Archive for category: Akademijos tinklaraštis

Klausimas. Jei aš – vien ego, tai kuo galiu tapti panašus į aukštesniąją jėgą?
Atsakymas. Tokiais kaip aukštesnioji jėga gali tapti tik tie, kurie sieks pusiausvyros tarp egoizmo ir altruizmo. Jėga, kuri natūraliai tavyje nubunda, yra egoizmas, ir tau atrodo, kad tai tu. Tačiau tai ne tu, o Kūrėjas.
O tu kažkas visiškai neutralaus, kaip šiek tiek sustingusi želė, kurioje nuolat, be pertraukų, nuo gimimo iki mirties veikia egoistinė jėga, ir žmogui atrodo, kad tai – jis.
Tačiau jam duodama galimybė subalansuoti šią neigiamą jėgą su teigiama, kurios jis turi prašyti pas Kūrėją. Juk tada jis priartėja prie Kūrėjo ir susijungia su Juo. Jis prašo Kūrėjo išmokyti jį subalansuoti save su teigiama jėga, kad atsirastų dvi priešingos jėgos, o tarp jų atsirastų pusiausvyra, vadinama „vidurine linija“.
Ši vidurinė linija, atsirandanti iš pusiausvyros tarp dešiniosios (altruistinės) ir kairiosios (egoistinės) linijų, yra vadinama „Adomu“ (žmogumi), nes būtent jis tampa panašus į Kūrėją.
Gerai valdydamas tiek egoizmą, tiek altruizmą, žmogus gali su jais veikti teisingai, visą laiką balansuodamas tai aukštyn, tai žemyn, ir per šį balansą kilti į viršų. Svarbiausia, kad jis išmoktų laikyti pusiausvyrą tarp šių jėgų. Tai – mūsų darbas.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Kuo skiriasi pamoka nuo seminaro?
Atsakymas: Seminaras – tai pasiruošimas pamokai. Taigi kiekviena pamoka turi būti panaši į seminarą: juk ir jai reikia sutelkti bendrą ketinimą, nusiteikti tapti viena visuma, parengti bendrą norą, atitinkantį vieną bendrą jėgą. Be tokio išankstinio pasiruošimo tai bus ne Toros, o bedvasio mokslo studijavimas.
Studijuoti Torą reiškia atskleisti blogį, kurį reikia ištaisyti. O egoizmas ištaisomas pasiekus meilę ryšyje su kitais, įveikus sudužimą. Kiekviena pamoka turi prisidėti prie seminaro ir lemti dar aukštesnę studijuojančiųjų būseną.
Šiuose seminaruose išmoksime, kaip greičiausiai pasiruošti kiekvienai pamokai. Ir tada visas mūsų gyvenimas pavirs vienu nesibaigiančiu seminaru. Juk niekada neprarasime vienybės pojūčio ir nuolat jungsimės vis labiau išsiaiškindami visas bendro indo / noro detales bei spręsdami gyvenimiškas problemas: ir materialines, ir dvasines – kaip visumą. Veikdami iš grupės centro, iš mūsų vienybės pajautimo, galime kurti tikrus stebuklus.
Seminaras – tai mūsų ketinimų, bendrumo, būtinybės susilieti tarpusavyje, tarpusavio laidavimo, atsakomybės vienas kitam ir grupei, pareigos mūsų mokytojams, pirminiams šaltiniams, visam pasauliui išgryninimas. Visa tai apibrėžia mūsų atsakomybę ir bendrą pareigą Kūrėjui.
Siekdami bendro ryšio, susibūrę draugėn, centriniame rato taške sukuriame lauką, pro kurį galime prasiveržti už materijos ribų. Viskas grupės rankose. Tad svarstymų tema nėra tiek svarbi, svarbiausia – kiek ją nagrinėdami stengiamės susijungti. Tema tėra priemonė ieškant vis stipresnio ryšio.
Visi pasauliai, parcufim, sfirot, rešimot išryškėja tik grupės centre, kuriame atsiveria visos dvasinių laiptų pakopos. Kol kas mes tik pradedame dirbti nuo pat pradžių, o visi šie seminarai bus įtraukti į archyvą, kuriuo vėliau galės naudotis bet kuris žmogus pasaulyje, pojūčiais dalyvaudamas šioje veikloje ir darydamas pažangą. Galop visas pasaulis turi tapti viena grupe prie apskrito stalo, kaip viena šeima.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Kas yra meilė mūsų materialiame pasaulyje? Tai „gyvūninė“, materiali, egoistinė meilė, kuria mėgaujamės vieni kitais.
Tėvai instinktyviai myli savo vaikus, o vaikai instinktyviai myli tėvus tiek, kiek gauna iš jų tai, ko nori. Ir visa tai persmelkta egoistiniu ketinimu.
Nuslopink motinos motinišką instinktą savo vaikui, ir ji elgsis su juo lygiai taip pat, kaip ir su kitais vaikais. Tegu miršta iš alkio − jai nerūpės. Taigi tėviški jausmai – tai ne meilė, o instinktas.
Meilę tarp lyčių sukelia hormonai. Suleisk žmogui tam tikro preparato ir pamatysi, kaip jo meilė bematant išnyksta arba, priešingai, atsiranda iš niekur. Čia kalbama apie hormonų sukeltą potraukį.
Visa tai priklauso gyvūniniam lygmeniui, ir nieko daugiau čia nėra. Genetikai ir biologai gali smulkiai paaiškinti, kodėl taip yra. Tačiau mes, suprantama, apdainuojame šį jausmą ir priskiriame jam dvasinę esmę, nes tiesiog mėgaujamės juo labiau nei bet kuo kitu ir, kaip pridera, norime išaukštinti jį savo akyse.
Be to, būna beribė meilė, atnešanti didelę žalą. Juk jeigu meilė neturi ribų ir baimės, ji veda prie neapykantos. Jeigu kažkas mane myli, turiu rūpintis tuo, kad neleisčiau jam mylėti pernelyg stipriai, ir jis pats turi tuo rūpintis. Viskas turi turėti teisingą matą ir tikslų svorį. Jeigu meilė „liejasi per kraštus“, ji anuliuoja mane, ir tada pradedu nekęsti mylinčiojo, atstumiu jį.
Matome tai iš tėvų ir vaikų pavyzdžio: pernelyg didelė meilė vaikui sukelia jo panieką ir neapykantą. Ir kaltas ne vaikas, o suaugęs, neribojantis savo meilės, t. y. neuždedantis jai ekrano. Visada privalome kontroliuoti mūsų tarpusavio ryšio mastą. Tik Begalybės pasaulyje, taisymosi pabaigoje sugebėsime įgyti „beribius“ ekranus.
Taigi mūsų pasaulyje beprasmiška kalbėti apie meilę – mes tik iš įpratimo naudojamės vieni kitais. Nereikia to atsisakyti arba smerkti – juk toks mūsų gyvenimas. Pavyzdžiui, daugelį metų sutuoktiniai gyvena kartu ir rūpinasi vienas kitu.
Tačiau būtina atskirti: galiausiai darau tai iš įpročio, kuris tampa antrąja prigimtimi, norėdamas, vedinas bundančių manyje egoistinių paskatų, kurios nuo to prisipildo.
O dvasiniame pasaulyje meilė – tai visiškas davimas.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Kas yra meilė?
Atsakymas: Meilė – kai kito žmogaus norus suvoki aukščiau savų ir sieki juos užpildyti.
Klausimas: Bet tai ne klasikinė meilė, kai jauti degimą širdyje?
Atsakymas: Dėl degimo širdyje – nežinau, verta paklausti fiziologų, kas ten gali degti. Kalbi apie tam tikras kančias, galbūt, negerus pojūčius, išgyvenimus.
O aš sakau, kad meilė – tai siekis pripildyti kito žmogaus norą savų norų sąskaita, aukščiau savęs, savimi. Be to, tau visiškai nesvarbu, kas tau iš to bus, juk svarbiausia tau – kas bus jam. Tai žemiška meilė, o ne ta, apie kurią kalbama kabaloje.
Pagal kabalą, meilė – tai dviejų dvasinių objektų susiliejimas: kūrinio (žmogaus) ir Kūrėjo. Tiksliau, sielos ir Kūrėjo. Toks susiliejimas pasiekiamas per savybių panašumą, kai siela ir Kūrėjas tarpusavyje duoda, užpildo vienas kitą ir todėl susilieja drauge, visiškai papildydami vieni kitus. Ta būsena vadinama meile.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Einant pirmyn blogio pradas, egoistinė jėga kaskart atsiskleidžia vis žiauriau – taip, kad galiausiai nežinome, ką daryti. Priešais mus tarsi atsiranda siena, per kurią neįmanoma perlįsti. Galų gale prieiname prie Raudonosios jūros (vert. past.: hebr. yam suf – baigtinė jūra) – banguotų, audringų vandenų, kurie pasirengę mus praryti ir atplėšti nuo gyvenimo.
Taip pajaučiame visas gamtos jėgas, bet kai įveikiame visas tas būsenas ir įjungiame jas į save, tampame stipresni, o tai ir yra mūsų ėjimas pirmyn.
Tačiau pasakyta, kad „jei Izraelio sūnūs būtų tikėję atsidavusį piemenį Mozę kaip pridera, tai būtų galėję išgirsti jo balsą ir išsigelbėti nuo faraono klipos“. Tai reiškia, kad vis dėlto yra tam tikra galimybė ištrūkti, klausimas, naudojamasi ja ar ne.
Kaip matematikoje, kur minusas ir minusas duoda pliusą – taip ir dvasiškai tobulėjant, einant iš Egipto. Jeigu didžioji grupės dalis nori dirbti dėl Kūrėjo, kad duotų, tai jie gali įpareigoti Jį jiems padėti.
Iš dangaus neduoda pusės – būtina atskleisti visą blogį, ir tuomet ateis reikiama pagalba iš aukščiau. Tad galime skųstis ir reikšti pretenzijas, bet kol neįdėsime visų reikiamų ir būtinų pastangų mūsų būsenos pakopoje, tol nebus proveržio. Ir tik įdėjus paskutiniąją monetą į pastangų pintinę, Kūrėjas padės mums pasiekti tikslą.

Iš pokalbio su M. Laimanu