesi praėjome skirtingas visuomenines, politines, valstybines santvarkas, kad patektume į dabartinę būseną, kurią pasaulis patiria pirmąkart per visus egoistinio vystymosi tūkstantmečius.
Tačiau dabar jis artėja prie pabaigos. Pinigai pamažu netenka savo galios. Žmogaus darbas nuvertės, jo tiesiog neliks. Atitinkamai ims nykti žmonijos pasidalijimas į turtingus ir vargšus, stiprius ir silpnus, išnyks ribos ir hierarchijos.
Viskas, ką egoizmas sukūrė žmonių visuomenėje, suskaidęs ją į įvairiausias gradacijas, ims sklaidytis, praras savo reikšmingumą. Todėl darbo supratimas, jo svoris, būtinumas, visa, kas rėmėsi egoizmu, ims nykti.
Klausimas. Bet vargšai ir turtuoliai išliks?
Atsakymas. Ne. Dabar vyksta toks visuomenės sluoksniavimasis, kai visoje žmonijoje liks gal tik keli tūkstančiai turtingų žmonių, o visi kiti bus vargšai. Kitaip tariant, maža saujelė žmonių liks viršuje, o visi milijardai – apačioje. Bet žmonija taip gyventi negalės.
Kalbame ne apie socializmus, komunizmus, antagonizmus ir panašiai. Juk pati Gamta stums mus vienytis. Todėl žmonijos sluoksniavimosi būsenas ir išgyvename, kad suprastume, kad tam nėra vietos.
Pasak kabalos mokslo, gamta vers mus įsisąmoninti, kad kita santvarka – tai žmonių vienijimasis esant lygioms sąlygoms, nes nei pinigai, nei egoizmas, nei atlyginimas negali būti sėkmės etalonas.
Sėkmė patenka į visai kitą kategoriją. Ji sklinda ne pagal hierarchiją iš viršaus žemyn, o iš išorės į vidų. Tas, kuris daugiau dirbs dėl vienijimosi, iš gamtos gaus aukštesniąją energiją, ypatingą būseną, harmoniją, taps panašus į aukštesniąją Gamtą.
Šie žmonės iš tiesų taps dideli, galingi, turtingi. Bet tai įvyks tik tada, kai žmonija supras, kad tikrasis turtas – mūsų tarpusavio ryšys.
Žmogaus dėmesio centras persikels į vienijimosi darbą. Tai ir taps tikruoju darbu.
Klausimas. Bus vertinamas žmogaus laimingumas?
Atsakymas. Būtinai! Dar daugiau, liks aukštesnieji ir žemesnieji. Bet jie bus vertinami pagal naują kriterijų – indėlį į vienijimosi darbą.
Klausimas. Ar tada jie bus laimingesni?
Atsakymas. Ne tik laimingesni, bet ir labiau gerbiami. Dėl to bus didelė konkurencija.
Klausimas. Ar išliks kino pramonė, teatrai?
Atsakymas. Žinoma. Liks viskas, kas turės dvasinio potencialo. Įskaitant meną, atskleisiantį vidinius žmogaus polėkius. O visa kita egzistuos tiek, kiek reiks, kad aprengtų, pamaitintų mūsų fizinius kūnus ir suteiktų jiems pastogę.

Iš pokalbio su M. Laitmanu