Klausimas: Kartkartėmis patenku į jūsų grupės bei jos narių asmeninių būsenų aptarimus ir nustembu – kokie jūs dar neištaisyti, žemi, kaip grupė dar nepanaši į grupę, joje nėra draugystės, kur jūsų pažanga?
Atsakymas: Dėkoju už klausimą, galbūt iš jo suprasite ir savo būseną. Kuo aukščiau pakyla žmogus, tuo blogesnį ir silpnesnį jis mato save ir savo grupę.
Nes jiems šviečia Or makif (supanti Šviesa) ir jie mato save aukštesnių pakopų atžvilgiu.
O kai jie kalba apie save, tai klausytojui iš šalies atrodo, jog jis su jais yra tame pačiame lygyje, ir netgi aukščiau, nes nemato savyje tokių problemų, juk save vertina tik to lygio, kuriame yra, atžvilgiu.
Apie tai pasakyta, kad „tiesiais Kūrėjo keliais gali eiti tiktai teisuoliai“ – tie, kurie po to, kai jiems atsiveria visos blogybės juose, pateisina Kūrėją, atveriantį jiems tokias būsenas – juk „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“.
Pažiūrėkite, pavyzdžiui, kaip Izraelio tauta Toroje – savo dvasiniame kelyje – nusideda kiekviename žingsnyje! Taip pat skaitykite „Liepsnojantys erškėčiai Kocke“ ir kt.
O pašaliečiams atrodo, kad jie geresni už tuos, kurie visiškai atsiduoda dvasinei raidai. Todėl, kad jie neturi trijų linijų, negali, nepaisydami sveikos nuovokos, žengti virš savęs.
Pasakyta: „Toros nuomonė priešinga miesčionių nuomonei“ (daat Tora afucha mi daat baal habaitim). Jų neteisingas (žemiškas, egoistinis) mūsų būsenų supratimas atitolina juos nuo mūsų. Ir taip geriau mums visiems.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Komentaras: „Tobulybė pasiekta ne tada, kai nėra, ko pridurti, o tada, kai nėra, ko atimti“ (A. De Sent-Egziuperi). Prašau apibūdinti kabalisto visiškos harmonijos būseną.
Atsakymas: Manau, kad tobulumą pasiekiame atsikleisdami dvi priešingas jėgas – gavimą ir davimą, kurie tarpusavyje sąveikauja, subalansuoja kitas kitą, kad atskleistų vieną, juos pagimdžiusią jėgą, kurioje šios jėgos tik ir gali drauge egzistuoti.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Rašėte, kas yra sudaužyta širdis. Man patiko pasakymas: „Sudaužyti širdį – reiškia pasiekti tokį tašką, kuriame kadaise buvome viena vienintele siela“.
Vadinasi, kai žmogus jaučiasi atplėštas nuo visų kitų žmonių ir yra „mano sudaužyta širdis“, ar taip suprantu?
Atsakymas: Taip. Tik šie du sakiniai kartu sudėti ne labai neteisingai skamba.
Mes visi atsiradę iš vienos būsenos – iš vienos širdies, vieno noro. Po to šis noras sudužo į daugybę dalių. Šis veiksmas vadinamas sudužimu. Po jo kiekvienas iš mūsų egzistuoja savo atskirame egoistiniame nore.
Tai ir vadinama „sudaužyta širdimi“, kai kiekvienas jaučia tik save, o ne visą sistemą, kurioje yra Kūrėjas.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

 

Klausimas. Kaip galima pasikliauti jausmais ir norais, esančiais egoistiniame pasaulyje, egoistiniame kūne? Kaip sužinoti kylančių norų ir jausmų tikrumą?
Atsakymas. Mūsų noruose nėra jokio tikrumo. Visi jausmai ir mintys egoistinės. Todėl reikia tik pritraukti Šviesą, kuri pamažu išryškins kiekvieno jausmo, kiekvienos minties ydingumą, ir tiek galėsime juos ištaisyti. Žmogus negali, net pagal savo egoistinę prigimtį, laikyti savyje to, kas jam kenkia.
Klausimas. Koks ryšys tarp noro, minties ir proto?
Atsakymas. Mūsų prigimties pagrindas – noras (širdis). Mintis (protas) egzistuoja tik tam, kad rūšiuotų, tinkamai nukreiptų mūsų norus. Todėl esame sudaryti iš širdies ir proto. Protas būtinas, kad tinkamai tvarkytumės su norais.
Yra noras mėgautis ir mintis, kaip realizuoti tą norą. Noras (širdis) pirminis, mintis (protas) antrinis. Protas aptarnauja norą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Kas manyje bijo mirties?
Atsakymas. Mirties bijo ne mano fizinis kūnas, o egoizmas, kuris nesugeba savęs užpildyti, pasikelti į paprasto egzistavimo lygmenį.
Faktas tas, kad kai mes savo egoistiniuose noruose gauname malonumą, tai tame jaučiame mirtį.
Egoizmas veikdamas, realizuodamasis jaučia, kad viskas baigiasi Šviesos atsitraukimu iš jo, t. y. jo (egoizmo) mirtimi, todėl jis niekada negali prisipildyti.
Bet koks užpildymas egoizmui – tai artėjimas prie mirties.
Klausimas. O kas nutinka po mirties?
Atsakymas. Nieko. Fizinis kūnas baigia savo egzistavimą, o rešimot (dvasinė informacija) lieka. Kūniškajame lygmenyje rešimot jau realizavosi tam tikru laiku, tam tikromis aplinkybėmis.
Tačiau dvasinėje pakopoje jie kol kas nerealizuoti, nes žmogus dar nepakilo į šį lygmenį. Todėl jį reikia perkelti į kitokias sąlygas.
Po to, kai prasideda tolesnis persikūnijimas, siela naujai gimusiame kūne vėl vystosi, auga ir tuo pačiu metu vyksta pasąmoningas rešimot taisymas.
O vėliau žmogui vėl suteikiama galimybė pakilti į savo sielos atskleidimo lygmenį, t. y. noro duoti priešpriešinimo norui gauti lygmenį.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Komentaras: Kabala sako, kad nuodėmė, kai žmogus meldžiasi už save (iš esmės paprastam žmogui tai yra natūralu).
Atsakymas: Jeigu žmogus galvoja apie save, jis tarsi atsiskiria nuo kitų, nepriartėja prie jų. Savaime suprantama, kad tai atitolina jį nuo Kūrėjo, nes Kūrėjas mato visus mus susivienijusius į vieną bendrą visumą, kokie buvome iki pasidalydami į atskiras asmenybes.
Klausimas: Kūrėjas negalvoja apie save? Jis neturi tokių minčių?
Atsakymas: Pirma, Jis negalvoja apie save. Antra, Jis negalvoja apie kiekvieną žmogų atskirai, nes jaučia mus kaip visumą.
Klausimas: Tarkime, žiūriu į žmogų. Jį sudaro milijardai ląstelių. Juk nesikreipiu į kokią nors vieną ląstelę, kreipiuosi į žmogų. Taip ir Kūrėjas nemato mūsų pavieniui?
Atsakymas: Taip! Jis neturi nė menkiausio išskaičiavimo nė vieno žmogaus atžvilgiu. Jis sukūrė mus su egoistine savybe, priešinga Sau, kai jaučiamės egzistuojantys atskirai vieni nuo kitų.
Klausimas: Ir ką turėčiau iš to suprasti? Ar Kūrėjas visiškai su manimi nesiskaito? Ar Jis nė nežino, kad aš egzistuoju?
Atsakymas: Visai kitas klausimas, žino Jis ar ne. Jis neatsižvelgia į tavo asmeninius pavienius judesius, išskyrus artėjimą prie Jo vienijantis su kitais.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Kuo pasireiškia grupės susijungimas? Kur yra mūsų vienybė?
Atsakymas: Visur, bet svarbiausia – viduje. Mes privalome visąlaik, nuo ryto iki vakaro, galvoti tik apie vienybę tarp mūsų. Taip susijungę tapsime panašūs į Kūrėją ir mūsų tarpusavio vienybė pažadins visą pasaulį taip pat susijungti.
Dėl ko? Kad taptume panašūs į Kūrėją? Kodėl? Nes taip suteikiame Jam malonumą.
Mes nežinome, ką tai reiškia, tačiau vis dėlto mąstyk ta kryptimi. Kalbama apie ypatingą priemonę, kuri vadinasi sgula. Tu nesupranti, kaip ji veikia, bet ją išjudini.
Aktyvuok sistemą. Tau iškėlė keletą sąlygų – tad veik. Tu nežinai, kas vyksta už valdymo panelės. Priešais tave mygtukai – tad spausk juos. Nelauk, kol išmoksi visą sistemą, – taip jos niekada neišmoksi. Ji atsiskleis tau po to, kai ją išjudinsi. Juk dėl to tu keitiesi ir tada imi ją suprasti.
Ką žino žmonės, kuriuos pradeda mokyti vairavimo? Vairas, greičių svirtis, stabdžių, sankabos ir greičių pedalai – štai ir viskas. Su kitomis detalėmis susipažįstama vėliau, o apie variklį nėrą ir ko kalbėti.
Štai ir dabar tau tereikia žinoti, kaip vairuoti dvasinio pasaulio mašiną, kad ji važiuotų. Dirbdamas su ja, tu ją pažinsi, kaip pasakyta: „Iš Tavo veiksmų Tave pažįstame“.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Matome, kad šiuolaikiniame pasaulyje moterų vaidmuo auga: moterys stiprėja ir įgyja vis didesnę įtaką. Jos geriau kontroliuoja savo norus ir siekia tikslų.
Moterų silpnybė yra ta, kad jų tikslams įgyvendinti reikalinga vyro parama. Tačiau kai tik moterys gauna tokią paramą, jos sugeba atlikti tokias užduotis, kurių vyras nesugeba.
Tikiuosi, kad ateityje moterys turės daugiau galimybių vadovauti pasauliui, teisingai ir natūraliai bendradarbiaudamos su vyrais.
Tada pasaulis nebebus toks primityvus ir sugedęs, koks buvo, kol jam vadovavo vyrai, o moterys sėdėjo namuose ir užsiiminėjo tik vaikais ir namų ūkiu. Matome, kad dabar vyksta atvirkščiai: kuo toliau pasaulis juda išsitaisymo pabaigos link, tuo daugiau jėgų įgyja moterys.
Kiekvienas vyras šiek tiek prisibijo savo žmonos. Dėl to, kad moteris rūpinasi namais, ji juos valdo.
Tai būdingas mūsų laikmečiui. Rabašas juokavo: „Tai šventas vyras: jis nebijo nieko, išskyrus Kūrėjo ir savo žmonos“. Ir tai tikrai yra tiesa.
Dabar daug kur miesto mere renkama moteris. Kodėl gi ne? Jei moteris gali valdyti namus, tada ji gali valdyti miestą. Vyras labiau išsiblaškęs ir nelabai tinkamas šiam vaidmeniui. Vyras stipresnis, bet moteris protingesnė ir geba vienu metu palaikyti skirtingas sistemas.
Lygiai taip, kaip ji namuose susitvarko su visomis savo pareigomis: skalbimu, valgio gaminimu, vaikais ir tūkstančiu skirtingų dalykų, ir visur tvarka. Pabandykite išimti moterį iš namų, kad vienas vyras šeimininkautų juose, ir po savaitės butas virstų sąvartynu.
Taip ir parašyta: „Moteris yra namai“. Bet ar šalis ir pasaulis nėra mūsų namai? Moteriai trūksta tik vyro palaikymo, ir viskas susitvarkys. Esu tikras, kad jei moterys būtų visų vyriausybių viršūnėse, jos užtikrintų taiką pasaulyje. Kad ir kaip sunku būtų moterims susitarti tarpusavyje, tačiau jos susitartų, nes moteris yra pasirengusi susitarti ir nusileisti dėl taikos.
* * *

Vyrai ir moterys turėtų jaustis kaip lygiaverčiai partneriai, kiekvienas protingai suvokdamas savo vaidmenį ir žinodamas, kad jei su tomis jėgomis ir savybėmis, kurias mums suteikė gamta, mes papildysime vienas kitą iki visiško tobulumo, tai ir bus išsitaisymas.
Knygoje „Sfat Emet“, „Pinchas“ skyriuje, parašyta: „Apie Adomą sakoma, kad buvo sukurti du kūriniai, tai yra žmogaus jėgoms patraukti šviesą iš būsimo pasaulio. Vyriška jėga traukia šviesą iš aukštesniojo pasaulio, o moteriška jėga užbaigia taisymo veiksmus šiame pasaulyje.“ Moteris yra indas, gaunantis šviesą, o vyro stiprybė yra pritraukti šią šviesą, kad atiduotų, t. y. per ketinimą.

Yra patikimas vaistas prieš virusą – vienybė. Ši priemonė gelbėja nuo visų problemų, nes tuomet prilygstame bendrajai gamtai, kuri yra globali ir integrali. O jeigu taip susijungiame, tai labiau susisiejame su bendrąja gamtos jėga, kuri teisingai sutvarkys visas mūsų gyvenimo sistemas.
Gamtoje veikia bendras mus visus valdantis dėsnis. Ir, norėdami priartėti prie to dėsnio bei imti tinkamai su juo sąveikauti, turime susivienyti. Kaip negyvoji materija, augalija, gyvūnija simbiotiškai susijungia, taip ir žmonės turi susivienyti.
Tačiau, kodėl matome, kad gamtoje vieni ėda kitus? Ogi todėl, kad mes, žmonės tarpusavyje elgiamės egoistiškai, ir savo egoizmu veikiame visus likusius gamtos lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį. Jei ištaisytume savo egoistinį norą, tai vilkas draugiškai gyventų su ėriuku, ir gamtoje niekas nieko nepultų.
Visiems akivaizdu, kad tik laimėtume pasiekę darną su gamta. Mūsų kartoje visa žmoniją turi pasiekti šią darną ir todėl ji vadinama besitaisančia karta.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Kodėl dešimtoji teveto mėnesio diena – Toros išvertimo iš ivrito į 70 kalbų diena – laikoma gedulo diena? Tarytum šią dieną Torą ištraukė iš jos vietos. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Nes šis išvertimas atėmė iš Toros jos tikrą dvasinį pagrindą, jos tikrą vaizdą. Liko tik paviršinis vertimas. Be to, jis negalėjo būti tikslus net ir didaktiniu požiūriu, nekalbant jau apie tai, kad dvasingumo negalima išversti į jokią kalbą.
Net ivritas – tai irgi ne kalba, bet kodas – raidės, kurios viena po kitos eina tam tikra seka, pagal tam tikras taisykles. Jų negalima sukeitinėti. Kiekviename žodyje egzistuoja tam tikra šaknis iš dviejų ar trijų raidžių, vadinamoji „binjan“ („sandara“).
O verčiant iš ivrito visa tai atmetama, ir iš kalbos praktiškai nieko nelieka. Tu imi paprastą šio žodžio vertimą, kuris būdingas mūsų pasauliui, nors tekstas apskritai nieko nekalba apie materialius dalykus, ir priskiri jam kažkokią mūsų pasaulio kopiją.
Komentaras. O kiek paskui diskutuojama, kad moteris sukurta iš vyro šonkaulio arba kad pas Mozę bolavo ragai. Ir viskas – dėl neteisingo vertimo.
Atsakymas. Nieko nepadarysi, yra tokia problema.
Klausimas. Ar žmonija, grįždama į dvasinį pasaulį, grąžins Torą į vietą?
Atsakymas. Nėra ko grąžinti! Su Tora nieko nenutiko. Tora – tai Aukštesniojo pasaulio sandaros aprašymas. Žmogus, jos mokydamasis ir kildamas, suvokia šią sandarą.
Bet kai jis mano, kad ši sandara jam priklauso kaip kažkokia knygutė jo kišenėje, ir dar parašyta ne ivritu, o išversta ir netekusi dvasinės prasmės, tada jis suvokia Torą kaip eilinį pasakojimą. Skaitydamas, kad iš pradžių Dievas sukūrė dangų ir žemę, jis mano: „Dangų aš žinau. Žemę – pažįstu. Važiuojame toliau“.
Todėl negalima įleisti į dvasinį pasaulį žmogaus, nenorinčio „preparuoti“ savęs.

Iš pokalbio su M. Laitmanu