Archive for category: Akademijos tinklaraštis

Komentaras: Jaunimas baigia mokyklas, įeina į naują pasaulį, ir to, ką jiems duoda – jie nenori, o nieko kito jiems nesiūlo.
Atsakymas: Mūsų pasaulis – egoizmo pasaulis. Žmonės egoistiškai valdo vienas kitą, o tokia valdžia teikia pirmenybę jėgai. Nieko nepadarysi. Jėga neklausia, gerai tai ar blogai, galima ar ne. Jeigu ji gali laimėti, iškart realizuojasi.
Žinoma, suprantu įvairiapusį jaunų žmonių norą matyti pasaulį kitokį. Tačiau jie turi įsisąmoninti, kad tai pirmiausia priklauso nuo to, kiek sugebės pasiruošti.
Pavyzdžiui, norėdami pakeisti gyvenimą Irane, ar parašyti gerą knygą kinams ar nuveikti ką kita bet kurioje pasaulio šalyje jie turi suprasti, koks yra pagrindinis gamtos dėsnis, kur gamta mus veda, nes negalime veikti prieš ją.
Matome, kaip tūkstantmečiais žmonija bandė eiti keliu, kurį susigalvojo manydama, kad jis – neva geras, teisingas kelias. Tiesą sakant, ji nuolat klydo. Vėl rinkosi naują kelią ir vėl klydo. Kaip mažų žmonių grupė didžiuliame miške. Tokiomis sąlygomis esame iki šiol.
Bet dabar atsiskleidžia kabalos mokslas, kuris paaiškina pasaulio raidos dėsnius, jo programą ir vystymosi tikslą. Todėl pirmiausia turime tai išnagrinėti ir, norėdami geriau suprasti šią programą, prisitaikyti prie jos. Ne ją prie savęs, o mes prie jos! Nes tai gamtos programa, o gamtos nesulaužysime. Jei reikia, ji laužo mus.
Įvaldę ir supratę šią programą turime prie jos kaip nors prisitaikyti, kad galėtume joje gyventi, vystytis jos atžvilgiu. Tada priartėsime prie gamtos ir tikrai pamatysime, pajausime, kokioje jos tėkmėje esame, kaip ji nori mus pakeisti.
Veikti ta pačia kryptimi, kaip mus veikia gamta, bus pati patogiausia, teisingiausia būsena. To reikia mokyti.

Iš 2018 m. liepos 13 d. TV laidos „Integralus pasaulis“

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Po to, kai žmoguje atsiskleidė taškas širdyje, ir žmogus jo nepalieka (net jeigu šis yra juodas ir jame nėra jokios Šviesos, jokio užpildymo), tuomet jis supranta, kad šis taškas kalba apie kažką aukščiau nei šis pasaulis. Jis mano, kad geriau būti tokios neaiškumo būsenos bei apimtam depresijos nei gyvūninės mūsų pasaulio būsenos.
Ir jis ima skirti laiko savo dvasiniam vystymuisi. Juodas taškas pamažu atskleidžia žmoguje įvariausius judesius į vieną ar į kitą pusę. Kitaip tariant, žmogus siekia dvasingumo, paskui kažkaip atsilieka, bando prieiti prie to arba iš mokslinės, arba iš mistinės, arba iš jausminės pusės.
Apskritai jis daro viską, ka pataria didieji kabalistai Baal Sulamas ir Rabašas: daug skaito, mokosi, studijuoja. Tačiau vis tiek pirmyn juda labai lėtai, praktiškai be pokyčių.
Vyksta vidinis informacijos, kol kas nesuprantamų pojūčių kaupimo procesas. Juk tai, kaip sėkla patenka į gimdą ir ima joje vystytis irgi visiškai nuo mūsų paslėpta, tik paskui apie tai sužinome. Tas pats ir su mumis.
Problema tik ta, kad dvasinė žmogaus raida gali užtrukti daug metų. Galiausiai, nušvitimas, įsisąmoninimas, pojūtis – tai dar ne jo dvasinis gimimas, o tik tam tikras etapas, kai jis jaučiasi esąs aukštesnėje pakopoje, bet dar nesupranta, kas su juo vyksta

Iš 2020 m. vasario 16 d. pamokos rusų k.

Laitman.lt

Eiti pirmyn galima tik dešimtuke. Viską matau per savo egoizmą ir todėl viskas priklauso nuo to, kaip jį ištaisau. Ir todėl Kūrėjas sudaužė bendrą Adam Rišon sielą į dalis, kad turėčiau galimybę dirbti ir suartėti su draugais, nepaisydamas savo egoizmo, ir ištaisyčiau savo suvokimą.
Draugai įeis į mano širdį, ir aš pamatysiu, kad už jų stovi Kūrėjas. Jie yra priešais mane kaip mano ištaisytos savybės, tačiau savo egoizme matau juos neištaisytus. Jei pasistengsiu įsileisti juos tiesiai į širdį – išsitaisysiu.
Aš vienintelis turiu išsitaisyti: ištaisyti savo požiūrį į dešimtuką, į pasaulį, į visą tikrovę, o per ją į Kūrėją.
Kūrėjas duoda man draugus sakydamas: „Pasirink juos – tai tavo geras likimas, per juos atskleisi savo sielą.“ Ir turiu priimti tą likimą ir sujungti draugus kartu savo širdyje ir prote. Tai reikš, kad pasirinkau gerą likimą ir įgijau sielą.
Jei nusiteikiu gerai elgtis su draugais, o per juos su Kūrėju, tai šitaip derinu save it muzikos instrumentą: kaip gitaros stygas siekdamas išgauti visišką harmoniją. Taip turiu suderinti save, kad skambėčiau grupėje ir imčiau groti ja kaip vienu bendru noru, viena siela.
Taip galėsime sudaryti mūsų bendrą maldą, panašiai kaip karalius Dovydas, kuris parašė Psalmes, sujungęs jose visos Izraelio tautos norus. Ir kalbama būtent apie vidinę vienybę, o ne išorinius veiksmus. Išoriniai veiksmai tik atitraukia mus ir lėtina mūsų taisymąsi.

Iš 2020 m. gruodžio 3 d. rytinės pamokos „Tautos vienijimas“ 

Laitman.lt