Kai meilė kenkia

Klausimas: Kas yra besąlygiška meilė? Kaip ir kodėl ji kenkia tėvams ir vaikams?
Atsakymas: Absoliuti meilė vaikų neugdo. Vaikai turi suprasti, kad yra tam tikros sąlygos meilei pasireikšti.
O tėvai irgi turi jausti iš tėvų kokį nors davimą: teisingą – neteisingą, tinkamą – netinkamą, sau – nuo savęs ir pan. Kad tarp jų kiltų tinkami, abipusiai kontaktai. O ne taip, kad tiesiog myliu ir viskas.
Toks santykis gali būti su mažu vaiku, bet ne tarp suaugusių žmonių. Net ne tarp suaugusių, o kai vaikai jau ūgteli. Čia reikia tarpusavio santykių, grįstų trauka ir atstūmimu. Rimbas ir meduolis. Vaikai turi suprasti, kad taip galima, o taip negalima elgtis, kad yra atlygis ir bausmė.
Klausimas: Kitaip tariant, kai sakoma, kad vaikas auklėjamas su meile, augo su meile, ką tai pagal jus reiškia?
Atsakymas: Manding, vaikas auga meilėje, kai supranta, už ką jį giria ir už ką baudžia. Tai vadinama meile.
Klausimas: O kas yra absoliuti meilė?
Atsakymas: Absoliuti meilė reiškia, kad vaikas užaugs suluošintas. Jis nemokės gyventi su kitais žmonėmis, jam pasaulyje bus labai sunku. Jį taip išlepins, kad jis bus niekam tikęs. Galiausiai jis neturės draugų, nieko artimo. Nežinau, ar jis galės sukurti šeimą.
Klausimas: Galite pasakyti, kodėl?
Atsakymas: Jis nejaučia, kad kam nors ką nors skolingas, tinkamai nesuvoks žmonių santykio su juo. Juk jam prisieis būti pasaulyje, kur jis susijęs su kitais žmonėmis gavimo davimo ryšiais, o tam pasiruošęs nebus.
Ir todėl tiesiog bus nelaimingas žmogus. Jį atstums, negalės su juo sąveikauti, jis negalės palaikyti ryšių su kitais. Jam bus labai sunku nesijausti unikaliu.
Klausimas: Koks ugdymas teisingas?
Atsakymas: Teisingas ugdymas – subalansuotas tėvų santykis su vaiku, grįstas dviem linijomis: bausmė ir atlygis, gailestingumas ir griežtumas.

iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Kreiptis į Kūrėją per grupę

Klausimas: Būna būsenų, kai „geriau mirti, nei taip gyventi“. Kūrėjas tarsi parodo tavyje tavo blogį. Ir tampa labai baisu nuo kylančių minčių. Kaip su jomis dirbti?
Atsakymas: Turite grupę. Per ją reikia kreiptis į Kūrėją ir per ją gauti iš Jo šviesą. Gauti per grupę kur kas sunkiau, bet duoti galima tik per ją.
Klausimas: Ką reiškia gauti iš Kūrėjo per grupę?
Atsakymas: Ir principo, Kūrėjas – tai vienintelė aukštesnioji jėga. Ji užpildo tą savo sukurtą kli, o tai didžiulis noras gauti. Mes esame šio noro dalelės ir gauname iš Jo. Štai taip prie Jo ir prisijungiame.

iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Begalinio gilumo straipsniai

Kaskart skaitant kokį nors Rabašo straipsnį, mums atrodo, tarsi jį matytume pirmąsyk. Tai dėl to, kad keičiamės mes, ir viskas keičiasi. Juk bet kuris Rabašo straipsnis susijęs su aukštesniąją jėga, ir todėl iš jos gauna pripildymą ir perduoda mums. Taip veikia kiekvieną kartą, tarsi jungiantis adapteris tarp mūsų ir aukštesniosios jėgos.
Tai neįtikėtini straipsniai. Rabašas atliko tai, ko iki jo niekas nedarė. Jūs kol kas dar neįsisąmoninate, kas vyksta, ir negalite įvertinti, ką jis ištaisė visoje kūrinijoje. Rabašo būta tokio kuklaus, kad žmonės nė nesuprato, kuo jis buvęs. Jis nepaprastai slėpė tai, kas buvo susiję su jo dvasiniu darbu.
Materialiame gyvenime jis buvo visai kitoks, galėjo pajuokauti, papasakoti anekdotą. Daug metų dirbo statybose paprastu darbininku kaip visi, tad niekas nė nenutuokė, kad priešais juos didis kabalistas. Tai buvo ypatingas žmogus.
O dabar turime galimybę drauge pasinerti į Rabašo straipsnius, į jų gelmę, kad susijungtume tarpusavyje ir su juo. Tam jau yra paruoštas būtinas pagrindas.

iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Pasaulių sistemos kūrimo pagrindas

Klausimas: Kaip keturios noro raidos stadijos pasireiškia mūsų kasdieniame gyvenime?
Atsakymas: Keturios stadijos yra pagrindinės kuriant visą gamtos sistemą. Tai jos negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus lygmenys.
Kiekvienas iš jų dar dalijamas į keletą, paskui vėl ir vėl. Kitaip tariant, ką matome priešais save supančiame pasaulyje – tai vis didesnio susiskaidymo gamtoje per keturias stadijas pasekmė.
Taip išskiriame keturis metų laikus, keturis žmogaus psichologinius tipus ir t. t. Viskas tarpusavyje sujungta, ir viskas kyla iš keturių noro vystymosi stadijų.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Dvejopi ryšiai tarp mokytojo ir mokinio

Klausimas: Šimtai tūkstančių žmonių atvėrė sau kabalos mokslą. Jis tapo atradimu ir didžiuliu džiaugsmu. Bet, pasirodo, viskas nėra taip paprasta. Reikia rasti mokytoją. Ir ne šiaip jį rasti, o užmegzti ryšį su juo.
Ką reiškia ryšys kelyje? Kas yra keliavedys, mokytojas?
Atsakymas: Nūnai mokytojas nebūtinai yra esantis šalia tavęs. Kažkada būta tokių vietų, kur mokiniai gyveno kartu su mokytojais. Dabar to nereikia, nes galime labai gerai bendrauti virtualioje erdvėje.
Todėl jau nėra būtina mokytojui ir mokiniui tarpusavyje bendrauti tiesiogiai. Tačiau ryšys su mokytoju reikalingas, kad būtų galima mokytis iš jo.
Klausimas: Kaip kuriamas šis ryšys? Ko reikia iš mokinio ir galbūt iš mokytojo?
Atsakymas: Esmė ta, kad su mokytoju galima bendrauti įvairiai. Vienas iš būdų – bendrasis: kaip universitete, kai įeini į auditoriją, sėdiesi, klausaisi paskaitų, vėliau išlaikai egzaminus ir išeini, beveik nebendraudamas su dėstytoju. Mokaisi iš jo užrašų, iš to, ką jis duoda, bet nieko daugiau.
Bet yra ir tikslesnis ryšys, kai mokytojas tiesiogiai veikia mokinį, o šis atitinkamai keičiasi. Be to, mokytojas jį stebi, ugdo individualiai, pateikdamas gan rimtų reikalavimų. Bet ne kiekvienas pasirengęs juos priimti.
Klausimas: Pasirengimas priimti šiuos reikalavimus priklauso nuo žmogaus ar nuo tam tikrų išankstinių veiksnių?
Atsakymas: Taip, yra išankstinių veiksnių, bet jų nepakanka. Dar reikia mokinio pastangų, kad šių veiksnių pakaktų.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Prisitaikyti prie naujų sąlygų

Komentaras: Pagal kabalą, žmogus turi pakeisti savo prigimtį. Bet jis nekaltas, kad išsivystė visai kitaip – egoistiškai.
Atsakymas: O kas jo apskritai klausia?! Egzistuoja sąlygos – būtinos, pakankamos kaip matematikoje ir viskas.
Aš juk neklausiu: „Kodėl toks gimiau?“ Galiu šaukti kiek tinkamas, tai nepadės. Yra tam tikras aukštesnis planas, jis virš manęs, aš jo nesuprantu.
Dabar Gamta keičia mūsų tarpusavio santykių sistemą? Keičia. Ji mūsų neklausia. Nori – prisitaikyk, nenori – išmirsi it dinozaurai. Kodėl jie kadaise išmirė? Mat nebuvo prisitaikę prie naujų sąlygų. Su mumis irgi taip.
Klausimas: Bet patys pokyčiai nepriklauso nuo žmogaus. Jis juk negali prisiversti visą tai atlikti?
Atsakymas: Kaip tai negali?! Žmogui keliamos sąlygos, kurias jis turi išpildyti. Tai evoliucija! Mes vystomės ir turime prie šios evoliucijos prisitaikyti.
Ką reiškia evoliucija? Kai keičiantis tam tikroms sąlygos ir organizmui turint galimybę prie jų prisitaikyti, pamažu keiti save.
O kaip keitėmės per visą istoriją? Ar gali palyginti save su pirmykščiu žmogumi? Nė neįsivaizduoji, kiek tu pasikeitei! Žinoma, tavyje tie patys organai, bet jie veikia kitaip! O smegenys, širdis ir visi įgūdžiai visiškai kiti. Galvoju, kad net mūsų akys mato, o ausys girdi kitu diapazonu.
Anksčiau žmogus tikriausiai suvokė ir ultravioletines, ir infraraudonąsias bangas. Savo kūnu jautė tokias vibracijas, kokių nejauti dabar. Kaip žvėrys, kurie iš anksto pabėga nuo cunamio ar žemės drebėjimo, jausdami žemų dažnių bangas, einančias iš po žemių, taip, kaip kažkada jautėme mes.
Teko kalbėtis su beduinais, gyvenančiais Sinajaus pusiasalyje. Jie pagal kokį nors debesėlį ar iš skrendančio paukščio, gali pasakyti, kad už 50 km nuo čia jų link rieda koks nors autobusas. Ir išties netrukus pasirodo autobusas.
Mes transformuojamės, visąlaik keičiamės. Tai ir yra evoliucija!
O dabar ji gana stipri: ir psichologinė žmogaus viduje, ir visuomeninė aplink žmogų, ir klimato, gamtos. Visi trys parametrai – aš, visuomenė, gamta – keičiasi ir mes galime prie jų prisitaikyti.
Iš principo, jie keičiasi tam, kad prie jų prisitaikytume ir pereitume į kitą savo raidos lygmenį. Vis tiek Gamta mus privers! Per kančias į laimę, nesvarbu kaip, bet privers.
Todėl verčiau paklausyti, priimti tas sąlygas ir imti prie jų taikytis it vaikui, kuris iš pradžių veikia, o paskui nuo to tampa protingesnis. Vaikas veikia instinktyviai: suardo, surenka, galvoja. Štai taip ir tu pamėgink ir imsi samprotauti, išaugsi!

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Susiję

Klausimas: Visa, kas vyksta pasaulyje, reiškia, kad man rodo tai, ką esu pasirengęs išvysti, ir turiu tarsi imti ir priimti tą vaizdą sau?
Atsakymas: Turi suprasti, kiek būdamas integralioje sistemoje elgsiesi integraliau su kitais, kiek tu ir visi aplinkiniai įstengsite pasiekti geresnės būsenos. Negali atsiskirti nuo kitų. Bus blogai jiems – bus blogai tau.
Esame tokioje sistemoje, kur visiškai priklausome nuo kitų, ir ko linkiu jiems, tą patį gaunu iš jų. Taip sukurtas pasaulis. Gali su tuo nesutikti, rėkti, pykti, bet bus tik taip.
Klausimas: Kaip turiu reaguoti į tai, kas vyksta?
Atsakymas: Ar gamtai svarbi tavo reakcija? Ji kelia tau naujas sąlygas ir viskas, o tu reaguoji. Nenori – nereaguok, mirk kaip mamutai.
Klausimas: Kokius veiksmus turiu atlikti su savimi?
Atsakymas: Perkurti ir save ir supančią visuomenę.
Klausimas: O kaip perkursiu supančią visuomenę?
Atsakymas: Drauge su jais. Paaiškink jiems, kad būtina persitvarkyti.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Protas – norų tarnaitė

Klausimas: Sakote, kad protas įgyjamas veikiant. Kiek svarbūs veiksmai?
Atsakymas: Kaip gali apsieiti be veiksmų? Kuo remdamasis įgysi protą? Darau ir darau kaip nieko nesuprantantis vaikas. Juk išsyk proto neįgysi.
Yra noras, vadinamas „širdimi“. O yra smegenys, protas, kuris vystosi priklausomai nuo norų, kad juos aptarnautų, užpildytų, pasiektų. Jis koordinuoja veiksmus, nukreipia mane, kad save pripildyčiau. Tai ir yra mūsų egoizmas, kuris taip veikia.
Kitaip tariant, kai noriu užpildyti kokius nors savo norus (maistas, seksas, šeima, valdžia, šlovė, žinios ir t. t.), pasijungia protas. O jeigu norų nėra, tai protas neįsijungia, tarsi jo ir nebūtų.
Protas tėra norų tarnaitė. Todėl kuo labiau muša, tuo protingesnis tampa žmogus, nes ieško išeities: kaip padaryti taip, kad jo nemuštų.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Klausimas. Žmogui vystantis, jo gyvenimas visada gerėjo. Kodėl šiais laikais įvyko lūžis ir tolimesnis progresas atskleidžia tik vis didesnį susiskaldymą?
Atsakymas. Evoliucijos tikslas – atvesti mus į tam tikras raidos aukštumas, kurias jau tikriausiai pasiekėme XX amžiuje. O po to nebesiveržiame pirmyn, bet įsisąmoniname vystymosi ribas. Atskleidžiame, kokie nieko verti visi mūsų moksliniai pasiekimai, jie net tik neatneša naudos, bet dar ir kenkia.
Juk jie visi remiasi žmogaus egoizmu, todėl galiausiai paaiškėja, kad yra kenksmingi. Gal net geriau mums lįsti atgal į urvus, nes visas vystymasis buvo dėl egoizmo, noro mėgautis. Dabar teks taisyti šias klaidas. Mokslo, visuomenės, šeimos, švietimo, kultūros raida reikalauja ištaisyti egoistinį ketinimą į altruistinį.
Dabartiniam periodui būdinga tai, kad imame suprasti, jog mūsų vystymasis priėjo aklavietę ir sukėlė krizę. Pasibaigė paprasta linijinė evoliucija, gamta užsidaro į ratą. Tačiau mes šio rato neatitinkame, braunamės tiesiai su savo egoizmu.
Todėl, kuo labiau pasaulis apvalėja, virsdamas vienu mažu kaimu, tuo mums blogiau nuo to visuotinio ryšio ir artumo. Taip išeina, kad vis labiau priklausome vieni nuo kitų, tačiau, kai egoistai jaučiasi susaistyti, jie ima kariauti.
Ką gi tuomet daryti? Sustabdyti pasaulio globalėjimo negalime, juk tai gamtos dėsnis. Gamta stumia mus suartėti. Bet egoistams artėjant, jie ima vis labiau vienas kito nekęsti ir kyla karo grėsmė.
Todėl neturime pasirinkimo: reikia į šį ratą, uždarą pasaulį atnešti davimą ir meilę. Kitaip neišsikapstysime iš kančių, rodančių mums, kad reikia šią būseną taisyti. Baal Sulamas rašė, kad nedidelei saujelei žmonių, kurie išgyvens Žemėje po branduolinio karo, teks taisyti save ir tapti nauja, tobula žmonija.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Lygybė dvasiniame pasaulyje

Klausimas. Viena svarbių seminaro taisyklių – lygybė: „rate nėra svarbesnių ir mažiau svarbių dalyvių“. Kieno atžvilgiu esame lygūs?
Atsakymas. Visi lygūs vienybės atžvilgiu. Aukštesnysis ir žemesnysis negali susijungti. Jie turi būti viename lygmenyje.
Dvasinė vienybė galima tik esant panašumui: tu panašus į mane, aš – į tave. Vienąsyk aš – tau, nes esu aukščiau, o tu žemiau. Kitąsyk tu – man, nes esi aukščiau, o aš žemiau. Galiausiai esame lygūs.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo