Archive for category: Savaitės temos

Kuo naudingas mums egoizmas ir kaip jį naudoti gėriui?
Anot kabalos, egoizmas naudingas tuo, kad tai yra vienintelė mumyse esanti energija. Tai, kas mus stumia pirmyn, augina mus. Tai, kas per visą evoliuciją kėlė mus iš gyvūninio lygmens į tai, kur esame šiandien.
Nūnai esame tokiame konvergencijos taške, kai apskritai keičiamės. Pradedame suprasti, kad ankstesnis egoizmo pavidalas atgyveno. Nebegalime daugiau su juo dirbti, štai jis ir rodo mums dabartinę krizę.
Tai buvusio egoizmo krizė, kai juo naudojomės ir atrodė, kad viskas gerai, viskas normalu ir galime tai tęsti iki begalybės. Bet staiga atskleidėme, kad jis užsivėrė, uždarė mus į vieną bendrą sistemą – ir tapome visiškai tarpusavyje priklausomi.
Ir jei taip, kaip gi galime panaudoti savo egoizmą? Palaipsniui tampame it viena šeima, kur visi tarpusavyje priklausomi, ir jau turiu išnaudoti savo egoizmą, atsižvelgdamas į savo priklausomybę nuo kitų. Vadinasi, turiu jį naudoti kitaip, kitokiu pavidalu, kitaip tariant, integraliai – atsižvelgdamas į visų kitų egoizmą.
Pasirodo, turime naudotis mūsų bendru egoizmu: sudėti jį kartu ir pakilti aukščiau jo, kad mūsų bendrystė, ryšys, palaikymas būtų aukščiau nei mūsų asmeninis egoizmas – padaryti jį bendrą, visuomeninį, grupinį.
Kitaip tariant, mūsų grupėje turi būti kažkoks bendras tikslas ir šį bendrą tikslą turime pasiekti, pasistūmėdami kiekvienas su savo individualiu egoizmu. Tada visuomet būsime susitelkę į bendrą tikslą, bendrą ryšį ir galiausiai savo sėkmės dydį pradėsime matuoti mūsų bendru vienybės dydžiu. Tai labai svarbu. Todėl egoizmas nėra anuliuojamas, o tiesiog naudojamas taip, kaip šiandien jis ir atsiskleidžia žmonijoje – integraliai.

Iš pokalbio su dr. Michaeliu Laitmanu

Klausimas. Danija jau 40 metų patenka tarp laimingiausių pasaulio šalių, ir joje, beje, auklėjami laimingi vaikai. Danai taiko principą, vadinamą „hygge“ – „jaukumas“. Jis reiškia jaukumą ne tik namuose, bet ir žmonių santykiuose.
Pavyzdžiui, jie sako: „Kai įeini į „hygge“ erdvę, savo stresą, negatyvą palieki už šeimos rato“. Tai pagrindinis principas, reiškiantis bendrą mūsų laiką, o ne mano laiką su tavimi.
Tarkime, kad vienas tėvų grįždamas namo jaučia, jog darbe ar kur nors kitur susierzino, jis turi šiek tiek pastovėti už durų arba 10 minučių pasėdėti automobilyje ir tik pasikeitus būsenai įeiti į namus, nes įeina į „hygge“, į šį vidinį jaukumą.
Visi susiburia viename kambaryje bent porai valandų ir dainuoja. Danai daug dainuoja. Visa šeima: močiutės, seneliai, vaikai. Sakoma, kad tai ir užaugina laimingus vaikus.
Kaip manote, ar šis principas gali būti taikomas visam pasauliui? Ar toks šiltas jaukumas gali staiga tapti nauju žmonijos auklėjimu? Ar galima imti tai ir pritaikyti?
Atsakymas. Šaunūs danų, lietuvių vaikinai: ramūs, santūrūs, lėti. Toks jų charakteris.
Perimti galima, gal tai kam nors padės. Gerai, jei jie gali taip nusiraminti. Dar gali nueiti į klubą, pažaisti bridžą, o vakare grįžti namo. „Oi! Jau aštuonios vakaro, turime eiti miegoti.“
Klausimas. O po to?
Atsakymas. Po to tas pats. Svarbiausia – nieko nepažeisti.
Komentaras. Bet sakoma, kad jie išauklėja laimingus vaikus.
Atsakymas. Žinoma, tai laimingi žmonės. Svarbiausia – grafikas, kurio laikotės, ir nieko daugiau! Žinote, svarbiausias dalykas armijoje yra įstatai. Laikaisi kariuomenės įstatų ir laimingai gyveni Danijos karalystėje.
Komentaras. Vadinasi, sakote, kad „hygge“ – tai įstatai, kuriuos tauta sukūrė per šimtmečius. Bet, kaip suprantu, kalbate šiek tiek ironiškai, nes kitiems tai tiesiog neįmanoma.
Atsakymas. Neįsivaizduoju, manau, kad šiandien ir Danijoje ne visi sugeba tai padaryti. Bet kiekviena tauta turi savo charakterį. Vienokį šiaurinės tautos, kitokį – pietinės. Afrika visiškai kitokia nei Azija. Pažvelkime į meksikiečius ir pietų amerikiečius: „Jei nevyksta karnavalas ir nešaudoma į orą, tai apie ką kalbėti?!“
Klausimas. Ar kabalos požiūriu tai ir vadinama laimingų vaikų auklėjimu?
Atsakymas. Nežinau, ar tai laimė.
Laimė yra tada, kai žmogus turi realų tikslą, kuriuo niekaip ir niekada negali nusivilti, nes jis teisingas, amžinas, tobulas, ir žmogus tikslingai jo siekia. Nepaisant visada kylančių klausimų, nes šie klausimai yra skirti tam, kad jis nuolat kreiptų save į šį tikslą. Ir tada viskas bus gerai.
Klausimas. Bet jūs kalbate kaip kabalistas. Ar paprastas žmogus taip pat galvoja?
Atsakymas. Ir paprastas žmogus mūsų laikais jau turėtų tai žinoti.
Klausimas. Bet šis jaukumas nėra tikslas?
Atsakymas. Gamta mūsų tokių nesukūrė, todėl neleis mums likti tokiems.
Komentaras. Nors jie tokie jau gana seniai.
Atsakymas. Tai jų charakteris. Nesiruošiu nieko kritikuoti, juo labiau šaipytis. Jokiu būdu. Juk suprantu prigimtį.
Gamta sukūrė mus tokius, kad kiekvienas pagal savo charakterį, savo egoizmą tinkamai jį realizuotume. Kol kas danai vis dar yra šioje būsenoje. Jei gali, tegul tęsia. Kai negalės – prisijungs prie likusios besijaudinančios žmonijos.
Klausimas. Manote, kad jie negalės ilgai išlaikyti šios būsenos, ypač dabar, mūsų laikais?
Atsakymas. Ne. Bet net ir jungdamiesi prie žmonijos, jie, žinoma, prisijungs ne tokiu dideliu greičiu, kaip visi. Jie bus tarsi variklyje, o ten, kaip ir visur, yra taktai. Arba sukiesi šimtą taktų per minutę, arba dirbi kartą per minutę.
Klausimas. Ar jums labiau prie širdies neramus, viduje nejaukus, judrus žmogus? Jums artimesnis egoistiškas žmogus?
Atsakymas. Toks gali greičiau įvykdyti savo programą ir pasiekti aukštesnįjį tikslą. Tačiau kiti seka paskui jį, todėl jų vaidmuo ne menkesnis. Mes tiesiog esame sukurti skirtingi ir todėl turime skirtingai elgtis.
Klausimas. Vadinasi, negalėsime to perimti?
Atsakymas. Ne, jokiu būdu negalima perimti. Kiekvienas turi dirbti pagal savo prigimtį.
Klausimas. O kaip žmogus gali suprasti, kad tai jo prigimtis?
Atsakymas. Jis pajus vidinį komfortą. Jaučiu vidinį komfortą tada, kai sukuosi didžiuliu greičiu, arba tada, kai, prieš įeidamas į namus, pusvalandį automobilyje ramiai ruošiuosi svarbiam susitikimui su savo žmona, kuri mane pasitinka ir kviečia į namus. O aš su ja sveikinuosi ir įeinu, tarsi ką tik susipažinęs.
Komentaras. Įdomu, sakote, kad kiekvienas eina savo keliu.
Atsakymas. Žinoma!
Klausimas. Nuo ko tai priklauso?
Atsakymas. Savo prigimtimi esame tokie skirtingi tam, kad mūsų būsimojoje sąjungoje sukurtume vieną bendrą universalią konstrukciją, vadinamą „Žmogumi“ – Adomu.
Klausimas. Tada kiekvienas turės savo vietą? Kiekviena tauta?
Atsakymas. Žinoma! Tarkime, aš sukuosi didžiuliu greičiu, kiti – lėčiau, treti – dar mažesniu greičiu, lygiai kaip mūsų organizme yra sistemų, kurios įjungiamos milžinišku greičiu, su dideliu taktu, o kitos su vis mažesniu ir mažesniu… Galima palyginti nagus – rankų nagai paauga milimetrą per savaitę, o kojų – milimetrą per mėnesį.
Kiekvieno tempas kitoks, nors atrodytų, kad tai tas pats audinys ir vienas organizmas.
Klausimas. Ar visi turi vieną tikslą?
Atsakymas. Visų tikslas vienas, tik kas žino šį tikslą? Jei žinotume, kad visi turime vieną tikslą, sutartume vienas su kitu. Pradėtume kartu ieškoti kelio šiam tikslui pasiekti.
O šiaip jaučiame, kad kiekvieno tikslas kitoks. Egoizmas mus atskiria, neleidžia pajausti, kad kartu turime judėti vieno tikslo link.
Klausimas. Bet ar vis dėlto galime tai pasiekti? Ar mus atves į tą patį tikslą, ar ne?
Atsakymas. Aš manau, kad jis turėtų paaiškėti iš vidaus.
Klausimas. Koks tas tikslas?
Atsakymas. Tikslas labai paprastas: atskleisti gyvenimo prasmę.
Klausimas. O kokia ji?
Atsakymas. Gyvenimo prasmė yra žinoti jo prasmę.
Kai jaučiu gyvenimo prasmę, jaučiuosi visiškai pripildytas. Žinau, kodėl egzistuoju, žinau, kas man vadovauja, į ką kreipiuosi, ką darau kiekvieną savo egzistavimo momentą, kurlink einu. Prieš mane atsiveria vis nauji horizontai.
Jaučiuosi kaip vaikas, atvykęs į Disneilendą. Ir visa tai neįtikėtina! Visa tai yra pasaka! Taip žmogus turėtų jaustis, atskleisdamas Kūrėjo planą.
Klausimas. Ar kiekvienas turi savo gyvenimo prasmę?
Atsakymas. Kiekvienas tuo mėgausis individualiai, nes mes visi taip sukurti. Tačiau žmogus mėgausis tuo, kad nuolat palaiko ryšį su kitais. Šio dvasinio Disneilendo atskleidimas kyla iš to, kad atskleidžiame vis integralesnius mūsų tarpusavio ryšius. Ir jie atsiskleis kaip Aukštesniojo pasaulio suvokimas. Tai rimtas nuotykis.
Klausimas. Jūs jau padarėte išvadą, kad žmogaus tikslas – suvokti Aukštesnįjį pasaulį. Ką tai reiškia – suvokti Aukštesnįjį pasaulį?
Atsakymas. Tai reiškia suvokti visiškai skirtingų gamtos jėgų sąveikos harmoniją. Matome, kaip jungiasi visos problemos, veiksmai, mintys, siekiai – viskas, kas tik įmanoma, visų laikų ir visi dalykai kartu, pasirodo, sudaro harmoningą sistemą ir jie yra būtini vienas kitam – šios harmonijos atskleidimas ir yra kūrimo tikslo, Kūrėjo sumanymo atskleidimas.
Klausimas. Jūs visada kalbate apie harmoningų santykių tarp žmonių atskleidimą – kad visi esame harmoningai susieti. Ar ir tai čia patenka?
Atsakymas. Žinoma! Tai ir yra aukščiausias visos šios harmonijos lygmuo. Atrasti šią harmoniją – žmogaus gyvenimo tikslas.

Kodėl gamta nuo mūsų slepia informaciją apie ateitį?
Anot kabalos, tokia informacija visai nereikalinga, juk kalbame tik apie gyvūninį kūną. Taigi, žmogus nė neįtaria apie artėjančias gamtos katastrofas: cunamius, viesulus, kuriuos gyvūnai jaučia prieš 2-4 dienas.
Gyvūnai nujaučia įvykius, nuo kurių priklauso jų gyvybė. Žmogui tai nežinoma, juk jis turi priemonių, apsaugančių nuo gamtos smūgių.
Be to, žmogui neduota galimybė gauti šią informaciją. Jam atrodo, kad jis atskleidžia gamtą, vis daugiau apie ją sužino ir mokosi nuo jos apsiginti. Bet matome, kad koks bebūtų protingas, žmogus negeba numatyti gresiančių ekologinių katastrofų, o juk patys jas ir sukeliame.

Todėl niekada tiksliai nežinosime, kokia bėda mus ištiks. Net jeigu apie ją sužinotume iš anksto, tai nepalengvintų mūsų situacijos. Neteisingai, egoistiškai elgdamiesi visuomenės atžvilgiu, vis tiek negalėsime apsiginti ir išvengti smūgio.
Todėl tik studijuojantys kabalos mokslą žmonės gali pakilti virš aklo, kitaip tariant, nulemto likimo ir jį pakeisti. Netgi pradedantis studijuoti, kol kas nieko nesuprantantis ir nežinantis, jau pradeda keisti savo likimą – ir ne tik savo, bet ir viso pasaulio. Juk visi esame susiję ir gyvename integraliame pasaulyje, kuris visas yra lyg mažas kaimas.

Šiandien tai aiškėja kiekvienam, bet pasaulis ir anksčiau toks buvo, tik nebuvo taip akivaizdu. Todėl keisdamas savo likimą žmogus keičia visos žmonijos ir, apskritai, visos kūrinijos likimą.
Ir atvirkščiai, tam, kad pakeistų savo asmeninį likimą, žmogus privalo pakeisti visos žmonijos ir viso pasaulio likimą. Kitaip jis negalės paveikti savęs, nes jis – integralios sistemos dalis.

Ar kančios yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, kad ir kaip veržtumės geriau gyventi? Kas yra kančia ir kodėl mes kenčiame?
Kabalos mokslas nagrinėja viską, pradedant nuo kūrinio pagrindų, kurie gamtoje yra du.
Pirmasis – tai Šviesa, meilės jėga, davimas, susivienijimas, kuri vadinama Aukštesniąja jėga, Kūrėju, kas reiškia „ateik ir pamatyk“ („bo“-„re“), nes mes turime ją atskleisti. Ši jėga sukūrė kūrinį – norą mėgautis, prisipildymo trūkumą.
Aukštesnioji Šviesa augina norą ir suformuoja jį kaip poreikį pasitenkinti įvairiais dalykais. Visi kūriniai, įskaitant mus pačius – tai įvairūs norai. Žmogaus norus galima skirstyti į 6 rūšis: maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios. Kiekvienas žmogus natūraliai jaučia poreikį gauti malonumą, prisipildyti iš visų šių dalykų, tik skirtingomis proporcijomis.
Jei žmogui stinga šių pripildymų, tai jis jaučia kančią, tuštumą, net iki skausmo, kurį sunku ištverti.
Maistas, seksas, šeima – tai mūsų kūno norai, gamtos instinktai, būdingi visiems gyvūnams. O pinigai, garbė, žinios, kitaip tariant valdžios, šlovės, padėties visuomenėje, mokslo siekis – tai grynai žmogiškieji norai.
Kančių priežastis – tai šių norų pripildymo trūkumas. Kai Šviesa nepripildo noro, jis pradeda kentėti. Kančia gali būti maža ir didelė, ilgalaikė ir momentinė, bendra ir asmeninė ir t. t.
Kabalos mokslas teigia, kad jis turi metodą, kaip atsikratyti kančių. Neatsitiktinai jo toks pavadinimas „kabalos mokslas“, o tai reiškia „išminties gavimas“, juk jis moko, kaip pripildyti norus.
Viena vertus, tai labai aktuali tema, kita vertus, ši išmintis paslėpta. Jei žmonės žinotų, kad egzistuoja metodika, leidžianti pripildyti mūsų norus ir tapti absoliučiai laimingais, atsikratyti visų kančių, nuo mažiausių iki didžiausių, net pasaulinio masto, atrodytų, kas gali būti geriau?
Ir iš tikrųjų, nieko nėra geriau. Jei pasinaudosime kabalos mokslu, tai galėsime pripildyti visus savo norus, visą sukurtą kūrinio medžiagą, ir jausime joje tik malonumą ir amžiną pripildymą, o tai yra vadinama amžinu gyvenimu.
Ir priešingai, visi kiti keliai ir bandymai išvengti kančių ir prisipildyti neišvengiamai žlugs.