Klausimas: Kas yra meilė?
Atsakymas: Meilė – kai kito žmogaus norus suvoki aukščiau savų ir sieki juos užpildyti.
Klausimas: Bet tai ne klasikinė meilė, kai jauti degimą širdyje?
Atsakymas: Dėl degimo širdyje – nežinau, verta paklausti fiziologų, kas ten gali degti. Kalbi apie tam tikras kančias, galbūt, negerus pojūčius, išgyvenimus.
O aš sakau, kad meilė – tai siekis pripildyti kito žmogaus norą savų norų sąskaita, aukščiau savęs, savimi. Be to, tau visiškai nesvarbu, kas tau iš to bus, juk svarbiausia tau – kas bus jam. Tai žemiška meilė, o ne ta, apie kurią kalbama kabaloje.
Pagal kabalą, meilė – tai dviejų dvasinių objektų susiliejimas: kūrinio (žmogaus) ir Kūrėjo. Tiksliau, sielos ir Kūrėjo. Toks susiliejimas pasiekiamas per savybių panašumą, kai siela ir Kūrėjas tarpusavyje duoda, užpildo vienas kitą ir todėl susilieja drauge, visiškai papildydami vieni kitus. Ta būsena vadinama meile.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Komentaras: Pradėjęs studijuoti kabalą žmogus atitolina nuo savęs materialų pasaulį, kuris jam atrodo visiškai beprasmis. O galiausiai pasirodo, kad jis turi susivienyti su šiuo pasauliui, pamilti jį.
Atsakymas: Pamilti visą šį pasaulį?! Kas taip sakė?! Jame nėra ko mylėti!
Šiame pasaulyje esantys žmonės nėra tas artimas, kurių turiu pamilti kaip save. Neturiu eiti pas juos ir daryti jų gyvenimą geresnį. Negaliu to daryti! Kūrėjas jiems daro blogiau, o aš darysiu geriau?!
Pamilti juos reiškia eiti pas juos ir šiek tiek paaiškinti apie galimybę pakilti virš mūsų pasaulio, ir tuomet jiems bus geriau.
Neketinu maitinti pasaulio, kai Kūrėjas daro taip, kad jis alktų. Ne! Šis pasaulis labai kentės. Mano užduotis – papasakoti žmonijai, ką padaryti, kad kančių nebūtų. Bet ne sunaikinti kančias! Vis tiek to negalėsiu atlikti.
Į šį pasaulį turiu atnešti metodiką, kaip pakilti, o ne kaip žemiškame lygmenyje pašalinti įvairiausias kančias. Tai ne mano misija!
Mano misija – pamokyti, papasakoti, padėti perimti žinias, kaip pakilti į Aukštesnįjį pasaulį, tuomet kančių nebus. O užsiiminėti įvairiais „kilniais“ veiksmais šiame pasaulyje – ne. Tai visiškai prieštarauja bendram pasaulio judėjimui, Kūrėjo programai.
Pasaulis turi jausti, sutampa ar nesutampa su judėjimu pirmyn. Jis turi jausti, ar eina pagal teisingą programą, ar ne. Jeigu ne – kodėl taip.
Šiandien pasaulis pasimetęs. Ką gi daryti? Tarkime turiu milijardus ir viską, ko tik noriu. Jei duosiu pasauliui tai, ko jam trūksta, patenkinsiu absoliučiai visus, tai pasaulis sustos toje vietoje, ir jam nebereikės vystytis.
Ką turiu daryti kaip kabalistas? Tik atnešti žinias pasauliui apie tai, kodėl nesibaigia kančios, kaip galima virš jų pakilti ir pasiekti kitą pakopą.
Šios kančios reikalingos tik tam, kad išstumtų mus į kitą pakopą! Tai gimdymo kančios. Mums reikia padėti sau gimti. Tam ir egzistuoju.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Einant pirmyn blogio pradas, egoistinė jėga kaskart atsiskleidžia vis žiauriau – taip, kad galiausiai nežinome, ką daryti. Priešais mus tarsi atsiranda siena, per kurią neįmanoma perlįsti. Galų gale prieiname prie Raudonosios jūros (vert. past.: hebr. yam suf – baigtinė jūra) – banguotų, audringų vandenų, kurie pasirengę mus praryti ir atplėšti nuo gyvenimo.
Taip pajaučiame visas gamtos jėgas, bet kai įveikiame visas tas būsenas ir įjungiame jas į save, tampame stipresni, o tai ir yra mūsų ėjimas pirmyn.
Tačiau pasakyta, kad „jei Izraelio sūnūs būtų tikėję atsidavusį piemenį Mozę kaip pridera, tai būtų galėję išgirsti jo balsą ir išsigelbėti nuo faraono klipos“. Tai reiškia, kad vis dėlto yra tam tikra galimybė ištrūkti, klausimas, naudojamasi ja ar ne.
Kaip matematikoje, kur minusas ir minusas duoda pliusą – taip ir dvasiškai tobulėjant, einant iš Egipto. Jeigu didžioji grupės dalis nori dirbti dėl Kūrėjo, kad duotų, tai jie gali įpareigoti Jį jiems padėti.
Iš dangaus neduoda pusės – būtina atskleisti visą blogį, ir tuomet ateis reikiama pagalba iš aukščiau. Tad galime skųstis ir reikšti pretenzijas, bet kol neįdėsime visų reikiamų ir būtinų pastangų mūsų būsenos pakopoje, tol nebus proveržio. Ir tik įdėjus paskutiniąją monetą į pastangų pintinę, Kūrėjas padės mums pasiekti tikslą.

Iš pokalbio su M. Laimanu

Klausimas: Kurie iš mūsų egoistinių poreikių integraliajame pasaulyje bus vertinami geriau, o kurie blogiau? Ar juos visus reikės keisti?
Atsakymas: Nereikės. Jeigu egoizmas teisingai sąveikaus su altruizmu, kad jie papildytų vienas kitą, iš jo bus tik nauda.
Pagalvokite, kas vyksta mūsų organizme: daugybė įvairiausių reakcijų, jungčių, atsijungimų, tarpusavio susinaikinimų, gimimų ir kt.
Organizmas, atakuojamas daugybės priešiškų elementų ir mikrobų, arba juos sunaikina, arba ištaiso. Vyksta didelė kova, nuolatinis darbas, analizuojant ir sintezuojant gautus duomenis, sprendžiant, ką su jais daryti.
Kitaip sakant, organizmas negali funkcionuoti be neigiamų ir teigiamų jėgų – jos turi dirbti kartu.
Taigi, kai priešais egoizmą atsiranda altruistinė jėga, pasiekiama pusiausvyra, ir jos iš karto tampa vienodai svarbios.
Kalbame apie sistemą, kuri pati išlaiko pusiausvyrą, homeostazę ir harmoniją.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Komentaras: Pradėjęs studijuoti kabalą žmogus dažniausiai ima ignoruoti tai, kas yra materialiame pasaulyje. Jis tarsi atsiriboja, nenori būti susijęs su šiuo pasauliu. Sakytum, kad atskleidė ką nors naujo, o galiausiai išeina priešingai…
Atsakymas: Galiausiai žmoguje atsiskleidžia didesnis egoizmas, nes jis turi pakilti į kitą pakopą. Bet žmogus tam priešinasi, nedirba su augančiu ego, lieka jame. Todėl materialus pasaulis ima traukti vis labiau, ir žmogus vėl pasineria į naują egoizmą.
Įvairiausi ankstesni pomėgiai, prisipildymai, malonumai, pasiekimai staiga ima atrodyti malonesni nei kadaise. Anksčiau žmogus jų atsisakydavo, o dabar vėl jį traukią, nes egoizmas tikslingai išaugo, kad žmogus virš jo pakiltų! Bet jis to nedaro, ir lieka egoizme.
Klausimas: Ir tai praeina kiekvienas?
Atsakymas: Žinoma! Paprastai 90% studijuojančių kabalą žmonių ties tuo susikerta ir vėl grįžta į tą gyvenimą, į tą išaugusį egoizmą. Pridėjo sau šiek tiek egoizmo studijuodami kabalą, neįstengė pakilti ir vėl ėmėsi pasaulietinių reikalų: kas paveikslų piešti, kas panyra į verslą, kas dar kuo užsiima.
O jeigu žmogus rimtai įsijungtų į grupę, tai pakiltų virš ego ir eitų toliau. Štai šioje kryžkelėje ir keliauja žemyn.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Kaip naudotis savo egoizmu, kad ne jis valdytų tave, o tu jį?
Atsakymas: Pasakyta, kad Kūrėjas sukūrė viską labai paprastai, o žmogus susipainiojo ir viską sau apsunkino.
Tai mes viską darome, mums tai tampa nesuprantama, nes nuolatos norime išsipainioti, eiti netiesiu keliu.
Noras-malonumas, noras-malonumas – viskas itin paprasta, daugiau gamtoje nieko nėra! O mes imame sukti, išgalvoti, kaip galima be to ar vietoj to ir pan., ir galiausiai apvagiame save. Apvogdami save ir nuolatos susidurdami su problemomis iš esmės ir prisidarome sunkumų.
Gamta sukurta pagal paprasto egoizmo principą – mes tokios pat būtybės kaip gyvūnai. Tačiau mūsų egoizmas susijęs dar su tuo, kad mokomės iš kitų, kuo mėgautis. Ir čia sunkumas.
Jeigu veikčiau vien pagal savo poreikius, man būtų labai paprasta, ramiai dirbčiau ties tuo, kaip gauti maksimalų malonumą minimaliai stengiantis. Tai paprasta egoistinio pripildymo formulė. Taip sudaryta visa gamta. Tokiu atveju neturėčiau jokių problemų.
Tačiau kuomet vietoj viso to imu jausti kitų poreikius, nesutampančius su mano, ir stengiuosi juos paversti savais, čia jau kyla problema, nes nesu sukurtas, kad gaučiau kitų pripildymą. Todėl ir painiojuosi.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Klausimas: Jeigu žmogus kuriam laikui iškrenta iš grupės, tai šitai vyksta, nes įdiegta tokia programa?
Atsakymas: Ne! Jokiu būdu! Žmogus neturi iš anksto įdiegtos programos, nusprendžiančios jo priartėjimą ar nutolimą nuo Kūrėjo! Viskas jo valios laisvės ribose.
Tai iš anksto nenumatyta! Iš pradžių numatyti kokie nors koeficientai, nuolatiniai duomenys bendroje sistemoje, nes tai sistema, o ne vienas žmogus ir Kūrėjas. Tai visas kūnas: kiti tam tikru būdu darys įtaką, pasaulis tam tikru būdų eis pirmyn, kai kurios jos dalys (sielos) kris ir kils judėdamos, kad suartėtų su Kūrėju ir Jį atskleistų drauge, vienos vienintelės būsenos.
Kiek tai bus efektyvu, tiek tai paveiks žmogų. Kiek pasaulis šiek tiek sustos, tiek, tai sustabdys ir žmogų. Tačiau visa tai išoriniai duomenys. Kiekvienas iš mūsų irgi gali tai veikti.
Yra aplinkybių, nuo kurių nepabėgsi. Bet savarankiškai siekdamas atskleisti Kūrėją savyje, žmogus išgyvena tas aplinkybes visai skirtinguose aspektuose: užuot gavęs smūgį ir sustojęs, jis, priešingai, gali paspartinti ėjimą pirmyn.
Tai galima palyginti su raketos paleidimu į tolimas planetas. Kai raketa skrieja taip toli, tai tarp mūsų ir tikslo esantys dangaus kūnai pasitelkiami kaip kelio spartintojai. Jei raketa juda jų link tam tikra trajektorija, tai jie, traukdami raketą, pagreitina jos skrydį, bet nepriartina prie savęs. Jie tarsi traukią ją prie savęs, bet ji skrenda greičiau ir paskui peršoka tolyn.
Su dvasiniu darbu lygiai tas pats. Žmogui atrodo, kad tie su tavimi kelyje esantys kūnai gali stabdyti, pritraukti ir apskritai praryti tave pakeliui, bet iš tikrųjų jie tik pagreitina tave, ir tu peršoki toliau.
Klausimas: Išeitų, kad nerealu atlikti išskaičiavimus, kas gera, o kas bloga?
Atsakymas: Ne. Tereikia maksimaliai judėti pirmyn savo sąskaita, grupės sąskaita, visos žmonijos sąskaita.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Mums atrodo, kad taisome tik savo sielą. Bet iš tiesų, kiekvieno žmogaus siela driekiasi per visas sielas. Todėl taisydamas savo mažą dalį, taisau savo dalelės įsijungimą visose sielose.
Tad negalima sakyti, kad žmogus taiso vien savo sielą. Jis taiso visą kūriniją, tik labai nedideliu mastu, kiek yra įsijungęs į kūriniją. Paskui jis taiso dar ir dar, o tuo metu kiti žmonės irgi taiso save ir savo įsijungimą į tą žmogų.
Būtent apie tai pasakyta: „Tepadeda žmogus artimui“ – aš ištaisau save jame, o jis save manyje, ir taip visi visus ištaisome ir tampame it vienas žmogus su viena širdimi.
Kiekvienas žmogus apima 600000 sielų, kurios savo ruožtu taip pat dalijasi į 600000, o šios į dar 600000 ir t.t. Išeitų, kad kiekvienas iš mūsų tarsi Adam Rišon, ir kai visi susijungiame draugėn, tampame viena Adam Rišon siela. Čia svarbu ne kiekis, o vienybės pojūčio gilumas.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Pasaulis tapo toks ankštas, viskas taip arti. Kad ir kur nuvažiuotum, visur vieni ir tie patys viešbučiai, visur vienas ir tas pats – aikštės, bokštai, namai, gal kiek skiriasi muziejai.
Manau, kad turizmas mažės. Pirma, dėl krizės ir dėl to, kad nėra pinigų. Antra, nes viskas yra internete. Pasivaikščioti galima ir netoli nuo namų. Man atrodo, kad visa tai pasikeis. Pristatė daugybę viešbučių. Seniai galvoju, kas su tuo bus. Visi stovės tušti.
Klausimas: Bet juk turizmas – tai iš esmės įvairių būsenų vaikymasis?
Atsakymas: Taip. Žmogus jau išsivystė, jis skverbiasi gilyn į save. Dabar turizmas bus labiau vidinis. Manau, kad žmones trauks vidiniai pokyčiai savyje, vidinių būsenų, o ne išorinių aplinkybių (kur nors skristi, grupėmis vaikščioti po miestą, ką nors žiūrinėti) kaita. Žmonės trauks kelionė į save. O tai įdomus turizmas.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Dešimtukas – tai ta būsena, kai imi jausti, kad turi būti susijęs su visais, išeiti iš savęs, vienytis su visais.
Žmonės drauge formuoja bendrą tarpusavio ryšį, bendrą kūną, kuris kaip atskira maža ląstelė dvasinėje erdvėje. Kiekvienas turi anuliuoti save kitų atžvilgiu, įsivaizduoti, kad yra susijęs su kitais, ir galiausiai jie kuria tą organą, nes dvasiniame pasaulyje nėra vieno žmogaus.
Mūsų ryšių išvestinė atsiskleidžia kitame lygmenyje. Tarkime, jeigu paimtume tave ir mane, tai dvasiniame lygmenyje yra tik tai, kas tarp mūsų atsiskleidė kaip ryšys, kitaip tariant, mūsų bendras „mes“. O kitame, aukštesniame lygmenyje egzistuoja mūsų „mes“, ir dar kieno nors „mes“, irgi susijungę draugėn.
Ir taip visuomet kylame nuo vienos prie kitos, sudėtingesnės hierarchijos, nuolatos didindami savo tarpusavio ryšį, tarkime, kvadratu.
Iš tiesų ten ypatinga didėjimo sistema, sudėtinga tarpusavio ryšio kėlimo eilė – ir ji kokybinė, pavyzdžiui, iš hod lygmens į nėcach lygmenį, paskui į tifėrėt, gvura, chėsėd lygmenį ir t. t. Kitaip tariant, tarp jų egzistuoja ne šiaip kiekybiniai, bet kokybiniai ryšio pokyčiai. Tad šito negalėsime išmatuoti.
Kaip išmatuosi artumo rūšis mūsų pasaulyje? Sakykime, susipažinai su atsitiktiniu žmogumi. Vėliau susitikę imsite sveikintis. Dar vėliau persimesite keletu žodžių, netgi drauge pasėdėsite, išgersite kavos puodelį ir pan.
Dvasiniame pasaulyje tai dar sunkiau, nes esame tarpusavyje įsijungę vieni į kitus, juk pirmame lygmenyje aš ir tu virstame „mes“, o ne „aš“. Vėliau egoizmas tarp mūsų auga ir vėl mus atskiria, bet kokybiškai. Kaip matavimo prietaise: tavo jautrumas didėja, ir tau atrodo, kad tavo parametrai sutampa, o pasirodo, kad vis dėlto skiriasi, ir vėl juos sieki suvienyti, bet jau su didesniu jautrumu.
O paskui vėl perjungi jautrumą ir vėl matai, kad jie išsiskyrę, tarkime, per tūkstantį, per dešimt tūkstančių, per milijoną padalų ir pan. Kaskart eini į vis didesnį sutapimą, susiliejimą (kokybinį ir integralų), kur visi kartu kiekviename lygmenyje turi susijungti į vieną visumą.
Tai itin rimtas, įdomus darbas, jis vyksta per jausmus ir drauge per protą. Pabaigoje sukuri savyje Kūrėjo pavidalą, kitaip sakant, tą didžiulį tinklą, kuris ima gyventi tavyje ir tu jį valdai, ji – tavo, o tu – jo.
Klausimas: O jeigu imti didelį žmonių kiekį: ne dešimtukus, o tūkstančius?
Atsakymas: Koks skirtumas? Galbūt tinklas išeis šiek tiek susipainiojęs, bet ir efektyvesnis, juk kiekvienas eina pasitikti kiekvieno, prideda visiems savo vienybės jėgą. Todėl, jei žmonės eina pirmyn, tai kuo didesnė grupė, tuo ji efektyvesnė, ir tuo greičiau kiekviename etape baigs savo vienijimąsi ir bus pasirengusi kitam etapui, kitam kokybiniam šuoliui.