Kabala sako, kad žmogaus viduje yra dvi sistemos. Jos egzistuoja mumyse ir turi būti visuomenėje. Tačiau visuomenė negali tinkamai pritaikyti šių sistemų. Todėl Senovės Babilono laikais išplito Nimrodo sistema – kapitalistinė, o Abraomo grupės sistema – kabalistinė.
Mūsų laikais jie ima pamažu rasti vienas kitą, susijungti tarpusavyje. Esmė ta, kad Abraomo sistema turi realizuotis visuose žmonėse, bendroje sistemoje pagal principą „pamilk artimą kaip save“. O Nimrodo sistema krenta, matydama, kad egoizmas (jei jo nesubalansuosime) yra pats didžiausias blogis.
Todėl tik dabar, po 3500 metų jos ima sutapti, nes pradedame suprasti, kad reikia subalansuoti abi sistemas. O jų balansas – gauti dėl davimo. Gavimas – tai Nimrodo savybė, o davimas – Abraomo savybė. Štai taip jie turi realizuotis visuomenėje.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Atsiskleidžiančius rešimot lydi nemalonūs pojūčiai, nes jie mums atsiveria kaip trūkumai. Bet drauge parodo mums sąlygas išsiaiškinti tikruosius poreikius. Bendro noro mėgautis augimas ir sudužusių rešimot atsiskleidimas – tai svarbiausi mūsų pabudimo veiksniai.
Jie pažadina visą žmoniją. Pažvelkite, kokius didžiulius žingsnius dabar žengia žmonija naujų būsenų link. Netrukus išvysime kardinalius pokyčius, bus akivaizdžiai matyti tikslus kryptingumas ir tinkamas nusistatymas į vienybę, suartėjimą, racionalų vartojimą, taisymąsi. Antraip, neišgyvensime.
Visa žmonija ims jausti šį spaudimą per tokius paprastus dalykus, kaip nūnai kylančios problemos su nafta, energijos tiekimu. Greitai gali imti trūkti maisto produktų, kils badas, stipri sausra ar nauja epidemija. Taip išsiaiškinsime, kad esame vienoje sistemoje, priklausome vieni nuo kitų ir privalome tą priklausomybę įsisąmoninti.
Ir svarbiausia teks suprasti, kad tik mūsų vienybė gali sugeneruoti jėgą, kuri paveiks visus negatyvius reiškinius ir pavers juo teigiamais. Taip virusas įpareigos mums visus ieškoti vaistų, leisiančio mums labiau suartėti ir susijungti, ir taip priartėti prie vienybės, sukūrimo tikslo.
Išeitų, kad jokie reiškiniai neatsiskleidžia mums, kad kenktų; kiekvienas įvykis, kiekviena akimirka, kiekviena diena vis labiau artina mus prie išsitaisymo. Todėl reikia džiaugtis savo gyvenimu, stengtis aktyviai įsijungti į šį procesą. Pasaulio išsitaisymas priklauso tik nuo mūsų gero tarpusavio ryšio.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Kabalistas gali atskleisti bet kokią būseną?
Atsakymas: Kabalistas gali ne tik atskleisti būsenas, bet ir jas keisti, skirtingai nei tokie žmonės kaip W. Messingas. Kabalistas gali keisti ateitį, nes geba keisti savo savybes ir taip gauna galimybę būsimų būsenų suvokimą pakeisti iš nenorimo į norimą.
Kabalistas geba keisti būsimas būsenas, nes šios priklauso nuo jo savybių kaip bendros minties imtuvo, o toje mintyje viskas egzistuoja amorfiškai, laisvai, be apvalkalo. O kokį apvalkalą įgis, gerų ar blogų veiksmų, priklauso nuo pačios materijos.
Tad jeigu galime keisti tą materiją – savo norus, tai mintis, kuri pagal modulį turi apsivilkti į ją (ir kaip tai pajausime) priklauso nuo mūsų savybių. Taip kabalistas nekeičia pačios minties, kuri jam ateina.
Kitaip tariant, ateitis būtinai bus, bet kaip ji pasireikš mano atžvilgiu, kaip gera ar bloga, priklauso nuo mano savybių, o jas keisti galiu. Kitaip tariant, galiu keisti save kaip imtuvą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Pranešimas. Amerikos mokslininkai sujungė žmonijai žinomus duomenis apie galaktiką ir sukūrė projektą „Cosmik Web“, parodančią Visatos sandarą per ryšius tarp žvaigždžių. Visata yra tinklas atskirų galaktikų, kurias jungia gravitacinė sąveika.
Buvo surinkti duomenys apie 24 tūkstančius galaktikų (kiekvienoje iš jų – milijardai žvaigždžių), sukurtas jų ryšių modelis, todėl tapo įmanoma įvertinti visą kosmoso didybę ir grandioziškumą, jis pasirodė esąs į vieną tinklą sujungtas vienas organizmas.
Komentaras. Kabala tvirtina, kad visa visata, ne tiktai mūsų pasaulis, o visi pasauliai kartu yra vienas organizmas. Visuose pasauliuose tiktai žmogus yra kūrinys, turintis galimybę laisvai elgtis. Kiti kūriniai valdomi gamtos instinktyviai, be valios laisvės.
Dėl to tik nuo žmogaus elgesio priklauso visos sistemos pusiausvyra, tiktai jis gali tą balansą pažeisti. Kaip teisingai valdyti sistemą ir palaikyti jos balansą, moko kabalos mokslas. Dabartiniu metu žmonija savo egoistiniu elgesiu išveda visatos sistemą iš pusiausvyros. Kabala įspėja dėl pasekmių…

Iš pokalbio su M. Laimanu

Visa gamta grįsta vienybe, tarpusavio dalyvavimu, tarpusavio balansu, tarpusavio palaikymu. Tad kiekvienas šio vidinio, uždaro paveikslo dalyvis ima iš jos tiek, kiek gali ir turi imti savo egzistavimui ir ne daugiau.
O žmogus iš gamtos ima nesiskaitydamas su niekuo! Ir ne šiaip sau ima. Jis vagia iš jos, naikina visas kitas rūšis, visiškai nesirūpina, kad šios galėtų atsistatyti. Savyje išvystėme tokį vartotojišką požiūrį į gamtą, kad net nėra ko kalbėti apie kokią nors pusiausvyrą.
Be to, žmogus įneša į ją didžiulį disbalansą savo mintimis, nes jos yra pačios didžiausios jėgos gamtoje.
Mintis – tai didžiulė jėga. Iš gamtos matome, kad kuo galingesnė jėga, tuo ji mažiau pastebima, labiau paslėpta: branduolinės jėgos, subatominės jėgos, radiacijos jėgos, radiobangos. O dvasinis pasaulis visai nejaučiamas.
Kitaip tariant, grubios mechaninės jėgos, veikiančios trumpu atstumu, jos čia, šalia mūsų. O kuo galingesnė jėga, tuo ji subtilesne, tuo mažiau ją suvokiame.
Todėl kabala sako, kad pačios galingiausios jėgos – tai mūsų proto, mūsų minčių, mūsų tarpusavio santykių jėgos. Nors mums atrodo: „Koks skirtumas, kaip galvoju apie pasaulį, ar kaip elgiuosi su kitais?!“
Tačiau iš tikrųjų tai irgi gamtos jėgos, beje, pačios galingiausios pagal savo poveikį, mat savo kokybe jos aukščiausios. Jos nepriklauso negyvajam, augaliniam ar gyvūniniam gamtos lygmenims, jos žmogaus lygmenyje ir todėl sukelia patį didžiausią disbalansą.
Taip savo blogu santykiu vieni su kitas tiesiog naikiname save ir savo pasaulį. Todėl ir S. Testamente, ir apskritai žmonijai duotas humaniškas pagrindas – „pamilk artimą kaip save“. Su šiuo principu visi sutinka, tiesa, jo niekas nesilaiko. Jeigu laikytumės šios formulės, be abejo, atsidurtume visiškai kitokioje civilizacijoje.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Penktoji Sankt Peterburgo kongreso pamoka
Klausimas. Aš suprantu, kas man trukdo pasiekti tikslą tiesiog dabar – man trūksta klausimo: „Dėl ko?“ Aš matau, jog turiu viską, kad judėčiau į priekį, bet žengiu žingsnį atgal žinodamas, jog šiame pasaulyje galiu dar kažką gauti…
Atsakymas. O iš kur tau kilo šios mintys? Juk jos anksčiau tau netrukdė taip, kaip dabar. Vadinasi, tu nepakankamai rūpinaisi tuo, kad įsitvirtintum siekdamas tikslo. Ir jei aplinkoje viskas gerai, vadinasi, kažkas negerai su tavimi. Štai mes ir nustatėme diagnozę: silpnas ryšys su aplinka. Jei tu būtum su ja stipriai susijęs, tau tikrai nekiltų jokių pašalinių minčių.
Vos suradęs savo mokytoją Rabašą (juk aš jo labai ilgai ieškojau, pakeičiau ne vieną mokytoją), pasistengiau visiškai įsikibti į jį, be to, įsikibti taip, kad sudeginčiau visus tiltus už savo nugaros.
Klausimas. Kaip sužadinti savyje šią svarbą? Aš nežinau, ką daryti. Kaip save uždegti?
Atsakymas. Tomis minutėmis, kai tau suteikiamas didžiulis noras, turi taip jį įgyvendinti, kad paskui neturėtum galimybės atsitraukti. Juk paskui tau bus duota tokių didžiulių sunkumų, kuriuos privalėsi įveikti. Jei sudeginu už savo nugaros ankstesnįjį tiltą, ankstesniąją pakopą, aš jau negaliu atsitraukti. Ir man suteikiami didžiuliai sunkumai! Kur man dingti?! Štai tai labai svarbu. Mes visą laiką nesąmoningai paliekame sau landas: nieko baisaus, vėliau pasistengsiu, dabar aš nekaip jaučiuosi, – imame savęs gailėtis. Mumyse kužda niekinga savimeilė.
Jūs turite grupę, studijas, darbą, kabalos platinimą ir kt. Prisirišti prie to jūs privalote! O antraip jūs visą laiką kažkur atsitraukiate ir šis blaškymasis neleidžia jums judėti į priekį.
Grupė turi tikrinti visus savo narius ir kažkaip daryti jiems poveikį, kad rimčiau adaptuotųsi joje. Tai ir yra mūsų problema. Viena vertus, mes norime, kad grupė būtų kuo didesnė: tegul ateina visi su bet kokia motyvacija. Koks skirtumas, ar žmogus ateina mokytis du kartus, ar septynis kartus per savaitę? Koks skirtumas, ar jis rimtai mokosi, ar klauso puse ausies? Jis tiesiog negali kitaip! Kiek žmonių susidomi mokslu? O kiti mielai mestų ir mokyklą. Tai yra, iš principo, mes turime būti lankstūs priimdami žmones. Tegul ateina visi, kas nori! Ypač dabar, kai mes tiek daug kalbame apie integralųjį švietimą.
Kita vertus, mums lyg ir reikėtų glaudžiau susijungti tarpusavyje, kad laikytumės vieni kitų. O jei žiūrėsiu į tuos, kurie ateina vieną kartą per savaitę, tai ir aš toks tapsiu.
Čia ir vėl turime rinktis iš dviejų galimybių, kas yra būdinga mūsų keliui, ir kol kas negalime  surasti aukso viduriuko. Dėl to, jei jums kils gerų idėjų, aš su malonumu jas išklausysiu.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Kaip maksimaliai tiksliai suformuoti sau tikslą?
Atsakymas. Kiekvienas formuluoja tikslą savaip. Man tikslas – arba ištirpti Gamtoje, arba praryti visą Gamtą, kas iš esmės yra vienas ir tas pats. Kitaip tariant, visiškai susilieti su Gamta tiek, kad aš ir ji taptume viena bendra visuma.
Drauge suprantu, jaučiu, tiesiogiai dalyvauju visur, kas vyksta joje, visuose pasauliuose, visoje pasaulėdaroje.
Klausimas. Ką daryti su išgalvotais, primestais tikslais? Kaip nuo jų išsilaisvinote savo gyvenime?
Atsakymas. Stengiuosi niekieno neklausyti. Kol radau kabalą, gyvenau kaip visi, užsiėmiau verslu, uždirbau pinigus, bet jau tada žinojau, kad tai nėra gyvenimo tikslas.
Mane kvietė pervažiuoti į Ameriką, į Kanadą, kur gyveno mano giminės ir tėvai. Tačiau net nemąsčiau apie tai, nes supratau – tai galas, mano gyvenimas taps įprasta miesčioniška būtimi. Todėl stengiausi atsitverti.
Klausimas. Jeigu žmogus jau klausia apie išgalvotus ir primestus tikslus, vadinasi, jis šitai jau jaučia?
Atsakymas. Taip. Bet vis tiek jame dar ilgai virs kova, kol jis rimtai neprisilies prie dvasinių sąvokų, kol jame nesusiformuos tikras paveikslas: tai – dvasinis pasaulis, o tai – žemiškas. Todėl pasakyta – „Netikėk savimi iki savo mirties dienos“, t. y. savo egoistinės mirties dienos.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Visi žmonės pagal savo prigimtį yra skirtingi. Kažkas protingas ir apsukrus, o kažkas tingus ir riboto proto. Bręstant šios savybės pasireiškia vis stipriau ir galiausiai vieni pasiekia didelės materialios sėkmės, o kitiems neužtenka maisto. Pati Gamta sukūrė visuomenėje tokius skirtumus. Tai tikrovė. Kaip turėtų elgtis pretenduojantieji į „socialiai pažangius“, atsižvelgiant į silpniausius visuomenės sluoksnius? Juk gamtoje silpni ir suluošinti negauna „kompensacijos“. Ar turi visuomenė palaikyti atsilikusius savo narius ir garantuoti jiems minimalų priimtiną pragyvenimo lygį?
Atsakymas. Taip.
Apskritai, mes turime visiškai kitaip elgtis su žmonėmis. Reikia juos integruoti į ypatingą švietimo sistemą, kuri gerina socialinius santykius, taip, kad jie rūpintųsi visa visuomene, jos klestėjimu ir sveikata, socialine vienybe, visuotiniais tarpusavio santykiais ir atsakomybe už vienas kitą.
Šalies vadovybė turi organizuoti tokią sistemą. Šis mokymas nebus ribojamas laiko – juk egoizmas verda žmoguje vis stipriau, ir jo tamsėjančius debesis reikia nuolatos subalansuoti atitinkamai lavinant žmones.
Tokiu būdu, jei žmogus nuolatos tobulėja būdamas visuomenėje, kuri daro jam spaudimą ir reikalauja prasmingo, suvokto, tikslingo, naudingo dalyvavimo socialiniame gyvenime, tai kiekvienas turi būti aprūpintas minimaliu pragyvenimo lygiu.
Klausimas. Kas sudarys šį minimumą? Kaip atrodo mano gyvenimas, jei man moka tokią pašalpą?
Atsakymas. Aš gaunu pakankamą paramą, kad išlaikyčiau šeimą, suteikčiau vaikams išsilavinimą ir pastatyčiau juos ant kojų. Apskritai, gyvenu oriai, gerai socialiai aprūpintas. Tai man priklauso – juk aš visuomenės narys, rūpinuosi visuomene ir jos vystymusi.
Galbūt kažkas dėl negalios gali tik sėdėti kokiame sandėlyje ir išdavinėti darbo instrumentus arba atlikti kitą fizinį ar nesunkų protinį darbą. Visuomenė jį ten įdarbina, kur jis bus naudingas. Be to, jis įgyja išsilavinimą, ugdo vaikus. Už visa tai žmogus gauna „minimalų uždarbį“, tačiau šis minimumas iš tikrųjų patenkina jo poreikius ir užtikrina orų gyvenimą jo šeimai.
Dabar įsivaizduokime, kad kaimynystėje su juo gyvena išsilavinęs, klestintis, gerai gyvenantis specialistas. Jis labai naudingas visuomenei, jis kuria naujus įrenginius ir technologijas arba veda didžiulę prekybą. Savo darbui jis gauna viską, kas reikalinga. Bet namams, šeimai – argi jam reikia ko nors daugiau, palyginti su kukliu kaimynu?
Klausimas. Tokios socialinės sistemos žmonija dar niekada nekūrė. Juk mes, pagal savo prigimtį, norime daugiau.
Atsakymas. Būtent tai ir yra kompensuojama – masyviu, nuolatiniu, visur viešpataujančiu ir teisingai viską sustatančiu į vietas mokslu. Dėl to mes pasiekiame visuotinę lygybę – ne tą priverstinę lygiavą, kuri jau save diskreditavo praėjusiame amžiuje, o tokią lygybę, kai kiekvienas turi viską, kad oriai gyventų ir užtikrintų gerą, laimingą ir klestintį gyvenimą savo vaikams.
O visus kitus egoistinius proveržius, tokius kaip pavydas, aistra, garbės troškimas ir t. t., žmogus taip pat įgyvendins, bet jau visuomenės labui. Pati aplinka, sveika socialinė atmosfera įpareigos jį veikti tokiu būdu. Žmogui tiesiog bus gėda išsiskirti per dideliais reikalavimais, tarsi tai darydamas jis atvirai apvaginėtų kitus.
Kartoju: tokioje visuomenėje kiekvienas aprūpina sau orų gyvenimą, garantuoja savo vaikams asmeninį ir profesionalų vystymąsi, bet vertina save ne pagal turtus, ne pagal žinomumą, ne pagal pranašumą prieš kitus, o būtent pagal indėlį į visuomenę. Ir apskritai, visuomenė palaiko vieningą gyvenimo lygį.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Ką mums reikia ištaisyti savo tikrovėje?
Atsakymas. Kūrinys – tai noras mėgautis, kuris yra už Kūrėjo, noro duoti ribų. Mes specialiai sukurti taip, kad galėtume atskleisti savo būsenos varganumą, priklausomybę nuo noro duoti, ribotumą, ir atrandame, kad negalime nė akimirkos išgyventi neprisišlieję prie noro duoti.
Tas ribotumas skatina mus pasiekti norą duoti ir tapti tokiais kaip jis. Juk mes atskleidžiame savo būsenos netobulumą, nuolatinį kažko poreikį, visišką priklausomybę ir ribotumą. Kol gauname Šviesą, tol jaučiame, kad gyvename, bet kai tik nustojame ją gavę, mums darosi vis blogiau iki pat mirties pojūčio.
Jeigu mes, būdami gyvūninėje pakopoje, liaujamės gavę davimo jėgą, mūsų kūnas miršta. Tiesiog esame visiškai priklausomi nuo davimo jėgos. Tai mums yra stimulas esant gyvūninėje pakopoje pareikalauti aukštesnės jėgos atskleidimo: išsiaiškinti, nuo ko priklauso mūsų fizinis kūnas.
Taip mes sužinome, kad fizinis kūnas priklauso nuo aukštesnės pakopos ir pradedame ieškoti šios davimo jėgos.
Per visą savo istoriją žmonija vystosi ir mums atrodo, kad šis vystymasis veda mus gėrio, geresnės būsenos link. Bet taip nėra. Vystymasis turi mus atvesti prie išvados, kad esame riboti.
Kuo labiau vystomės, tuo ribotesni, niekingesni, netobulesni jaučiamės. Ir tai veda mane prie būtinybės pasiekti kažkokią aukštesnę būseną, aukščiau manęs esančią pakopą, nuo kurios šiuo metu priklausau. Todėl žmogus ateina į kabalą su klausimu: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ Šis klausimas stumia jį į priekį ir verčia išsiaiškinti, kam jis gyvena, kur gyvenimo paslaptis, jo esmė. Jis turi visas materialines gėrybes, bet jeigu gyvenimas be jokio tikslo, naudos, tai kam jis reikalingas?
Remiantis statistika, šiuolaikiniame pasaulyje labai paplitusi depresija, narkotikai. Jau ne vienetai, o daugybė žmonių užduoda klausimą apie gyvenimo prasmę ir negali rasti atsakymo. Tai vienas iš požymių, kad kabalos mokslas gali atsiskleisti. Juk neįmanoma gauti atsakymo į klausimą, kam mes gyvename, jeigu neatskleisi, kad gyvenimas turi tęsinį!

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Klausimas: Kaip sužinoti, koks galutinis mūsų egzistavimo tikslas? Žmogų riboja jo gyvenama vieta kokioje nors šalyje, apibrėžtos finansinės ir fizinės galimybės. Nuo ko pradėti pokyčius? Ar tai kokie nors vidiniai procesai, vidiniai sprendimai?
Atsakymas: Žmogus neįstengs pamatyti, apibrėžti, suprasti, įsisąmoninti savo galutinės būsenos. Pavyzdžiui, jei koks nors dvimetis trimetis vaikas staiga išvystų save suaugusį teatro scenoje, diriguojantį didžiuliam orkestrui, jis nesuprastų, koks ten dėdė stovi ir mosikuoja kažkokia lazdele, o kiti judina stygas ar pučia į ragą.
Mes nematome savo galutinės būsenos, mat tam neturime jokio polinkio. Galime tik skaityti apie tas galutines būsenas, tačiau jas įsivaizduoti – tik labai ribotai, su tam tikromis sąlygomis, kurias kabala mums kelia, sakydama, kad nereikia pernelyg daug veržtis į priekį.
Pažvelk, kas priešais tave, o galutinę būseną tau paaiškins ir tu susidarysi įspūdį apie bendrą vaizdą. Tačiau svarbiausia – tos būsenos, kurias turi pamažu realizuoti eidamas savo dvasiniu keliu.

Iš pokalbio su M. Laitmanu