Klausimas: Kas yra tikras vyras? Psichologai sako, kad „Tikras vyras – tai save realizavęs sėkmingas verslininkas, turintis šeimą, moterį, už ką nors jaučiantis atsakomybę“. Galima išskirti dešimt tikro vyro požymių.
Pirmas: „Jis pasikliauja tik savimi“.
Atsakymas: Tai – nelaimingas vyras. Kaip jis gali pasikliauti savimi? Nebent trankosi po prerijas ant savo galvijų ir tiek. O kaip šiais laikais jis gali pasikliauti savimi? Kas jis toks, kad kliautųsi tik savimi? Jis turi pasikliauti daugybe žmonių, kurie gali jam padėti, palaikyti ir pan. Tikras vyras tas, kurį supa labai daug draugų.
Komentaras: Kitas požymis: „Jis savarankiškas“.
Atsakymas: Ką reiškia, kad jis savarankiškas? „Man nieko nereikia“. Ką turiu, yra viskas. „Esu ganėtinai protingas, pakankamai sėkmingas, užtektinai pasitikintis savimi“. Na, kas tai? Taip galima pasakyti tik vaikui ir jis jausis įkvėptas.
Komentaras: Kartais taip norisi pasitikėti savimi.
Atsakymas: Nereikia. Tuo baigiasi augimas.
Komentaras: Trečias požymis: „Jis nepriklausomas“.
Atsakymas: Ir šitaip negali būti. Kaip gali žmogus nuo nieko nepriklausyti? Jis priklauso nuo gamtos, aplinkinių, nuo visų! Mūsų laikais nepriklausomų nėra: nei žmogus, nei visuomenė, nei valstybė, nei apskritai planeta.
Klausimas: Vadinasi, jis priklauso nuo aplinkinių, nuo visko, kas jį supa?
Atsakymas: Žinoma. Ir kuo daugiau jis auga, tuo labiau priklauso nuo visų.
Komentaras: „Jis neprašo pagalbos“.
Atsakymas: Na ir kas? Jis kliaujasi savimi?
Komentaras: Anksčiau pasakyta, kad jis pasitiki savimi ir neprašo pagalbos. Taigi jis toks: „Neprašysiu pagalbos. Aš pats“.
Atsakymas: Kvailys. Jis nė nesupranta, kad iš tikrųjų priklauso nuo visų ir visko.
Klausimas: Manote, kad tikras vyras tas, kuris gali paprašyti pagalbos?
Atsakymas: Tikras vyras tas, kuris supranta, kad yra silpnas.
Klausimas: Tai viską keičia iš esmės. Kitaip tariant, jis supranta, esąs silpnas ir prašo pagalbos?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Dar vienas požymis: „Jis nesileidžia į kompromisus“.
Atsakymas: Tada jis bus nužudytas arba pats ką nors nužudys. Neįmanoma neiti į kompromisus. Per juos darome teisingas išvadas, teisingi sprendimai glūdi kažkur per vidurį.
Negalime gyventi be kompromisų! Niekas negali! Juolab verslininkai, politikai ir kiti. Žmogus turi suprasti, kad gamtą sudaro pliusas ir minusas. Viskas grindžiama kompromisais.
Komentaras: Kitas požymis: „Jis nelygina“. Pavyzdžiui, jis nelygina savęs su kitais.
Atsakymas: Bet kaip jis augs, jei nepavydės, nelygins?
Turiu lyginti ir pavydėti, tai, kas nėra mano naudai, paskatins mane augti.
Klausimas: Pavydėti ne tam, kad pažemintume kitą, bet kad pakiltume virš jo?
Atsakymas: Tai priklauso nuo ankstesnių punktų.
Klausimas: Taip. Tad lyginti būtina?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Toliau: „Jis priima save tokį, koks yra“.
Atsakymas: Tik mama gali priimti kūdikį tokį, koks jis yra. Niekas nepriims manęs tokio, koks esu. Mane nuolatos žemins, stumdys ir t. t. Aš irgi turėčiau matyti save tokį, koks esu, ir kokiu turėčiau būti, ir taip stengtis be perstojo augti.
Klausimas: Kitaip sakant, kalbame ne apie tai, jog nepriimu savęs tokio, koks esu, bet kad turiu be paliovos augti. Tad, jei esu toks, koks esu, ar tai – sustojimas?
Atsakymas: Žinoma. Viskas yra dialektika.
Komentaras: Kitas punktas: „Jis išvengė vidutinio amžiaus krizės arba išgyveno ją patyręs mažiausius nuostolius“.
Atsakymas: Nežinau, kuo dėtas vidutinis amžius. Jo nejaučiu ir niekada nejaučiau.
Pastaba: Nes gyvenimo tikslą radote būdamas 33 metų.
Atsakymas: Manau, kad jis tęsiasi.
Ką reiškia vidutinio amžiaus krizė? Kas turėtų būti per šią krizę? Tai, kad galvoju apie tai, kas praėjo ir kas dar bus, kur esu ir ką man daryti su savo gyvenimu?
Komentaras: Manau, gyvenimo prasmės ieškojimas čia taip pat tinka. Parašyta, kad „išgyveno ją patyręs mažiausius nuostolius“.
Atsakymas: Sutikau su tuo, kas yra, ir plaukiu toliau?
Komentaras: Panašu į tai.
Atsakymas: Ne, tai – ne man.
Klausimas: Ar visą laiką reikia šios krizės?
Atsakymas: Taip. Vidutinio amžiaus krizė, jei ją taip įvardiname, yra būtina ataskaita to, kas padaryta, kas dar nepadaryta, ir kad priešakyje dar daug reikalų. Ir turiu manyti, kad kai tai atliksiu, būsiu vidutinio amžiaus.
Klausimas: Tarkime, radau vietą gyvenime ir nusiraminau. Ar tai, jūsų nuomone, baisu?
Atsakymas: Tai – mirtis.
Taigi nesusitvarkėme su šiais dešimčia požymių.
Komentaras: Nesusitvarkėme. Mes nesutinkame, darome priešingai: visiška priklausomybė, nuolatinis netikrumas, amžinas kelias, niekada nesustojame ir nesiilsime.
Atsakymas: Atsimerk ir pažiūrėk. Be jokių literatūrinių gudrybių. Pamatysi, kad tai prieštarauja tam, kas parašyta.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Nuomonė (E. Jumatovas, profesorius): Mes užregistravome lauką, kurį pavadinome psichogeniniu. Daugybė jo prigimties aspektų nėra aiškūs. Žinome, kad egzistuoja trys materijos rūšys: dalelių (kvantinė), laukų ir kosminės erdvės, kuri, kaip šiandien suprantame, visiškai nėra tuštuma, joje telpa abi kitos materijos rūšys.
Laukų materija – tai, pavyzdžiui, elektromagnetinis laukas, apie kurio egzistavimą visi šiandien žino. Bet, sakykime, Niutono laikais apie elektromagnetinį lauką nežinojo. Tai, žinoma, nereiškia, kad jo nebuvo. Tai galioja ir psichogeniniam laukui. Galimas daiktas, kad egzistuoja daugybė lauko struktūrų, apie kurias net nenumanome.
Su kokiais procesais smegenyse susijęs psichogeninis laukas? Galime pamatyti galvos smegenų neuronus, bet niekada nematome juose emocijų, minčių, sąmonės. Mokslas neturi duomenų, kad egzistuoja kiekvieno žmogaus vidinis, paslėptas nuo visų, gyvenimas. Supratimo, kas tai yra, niekas neturi.
Molekuliniai procesai smegenyse sukelia psichogeninio lauko atsiradimą, o jis savo ruožtu, taip pat veikia procesą smegenyse. Vadinasi, sukuriamas laukas, kuris pats save jaučia. Atradę tokius receptorius, pagaliau suprasime, kad mums nereikalingi sudėtingi elektroniniai prietaisai, nes mūsų pačių organizmo prigimtis turi kur kas didesnių galimybių. Naudodamiesi asmeniniais biologiniais prietaisais, galėsime viską.
Komentaras: Štai taip mokslas pasiekia ribą, už kurios aptiks kitą suvokimo pakopą – aukštesnę, altruistinę. Ir parekomenduos įeiti į ją vieninteliu metodu – „savybių panašumo“, kitaip tariant, įgyti davimo savybę, naudojantis integraliuoju auklėjimu.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Kabalistas neprašo Kūrėjo ištaisyti net pačios baisiausios situacijos, jis prašo jėgų ją pateisinti.
Mums nieko nereikia taisyti, tik savo santykį su pasauliu, ir tuomet išvysime ištaisytą pasaulį. Tarkime, žmogus nori, kad karas liautųsi, bet reikia suprasti, kad jį nutraukti bus galima tik sustabdžius jį savyje.
Klausimas: Kitaip sakant, neprašau, kad šis karas baigtųsi išoriniame pasaulyje? Prašau, kad jis liautųsi mano vidiniame pasaulyje?
Atsakymas: Taip, būtent tai ir bus taisymas. Jei visi žmonės ims taip galvoti, tai bus gerai.
Komentaras: Bet tai juk nenatūralu. Žmogus nori, kad pirmiausia baigtųsi karas.
Atsakymas: Štai ir atlik tai su savimi. Tai pats trumpiausias kelias.
Klausimas: Išeitų, kad materialiame lygmenyje vis tiek baiminsimės dėl gyvūninio kūno, dėl šeimos?
Atsakymas: Taip, vis tiek turi veikti materialiu lygmeniu, bet tuo pat metu suprasti, kad svarbiausia – veikti jausminiu, dvasiniu, aukštesniu lygmeniu. Ten galėsi subalansuoti visas savo savybes.
Klausimas: Kai vyksta karas, kieno pusėje kabalistas?
Atsakymas: Jis nori baigti karą suvienydamas priešingas jėgas vidurio linijoje.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Komentaras: Yra tokia sąvoka „ksenofobija“ – savisaugos siekis. Ji grindžiama netolerancija žmonėms su kita odos spalva, antsvoriu ar žemu ūgiu ir t. t. Mūsų smegenys iš karto atpažįsta juos kaip svetimus.
Egzistuoja savybių panašumo dėsnis, pagal kurį panašūs žmonės vienas kitą pritraukia, o priešingi atstumia. O mes kalbame, kad turime eiti pagal gamtos dėsnius.
Atsakymas: Ne, gamtos dėsnis nereiškia, kad privalome artėti prie panašių į save. Daugeliu atvejų reikia jungtis su tais, kurie skiriasi nuo tavęs, kad sukurtume platesnį visuomeninių santykių lauką.
Todėl tarp biologinių junginių matome įvairiausių rūšių ir tai, kad jiems būtini jungtis su kitomis, kartais ne visai panašiomis rūšimis. Tai veda į dar įvairesnę gamtą. Todėl nepradėsime kryžminti tik raudonplaukių su raudonplaukiais, aukštų su aukštais ir t. t., tai tegali sukelti nepageidaujamų pasekmių.
Klausimas: Ir vis dėlto kas yra savybių panašumo dėsnis: panašūs traukia panašius?
Atsakymas: Omenyje turimas vidinis panašumas, kai žmonės traukia vienas kitą, jausdami vienodus siekius.
Kabaloje tai – svarbiausia savybė: vienijamės į grupes pagal savo ketinimą ateiti į ypatingą, beje, nežemišką tikslą, kurio neapibrėžia standartinės materialios sąlygos.
Jungtis gali žmonės, kurių odos spalva nevienoda, kurie aukšti ir žemi, stori ir liekni. Svarbiausia, kad kiekvienas turėtų norą pakilti virš savo prigimties, susijungti su kitais aukščiau prigimties. Jie ima vienytis visiškai pagal kitą požymį, be to, vienijasi tokiomis savybėmis, į kurias žemėje nekreipiame dėmesio.
Kitaip tariant, kalbėdami apie panašumą turime galvoje panašų tikslą, tačiau žmonių savybės, charakterio bruožai lieka skirtingi. Ir kuo didesnė įvairovė, tuo didesnį panašumą įgyjame.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Žmogus dvasiniame kelyje praeina didelius kritimus. Ir jeigu jis nejaučia ryšio su grupe, tai gali palikti šį kelią. Jis reiškia dideles pretenzijas mokytojui, draugams, visam pasauliui ir Kūrėjui, manydamas, kad yra vienintelis teisus. O iš tiesų tai egoizmas užklumpa žmogų.
Jis galėtų gauti jėgų, kad tai įveiktų, tačiau nenori, juk jaučiasi protingesnis, stipresnis už kitus. Išdidumas taip išmeta žmogų, kad jis atsiduria palaidotas po savo egoizmo sluoksniu ir miršta dvasiniu atžvilgiu.
Taip nutinka su daugeliu, ir galiausiai jie išeina. Galbūt jie patys neįsisąmonina, kas su jais nutiko, arba priešingai, mano esą teisūs, galvodami, kad jiems pagaliau atsivėrė akys. Jie gailisi, kad įėjo į visuomenę, užsiimančią nerealiais dalykais.
O visų religijų ir tikėjimų pasekėjai dieviena mokytoją ir patį kelią. Juk ten nėra kairės linijos, neleistina kritika, kiekviename žingsnyje neauga egoizmas. Kabaloje einama dviem kojomis, dviem linijomis, kaip pasakyta: „Ir būsite kaip dievai, pažinę gėrį ir blogį“.
Todėl tik kabaloje būna taip taip, kad mokinys nesutinka su mokytoju ar netgi nekenčia jo, neigia Kūrėją. Juk mus moko kilti aukštyn, kur supanašėsime su aukštesniąja jėga, kuria mums reikia pasiekti ir suprasti. Tai ne kiekvieno jėgoms.
Būna taip, kad žmogų koks nors vėjas atpučia į kabalistinę grupę, o jis visiškai nepasiruošęs tokiam darbui. Jį kol kas domina tik mistika, bet ne kabalos mokslas, kad jį išmokytų atlikti kokius nors materialius veiksmus ir melstis, ir tuo apsiribojama.
Pas mus galima sutikti tokių „atsitiktinių“ žmonių, juk studijos atviros visiems. Todėl kartais, po kiek laiko žmogus pastebi, kad tai jam netinka: jis netinka mums, o mes netinkame jam.
Ir toks žmogus išeina. Beje, tai nepriklauso nuo intelekto, žmogus gali būti itin protingas. Čia viskas priklauso nuo širdies pasirengimo, sielos brandos. Jei žmogus pasirengęs eiti prieš savo egoizmą ir pakilti virš dviejų gamtos jėgų (gavimo ir davimo), kad susijungtų drauge su gėriu ir blogiu viename šaltinyje, Kūrėjuje, tuomet jis galės eiti pirmyn studijuodamas kabalą.
Bet jeigu žmogus to nesugeba, jeigu jam trūksta kantrybės, trūksta proto ir širdies, kad susietų gėrį ir blogį su viena jėga, tai jis išeina ir ima keikti mokytoją ir kabalą.
Juk tai ne paprastas kelias, jis reikalauja visiško savęs anuliavimo, ir kaip egoistas gali jį mylėti, su juo sutikti? Dėl šios priežasties kabalistai iki visai neseniai slėpė šią metodiką, nes ji netiko plačioms masėms. Tik nūnai imta plačiai skleisti kabalos žinias, tačiau daugelis pradeda ir meta. O likę – tie žmonės, kurie pasirengę išklausyti tiesą ir, svarbiausia, realizuoti ją savimi.
Jeigu žmogus išeina, linkime jam sėkmės įprastiniame gyvenime, o patys einame toliau. Ir diena iš dienos mūsų pasaulis rodo mums, kad nėra ko jame ieškoti. Ką laimi žmogus metęs dvasinį kelią? Vargu, ar materialiame gyvenime jo laukia turtas, šlovė, valdžia, ypatingas pasitenkinimas. Tiesiog jis nenori dėti pastangų ten, kur jam rodo gamta, t. y. kabalos mokslas.
Gamta norėjo atskleisti jam galimybes iš tikrųjų suformuoti tinkamą požiūrį į gamtą, kad žmogus galėtų paėmęs dvi gamtos jėgas, pliusą ir minusą, suderinti jas vidurio linijoje pagal kabalos metodą.
Jis turėjo šiuos taisymus atlikti savyje, iš naujo nustatyti save iš vidaus pagal visą gamtą trijose linijose (dešinė, vidurio, kairė), kitaip tariant, gavimo jėga, davimo jėga ir jų tinkamas sujungimas. Ir tuomet jis matytų, suprastų, jaustų visą pasaulėdarą aukščiau laiko ir erdvės, virš visų vienmačio egoistinio suvokimo apribojimų.
Vien altruistinis suvokimas irgi ribotas, juk niekaip neišmatuojamas: viskas atvira, viskas davime. Čia būtina suderinti dvi linijas. Tik su jomis abiem žmogus tvirtai stovi kelyje, per vidurį tarp dviejų linijų ir gali duoti, išmatuoti savo davimo dydį. Taip jis kyla pakopomis, vis labiau suvokdamas Kūrėją.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Kodėl nepaisant visų veiksmų platinime, maksimalaus įsijungimo į dešimtuko darbą, mūsų nepalieka nepasitenkinimo jausmas, ir vis jaučiame, kad per mažai darome dėl dvasingumo, nors pasitelkiame visas galimas priemones? Kodėl Kūrėjas siunčia tokį pojūtį?
Atsakymas: Kūrėjas nepaisant jūsų gerų pastangų ir tikslių, nuoširdžių siekių vis tiek siunčia jums nepasitenkinimo pojūtį. Matyt, Jam reikia, kad jūsų siekis būtų didesnis.
O jūs užmegzkite ryšį su Kūrėju ir paklauskite Jo, nors Jis ir slepiasi. Jis taip ir vadinasi „Besislepiantis“ (Kėl mistatėr)
Štai ir paklauskite Jo: „Ko Tu iš manęs nori? Kaip galiu priartėti prie Tavęs. Parodyk man užuominas.“ Imkite taip su Juo žaisti. Pamatysite, kad išreikšdami savo poreikius, pojūčius, norus, juose pajausite Jo atsakymą.
Nesigėdinkite. Jis labai mėgsta tokius pokalbius. Juk ta aukštesnioji jėga – amorfiška. Ji aplink jus. Kuo labiau žadinate tokius klausimus, pojūčius savyje, tuo greičiau ir subtiliau Jį pajausite.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Visa, kas yra aplink mus, – tai Kūrėjas, kitaip tariant, sistema, kurioje esame kaip matricoje. Todėl kabalistai mano, kad jie yra ne žmonių visuomenėje, o Kūrėjuje, ir kiekvienam reikia rasti tinkamą sąveiką su Juo.
Kūrėjas – tai viena vienintelė jėga, kuri visus valdo ir be perstojo žaidžia su manimi per mane supančius objektus: negyvąją gamtą, augaliją, gyvūniją, žmones.
Ir čia turiu suprasti, kaip man tinkamai į juos reaguoti. Tam duota kabala, kuri moko, kaip per teisingą reakciją į negyvają gamtą, augaliją, gyvūniją ir daugiausia žmones galima pasiekti tokią būseną, kai už visų objektų ir reiškinių matysiu vieną valdančią jėgą, kuri taip su manimi šnekasi.
Man taps aišku, ko iš manęs nori Kūrėjas ir ką, reaguodamas į keturis gamtos lygmenis, galiu transliuoti Jam.
Klausimas: Kitaip tariant, reikia kažkaip išmokti iššifruoti, ką man nori pasakyti ta jėga – Kūrėjas?
Atsakymas: Taip. Ir tuomet sužinosiu Jo kalbą. Ir išgirsiu viską: paukščius ir gyvūnus, augalų šlamėjimą, vėją ir Žemės gaudimą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Kūrėjas turi didžiulę problemą – Jis tobulas. Kaip Jam sukurti ką nors tobulo ne Savyje? Dar daugiau, jei Jis tobulas, tai, kaip gali būti kas nors be Jo? O jeigu ir yra kas nors, ir tas kas nors turi būti kaip Kūrėjas, tai kaipgi tada su Jo tobulumu?
Čia kyla dilema. Iš mūsų požiūrio taško, Kūrėjas tarsi nesupranta, kas apskritai vyksta? Ką jam daryti su kūriniu?
Pasirodo, jog norint, kad kūrinys būtų tobulas, jį reikia sukurti priešingą Kūrėjui, idant tas priešingumas būtų prilygintas Jam. Ir nors nuo pat pradžių kūrinys priešingas, t. y. visiškai netobulas, tačiau savo transformacijos pabaigoje prilygs Kūrėjui.
Kūrinys turi perimti iš Kūrėjo Jo tobulumą ir įsivilkti į jį. Tuomet abu išoriškai bus lygūs ir tai atves juos į visišką susiliejimą, supanašėjimą, į visišką abipusę meilę.
Tačiau kūrinyje vis tiek lieka visiškai priešingas Kūrėjui taškas – noras mėgautis, galvoti ir rūpintis tik savimi. Ir tuo kūrinys skirsis nuo Kūrėjo.
Todėl Kūrėjo tobulumas – Jo kupina meilės ir davimo prigimtis. O kūrinio tobulumas atsiskleis, kai jis taps panašus į Kūrėją.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Mano mylimas personažas Don Kichotas kovoja su egoizmu, mėgindamas išspręsti problemą vienu ieties dūriu. Kaip vis dėlto išsaugoti ribą, kad jėga nepripirštume žmonėms gėrio? Kaip to išvengti?
Atsakymas: Tik švietimu, niekaip kitaip. Tik aiškinami, kad egoistinė prigimtis specialiai duota mums, kad ją paverstume į priešingą. Juk kitaip neturime jokių vilčių sulaukti daugiau mažiau normalios ateities.
Dabar su mūsų šiuolaikine technologija atvedame save prie pavojingos ribos. Įsivaizduokite, kad po minutėlės pasaulyje atsijungs kompiuteriai – o juk tai ne taip ir sunku atlikti – ir viskas, pasaulis apmirs.
Šiandien mums net nereikia atominių bombų – visa tai sena, barbariška. Pakanka atjungti kompiuterius (o jie valdo elektrines, vandentiekį ir visa kita) – ir viskas: nebežinome, ką daryti toliau.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Mes pastebėjome, kaip seminare gimsta bendra mintis, bendra nuomonė, kuri formuojasi tiesiog akyse. Kyla jausmas, kad mes – viena visuma. Kodėl vėliau jis išnyksta?
Atsakymas. Tarkim, šiandien turite draugų susirinkimą. Jūs bandote būti kartu kaip vienas žmogus su viena širdimi, kad galbūt šiame susirinkime pajustumėte Aukštesniojo pasaulio, Kūrėjo lauką.
O rytoj šis jausmas dings, kad turėtumėte galimybę vėl, naujame lygmenyje, su naujomis savybėmis kurti tarpusavio bendrumą ir atskleisti tą bendrą lauką, jau su kitomis savybėmis. Ir taip – kaskart.
Vėliau, kai šie pojūčiai nuo jūsų pabėgs, o jūs juos savo tinkamu susijungimu pavysite, atsiras būsena, kuri liks jumyse visam laikui. Jūs tik atnaujinsite, pakelsite ją, išplėsite ir sustiprinsite.
Tai kaupiamoji būsena, tačiau kol kas ji negali likti jumyse, nes tai trukdytų jums kurti naujus ryšius su Kūrėjo lauku.

Iš pokalbio su M.Laitmanu