Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Visoje tikrovės sistemoje yra tik du: Kūrėjas ir kūrinys, Aukštesnioji šviesa ir noras, sukurtas Kūrėjo savyje kaip juodas taškas, kurį Jis vysto.
Šis taškas išsivystė iki būsenos, kuomet pradeda jausti save nepriklausomai egzistuojantis, tai yra žmogus, gyvenantis šitame pasaulyje ir priklausantis pačiam sau.
Juodas taškas pradėjo pastebėti, kad egzistuoja Aukštesniosios šviesos viduje, kuri jį valdo, stumia, visą laiką su juo dirba.
Tas juodas taškas, žmogus šio pasaulio, neturi supratimo, kad visas jo egzistavimas: visa, ką jis daro, galvoja, kalba, jaučia, sprendžia, padiktuota Šviesos, Aukštesniosios jėgos. Tokioje paslėptyje esame.
Visas mūsų darbas yra atskleisti šią Aukštesniąją jėgą ir suvokti, kad ji egzistuoja mumyse, nepalikdama mums jokios laisvės, išskyrus viena: norėti, kad ji grįžtų ir mus valdytų, kaip tai daro iš tikrųjų, tiktai be mūsų valios.
Todėl yra du pasauliai: žemesnysis pasaulis, kuriame mes tarsi esame patys savaime, ir aukštesnysis pasaulis, kur mes atskleidžiame, kad viskas diktuojama iš viršaus, iš Šviesos, iš Kūrėjo. Svarbiausia šiame darbe – išsiaiškinti vietą, kur galima laisvė rinktis, kur dėl paslėpties ir atskleisties mes iš tikrųjų galime tarp mūsų surasti savo laisvę. Tiktai joje mes iš tikrųjų egzistuojame kaip kūriniai.
Mes esame visiškai Kūrėjo valdomi, arba nesąmoningai, arba suprasdami tai. Tačiau kažkur ten, viduryje, tarpe tarp vieno ir kito, yra ypatingas taškas, kuriame galime surasti savo nepriklausomybę. Surasti galime tiktai tuo atveju, jeigu stengiamasi eiti aukščiau žinojimo. Tuomet nuosekliai atsiskleidžia Kūrėjo svarba, kuri daug didesnė už žmogaus svarbą.
Tai atsiskleidžia iš viršaus, ir žmogus pradeda bent kartais jausti, kad Kūrėjas svarbesnis už jį patį, ir jis pasiruošęs į Jį sudėti visą gyvenimą, visas jėgas. Tas pojūtis vis atsiranda ir išnyksta. Toks darbas vadinasi tikėjimu aukščiau žinojimo, davimo jėga, aukštesne už gavimo. Juk iki to viskas sukosi apie norą gauti malonumą, kuris atsiskleidė žmoguje.
Jis vadinasi „senu ir kvailu caru“, tačiau visą laiką auga kartu su tikėjimo jėga, kaip atsvara jai, kad sukurtų žmogui galimybę tarp šių dviejų jėgų įtvirtinti savo nepriklausomybę kaip viduriniąją liniją. Ten, viduriniosios linijos viduryje, ir susitinka Kūrėjas su kūriniu.
Realizacija šio darbo įmanoma tiktai grupėje, dešimtuke. Dėl to būtinas laidavimas, susijungimas aplink Sinajaus kalną – tai privaloma pradinė sąlyga, kad iš aukščiau gautume tikėjimo jėgą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Sudėtingas žmonijos kelias

Klausimas: Koks žmonijos kelias yra teisingas kabalos požiūriu?
Atsakymas: Pasiekti absoliučią sąveiką tarpusavyje, iki pat meilės. Apie tai kalba kabalos mokslas. Būtent to Abraomas norėjo išmokyti žmones. Iš čia atsirado visos religijos, kurios susigadino reputaciją, nes visi postulatai liko tik popieriuje. Kur JT, UNESCO ir kitos didžios organizacijos, turinčios rūpintis žmonėmis pasaulyje? Juk kol neištaisysime egoizmo, nieko gero nebus. Tam, kad jį ištaisytume, mums būtinas stiprus chirurginis poveikis.
Klausimas: Kokius jūs matote praktinius žingsnius šiame sunkiame kelyje? Ar kiekviena šalis turi atskirai dirbti su tuo, ar turi įvykti kažkoks visuotinis susitikimas, kuriame visos valstybės ateitų prie bendro sprendimo? Žmonės pritars jums: nemanau, kad atsiras daug nenorinčių gyventi meilėje, vieningoje šeimoje. Bet kaip tai padaryti praktiškai? Ką konkrečiai turi daryti šalys?
Atsakymas: Pats pirmas žingsnis – būtinybės ugdyti žmogų suvokimas. Perauklėjimo sistemai sukurti mes jau turime bazę, šiandien ugdymas gali vykti internetu, yra prieinamas kiekvienam. Taip pat turime išsiaiškinti, kokios įmonės tikrai būtinos normaliam visuomenės egzistavimui. Kiekviena šeima, žinoma, turi turėti butą, maisto, aprangą, saugumą, vaistų, t. y. viską, ko reikia, bet nieko nereikalinga. Taip sako kabalos mokslas.
Visa kita turi būti atiduota mums perauklėti. Iš aštuonių milijardų žmonių, sakykime, pusė gali būti atleisti nuo darbo arba dirbti pakaitomis. Jie užsiims mokymusi ir praktiniu susijungimu tarpusavyje. Mokymasis taps privalomu užsiėmimu, už tai žmonės gaus stipendiją ar užmokestį, kaip ir dirbantieji. Turime pradėti tai įgyvendinti, nes be to Žemėje neišgyvensime.
Klausimas: Kas turi pastūmėti žmones mokytis jungtis?
Atsakymas: Sąmoningumas arba kančios.
Klausimas: O kas vėliau turi priimti sprendimus? Dabartiniai vadovai? Ar valstybės iškels naujus žmones, kurie supras svarbą ir būtinybę tokių svarbių pokyčių?
Atsakymas: Niekas iš jų negalės perauklėti visuomenės, nes iš egoistų negalima laukti nieko nauja. Jie vis tiek siūlys savo sistemą – tai, kas jų galvoje ir sieloje. Sprendimus reikia priimti kompleksiškai, kartu su visais, su turtingais ir vargšais, kitaip pasaulis neišgyvens. Toks kaip šiandien jis neturi teisės egzistuoti gamtoje, juk dabar ji akivaizdžiai rodo mums savo absoliutų integralumą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Kas mato teisingą tikrovę?

Klausimas. Jei trys žmonės yra tame pačiame kambaryje, kuris iš jų mato teisingą tikrovę?
Atsakymas. Gali būti, kad nė vienas iš jų. Visi mato savo egoizme, o tai jau iš anksto neteisinga tikrovė. Ši tikrovė yra juose, bet tokia tikrovė pasireiškia iškreipta forma.
Mes galime matyti daugmaž vieną ir tą pačią tikrovę, nes turime vienodus jutimo organus: regos, klausos, lietimo, uoslės, skonio.
Bet mūsų tikrovės suvokimas yra ribotas iš prigimties. Sakykim taip: kad prasiskverbtume į kitą pasaulį, nereikia matyti viso šio pasaulio kažkokiu ypatingu regėjimu.
Kiekvienas žmogus ateina į šį pasaulį, kad įvykdytų misiją. Ir kabalistas neturi jausti visų žmonių – jam to nereikia. Jam pakanka jausti savo mažą grupę, kad per ją gautų Aukštesniąją išsitaisymo Šviesą ir paskui praleistų ją per save visiems žmonėms, visai šiai sistemai, kuri vadinama „bendra siela“.
Knygoje „Zohar“ yra pasakyta, kad visas pasaulis yra žmogaus viduje. Bet tai reiškia, kad žmonės turi jungtis ne per fizinius kūnus, o per norus. Norai – tai nėra žmogus, o tas tinklas, kuris yra mumyse, kuris visus sujungia, mes ten egzistuojame neatsiejamai vienas nuo kito.
Kabalistas daro įtaką norams, kuriais visi septyni milijardai žmonių yra neatsiejamame ir bendrame integraliame ryšyje su vienas kitu, kaip bendra sistema.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Instrukcija, kaip pastatyti bendrą sielą

Susijungdami su draugais ieškome ir norime pagauti Kūrėją, kaip radaras gaudome reikiamą bangą. Todėl mums reikia sukurti tokią vienybę, kuri turės Kūrėjo savybes, kitaip tariant, tarp mūsų bus tarpusavio davimas. Jei viską pasiekėme tarpusavio davimu, vadinasi, esame tiksliai nukreipti į Kūrėją.
Visi matė, kaip sukasi radiolokatorius ieškodamas reikiamos bangos – štai taip mums reikia nusiteikti į savo vienybę. Patys nežinome, kaip tai atlikti, tačiau prašome Kūrėjo, kad pakeistų mus, kad iš visų mūsų išeitų lėkštė-antena, nukreipta į Kūrėją, priklausomai nuo mūsų savybių panašumo. Pagal tai kiekvienas keičia save, prisitaikydamas prie draugų taip, kad visi kartu atitiktų Kūrėją.
Per tokį darbą susijungiame į vieną sielą ir į savo lokatorių, į savo dešimtuką imame gauti Kūrėjo nurodymus, kaip pakeisti save, kad dar geriau ir teisingiau pagautų Jo siųstą šviesos spindulį. O šis spindulys savo poveikiu ima keisti mane, suka, taiso taip, kad susietų mus su Kūrėju.
Ir visose kitose pakopose, kur kuriame ryšį su Kūrėju, vis tiksliau nusitaikome į Jį, susisiejame su Juo vis aukštesniais dažniais, vis didesne jėga.
Kad dešimtuko malda būtų tobula, būtina suprasti, ko nori kiekvienas draugas. Ir todėl, skaitydami Rabašo straipsnius apie grupę, stengiamės susivienyti taip, kad kiekviena ištrauka sujungtų mus su Kūrėju.
Taip vis labiau suartėjame, kurdami įvairiausias vienybės formas, kol pradedame jausti mus veikiantį šaltinį ir savo atsaką į tą poveikį. Tai reiškia, kad esame susiję su Kūrėju per tiesioginę šviesą ir atspindėtąją šviesą, ir iš savęs kuriame dvasinį kli.
O paskui ryšyje tarp mūsų atskleidžiame rešimot, dvasinius veiksmus, šviesos įėjimą ir išėjimą, ekrano pakilimą nuo pakopos prie pakopos. Visus kabalistinėse knygose aprašytus reiškinius dvasiniame parcufe, mokysimės ant savęs, kaip to mokė Baal Sulamas, Ari ir kiti kabalistai.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Dešimtukas – savęs ištirpinimas kituose

Klausimas. Dvasinio indo (kli) atskleidimas priklauso nuo visų prašymo dešimtuke? Ar aš vienas prašau už mūsų vienybę ir pats atskleidžiu šį kli?
Atsakymas. Arba aš prašau, arba visi prašo, arba kiekvienas iš mūsų atskirai – visa tai susideda į vieną. Svarbiausia, kad aš prašau per visus ir už visus. Ką daro kiti, su manim, žinoma, susiję. Aš noriu, kad tai darytų ir kiti. Bet, iš esmės, asmeniškai man užtenka to, kad aš prašau už visus. Tai ir yra kolektyvinė malda, tokia ir yra būtina sąlyga jai.
Be to niekas nepadės. Galite daužyti galvą į sieną, rėkti ir raudoti paromis, bet negausite absoliučiai jokios reakcijos. Taip, deja, gyvena milijonai žmonių pasaulyje. Mūsų laikais mažiau, bet per tūkstantmečius jų buvo labai daug.
Kodėl Kūrėjas jiems neatsako? Todėl kad jie neteisingai kreipiasi. Jis negali jų išgirsti. Kūrėjas yra „visur“, bet kaip „visur“ turima mintyje organizuotame dešimtuke, tai yra parcufe. Apie tai kalba kabala.
Todėl mūsų pasaulyje daugybė žmonių visiškai neigia Kūrėjo buvimą. Ir tai tiesa, nes tokio Kūrėjo, kokį tie žmonės Jį įsivaizduoja, nėra.
Kūrėjas – tai bendra pripildanti, mus gyvus daranti vidinė gamtos jėga, sudaryta iš noro. Kūrėjas užpildo šį norą. Bet kreiptis į Jį galima tiktai iš vientiso kaip Jis noro. O elementarus panašumas į Kūrėją – tai dešimtukas. Iš to, kaip Kūrėjas sukūrė mus, per keturias tiesioginės Šviesos stadijas mes ir galime kreiptis į Jį. Ne kitaip.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/1 Komentaras/nuo

Kaip pamilti šį pasaulį?

Komentaras: Rašo Aleksas: „Paklausiau jūsų ryte ir susiruošiau į darbą. Bet vos išvažiavau iš namų susidūriau su įžūlumu keliuose. Darbe tave spaudžia, kad tik atneštum daugiau pelno. Mums visuomet visko maža ir neužtenka. Kiekvienas mano, esąs teisus. Sakykite, kaip galima pamilti šį pasaulį?“.
Atsakymas: Šį pasaulį galima pamilti tik kaip laiptelį į kitą pasaulį, o jo paties – niekaip ir nė už ką.
Klausimas: Kitaip tariant, tai kaip mažas laiptelis?
Atsakymas: Žinoma. Jeigu atsiduoti šiam pasauliui, tai geriau negimti.
O jeigu priimi jį kaip tarpinę grandį – tuomet jį vertini. Mat jeigu tiksliai žinai, kaip juo pasinaudoti (kiek tai pavyksta, juk tai nėra paprasta), tuomet iš tiesų galima ko nors pasiekti.
Komentaras: Bet juk reikia prasibrauti iki to, kad yra kitas tikslas, o ne šiaip įsitaisyti šiame pasaulyje.
Atsakymas: Jei sakau, kad tai tarpinė ir tik pirma pakopa – taip. Svarbiausia – atsiplėšti.
Klausimas: Tad kokio tikslo siekti paprastam žmogui?
Atsakymas: Nėra paprasto žmogaus. Yra tokie, kuriems daugiau ar mažiau sekasi suprasti šį pasaulį ir paversti jį pakopa, kuri kelia juos į Aukštesnįjį pasaulį. Bet iš principo visi turi tą galimybę, ir kiekvienas gauna ją kokiu nors metu. Trumpai tariant, šis pasaulis geras tuo, kad gali būti preliudija ir pakopa, tramplinas į kitą būseną. Kitos būsenos neturime laukti po mirties. Kita būsena – tai kita pakopa, kai atskleidžiame kitą pasaulį būdami šiame.
Klausimas: Koks jis, kitas pasaulis? Ko man siekti?
Atsakymas: Kitas pasaulis – jis toks, kai atskleidi, kad kiekviena minutė, kiekvienas kokių nors reiškinių, veiksmų, jėgų pasireiškimas – visa tai tam, kad priartintų tave prie tiesos atskleidimo.
Tiesa – atskleisti Kūrėją.
Klausimas: Kas man yra „Kūrėjas“?
Atsakymas: Kūrėjas – tai visų tobulumą atskleidžiančių jėgų visuma.
Klausimas: O kai sakoma frazė „tobula meilė“ – kas turima omenyje?
Atsakymas: Tobula meilė – kai imi suvokti savo būseną, kai tau visos tarpusavyje priešingos jėgos ima kita kitą papildyti.
Klausimas: Kitaip tariant, sakote, kad jėgos – tai norai. Visi mano norai: neapykanta, meilė, dar kažkas jie tarsi papildo vieni kitus. Tai yra absoliuti meilė? Tai ir galima pavadinti tobulumu?
Atsakymas: Taip, bet esmė ta, kad tai ne šiaip jėgos, tai reiškia pakilti virš savęs, tarpusavyje užpildyti save ir kitus, kai atsiplėši nuo savęs ir įsijungti į kitus. Kitaip tariant, tai ne šiaip jėga, tai tokios emocijos, atsiradusios priešybėse, ir todėl jos tiek daug atskleidžia.
Bet vis tiek visa tai žmogaus atžvilgiu. O jeigu tai nėra žmogaus atžvilgiu – nesuprantame, nežinome.
Komentaras: Visąlaik sakote: būtent priešingi norai, būtent priešingos jėgos.
Atsakymas: Antraip, nėra apie ką kalbėti, nieko nejaustume. Jei nėra priešybių, kurios tarpusavyje yra kokios nors būsenos, tai neturime, ko pasakyti.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Prašyti už visus ir taip už save

Klausimas: Kabaloje sakoma, kad prašydamas sau, kenki savo sielai. Kaip tai suprasti? Ką reiškia „neprašyti sau“?
Atsakymas: Visi mūsų prašymai turi būti tam, kad išsitaisytume ir priartėtume prie Kūrėjo. Kūrėjas – tai absoliutaus davimo savybė, absoliuti meilė, absoliutus ryšys tarp visų. Tad jeigu nusiteikiame tam, kad tinkamai kreiptumėmės į Jį, reikia iš pradžių nuteikti save toms savybėms.
Klausimas: Bet jeigu prašau, kad turėčiau davimo savybę, tai šituo kenkiu sau?
Atsakymas: Ne, nekenki, nes nuteiki save davimui. Tu jau nori būti panašus į Kūrėją.
Klausimas: Bet aš vis tiek prašau už save, kad turėčiau tą savybę.
Atsakymas: O kam? Kad duotum. Kitaip tariant, iš principo prašai ne sau, o tam, kad kaip nors duotum, aptarnautum kitus.
Klausimas: Jei žmogus prašo sau sveikatos ar gerovės šeimoje, tai kenkia?
Atsakymas: Taip. Tai gali nepakenkti tik tuomet, kai jis prašo už visą pasaulį ir save tame pasaulyje.
Klausimas: O jei prašau „duok man sveikatos“, bet tam, kad paskui gaučiau davimo savybę?
Atsakymas: Arba taip. Arba apskritai prašai už visus ir save drauge. Tuomet tavo malda veiksminga.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Nauji namai, kur yra vietos visiems

Šiuo metu gamta atlieka su mumis milžiniškus pokyčius, kurie apima visą pasaulį. Galime daugiau ar mažiau tai suprasti, tačiau, be abejonės, prieš mus atsiveria Kūrėjo, globalios gamtos programa, kuri pirmąkart istorijoje skirta visai žmonijai.
Dėl šio veiksmo, kuris vadinamas „koronavirusu“, gamta nori sutelkti visus žemės gyventojus, visą žmoniją į vieną grupę.
Virusas ruošia mus pokyčiams, vedantiems į vienybę, kad visi nuo mažo iki didelio pažintų aukščiausią gamtos jėgą ir visos tautos susirinktų vienuose bendruose „maldos namuose“, t. y. susivienytų viename bendrame nore, tarpusavio bendrystėje, kuri vadinama Kūrėjo namais.
Kabalos mokslas padeda mums suprasti, kaip pereiname šį procesą, ir kaip prisitaikyti prie jo, pritaikant save naujam gyvenimui, naujam požiūriui. Kol kas gyvenimą dar suvokiame egoistiškai, kiekvienas atskirai. Tačiau naujas požiūris reikalauja, kad palaipsniui pereitume prie bendro suvokimo: integralaus ir abipusio, kad nejaustume skirtumo tarp savęs ir kitų.
Šiandien visi jaučiame egoistinį pasaulį, kuriame gyvename, egoistinį požiūrį į gyvenimą. O naujame pasaulyje visi jaus vienas kitą iš vidaus, ir tada radikaliai pasikeis mūsų pasaulio suvokimas: vietoje materialaus pasaulio jausime dvasinį, amžiną ir tobulą pasaulį, pilną Šviesos.
Esame ant paties naujojo pasaulio slenksčio, prie įėjimo į naują būseną, į naują tikrovę, kuri turi atsiskleisti mūsų tarpusavio santykiuose, neribojamuose egoizmo. Aukštesnysis valdymas nori, kad atvertume šias duris ir įžengtume į naują pasaulį, atvesdami visą žmoniją į naują egzistenciją, kūrimo tikslą, į mūsų gyvenimo tikslą, aukščiausią gamtos jėgą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Nėra nieko vientisiau už sudaužytą širdį

Klausimas: Kartkartėmis patenku į jūsų grupės bei jos narių asmeninių būsenų aptarimus ir nustembu – kokie jūs dar neištaisyti, žemi, kaip grupė dar nepanaši į grupę, joje nėra draugystės, kur jūsų pažanga?
Atsakymas: Dėkoju už klausimą, galbūt iš jo suprasite ir savo būseną. Kuo aukščiau pakyla žmogus, tuo blogesnį ir silpnesnį jis mato save ir savo grupę.
Nes jiems šviečia Or makif (supanti Šviesa) ir jie mato save aukštesnių pakopų atžvilgiu.
O kai jie kalba apie save, tai klausytojui iš šalies atrodo, jog jis su jais yra tame pačiame lygyje, ir netgi aukščiau, nes nemato savyje tokių problemų, juk save vertina tik to lygio, kuriame yra, atžvilgiu.
Apie tai pasakyta, kad „tiesiais Kūrėjo keliais gali eiti tiktai teisuoliai“ – tie, kurie po to, kai jiems atsiveria visos blogybės juose, pateisina Kūrėją, atveriantį jiems tokias būsenas – juk „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“.
Pažiūrėkite, pavyzdžiui, kaip Izraelio tauta Toroje – savo dvasiniame kelyje – nusideda kiekviename žingsnyje! Taip pat skaitykite „Liepsnojantys erškėčiai Kocke“ ir kt.
O pašaliečiams atrodo, kad jie geresni už tuos, kurie visiškai atsiduoda dvasinei raidai. Todėl, kad jie neturi trijų linijų, negali, nepaisydami sveikos nuovokos, žengti virš savęs.
Pasakyta: „Toros nuomonė priešinga miesčionių nuomonei“ (daat Tora afucha mi daat baal habaitim). Jų neteisingas (žemiškas, egoistinis) mūsų būsenų supratimas atitolina juos nuo mūsų. Ir taip geriau mums visiems.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Visiška harmonija

Komentaras: „Tobulybė pasiekta ne tada, kai nėra, ko pridurti, o tada, kai nėra, ko atimti“ (A. De Sent-Egziuperi). Prašau apibūdinti kabalisto visiškos harmonijos būseną.
Atsakymas: Manau, kad tobulumą pasiekiame atsikleisdami dvi priešingas jėgas – gavimą ir davimą, kurie tarpusavyje sąveikauja, subalansuoja kitas kitą, kad atskleistų vieną, juos pagimdžiusią jėgą, kurioje šios jėgos tik ir gali drauge egzistuoti.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo