Komentaras: Pradėjęs studijuoti kabalą žmogus dažniausiai ima ignoruoti tai, kas yra materialiame pasaulyje. Jis tarsi atsiriboja, nenori būti susijęs su šiuo pasauliu. Sakytum, kad atskleidė ką nors naujo, o galiausiai išeina priešingai…
Atsakymas: Galiausiai žmoguje atsiskleidžia didesnis egoizmas, nes jis turi pakilti į kitą pakopą. Bet žmogus tam priešinasi, nedirba su augančiu ego, lieka jame. Todėl materialus pasaulis ima traukti vis labiau, ir žmogus vėl pasineria į naują egoizmą.
Įvairiausi ankstesni pomėgiai, prisipildymai, malonumai, pasiekimai staiga ima atrodyti malonesni nei kadaise. Anksčiau žmogus jų atsisakydavo, o dabar vėl jį traukią, nes egoizmas tikslingai išaugo, kad žmogus virš jo pakiltų! Bet jis to nedaro, ir lieka egoizme.
Klausimas: Ir tai praeina kiekvienas?
Atsakymas: Žinoma! Paprastai 90% studijuojančių kabalą žmonių ties tuo susikerta ir vėl grįžta į tą gyvenimą, į tą išaugusį egoizmą. Pridėjo sau šiek tiek egoizmo studijuodami kabalą, neįstengė pakilti ir vėl ėmėsi pasaulietinių reikalų: kas paveikslų piešti, kas panyra į verslą, kas dar kuo užsiima.
O jeigu žmogus rimtai įsijungtų į grupę, tai pakiltų virš ego ir eitų toliau. Štai šioje kryžkelėje ir keliauja žemyn.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Kaip naudotis savo egoizmu, kad ne jis valdytų tave, o tu jį?
Atsakymas: Pasakyta, kad Kūrėjas sukūrė viską labai paprastai, o žmogus susipainiojo ir viską sau apsunkino.
Tai mes viską darome, mums tai tampa nesuprantama, nes nuolatos norime išsipainioti, eiti netiesiu keliu.
Noras-malonumas, noras-malonumas – viskas itin paprasta, daugiau gamtoje nieko nėra! O mes imame sukti, išgalvoti, kaip galima be to ar vietoj to ir pan., ir galiausiai apvagiame save. Apvogdami save ir nuolatos susidurdami su problemomis iš esmės ir prisidarome sunkumų.
Gamta sukurta pagal paprasto egoizmo principą – mes tokios pat būtybės kaip gyvūnai. Tačiau mūsų egoizmas susijęs dar su tuo, kad mokomės iš kitų, kuo mėgautis. Ir čia sunkumas.
Jeigu veikčiau vien pagal savo poreikius, man būtų labai paprasta, ramiai dirbčiau ties tuo, kaip gauti maksimalų malonumą minimaliai stengiantis. Tai paprasta egoistinio pripildymo formulė. Taip sudaryta visa gamta. Tokiu atveju neturėčiau jokių problemų.
Tačiau kuomet vietoj viso to imu jausti kitų poreikius, nesutampančius su mano, ir stengiuosi juos paversti savais, čia jau kyla problema, nes nesu sukurtas, kad gaučiau kitų pripildymą. Todėl ir painiojuosi.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Klausimas: Jeigu žmogus kuriam laikui iškrenta iš grupės, tai šitai vyksta, nes įdiegta tokia programa?
Atsakymas: Ne! Jokiu būdu! Žmogus neturi iš anksto įdiegtos programos, nusprendžiančios jo priartėjimą ar nutolimą nuo Kūrėjo! Viskas jo valios laisvės ribose.
Tai iš anksto nenumatyta! Iš pradžių numatyti kokie nors koeficientai, nuolatiniai duomenys bendroje sistemoje, nes tai sistema, o ne vienas žmogus ir Kūrėjas. Tai visas kūnas: kiti tam tikru būdu darys įtaką, pasaulis tam tikru būdų eis pirmyn, kai kurios jos dalys (sielos) kris ir kils judėdamos, kad suartėtų su Kūrėju ir Jį atskleistų drauge, vienos vienintelės būsenos.
Kiek tai bus efektyvu, tiek tai paveiks žmogų. Kiek pasaulis šiek tiek sustos, tiek, tai sustabdys ir žmogų. Tačiau visa tai išoriniai duomenys. Kiekvienas iš mūsų irgi gali tai veikti.
Yra aplinkybių, nuo kurių nepabėgsi. Bet savarankiškai siekdamas atskleisti Kūrėją savyje, žmogus išgyvena tas aplinkybes visai skirtinguose aspektuose: užuot gavęs smūgį ir sustojęs, jis, priešingai, gali paspartinti ėjimą pirmyn.
Tai galima palyginti su raketos paleidimu į tolimas planetas. Kai raketa skrieja taip toli, tai tarp mūsų ir tikslo esantys dangaus kūnai pasitelkiami kaip kelio spartintojai. Jei raketa juda jų link tam tikra trajektorija, tai jie, traukdami raketą, pagreitina jos skrydį, bet nepriartina prie savęs. Jie tarsi traukią ją prie savęs, bet ji skrenda greičiau ir paskui peršoka tolyn.
Su dvasiniu darbu lygiai tas pats. Žmogui atrodo, kad tie su tavimi kelyje esantys kūnai gali stabdyti, pritraukti ir apskritai praryti tave pakeliui, bet iš tikrųjų jie tik pagreitina tave, ir tu peršoki toliau.
Klausimas: Išeitų, kad nerealu atlikti išskaičiavimus, kas gera, o kas bloga?
Atsakymas: Ne. Tereikia maksimaliai judėti pirmyn savo sąskaita, grupės sąskaita, visos žmonijos sąskaita.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Mums atrodo, kad taisome tik savo sielą. Bet iš tiesų, kiekvieno žmogaus siela driekiasi per visas sielas. Todėl taisydamas savo mažą dalį, taisau savo dalelės įsijungimą visose sielose.
Tad negalima sakyti, kad žmogus taiso vien savo sielą. Jis taiso visą kūriniją, tik labai nedideliu mastu, kiek yra įsijungęs į kūriniją. Paskui jis taiso dar ir dar, o tuo metu kiti žmonės irgi taiso save ir savo įsijungimą į tą žmogų.
Būtent apie tai pasakyta: „Tepadeda žmogus artimui“ – aš ištaisau save jame, o jis save manyje, ir taip visi visus ištaisome ir tampame it vienas žmogus su viena širdimi.
Kiekvienas žmogus apima 600000 sielų, kurios savo ruožtu taip pat dalijasi į 600000, o šios į dar 600000 ir t.t. Išeitų, kad kiekvienas iš mūsų tarsi Adam Rišon, ir kai visi susijungiame draugėn, tampame viena Adam Rišon siela. Čia svarbu ne kiekis, o vienybės pojūčio gilumas.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Pasaulis tapo toks ankštas, viskas taip arti. Kad ir kur nuvažiuotum, visur vieni ir tie patys viešbučiai, visur vienas ir tas pats – aikštės, bokštai, namai, gal kiek skiriasi muziejai.
Manau, kad turizmas mažės. Pirma, dėl krizės ir dėl to, kad nėra pinigų. Antra, nes viskas yra internete. Pasivaikščioti galima ir netoli nuo namų. Man atrodo, kad visa tai pasikeis. Pristatė daugybę viešbučių. Seniai galvoju, kas su tuo bus. Visi stovės tušti.
Klausimas: Bet juk turizmas – tai iš esmės įvairių būsenų vaikymasis?
Atsakymas: Taip. Žmogus jau išsivystė, jis skverbiasi gilyn į save. Dabar turizmas bus labiau vidinis. Manau, kad žmones trauks vidiniai pokyčiai savyje, vidinių būsenų, o ne išorinių aplinkybių (kur nors skristi, grupėmis vaikščioti po miestą, ką nors žiūrinėti) kaita. Žmonės trauks kelionė į save. O tai įdomus turizmas.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Dešimtukas – tai ta būsena, kai imi jausti, kad turi būti susijęs su visais, išeiti iš savęs, vienytis su visais.
Žmonės drauge formuoja bendrą tarpusavio ryšį, bendrą kūną, kuris kaip atskira maža ląstelė dvasinėje erdvėje. Kiekvienas turi anuliuoti save kitų atžvilgiu, įsivaizduoti, kad yra susijęs su kitais, ir galiausiai jie kuria tą organą, nes dvasiniame pasaulyje nėra vieno žmogaus.
Mūsų ryšių išvestinė atsiskleidžia kitame lygmenyje. Tarkime, jeigu paimtume tave ir mane, tai dvasiniame lygmenyje yra tik tai, kas tarp mūsų atsiskleidė kaip ryšys, kitaip tariant, mūsų bendras „mes“. O kitame, aukštesniame lygmenyje egzistuoja mūsų „mes“, ir dar kieno nors „mes“, irgi susijungę draugėn.
Ir taip visuomet kylame nuo vienos prie kitos, sudėtingesnės hierarchijos, nuolatos didindami savo tarpusavio ryšį, tarkime, kvadratu.
Iš tiesų ten ypatinga didėjimo sistema, sudėtinga tarpusavio ryšio kėlimo eilė – ir ji kokybinė, pavyzdžiui, iš hod lygmens į nėcach lygmenį, paskui į tifėrėt, gvura, chėsėd lygmenį ir t. t. Kitaip tariant, tarp jų egzistuoja ne šiaip kiekybiniai, bet kokybiniai ryšio pokyčiai. Tad šito negalėsime išmatuoti.
Kaip išmatuosi artumo rūšis mūsų pasaulyje? Sakykime, susipažinai su atsitiktiniu žmogumi. Vėliau susitikę imsite sveikintis. Dar vėliau persimesite keletu žodžių, netgi drauge pasėdėsite, išgersite kavos puodelį ir pan.
Dvasiniame pasaulyje tai dar sunkiau, nes esame tarpusavyje įsijungę vieni į kitus, juk pirmame lygmenyje aš ir tu virstame „mes“, o ne „aš“. Vėliau egoizmas tarp mūsų auga ir vėl mus atskiria, bet kokybiškai. Kaip matavimo prietaise: tavo jautrumas didėja, ir tau atrodo, kad tavo parametrai sutampa, o pasirodo, kad vis dėlto skiriasi, ir vėl juos sieki suvienyti, bet jau su didesniu jautrumu.
O paskui vėl perjungi jautrumą ir vėl matai, kad jie išsiskyrę, tarkime, per tūkstantį, per dešimt tūkstančių, per milijoną padalų ir pan. Kaskart eini į vis didesnį sutapimą, susiliejimą (kokybinį ir integralų), kur visi kartu kiekviename lygmenyje turi susijungti į vieną visumą.
Tai itin rimtas, įdomus darbas, jis vyksta per jausmus ir drauge per protą. Pabaigoje sukuri savyje Kūrėjo pavidalą, kitaip sakant, tą didžiulį tinklą, kuris ima gyventi tavyje ir tu jį valdai, ji – tavo, o tu – jo.
Klausimas: O jeigu imti didelį žmonių kiekį: ne dešimtukus, o tūkstančius?
Atsakymas: Koks skirtumas? Galbūt tinklas išeis šiek tiek susipainiojęs, bet ir efektyvesnis, juk kiekvienas eina pasitikti kiekvieno, prideda visiems savo vienybės jėgą. Todėl, jei žmonės eina pirmyn, tai kuo didesnė grupė, tuo ji efektyvesnė, ir tuo greičiau kiekviename etape baigs savo vienijimąsi ir bus pasirengusi kitam etapui, kitam kokybiniam šuoliui.

Žmonija pagaliau ima įsisąmoninti, kad jai galas. Žmonės dar nekalba apie tai garsiai, bet jau kuždasi nežiną, ką daryti. Tai jau geras rezultatas.
Mūsų egoizmas jokiu būdu nenori veikti taip, kaip reikia. Jis nori, kad būtų taip, kaip nori jis. Tarsi mažas vaikas, kuris užmerkia akis: „To nėra!“ Jam atrodo, kad jeigu užsimerks ir nieko nematys, vadinas tai ir neegzistuos arba kiti jo nematys.
Išeitų, kad žmonija elgiasi lygiai taip pat: „To nėra!“ Kai prieš daugelį metų šnekučiavausi su Nobelio premijos laureatais ekonomikos srityje ir sakiau, kad vyksta krizė, jie žiūrėjo į mane su pašaipa: „Ką jūs! Apie ką kalbate?!“ Aš žinoma, tylėjau. O su kuo ginčytis?
Suprantu, kad tai tėra žmonės. Tačiau šiandien jie jau taip nebekalba, jiems tai buvo sprigtas per galvą. Maža to, net jeigu jau ir girdi, tačiau dar nenori viduje to priimti. Yra keletas slenksčių, per kuriuos turi praeiti informacija, kol žmogus kaip nors ją priims, perspaus save ir ims suvokti.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Pagal savo genetiką šiuolaikiniai žydai, kadaise išėję iš Babilono, ir Irane bei Irake gyvenantys žmonės yra genetiškai identiški. Kodėl?
Atsakymas. Mat jie visi išėjo iš Senojo Babilono. Tai žmonės, kurie tam tikru istoriniu etapu priėmė vienybės, vieno Dievo idėją ir todėl tokie liko.
Negalvoju, kad apskritai reikia tuo užsiimti, nes rūšiuoti žmonės – visiškai nevertas užsiėmimas. Juk nūnai artėjame prie galutinio rūšiavimo metodo, kai kiekvienas žmogus apibūdins save pagal savo siekį atskleisti Kūrėją susivienijus su kitais. Apie tai rašoma kabalistiniuose šaltiniuose.
Jei esi pasirengęs vienytis su kitais, kad pasiektum Kūrėją, tai vadiniesi „jėhudi“ (judėjas), nuo žodžio „ichud“ (vienybė).

Iš  pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Sakoma, kad norint vadovauti reikia trijų dalykų: laiko, talento ir noro. O jūsų nuomone, vadovu gali būti tas, kas nemėgsta vadovauti. Kodėl?
Atsakymas: Mat tokiu atveju jis nepainios žmonių, tikslingai jai nemanipuliuos. Vadovavimas geras tada, kai tiksliai žinai tikslą, nuolatos ieškai vis konkretesnių ir trumpesnių kelių jam pasiekti, ir žinai, kokius žmones pajungti, kad realizuotum tą tikslą.
Klausimas: Norite pasakyti, kad geras vadovas tas, kuriam nepatinka vadovauti, o vadovavimo imasi tiesiog iš būtinybės?
Atsakymas: Taip. Kitaip žmogus paskęs tame darbe, nuolatos jaus malonumą besikapstydamas jame.
Klausimas: Vadinasi, žmogui koks nors tikslas turi būti svarbesnis nei noras valdyti ir vadovauti?
Atsakymas: Žinoma. Jei įstengsiu nušokti į proceso galą, tai šitai man bus svarbiausia. Nemėgstu komanduoti, mėgstu pasiekti.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Gal mums nepavyksta sukurti laiko mašinos dėl to, kad mūsų pasaulis iliuzinis ir egzistuoja tik mūsų vaizduotėje?
Atsakymas: Jis egzistuoja tavyje tokiu pavidalu, kad dabar sėdi priešais kamerą ir kalbiesi su manimi. O aplink tave dar dešimt milijardų žmonių ir t. t. Iš principo, visa tai – žinoma, tavo pasaulis.
Tau taip atrodo. Tame tavo pasaulyje egzistuoju ir aš. Ir aš save įsivaizduoju egzistuojantį kažkokiame savo pasaulyje.
Kabalistai rašo, kad ateityje visi žmonės jausmiškai susivienys į vieną žmoniją ir taps it vienas organizmas. Esant tokiai būsenai laikas išnyksta.
Jei niekas nesijaus kaip atskiras žmogus, o tik kaip visos žmonijos visuma, tai niekas iš ateities pas mus neatskris, nes nebus tokios būsenos, kai įsivaizduojame atskirus žmones. Juk visi tapsime kaip vienas žmogus, „Adomas“.
Ir tuomet, kaip rašoma kabaloje, materiali tikrovė tarsi išnyks iš mūsų pojūčių, nes nesijausime atsiskyrę vieni nuo kitų, o imsime egzistuoti viename bendrame dvasiniame kūne.
Todėl mums nereikia kurti laiko mašinos, kad nuskrietume į ateitį, juk ji egzistuoja visiškai kitoje savybėje.

Iš pokalbio su M. Laitmanu