Klausimas: Ėmiau analizuoti save ir priėjau prie išvados, kad nežinau, kas toks esąs. Ar kabala padės man tai išsiaiškinti?
Atsakymas: Kabala padės išsiaiškinti. Bet nejau tai taip svarbu – išsiaiškinti, kas aš toks?
Nesistengčiau to sužinoti, nors, kaip sakoma kabaloje, žmogus siekia pažinti savo sielos šaknį.
Iš principo turime tai sužinoti, bet ne kas aš toks dabar, mat apie gyvūninį kūną nėra ko mąstyti, tai vien menki instinktai – ne daugiau.
Kas aš iš tikrųjų – prie to prieisime pačioje savo taisymosi pabaigoje, kai ištaisysime visą savo egoizmą, tikslingai mums tam duotą. Iš tikrųjų esame didžiuliai, didūs, dvasiškai labai aukšti kūriniai, kurie turi tai atskleisti. Ir mes atskleisime tai.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Klausimas: Kaip eiti normaliu vystymosi keliu? Koks žmogaus pasirinkimas?
Atsakymas: Žmogus renkasi, ar susivienyti virš visų priešingai veikiančių jėgų.
Egzistuoja dvi mus veikiančios jėgos. Mums duodama kairioji, piktoji, egoistinė jėga – tarpusavio atstūmimas, kits kito išnaudojimas. O reikalauti reikia kitos jėgos – altruistinės, ryšio jėgos, meilės jėgos. Ją galime pritraukti tik užsiėmę aukštesniuoju lygmeniu.
Užsiimdami aukštesniuoju lygmeniu, mes tarsi pritraukiame save prie jo, žaidžiame tą žaidimą it vaikas, kuris nori būti didelis ir tai žaidžia.
Klausimas: O kaip to pasieks kabalos nestudijuojantys žmonės?
Atsakymas: Jie pasieks per mus. Jie išgirs tai, ką jiems pasakosime. Jiems nereikia specialiai tuo užsiimti. Pakanka mūsų lengva forma pateikiamos medžiagos: kur mūsų valios laisvė, kokie ryšiai mus turi sieti tarpusavyje ir t.t.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Jeigu Kūrėjas visiškai valdo visus ir žmogus neva turi valios laisvę, kodėl Jis veda mus per prievartą ir kančias?
Atsakymas: Kūrėjas valdo mus per gamtos dėsnius.
Kūrėjas – tai bendra gamtos jėga, kurioje priešinasi dvi iš Jo išeinančios jėgos: davimas ir gavimas. O žmogus yra tarp jų, abi savybės jį veikia.
Kyla klausimas: kaip žmogus vystosi būdamas taip veikiamas? Ką jis daro? Kur jo valios laisvė? Kaip jis kaupia savyje šias dvi jėgas? Kaip jis jas savyje sugretina? Kaip kuria save iš jų?
Tai ir yra visas kabalos mokslas – kaip gauti šias dvi jėgas tinkamai ir per jas taip save suformuoti, kad prilygtume Kūrėjui, kad pakiltume, pasiektume Jį ir su Juo susilietume. O tai, kad jis davė mums galimybę valdyti pasitelkus šias dvi jėgas – tai mūsų valios laisvė!
Kaipgi galėsime veikti jos neturėdami? Kuo gi tuomet būsime? Tiesiog valdomais?
Iki dabar mus tiesiog valdė. Ką tai reiškia? Kūrėjas tau suteikia šiek tiek egoizmo, tarsi suleidžia lašelį vaistų ir kiek daugiau atlaisvina tavyje egoizmą – kuo nors imiesi, kažką darai, sukalioji vartalioji. Visi kiti irgi taip. Jis dar šiek tiek sušvirkščia vaistų ir taip toliau, kol nesuleis visko.
Štai dabar esi iki ribų perpildytas egoizmo. Ir daugiau ne. Todėl tau nėra kur dėtis. Kur eiti? Ko imtis?
Juolab, kad egoizmas užsivėrė, tapo globalus, integralus. Iš pradžių mums buvo gerai, nes užmezgėme egoistinius, globalius ryšius pasaulyje ir manėme, kad viskas bus puiku. O kai šie ryšiai ėmė priklausyti nuo visų, tai atsidūrėme priešingoje pusėje. Ir čia kilo klausimas – ką su tuo daryti.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Apie dvasinį pasaulį kalbate kaip apie harmonijos pasaulį, o apie mūsų – kaip apie disharmonijos pasaulį. Ar yra koks nors pavyzdys iš augalijos ar gyvūnijos pasaulio, į kurį žvelgiant iš šalies iškart matosi, kad tai košmaras ir tai reikia ištaisyti?
Atsakymas: Mums nėra ko taisyti šiame pasaulyje – tik pačius save, nes ištaisyti galime tik savo norus. O negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos objektų norai duoti iš aukščiau, ir visi jie instinktyviai laikosi tų dėsnių ir taisyklių, kurie slypi juose. Jie neturi jokios valios laisvės.
Todėl negalime kalbėti apie tai, kad kokia nors reptilija suėdė žmogų, ir todėl tas krokodilas blogas ir jį verta pribaigti. Už ką jį nugalabyti? Kad jame slypi tokia programa? Tuomet turi kreiptis į Kūrėją, o ne į tą nelaimingą krokodilą.
Pamenu kartą viešėjome pas pažįstamą Majamyje ir jis pasakė: „Jau antra diena nematau savo šuns.“ O toje vietoje aplink namus buvo maži ežerėliai, kuriuose veisėsi krokodilai, ir jie laisvai išlipdavo į sausumą. Todėl namo šeimininkas pamanė, kad jo šuo puolė ginti ir jį suėdė krokodilai. Tad negi dabar šaudysi tuos krokodilus? Kuo jie kalti?
Tai natūrali gyvūno reakcija į gyvūninį norą, kai didesnis gyvūninis noras praryja mažesnį. Drauge jie tarpusavyje įsisiurbią, leisdami vienas kitam egzistuoti, ir taip yra tęsiamas gamtos judėjimas.
Bet kuris noras visuomet sudarytas iš keleto lygmenų: negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos ir žmogaus. Jį ištaisyti galima tik žmogaus lygmenyje. Jeigu jį ištaisei, tai visi tie norai susijungia draugėn ir viskas išsitaiso, nes žmogaus lygmuo – tai tarsi visų norų galva.
Tad sakoma, kad pasiekus visišką išsitaisymą, vilkas ir ėriukas kartu vaikštinės po žalią pievą, o mažas berniukas juos ganys.
Tai iš tiesų taip, nes visi tie norai bus tarpusavyje tinkamai suderinti. Kitaip tariant, tinkamas žmogaus lygmens noras sujungs negyvosios gamtos, augalijos gyvūnijos norus ir duos reikiamą kryptį dirbti tokioje simbiozėje.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Jei aš – vien ego, tai kuo galiu tapti panašus į aukštesniąją jėgą?
Atsakymas. Tokiais kaip aukštesnioji jėga gali tapti tik tie, kurie sieks pusiausvyros tarp egoizmo ir altruizmo. Jėga, kuri natūraliai tavyje nubunda, yra egoizmas, ir tau atrodo, kad tai tu. Tačiau tai ne tu, o Kūrėjas.
O tu kažkas visiškai neutralaus, kaip šiek tiek sustingusi želė, kurioje nuolat, be pertraukų, nuo gimimo iki mirties veikia egoistinė jėga, ir žmogui atrodo, kad tai – jis.
Tačiau jam duodama galimybė subalansuoti šią neigiamą jėgą su teigiama, kurios jis turi prašyti pas Kūrėją. Juk tada jis priartėja prie Kūrėjo ir susijungia su Juo. Jis prašo Kūrėjo išmokyti jį subalansuoti save su teigiama jėga, kad atsirastų dvi priešingos jėgos, o tarp jų atsirastų pusiausvyra, vadinama „vidurine linija“.
Ši vidurinė linija, atsirandanti iš pusiausvyros tarp dešiniosios (altruistinės) ir kairiosios (egoistinės) linijų, yra vadinama „Adomu“ (žmogumi), nes būtent jis tampa panašus į Kūrėją.
Gerai valdydamas tiek egoizmą, tiek altruizmą, žmogus gali su jais veikti teisingai, visą laiką balansuodamas tai aukštyn, tai žemyn, ir per šį balansą kilti į viršų. Svarbiausia, kad jis išmoktų laikyti pusiausvyrą tarp šių jėgų. Tai – mūsų darbas.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

„Maistą būtina kruopščiai sukramtyti, mėgaujantis ir dėkojant už jį Aukščiausiajam. Valgyti reikia tyloje, savo draugų ar šeimos apsuptyje, kiekvieną akimirką jaučiant dėkingumą“ (Rambam).
Šį teiginį patvirtins kiekvienas šiuolaikinis dietologas.
Na, gerai, aš turiu pusvalandžio pietų pertrauką: dešimt minučių nubėgti iki greito maisto užkandinės ir dešimt – atgal. Ten man tarp dviejų bandelių įkiš salotlapį ir arklienos kotletą. Ir visa tai turiu lėtai, su dėkingumu sukramtyti, apsuptas gerų žmonių, palaimingai jausdamas aromatą, klausydamasis muzikos, gulėdamas ant kairiojo šono?!
Šiandien maitintis kaip rašo Rambamas nerealu mūsų aplinkoje, lyg skaitytum knygą apie skanų ir sveiką maistą, kurioje yra daugybė palinkėjimų ir patarimų. Kas gi gali jų laikytis? Kas gali tuo užsiimti?
Tikiuosi, kad ateityje žmonės gaus racionalų maitinimą – teisingai parinktus produktus, kuriuose bus pakankamai būtinų vitaminų ir mineralų. Be to, bus užtektinai laiko tinkamai pavalgyti.
Tarp kitko, mano mokytojas taip ir darė. Bendrai valgydami praktiškai nekalbėdavome, o juk vaišės trukdavo mažiausiai pusvalandį, o kartais ir keturiasdešimt minučių. Įdomu tai, kad jis niekada negerdavo valgydamas ir nekalbėdavo, nebent labai trumpai.
Vaišėse jis visada buvo tylus ir susikaupęs, lėtai kramtydavo maistą, juk mintimis jis dalyvavo tam tikrame procese. Esu tikras, kad jis visą laiką mėgino savo dvasinę būseną suderinti su fizine.
Tai atsispindėjo jame: dabar jis gauna maistą, energiją. Maistas jį sujungia su tuo, iš kur jį gavo. Kokiu tikslu jis gavo maisto, dėl ko jis egzistuoja ir palaiko savo egzistavimą? Šitaip elgdamasis jis įsijungdavo į tam tikrą sistemą, kiekvienu momentu jausdavosi esąs vienoje didžiulėje sistemoje, tarsi voratinklyje, iš kurio gauna ir kuriam perduoda. Valgis buvo natūralus tarpininkas tarp jo ir šios sistemos. Jam tai buvo be galo rimta!

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Kuo skiriasi pamoka nuo seminaro?
Atsakymas: Seminaras – tai pasiruošimas pamokai. Taigi kiekviena pamoka turi būti panaši į seminarą: juk ir jai reikia sutelkti bendrą ketinimą, nusiteikti tapti viena visuma, parengti bendrą norą, atitinkantį vieną bendrą jėgą. Be tokio išankstinio pasiruošimo tai bus ne Toros, o bedvasio mokslo studijavimas.
Studijuoti Torą reiškia atskleisti blogį, kurį reikia ištaisyti. O egoizmas ištaisomas pasiekus meilę ryšyje su kitais, įveikus sudužimą. Kiekviena pamoka turi prisidėti prie seminaro ir lemti dar aukštesnę studijuojančiųjų būseną.
Šiuose seminaruose išmoksime, kaip greičiausiai pasiruošti kiekvienai pamokai. Ir tada visas mūsų gyvenimas pavirs vienu nesibaigiančiu seminaru. Juk niekada neprarasime vienybės pojūčio ir nuolat jungsimės vis labiau išsiaiškindami visas bendro indo / noro detales bei spręsdami gyvenimiškas problemas: ir materialines, ir dvasines – kaip visumą. Veikdami iš grupės centro, iš mūsų vienybės pajautimo, galime kurti tikrus stebuklus.
Seminaras – tai mūsų ketinimų, bendrumo, būtinybės susilieti tarpusavyje, tarpusavio laidavimo, atsakomybės vienas kitam ir grupei, pareigos mūsų mokytojams, pirminiams šaltiniams, visam pasauliui išgryninimas. Visa tai apibrėžia mūsų atsakomybę ir bendrą pareigą Kūrėjui.
Siekdami bendro ryšio, susibūrę draugėn, centriniame rato taške sukuriame lauką, pro kurį galime prasiveržti už materijos ribų. Viskas grupės rankose. Tad svarstymų tema nėra tiek svarbi, svarbiausia – kiek ją nagrinėdami stengiamės susijungti. Tema tėra priemonė ieškant vis stipresnio ryšio.
Visi pasauliai, parcufim, sfirot, rešimot išryškėja tik grupės centre, kuriame atsiveria visos dvasinių laiptų pakopos. Kol kas mes tik pradedame dirbti nuo pat pradžių, o visi šie seminarai bus įtraukti į archyvą, kuriuo vėliau galės naudotis bet kuris žmogus pasaulyje, pojūčiais dalyvaudamas šioje veikloje ir darydamas pažangą. Galop visas pasaulis turi tapti viena grupe prie apskrito stalo, kaip viena šeima.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Ar Šiaurės Amerikos gyventojams skirtas ypatingas vaidmuo? Ar jų vieta bendrame išsitaisyme – ypatinga?
Atsakymas: Pasaulis neatsitiktinai padalytas į Naująjį ir Senąjį pasaulius. Europos ir Azijos žemynai apgyvendinti nuo senų laikų, o Amerikos kontinentą žmonės pradėjo apgyvendinti vos prieš 200-300 metų.
Šiaurės Amerika – tarsi miniatiūrinis pasaulio modelis. Todėl ji ir yra pavyzdys visam pasauliui.
Amerikos vystymosi potencialas didesnis nei viso pasaulio. Jį lemia ne ekonomika, technologijos ar parlamentinis valdymas, o būtent sistemos, apimančios viso pasaulio atstovų, gyvenančių vienodomis sąlygomis, galia. Amerika stipri panašumu į integralią gamtą!
Todėl padedami visuomenėje egzistuojančių visuomeninių, nacionalinių, ekonominių ir parlamentinių struktūrų amerikiečiai turi galimybę greičiau nei kiti suprasti tikrąją krizės priežastį ir jos ištaisymo metodiką.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Kas yra meilė mūsų materialiame pasaulyje? Tai „gyvūninė“, materiali, egoistinė meilė, kuria mėgaujamės vieni kitais.
Tėvai instinktyviai myli savo vaikus, o vaikai instinktyviai myli tėvus tiek, kiek gauna iš jų tai, ko nori. Ir visa tai persmelkta egoistiniu ketinimu.
Nuslopink motinos motinišką instinktą savo vaikui, ir ji elgsis su juo lygiai taip pat, kaip ir su kitais vaikais. Tegu miršta iš alkio − jai nerūpės. Taigi tėviški jausmai – tai ne meilė, o instinktas.
Meilę tarp lyčių sukelia hormonai. Suleisk žmogui tam tikro preparato ir pamatysi, kaip jo meilė bematant išnyksta arba, priešingai, atsiranda iš niekur. Čia kalbama apie hormonų sukeltą potraukį.
Visa tai priklauso gyvūniniam lygmeniui, ir nieko daugiau čia nėra. Genetikai ir biologai gali smulkiai paaiškinti, kodėl taip yra. Tačiau mes, suprantama, apdainuojame šį jausmą ir priskiriame jam dvasinę esmę, nes tiesiog mėgaujamės juo labiau nei bet kuo kitu ir, kaip pridera, norime išaukštinti jį savo akyse.
Be to, būna beribė meilė, atnešanti didelę žalą. Juk jeigu meilė neturi ribų ir baimės, ji veda prie neapykantos. Jeigu kažkas mane myli, turiu rūpintis tuo, kad neleisčiau jam mylėti pernelyg stipriai, ir jis pats turi tuo rūpintis. Viskas turi turėti teisingą matą ir tikslų svorį. Jeigu meilė „liejasi per kraštus“, ji anuliuoja mane, ir tada pradedu nekęsti mylinčiojo, atstumiu jį.
Matome tai iš tėvų ir vaikų pavyzdžio: pernelyg didelė meilė vaikui sukelia jo panieką ir neapykantą. Ir kaltas ne vaikas, o suaugęs, neribojantis savo meilės, t. y. neuždedantis jai ekrano. Visada privalome kontroliuoti mūsų tarpusavio ryšio mastą. Tik Begalybės pasaulyje, taisymosi pabaigoje sugebėsime įgyti „beribius“ ekranus.
Taigi mūsų pasaulyje beprasmiška kalbėti apie meilę – mes tik iš įpratimo naudojamės vieni kitais. Nereikia to atsisakyti arba smerkti – juk toks mūsų gyvenimas. Pavyzdžiui, daugelį metų sutuoktiniai gyvena kartu ir rūpinasi vienas kitu.
Tačiau būtina atskirti: galiausiai darau tai iš įpročio, kuris tampa antrąja prigimtimi, norėdamas, vedinas bundančių manyje egoistinių paskatų, kurios nuo to prisipildo.
O dvasiniame pasaulyje meilė – tai visiškas davimas.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Klaida – svarbi kelio dalis, bet geriau klysti potencialiai nei praktiškai. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Potencialiai reiškia, kad eidamas pirmyn, matau klaidas tame, kaip tobulėju, siekiu, stengiuosi. Tuomet atskleidžiu savo egoizmą kaip blogį ne per mane pasiekiančius smūgius, kurie priverčia eiti ir į jį patenkinti, o per jo pakištą man koją kelyje pas Kūrėją.
Vietoj smūgių iš užnugario priešais save randu egoizmą, kuris traukia mane atgal ir trukdo eiti pirmyn. Tokiu atveju greičiau su juo tvarkausi, suprantu jo prigimtį Kūrėjo atžvilgiu.
Juk kai siekiu Kūrėjo, egoizmas ima man trukdyti, ir matau, kaip jis mane nukreipia į priešingą nuo savęs pusę – į Kūrėją. Kitaip tariant, imu jausti, kad tai iš tiesų pagalba, nukreipta prieš mane.

Iš pokalbio su  M. Laitmanu