Archive for category: Akademijos tinklaraštis

Klausimas: Gal mums nepavyksta sukurti laiko mašinos dėl to, kad mūsų pasaulis iliuzinis ir egzistuoja tik mūsų vaizduotėje?
Atsakymas: Jis egzistuoja tavyje tokiu pavidalu, kad dabar sėdi priešais kamerą ir kalbiesi su manimi. O aplink tave dar dešimt milijardų žmonių ir t. t. Iš principo, visa tai – žinoma, tavo pasaulis.
Tau taip atrodo. Tame tavo pasaulyje egzistuoju ir aš. Ir aš save įsivaizduoju egzistuojantį kažkokiame savo pasaulyje.
Kabalistai rašo, kad ateityje visi žmonės jausmiškai susivienys į vieną žmoniją ir taps it vienas organizmas. Esant tokiai būsenai laikas išnyksta.
Jei niekas nesijaus kaip atskiras žmogus, o tik kaip visos žmonijos visuma, tai niekas iš ateities pas mus neatskris, nes nebus tokios būsenos, kai įsivaizduojame atskirus žmones. Juk visi tapsime kaip vienas žmogus, „Adomas“.
Ir tuomet, kaip rašoma kabaloje, materiali tikrovė tarsi išnyks iš mūsų pojūčių, nes nesijausime atsiskyrę vieni nuo kitų, o imsime egzistuoti viename bendrame dvasiniame kūne.
Todėl mums nereikia kurti laiko mašinos, kad nuskrietume į ateitį, juk ji egzistuoja visiškai kitoje savybėje.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Paprastai laiką įsivaizduoja kaip upę, tekančią viena kryptimi. Kai kurie žmonės tvirtina, kad laikas it lietus, susidedantis iš atskirų lašelių. Ir tuomet visas mūsų gyvenimas atrodo kaip atskirų kadrų rinkinys tarsi kino juostoje. O kaip jūs įsivaizduojate laiką?
Atsakymas: Neįsivaizduoju laiko, įsivaizduoju veiksmus. Žmonėms, kurie matuoja save pagal savo atliktus veiksmus, laikais teka visiškai kitaip, kitu mastu nei kitiems.
Komentaras: Jei teisingai suprantu, materialiame pasaulyje laikas teka nepriklausomai nuo to, ar keičiasi mūsų būsenos, t. y. nepriklausomai nuo mūsų.
Atsakymas: Kieno atžvilgiu keičiasi laikas? Mano. O mano kaimyno laikas toks kaip mano ar ne? Ar jo mastas kitas? Juk viskas subjektyvu.
Mes gyvename pagal mechanines valandas, kuriomis matuojame save. Bet kaip ta valanda praeina man ir jam – nežinau.
Klausimas: Jeigu kabalistas pats sąmoningai keičia savo būsenas – jas paspartina, sulėtina, tai tuomet išeitų, kad jis valdo laiką?
Atsakymas: Jis kontroliuoja laiką priklausomai nuo savo priartėjimo prie Kūrėjo ar nutolimo nuo Jo.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Sapnuodami matome įvairius vaizdus, patiriame įvairias situacijas. O pabudę, suprantame, kad visa tai netikra ir tai, ką sapnavome, tiesiog neegzistuoja. O kitądien sapną visai pamirštame.
Kabala sako, kad mūsų pasaulis – tai iliuzija. Ar tai reiškia, kad įėjęs į dvasinį pasaulį žmogus pabunda iš žemiško miego ir iliuzija išsisklaido?
Atsakymas: Ne. Esmė ta, kad iliuzija neišnyksta iki visiško viso pasaulio išsitaisymo. Ir net jeigu žmogus nebeturi kontakto su pasauliu per kūną, jis vis vien ir toliau esti šiame pasaulyje . Kitaip tariant, mirusieji yra kartu su mumis.
Juk visa tai noras, kuris piešiamas prieš mus. Jis gali įgyti ypatingas formas, bet pas savaime yra amžinas.
Šviesa sukūrė norą, kuris turi įgyti formą, panašią į Šviesą, pereiti nuo gavimo savybės prie davimo savybės. Toks visas kelias. Bet pats noras egzistuoja paraleliai su Šviesa, jie tarsi lygiaverčiai.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Kaip pasiekti amžinybę ir tobulumą? – Remiantis savybių panašumo dėsniu.
Jeigu Šviesa ir noras priešingi vienas kitam, Šviesa anuliuoja norą. O jei jie lygūs – palaiko vienas kitą. Tada pradedame jausti, kad jie egzistuoja, – tai ir yra amžinasis gyvenimas, kuriam skirtas kabalos mokslas.
Kad pasiektume tokią būseną kaip Kūrėjas – tą gebėjimą gyventi amžinai ir jausti mūsų tikrąją realybę, privalome išsitaisyti.
Visi šie ištaisymai  reikalingi tam, kad noras mėgautis per savybių panašumo dėsnį taptų panašus į Šviesą.
Toks yra visas ištaisymas. Arba mes priešingi Kūrėjui, kokie ir buvome sukurti iš pradžių, arba palaipsniui tampame panašūs į Jį.
Taisome save, kol Šviesa ir noras susijungia, – ir tą akimirką gimstame dvasiniame pasaulyje.
Ši ištaisymo metodika ir yra kabalos mokslas („kabala“ ivrito kalba reiškia „gavimą“) – mokslas apie tai, kaip savo noruose gauti Šviesą, kad ji nedingtų, o aš pajusčiau savo amžiną, tikrąją realybę. Tai iš tiesų didelė ir nepaprasta išmintis.
Mes nelabai gerai suprantame, kaip tai įgyvendinti. Bet būtent toks yra mūsų vidinis noras, kurio mes net nesuvokiame. Tai mūsų egzistavimo tikslas ir mes nesąmoningai visą laiką to ieškome.
Kai mes savo nore pajuntam Šviesą ir ji lieka mumyse, t.y., kai suvokiame amžinąjį gyvenimą ir nebeišsiskiriame su Šviesa, – tai ir yra dvasinis gimimas, išėjimas iš Egipto.
O iki jo turime kentėti egiptietiškoje tremtyje, pasiruošę dvasiškai gimti, išlaisvinti.
Todėl tiek daug dėmesio skiriame etapams, kuriuos privalome ištverti egiptietiškoje tremtyje, studijuoti, – kad, pasinaudodami įvairiausiomis priemonėmis, kurias mums paruošė visų kartų kabalistai, kuo greičiau ištrūktume iš šios tremties.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Visoje tikrovės sistemoje yra tik du: Kūrėjas ir kūrinys, Aukštesnioji šviesa ir noras, sukurtas Kūrėjo savyje kaip juodas taškas, kurį Jis vysto.
Šis taškas išsivystė iki būsenos, kuomet pradeda jausti save nepriklausomai egzistuojantis, tai yra žmogus, gyvenantis šitame pasaulyje ir priklausantis pačiam sau.
Juodas taškas pradėjo pastebėti, kad egzistuoja Aukštesniosios šviesos viduje, kuri jį valdo, stumia, visą laiką su juo dirba.
Tas juodas taškas, žmogus šio pasaulio, neturi supratimo, kad visas jo egzistavimas: visa, ką jis daro, galvoja, kalba, jaučia, sprendžia, padiktuota Šviesos, Aukštesniosios jėgos. Tokioje paslėptyje esame.
Visas mūsų darbas yra atskleisti šią Aukštesniąją jėgą ir suvokti, kad ji egzistuoja mumyse, nepalikdama mums jokios laisvės, išskyrus viena: norėti, kad ji grįžtų ir mus valdytų, kaip tai daro iš tikrųjų, tiktai be mūsų valios.
Todėl yra du pasauliai: žemesnysis pasaulis, kuriame mes tarsi esame patys savaime, ir aukštesnysis pasaulis, kur mes atskleidžiame, kad viskas diktuojama iš viršaus, iš Šviesos, iš Kūrėjo. Svarbiausia šiame darbe – išsiaiškinti vietą, kur galima laisvė rinktis, kur dėl paslėpties ir atskleisties mes iš tikrųjų galime tarp mūsų surasti savo laisvę. Tiktai joje mes iš tikrųjų egzistuojame kaip kūriniai.
Mes esame visiškai Kūrėjo valdomi, arba nesąmoningai, arba suprasdami tai. Tačiau kažkur ten, viduryje, tarpe tarp vieno ir kito, yra ypatingas taškas, kuriame galime surasti savo nepriklausomybę. Surasti galime tiktai tuo atveju, jeigu stengiamasi eiti aukščiau žinojimo. Tuomet nuosekliai atsiskleidžia Kūrėjo svarba, kuri daug didesnė už žmogaus svarbą.
Tai atsiskleidžia iš viršaus, ir žmogus pradeda bent kartais jausti, kad Kūrėjas svarbesnis už jį patį, ir jis pasiruošęs į Jį sudėti visą gyvenimą, visas jėgas. Tas pojūtis vis atsiranda ir išnyksta. Toks darbas vadinasi tikėjimu aukščiau žinojimo, davimo jėga, aukštesne už gavimo. Juk iki to viskas sukosi apie norą gauti malonumą, kuris atsiskleidė žmoguje.
Jis vadinasi „senu ir kvailu caru“, tačiau visą laiką auga kartu su tikėjimo jėga, kaip atsvara jai, kad sukurtų žmogui galimybę tarp šių dviejų jėgų įtvirtinti savo nepriklausomybę kaip viduriniąją liniją. Ten, viduriniosios linijos viduryje, ir susitinka Kūrėjas su kūriniu.
Realizacija šio darbo įmanoma tiktai grupėje, dešimtuke. Dėl to būtinas laidavimas, susijungimas aplink Sinajaus kalną – tai privaloma pradinė sąlyga, kad iš aukščiau gautume tikėjimo jėgą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu